Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rolandas Palekas: „Architektas turi būti ir derybininkas, ir strategas, ir politikas, ir pilietis“

Architektas Rolandas Palekas
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / Architektas Rolandas Palekas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

„Dalis visuomenės architektūrą dar supranta kaip pastato fasadą, o architektą – kaip pastatų projektuotoją (...). Iš tikrųjų architekto darbas ir pati architektūra yra nepalyginamai didesnės apimties“, – sako architektas Rolandas Palekas.

Jis – vienas iš lapkritį Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios apžvalginės Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save 2010–2012“ dalyvių ir laureatų. Parodos metu paskelbti ir apdovanoti geriausi per pastaruosius dvejus metus Lietuvos architektų sukurti darbai.

Apie tai, kokie buvo tie dveji architektūros metai, kas šiandien rūpi architektams ir kokia ateitis laukia Lietuvos architektūros Jolanta Kryževičienė kalbėjosi su Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininku Gintautu Blažiūnu, LAS  Informacinio centro vadove ir parodos kuratore Rūta Leitanaite ir vienu iš konkurso laureatų – Vilniaus universiteto bibliotekos projekto autoriumi R. Paleku.

– Visai neseniai pristatant apžvalginę  Lietuvos architektūros parodą „Žvilgsnis į save“, buvo paskelbti ir apdovanoti penki geriausi architektūros objektai, kuriuos apžiūrėti galima virtualiai. Kokie gi buvo pastarieji architektūros metai?

R.Leitanaitė: Reikia paminėti, kad tai yra dvejų paskutinių metų apžvalga. Rengdami šį konkursą šiek tiek nerimavome, kadangi dėl krizės statybos labai sustojo. Praktiškai mūsų miestuose net nesimato kranų. Galvojome,  ką gi čia tie architektai parodys, galbūt iš viso neturėsime, ko į parodą dėti.  Vis dėlto parodos apimtis susidarė ne ką mažesnė, nei prieš dvejus metus. Buvo pateikta beveik 200 projektų. Apie 100 projektų kartu su tarptautine komisija atrinkome į parodos katalogą, yra išleista knyga.

Apibendrinant architektūros stiliaus požiūriu  išryškėjo,  kad Amerikos neatradome, galbūt nesame patys inovatyviausi. Apskritai Lietuvos architektūros kryptis juda kokybės link, tačiau nesame tie, kurie stebintų pasaulį. Dažniausiai Lietuvos architektai stengiasi naujus kūrinius projektuoti taip, kad jie derėtų su aplinka, ją pagerintų.

Na, o apžvelgiant pačios parodos ir pastatytų pastatų turinį, matome, kad labai padaugėjo viešų objektų. Labai liūdna, kad dėl krizės sumažėjo privačių statybų, tačiau miestuose ir didesniuose miesteliuose tikrai statoma daugiau objektų  naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą.  Kuriamos viešos erdvės. Pavyzdžiui, Zarasų takas (laimėjęs vieną iš penkių  apdovanojimų) - tai nedidelės apimties objektas nedideliame mieste, tačiau tarptautinė žiuri jį paminėjo kaip vieną įspūdingiausių ir vertingiausių projektų iš visų tų 200, kurie buvo pateikti konkursui. Žiuri nuomone, šis objektas galėtų būti pavyzdžiu kitų miestų savivaldybėms: jis puikiai iliustruoja, kaip nedidelėmis sąnaudomis įmanoma pasiekti gerą rezultatą.

G.Blažiūnas: Atvirai pasakius, aš su Rūta galėčiau polemizuoti, ar  tikrai jau čia taip viskas gerai.

– O kodėl? Ar iš tiesų nėra gerai?

G.Blažiūnas: Nėra taip gerai. Sakyčiau, kad didžioji dauguma viešųjų objektų neturi galimybės tapti svarbiais, nors gabių ir gerų architektų tikrai turime. Architekto darbas šiuo metu nerenkamas pagal kokybę, o pagal atliekamos paslaugos kainą.

– Kuo pigesnis, tuo daugiau šansų, kad bus realizuotas?

G.Blažiūnas: Kuo pigesnis architektas pasisiūlo, tuo daugiau šansų, kad jam pasiūlys darbą. Dėl šios priežasties visos inovacijos yra uždaromos, nes pasiūlymas yra anoniminis – nėra žinoma, ką vienas arba kitas architektas suprojektuos. Šiuo atveju mūsų padėtis tikrai yra taisytina. Kalbu ne tik apie architektus, bet apskritai apie visą menininkų gildiją. Kūrėjas pasirenkamas pagal kainą: kuris pigesnis, tas tegu ir šoka. Čia yra viešųjų pirkimų problema, kuri, deja, kiša pagalį į mūsų vežimą.

Tačiau, žinoma, aš noriu pasidžiaugti, kad ir tokiomis sąlygomis atsiranda perliukų, tikrai galime jais džiaugtis ir didžiuotis. Europos struktūrinių fondų lėšos iš tiesų daug padėjo ir statybininkams, ir projektuotojams.

– Gerbiamas Rolandai, noriu paklausti, kaip žvelgiate apskritai, į visus architektūros kontekstus?

R.Palekas: Pratęsiant Gintauto pradėtą temą, reikėtų pasakyti, kad aš šiek tiek su nerimu stebiu kūrybinio, intelektualaus darbo nuvertinimą mūsų visuomenėje.  Šiandien vertinami tik tie daiktai, kuriuos gali paliesti, matyti, užuosti, o intelektualus darbas yra sunkiai suvokiamas. Net nebandoma suprasti, kad tai – pagrindų pagrindas. Pasaulis nori naujų idėjų, pereina nuo žinių visuomenės į kūrybos visuomenę, netikėta idėja kaip progreso šaltinis vis labiau yra vertinama ir suprantama jos reikšmė. Mūsų visuomenėje taip nėra.

– Jūsų nuomone, kodėl?

R.Palekas: Tiesą sakant, net negaliu atsakyti šiandien. Dar galėčiau suprasti skaičiuojančius verslininkus, kurie taupo grynųjų menų sąskaita. Tarkime, jiems neįdomi tapyba, jie ir neperka paveikslo. Tačiau kaip jie gali taupyti gero projekto sąskaita, to niekaip negaliu suprasti.

Ir tai būdinga visai  valstybės politikai.. Kitaip tariant, tos politikos nėra. Architektūros sritis, būdama iš prigimties menų sritimi, šiandien Lietuvoje priklauso aplinkos ministerijai. Tuo metu visi projektai, kurie kaip nors šiandien yra finansuojami, daugiau yra susiję su Kultūros ministerijos kuruojamomis sritimis. Čia paminėjau tik vieną iš detalių, tačiau akivaizdu, kad valstybė nesirūpina aplinkos architektūros kokybe.  Aš nekalbu apie pastatus, aš kalbu apie tą materialiąją žmogaus kuriamą aplinką – kaip šalies įvaizdžio vertybę, žmogaus gyvensenos kokybę.

– Ar gali ką nors tokioje situacijoje padaryti architektas? Netgi Architektų sąjungos internetiniame puslapyje mačiau skelbiamų daugybę įvairiausių konkursų. Tai argi nėra taip, kad turėtų laimėti geriausias, kokybiškiausias, inovatyviausias? Ar laimi tikrai geri projektai? Geriausi?

G.Blažiūnas: Valstybė turi architektūros politikos metmenis, turi kultūros politikos metmenis, vadinasi  teorinės prielaidos juridiniam pagrindui lyg ir yra. Kitas dalykas – tas viešųjų pirkimų įstatymas, kuris lyg ir prieštarauja jų įgyvendinimui. Jūs paminėjot konkursus.  Tarkime, per metus statybos sektorius turi kažkiek milijardų litų. Tai tų konkursų, lyginant su tuo, koks galėtų būti poreikis, jų tikrai yra labai nedaug...

– ...užsakovas tiesiog skelbia viešuosius pirkimus ir renkasi pigiausią kainą?

G.Blažiūnas: Taip.

R.Leitanaitė: Nors įstatymas nedraudžia rinkti projektą pagal jų kokybę. Bet tai yra papildomos išlaidos ir papildomas galvos skausmas valdininkams.

– Na, o kaip architektai? Ar Jūs galite ką nors šioje situacijoje keisti?

R.Leitanaitė: Mes ir stengiamės keisti, rengti tam tikrus teisės aktus. Ir pavieniais atvejais bandome pagerinti tą situaciją, bendradarbiauti su savivaldybėmis. Pavyzdžiui, buvo organizuotas Ukmergės piliakalnio ir jo aplinkos sutvarkymo konkursas. Rezultatu ir miestas, ir gyventojai liko labai patenkinti. Paminėtinas ir konkursas Anykščių Medžio Lajų takui. Taigi yra atvejų, kai dedamos pastangos siekiant geriausio rezultato. Tačiau, kai tai nevyksta iš gilumos, išeinant iš teisės aktų, iš valstybinės politikos – tai dažniausiai ir lieka kaip pavienės pastangos.

R.Palekas:  Tai yra pavieniai atvejai, išskirtiniai objektai, kurie nekuria šalies veido. Didžioji dalis objektų, kuriančių veidą ir aplinkos kokybę, realizauojami per šiandien ydingai organizuojamus viešuosius pirkimus, kurie niekaip neatitinka realių tiek visuomenės, tiek aplinkos architektūrinės kokybės poreikių.

– „Architektūros pokalbiuose“ buvo atvažiavęs Nyderlandų Architektūros instituto direktorius Ole Boumanas. Jis sakė, kad pastarųjų dešimtmečių dialektiką lemia tam tikra diskusija, kas šioje disciplinoje yra svarbiau: menas ar socialinė atsakomybė, autorystė ar kolaboracija, išskirtiniai ar kasdieniai statiniai?

R.Palekas: O. Boumano pasisakymas atspindi akivaizdžias tendencijas. Dalis visuomenės architektūrą dar supranta kaip pastato fasadą, o architektą – kaip pastatų projektuotoją, kuris laukia įkvėpimo ir nupiešia pastatą. Iš tikrųjų architekto darbas ir pati architektūra yra nepalyginamai didesnės  apimties. Architektas turi būti ir derybininkas, ir strategas, ir politikas. Mano supratimu, jis  privalo labai daug kuo domėtis ir sykiu būti piliečiu, turėti  atsakingą pilietinį požiūrį į tai, ką jis daro.

– Vadinasi, visuomenė nesupranta, kokia svarbi architekto funkcija ir misija. Juk tie objektai lieka ne tik dešimtmečiams, kai kurie – gal ir šimtmečiams.

R.Palekas: Be abejo. Juk kalbame apie projektą, kuris užkoduoja miesto aplinkos, kad ir vieno kvartalo kokybę, gyvenseną daugeliui metų, dešimtmečiams į priekį. Maža to, blogas projektas gali sudaryti prielaidas labai brangiai statybai, brangiai eksploatacijai, bet nesukurti jokios meninės vertės. Tuo metu geras projektas – atvirkščiai. Taupymas projekto sąskaita  prasilenkia su bet kokia verslo logika.

– Ar gali, pavyzdžiui, Architektų sąjunga, prieš tokią praktiką protestuoti?

G.Blažiūnas: Architektų sąjunga yra visuomeninė organizacija. Tai reiškia, jog mes galime tiek, kiek ir visa visuomenė.

– Bet Jūs galite ginti architektų garbę ir orumą!

G.Blažiūnas: Mes bandome ginti, mes išsakome savo nuomonę, kaip ir šiandien šioje laidoje. Bet įstatyminės galios mes neturime. Mūsų vienintelė jėga vieši pasisakymai..

– Pone Gintautai, ar daug būna blogų projektų?

G.Blažiūnas: Jų yra labai daug. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad mūsų visuomenė nieko nesupranta. Pavyzdžiui, atvažiuoja pas jus svečiai. Kur jūs juos iškart vedate? Vedate, aišku, į senamiestį, vedate ten, kur yra geras vaizdas, architektūros šedevrai... Bet čia mūsų išsilavinimas ir baigiasi. Mes mylime savo istoriją, žinome, kad buvome patys didžiausi, patys geriausi... O kad reikia ir toliau tokiais būti,  staiga pamirštame. Mes skelbiame visokius Lietuvos įvaizdžio konkursus, visokias akcijas atrakcijas... O kad architektūra yra viena svarbiausių prielaidų įvaizdžiui, tam Lietuvos veidui kurti,  staiga nebesuprantame,  tampa nebeįdomu, ir niekas tuo nesirūpina.  Kažką reikia pakeisti mūsų galvose. Tam yra švietimas, kurio, mano manymu, labai nepakanka. Jeigu mokykloje neįskiepija, kad tai yra svarbu, tai tada ir einama per pasaulį galvojant, kad tai nėra svarbu. Idealus Suomijos pavyzdys – ten visi mokykloje mokosi suprasti, kas yra kompozicija, kas yra aplinkos sukūrimas, interjeras ir t.t.

– Jūs kalbate apie labai tolimą ateitį, o šiandien kelią skinasi tie blogieji objektai. Vis dėlto juk  juos kažkas tvirtina, gal miesto architektas ar dar kas?

G.Blažiūnas: Ne. Nėra tokios instancijos, kuri patvirtintų – geras tai ar blogas projektas. Tiesiog nėra tokios grandies. Miesto architektas yra valdininkas. Jeigu projektas jam atitinka įstatymą, jei yra užduota, kad pastatas turėtų būti penkių aukštų ir iš tikrųjų jis yra penkių, o ne šešių aukštų,   tai nėra priežasties prieštarauti. O gražu ar negražu – tai  jau yra subjektyvūs dalykai. Tiesa, yra patariamosios tarybos, kurios galbūt pasako, kas padaryta negerai, bet tai yra tik patariamoji nuomonė. Jeigu žmonės užsispiria ir paduoda į teismą, jie visada laimi.

– Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra sistemos? Dar gali atsirasti daugybė statinių, kurie darkytų miestą, miestelį...

G.Blažiūnas: Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugybę statinių mes prarandame per begalinį saugojimą. O tai, ką turime išsaugoti, kartais dingsta. Štai  važiavau Savanorių prospektu pas Jus į laidą ir  žiūriu – išgriautas paveldinis pastatas, gražus pramoninės architektūros objektas. Jo staiga neliko. Aš žado netekau. Su Rolandu bandysime prieš tai protestuoti. Mes kartais net per daug saugome, o staiga toks puikus statinys ima ir išnyksta. 

– Ką reiškia  per daug saugoti?

R.Palekas: Gintai, sakydamas, kad per daug saugo, tu turbūt galvoje turi tai, kad netgi nauja statyba senamiesty turi imituoti kokius nors laikus...

G.Blažiūnas: Turėjau tokį atvejį, kai stalininiame name negalėjome suprojektuoti jokių pakitimų, kadangi jis buvo paskelbtas kaip saugotinas. Tai buvo tipinis chruščiovinis namas, pastatytas prieš  50 metų. Gavome atsakymą, kad nieko ten  negalima  keisti. Tikrai keista. O štai šituos namus (Savanorių pr. buvusius pramoninius sandėlius) staiga leidžiama nugriauti.  

R.Leitanaitė: Nekilnojamų kultūros vertybių sąrašas yra be galo didelis, ir nėra lėšų realiai apsaugai. Yra labai daug griūvančių paveldinių pastatų, kuriuose nieko negalima daryti, kadangi jie yra saugomi. Bet juose nedaromi net elementarūs konservavimo darbai! Taigi mes tą kultūros paveldą prarandame kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, Sporto rūmai Vilniuje...

G.Blažiūnas: Čia mes kalbame apskritai apie architektūros kultūrą ir apie supratimą, kas yra vertinga, o kas ne. Vėlgi tai mentaliteto klausimai - supratimas, kur mes gyvename, kokia gali būti politika, kaip vertinti arba nevertinti... Nėra to subalansuotumo, kas galėtų padėti mūsų miesto įvaizdį sukurti tokį, kokį mes norėtume jį matyti. Ir kad mums nebūtų gėda, kad mes irgi galėtume kaip, pavyzdžiui, Suomijoje ar Olandijoje, svečiams rodyti ne tik seną, bet ir naują architektūrą.  

R.Palekas: Dar vienas toks pastebėjimas. Šiandien mes Lietuvoje neturime nei rimtos landšafto architektūros mokyklos, nei specialistų. Landšafto architektai nėra ruošiami. O jei jūs pavartytumėte pačių įvairiausių Vakarų pastatų metriką,  kaip taisyklė, ten skelbiami landšafto architektai. Yra architektas, kuris kuria pastatą, ir yra landšafto architektas. Lietuvoje nėra manoma, kad aplinkos kokybė – ir šaligatviai, ir suoliukai, ir vakarinis miesto apšvietimas ...–  kad visa tai sudaro nedalomą vienovę.

Dabar man į galvą atėjo „tvarios architektūros“, „tvaraus miesto“, „tvarios urbanistikos“ sąvokos, kurios dabar yra plačiai vartojamos kartais ne iki galo suprantant, kas tai iš tiesų yra. Tvarumą arba tvermę mūsų visuomenėje daug kas priima kaip energetinius, ekologinius, ekonominius dalykus. Iš tikrųjų tai daug platesnė sąvoka. 

– Gal galėtumėte paaiškinti, kas tai yra?

R.Palekas: Ji apima ir socialinius klausimus ir gyvensenos kokybės dalykus, ir santykio su ateitimi arba rajonų tinkamumo gyventi po daugelio metų klausimus. Tai nėra vienadienio sutaupymo dalykai architektūroje.

R.Leitanaitė: Kaip vieną iš tvarios architektūros charakteristikų įvardinčiau kokybiškos estetikos sąvoką. Kaip yra išsireiškęs architektūros kritikas Aaron Betsky, tvari architektūra yra tapatinama su ožkos vilnos kojinėmis. Jos yra labai šiltos ir labai naudingos sveikatai, tačiau labai bjauriai atrodančios. Tiesiog tai yra naudinga, ir žmonės susitaiko su tuo. Bet tvari architektūra neprivalo būti bjauri: estetika yra vienas iš tvarios architektūros bruožų.

Architektai ne tik gali, bet ir privalo estetiškai projektuoti, o visuomenė privalo to reikalauti. Mums nereikėtų susitaikyti su tuo, kad energetiškai ir ekonomiškai tvarus pastatas turi būti bjauriai nutinkuotas, nudažytas banaliomis spalvomis,   priminti kažkokią daržinę, tačiau energetiškai labai naudingas...

– Iš jūsų kalbų suprantu, kad architektūros srityje yra labai daug problemų...

R.Leitanaitė: Pasitelkdama parodos, nuo kurios pradėjome šį pokalbį, pavyzdį, galiu pasakyti, kad tie penki geriausi projektai (be minėto Zarasų tako tarp jų yra  ir Vilniaus universiteto biblioteka,  ir jėgos aitvarų bazė „Svencelė“, individualus namas Braškių g. Kaune ir mokykla Balsiuose, Vilniuje) yra tos geros išimtys, kurios nurodo kryptį, kaip turėtų būti rengiami architektūriniai projektai. Kaip architektai turėtų bendradarbiauti  su užsakovu ir su galutiniu pastato vartotoju (beje, užsakovas dažnai nebūna jo vartotojas). Kaip architektūra gali prisidėti ir prie socialinės aplinkos gerinimo ir netgi įsukti verslą. Tai galbūt yra ne sisteminė pastanga, tačiau mes tikimės – lašas po lašo akmenį pratašo. 

G.Blažiūnas: Sunku dviem žodžiais pasakyti, kaip turėtų atrodyti rytojus. Bet aš manau, kad mūsų tos pastangos, pokalbiai spaudos puslapiuose, parodų ruošimas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje –   duoda savo vaisius, skatina atsakomybę. Architektas turi jaustis atsakingas prieš visuomenę, jis  turi stengtis daryti būtent tai, ką jam įpareigoja visuomenė. Todėl į ateitį aš žiūriu optimistiškai  ir manau, kad mes surasime teisingus kelius, kaip tuos dalykus išgvildenti.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min