Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šarūnas Birutis: „Už menininkų norą įsiamžinti turi mokėti ne valstybė“

Kultūros ministras Šarūnas Birutis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Kultūros ministras Šarūnas Birutis
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kai kas siūlo sumokėti menininkams, o aš siūlau už tuos pinigus užauginti kartą, kuri jiems sumokės, sako kultūros ministras Šarūnas Birutis. „Reikia kuo daugiau pinigų investuoti į vaiką ir edukaciją, o ne į menininką, kuris sako „aš esu menininkas, mokėkite man iš biudžeto [...]“. Ne. Reikia, kad menininkas užsidirbtų, kad jam mokėtų visuomenė“, – įsitikinęs ministras.

Anot jo, menininkų noras įsiamžinti už mokesčių mokėtojų pinigus neturėtų būti tenkinamas. „Jei nori išleisti albumą, turi žinoti, kad žmonėms jo reikia [...]. Kodėl reikia visa tai apmokėti valstybės lėšomis? Valstybė gali šiek tiek pridėti. Bet ne – jis nori įsimažinti už mūsų pinigus, nors poreikio nėra, niekas tų albumų neperka“, – pastebi Š. Birutis.

– Gerbiamas ministre, ar pritariate Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms, kurios buvo patvirtintos 2010 m.?

– Iš esmės pritariu. Tik kultūra nėra vietoje stovintis reiškinys, todėl gairės irgi kinta. Jų negalima priimti kaip konstantos. Nemanau, kad dabar Kultūros kaitos gairės yra pagrindinis dokumentas, kuriuo mes vadovaujamės. Mes pirmiausia vadovaujamės Vyriausybės programa.

– Kaip vertinate teiginį, kad Kultūros taryba turi būti kuriama Mokslo tarybos pavyzdžiu, kad kultūros formavimas ir valdymas turėtų būti atskirtas nuo kultūros finansavimo ir kad reikia tai palikti kultūros lauko savireguliacijai?

– Nemanau, kad yra pagrįstų įrodymų, jog Mokslo tarybos modelis idealus.

– Idealių modelių turbūt nebūna.

– Arba šis modelis yra labai pranašesnis. Mokslo taryba buvo sukurta prie Seimo, Kultūros taryba – prie Kultūros ministerijos. Tai esminis skirtumas, o kuris modelis geresnis, nepasakyčiau. Turiu argumentų už Kultūros tarybos modelį, nes Vyriausybė turi vykdyti savo programą, o ministerija yra ta institucija, kuri atsako už programos vykdymą. Ji turi turėti įrankius.

– Manote, kad, perdavę finansavimą kultūros lauko savireguliacijai, įrankius prarastumėt?

– Be abejo, tada jokių įrankių nebelieka.

– Ministre, ar Jūs pats pasitikite šiandien dirbančia Kultūros taryba?

– Be abejo, pasitikiu, tik yra taisytinų, diskutuotinų dalykų. Tačiau mano ir kai kurių tarybos narių supratimas apie tai, kas šiandien vyksta valstybėje, apie kultūros vietą, netgi kultūros samprata gali skirtis. Deja, iki šiol kultūra dažnai buvo susiaurinta iki meno srities.

Menas, mano supratimu, tėra viena penktoji kultūros dalis, o visa kita yra kultūra plačiąja prasme

Menas, mano supratimu, tėra viena penktoji kultūros dalis, o visa kita yra kultūra plačiąja prasme. Todėl susiaurinti, kaip buvo daroma iki šiol, kai Kultūros rėmimo fondas buvo tarsi Meno rėmimo fondas, negalima.

– Pačioje pradžioje, kaip teigia ir Kultūros tarybos žmonės, dirbti buvo labai sunku. Didžioji šių metų problema ta, kad rezultatai buvo paskelbti labai pavėluotai, kai dalis projektų jau vyko. Kultūros taryba neturėjo sąlygų dirbti, neturėjo nei patalpų, nei etatų, o metų pabaigoje jiems dar buvo skirta vykdyti monitoringą.

– Tai labai objektyvios sunkinančios aplinkybės – tą puikiai suprantu. Vis dėlto tai pirmieji Kultūros tarybos žingsniai. Terminai, pagal kuriuos Kultūros taryba turėjo būti įstatymiškai įsteigta, buvo tiesiog nerealūs. Praėjusiais metais, kad nebūtų stabdomi visi kultūros procesai, tuos darbus dar atliko ministerija, nors taip neturėjo būti. Bet monitoringas, ataskaitos – tarybos funkcija.

– Taigi ministerija nenorėjo pasiimti paskutinio monitoringo?

– Ji negalėjo, nes įstatymas nurodo, kas ką turi daryti. Kitas dalykas, ruošdamasis kitam etapui, įvertini prieš tai buvusį etapą – daug lengviau paskui vertinti pačius projektus, kai žinai šiokią tokią istoriją.

– Pereikime prie vieno svarbiausių klausimų. Kultūros laukas, be abejo, labai apsidžiaugė, kai buvo pranešta, kad nuo alkoholio ir tabako akcizo skiriama suma padidėjo nuo 1 proc. iki 3 proc. Tačiau pasirodo, kad tai nėra tiesa, nes papildomai į Kultūros rėmimo fondą (tai reiškia – į Kultūros tarybos finansuojamų projektų kraitę) buvo perduotos tam tikros biudžetinės priemonės. Kodėl taip atsitiko?

– Jau daug metų ir valstybės kontrolė, ir kitos institucijos teikia pastabas, kad konkursiniai projektai negali būti finansuojami dvigubai – turi būti viena aiški institucija. Kadangi Kultūros rėmimo fondas buvo mažas, dalį tų programų finansuodavo Kultūros ministerija. Tačiau, padidinus lėšas, buvo įvykdyti reikalavimai, kad būtų vienas šaltinis, viena sistema, kad nebūtų jokio dubliavimo. Dabar Kultūros ministerija neturi jokių programų – visos programos finansuojamos iš Kultūros rėmimo fondo per Kultūros tarybą.

– Sakysime, tai iš tikrųjų geras sprendimas, bet kodėl kartu su šitomis programomis neperėjo ir joms skiriami pinigai?

– Kaip žinote, kultūros lauko pinigai krizės laikotarpiu buvo labai stipriai sumažinti. Kai, perkėlus kai kuriuos projektinius finansavimus, atsirado laisvų lėšų, jos liko kultūros lauke. Pavyzdžiui, 4 mln. litų iš tų programų perėjo į Kino centrą kinui finansuoti – jų ministerijoje neliko. Visi pinigai atiteko kultūros laukui. Kitas dalykas – daliai kultūros institucijų arba organizacijų (koncertinėms įstaigoms, teatrams) per krizę finansavimas buvo sumažintas ir skiriamų pinigų nebeužteko bazinėms funkcijoms. Tai buvo taip pat sugrąžinta, pvz., Nacionaliniam operos ir baleto teatrui ir kt.

– Finansų ministerijos svetainėje parašyta, kad nuo 2011 m. finansavimas Kultūros ministerijai kasmet didėjo. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo skirta apie 261 mln., 2012 m. – 268 mln. litų, 2013 m. – 304 mln. litų, o šiais metais – 366 mln. litų.

– Reikėtų pasižiūrėtų visas eilutes. Jeigu atlyginimai buvo indeksuojami, tai, be abejo, didėjo. Atskiroms institucijoms finansavimas buvo didinamas dėl pabrangusių energetinių išteklių, dėl kitų priežasčių. Bet etatų skaičius ir atlyginimai Kultūros ministerijoje nedidėjo – visi pinigai eina organizacijoms. Iš tikrųjų jos dabar turi tiek, kad savo projektams turi užsidirbti.

Kai kas siūlo sumokėti menininkams, o aš siūlau už tuos pinigus užauginti kartą, kuri sumokės menininkams. Tada menininkai klestės

Mes labai atidžiai stebime, kad jos gautų tik bazinį finansavimą. Šiemet jau planuojame kitų metų biudžetą ir matome, kad finansavimą vėl būtina didinti. Kodėl? Šiais metais Dainų šventė, kuriai, be abejo, bus skiriamas papildomas finansavimas. Taip pat turi būti baigiami Valstybės investicijų programos vykdomi projektai. Dalis lėšų buvo gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Kiti metai jau paskutiniai, todėl turime pabaigti tuos projektus, kuriems naudotos lėšos.

– Suprantu, kad yra tikrai labai svarbių programų, minėjote, kad šiemet bus daug papildomų išlaidų. Bet pasižiūrėjusi Finansų ministerijos puslapyje paskirstymą ministerijoms pagal sritis matau, kad šiais metais Kultūros ministerijos biudžetas didesnis 50 mln. litų. Tai ir yra visas Kultūros rėmimo biudžetas. Tačiau yra ir kitų sričių, pavyzdžiui, Meno kūrybos plėtra ir sklaida Lietuvoje ir užsienyje, Visuomenės informacinis aprūpinimas ir viešosios informacijos sklaida. Tai kas yra finansuojama iš šitų programų? Ar gali būti, kad tas pats projektas turi galimybę gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo ir paskui – iš Meno kūrybos plėtros ir sklaidos programos?

– Ne, negali. Reikėtų pasižiūrėti, bet manau, kad tikrai negali būti dubliavimo, nes ministerija nebefinansuoja jokių projektų, pinigų į ministeriją niekas nebevaikšto.

– Tai kam, pavyzdžiui, skiriami 85 mln. litų Meno kūrybos plėtros ir sklaidos Lietuvoje ir užsienyje?

– Labai nemažai šių pinigų atitenka kultūros atašė tinklui išlaikyti. Turime Tarptautinių kultūros programų centrą.

– Yra ir kitų programų, pavyzdžiui, Kultūros prieinamumo visoje Lietuvoje didinimas ir visuomenės dalyvavimo kultūroje skatinimas. Atrodytų, kad beveik sutampa su tam tikromis Kultūros tarybos programomis, ypač regioninės kultūros srityje.

– Skirtumas tas, kad čia išlaikomos institucijos. Kultūros taryba finansuoja konkursines programas pagal paraiškas. Todėl sutapimo čia negali būti. Niekas jokių paraiškų Kultūros ministerijai neteikia. Iš tų pinigų mokami atlyginimai, išlaikomos patalpos ir visa kita, todėl susidaro nemažos sumos.

– Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija deklaravo šešis pagrindinius kultūros politikos prioritetus: Kultūros edukacija, Kultūra regionuose, Kultūros produktų ir paslaugų kūrimas, Tarptautiniai ir mobilumo projektai, Kultūros tapatumas ir Bendrieji tyrimai. Tačiau Jūs ne tik nustatėte konkrečias sumas prioritetams, bet ir smulkiai nurodėte, kiek kam skirti. Pavyzdžiui, prioritetui Kultūros produktų ir paslaugų kūrimas skirta 22,870 mln. litų. Iš jų – 2,5 mln. kūrybinėms sąjungoms, 3,6 mln. – stipendijoms, 800 tūkst. – meno ir kultūros leidinių leidybai, 400 tūkst. – užsienio literatūros vertimams ir t. t. Kodėl ministerija neleidžia tokių sprendimų priimti Kultūros tarybai ir ekspertams? Jūs nustatėte šešis prioritetus, bet gal to ir pakanka? Kodėl manote, kad reikia taip detalizuoti?

– Ministras prisiima atsakomybę už tuos 50 mln. litų ir už visą Lietuvoje vykdomą politiką. Jei mes paliksime tik šešis pagrindinius prioritetus, kultūros laukas gali sutrikti. O ką tai reiškia?

– Bet atsakinga ir Kultūros taryba, ir ekspertai.

– Ir Kultūros tarybos ekspertams gali būti neaišku. Pavyzdžiui, jei paliksime tik prioritetą „Kultūros tapatumas“, nuomonių bus tiek, kiek ir žmonių. Ką tai reiškia? Kai yra detalizuota, tada labai aišku: Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietų paieška ir tvarkymas. Apsitarę mes įtraukiame tai, kas niekada nebūdavo finansuojama. Pamačius, kad nepataikyta, kitais metais bus koreguojama, gali būti koreguojami ir prioritetai.

– Ar naudositės monitoringu, kurį atliks Kultūros taryba?

– Be abejo. Visas darbas ir buvo atliekamas remiantis praėjusiais metais. Kita vertus, stengiamės ne tik plaukti pasroviui, bet ir nustatyti tam tikrą politiką. Jei norime, kad būtų daugiau edukacinių projektų, tam pinigai ir skiriami, nors galbūt kultūros laukas nori daugiau dailės plenerų. Kultūros politika taip ir formuojama – tada orientuojasi visas laukas.

– Tarkim, edukaciniams projektams buvo skirtas 1 mln. litų ir 2 mln. – dailei, bet atsitiko taip, kad gerų edukacinių projektų nėra, o dailininkai sugalvojo labai gerą parodą ar tarptautinį projektą. Taryba vis tiek negali iš vienos priemonės paimti pinigų kitai?

– Negali. Ir labai gerai.

– Kodėl?

– Nes visas kultūros laukas nebuvo pakankamai orientuotas į Vyriausybės prioritetus. Jei mes pasiduosime tik rinkos dėsniams, gali likti visiškas „popsas“ – visi norės „popsinių“ koncertų. Ne vienas ministras tai daro –sprendžiama su Kultūros ir meno taryba, su visa kultūros bendruomene. Tada mes aiškiai nurodome gaires, kur einame, ko siekiame. Anksčiau Kultūros rėmimo fondas turėjo būti išnaudojamas kalendoriniais biudžetiniais metais. Šiandien tie pinigai iš kultūros lauko niekur nedingsta, į biudžetą jie negrąžinami. Nebūtina šiemet išleisti visų 50 mln. –išleisime kitais metais. Dar labai svarbu, kad metų galas nebūtų pabaiga. Procesas turi būti nenutrūkstamas.

– Tada reikėtų, kad taryba rezultatus paskelbtų šiek tiek anksčiau.

– Norime, kad kitų metų veikla  būtų pradėta planuoti vėliausiai spalį, kad ciklas nenutrūktų. Pavyzdžiui, projektas gali tęstis nuo lapkričio iki kovo, nebūtina pabaigti gruodžio 31 d. Šiuo atveju yra visiškai kitaip, negu buvo iki šiol.

– Bet prioritetai, kuriuos siūlo Kultūros ministerija, gali keistis?

– Ir natūralu, kad keisis.

– Bet tada turėtumėte iš anksto juos paskelbti, kad žmonės, kurie rengia projektus, žinotų, į ką orientuotis.

– Jie neturėtų labai keistis. Pagrindiniai prioritetai formuojami pagal Vyriausybės programą.

– Duok dieve, kad, finansavus kokį nors pirštinių mezgimo konkursą, regionų kultūros padėtis pagerėtų, nes net ir socialiniuose tinkluose teko skaityti atsiliepimų, kad „kitais metais rašysiu projektą regioninės kultūros daliai ir žinosiu, kad tikrai gausiu finansavimą“. Ministre, ar, turint galvoje siūlomas kvotas, neprasidės tam tikras žaidimas, kai žmonės žinos, kad tam tikros priemonės tikrai gaus pinigų?

– Aš su tuo nesutikčiau. Manau, kad pagrindinis dalykas yra kokybė. Nuo ekspertų profesionalumo, sąžiningumo, nuo Kultūros tarybos narių profesionalumo priklausys, ar tie pinigai bus išbarstyti nereikšmingiems arba nekokybiškiems projektams, ar to nebus. Jau minėjau – nebūtinai išdalinti visų pinigų.

– Labai aktualus klausimas dėl kino projektų. Daug kas buvo sutrikę, kai kino projektų sklaida atiteko Kultūros tarybai. Ar nemanote, kad visi kino projektai turėtų keliauti į Kino centrą?

– Būtų gerai, jei taip būtų, bet yra viena problema. Kino centras finansuojamas iš biudžeto lėšų. Tikimybė, kad biudžeto lėšos kinui augs, labai nedidelė. Šiandien kinas, ko gero, finansuojamas blogiausiai visoje Europos Sąjungoje (t. y. 8 mln. litų). Jei pinigai dar būtų panaudoti sklaidai, ko gero, gamybai jų labai sumažėtų. Kultūros rėmimo fonde pinigų padaugėjo nuo 17 mln. iki 50 mln. litų, kinui niekas pinigų nepadidino. Todėl, manau, kol kas teisinga, kad sklaida finansuojama iš Kultūros rėmimo fondo.

– Sakėte, kad reikia finansuoti kultūrą plačiąja prasme, negalima visų pinigų skirti tik menininkams, taip pat minėjote, kad būtina užauginti naujas kartas, kurios domėsis menu, jaus poreikį. Kaip tai gali padaryti Kultūros ministerija?

– Nuvažiuokite į Vokietijos miestą, kuriame yra teatras. Patikėkite, kiekvienas taksistas žinos, kad teatre šiandien premjera.

– Bet kokiu būdu tai galima padaryti Lietuvoje?

– Manau, kuo daugiau pinigų investuojant į vaiką ir edukaciją, o ne į menininką, kuris sako „ai, aš esu menininkas, mokėkite man iš biudžeto, nes aš piešiu“. Ne. Reikia, kad tas menininkas užsidirbtų, kad jam mokėtų visuomenė. Iki šiol buvo, kad valstybė duodavo viską. Jie sako „o tai kodėl mums valstybė neleidžia festivalių rengti“...

– Juk visame pasaulyje kultūra, menas remiamas.

– O kiek? Labai nedaug. Ten visuomenė moka už kultūrą, nes yra poreikis. Pagalvokite, kiek kainuoja bilietai į teatrus, bet visi perka. Paryžiuje prie muziejų – eilės, ir ne elitas stovi.

– Bet Paryžius – pasaulinis kultūros centras.

– Tačiau ne turistai stovi. Ten – eiliniai žmonės su vaikais, nes jiems suformuotas vidinis poreikis. Taigi tam išleiskime pinigus.

– Ministre, ar Jums neatrodo, kad, kol tą visuomenę užauginsite, menininkų nebeliks, nes jie neturės rimtos paramos?

– O jei neužauginsime? Jei tas poreikis mažės, mažės? Kas tada bus? Nueikite į filharmoniją ir pamatysite, kad ten sėdi močiutės.

– Bet nueikite į Šiuolaikinio meno centrą ir pamatysite kitą publiką.

– Ir kiek jos?

– Nemažai.

– Pats buvau nuėjęs šeštadienį – nėra žmonių. Kūrybiškumas gimsta, kai yra poreikis. Tada gimsta ir verslas, ir mokslas – viskas. Tai ugdo ir kitus dalykus, iš to ir visos pasekmės. Kai kas siūlo sumokėti menininkams, o aš siūlau už tuos pinigus užauginti kartą, kuri sumokės menininkams. Tada menininkai klestės.

– Jei pavyktų tai padaryti, manau, Jums reikėtų pastatyti paminklą.

– Jei niekas nepradės to daryti, niekada nepavyks. Menininkai išnyks kaip dinozaurai, nes visuomenė neturės poreikio. Mes pasirinksime visai kitas vertybes, pavyzdžiui, materialias. Reikia pasakyti „stop“. Žinoma, kad visi pyksta, žinoma, kad kiekvienas nori pasiimti litą – dabar, ir viskas. Pažiūrėkite, leidybai pritrūko. O kodėl? Nes kiekvienas fotografas, kiekvienas dailininkas nori išleisti savo albumą.

– Toks jo darbas.

– Bet jei nori išleisti albumą, turi žinoti, kad žmonėms jo reikia – tada jį išpirks. Kodėl reikia visa tai finansuoti valstybės lėšomis? Valstybė gali šiek tiek prisidėti. Bet ne – jis nori įsiamžinti už mūsų visų pinigus, nors poreikio nėra, niekas tų albumų neperka. Tada jis visiems išdalina, neša į ministeriją, kitur...

– Ar pagal poreikį, ar pagal kokybę? Sutiksite, kad ne visada šie du segmentai sutampa?

– Taip, pirmiausia turi būti kokybė, tai labai svarbu.

– Jei kūrinys tikrai geras, nors šiandien jam dar ir nėra poreikio, jis gali duoti labai didelį impulsą kultūros gyvenimui.

– Tai labai svarbu. Tam ir yra ekspertai, kurie turi atrinkti perliukus, kad paskatintų genialų kūrėją, duotų sparnus genialiam kūriniui. Pažiūrėkite, kiek albumų dabar prašo išleisti. Pilna spinta čia jų prikrauta – visi neša juos ir sako „o, kaip fainai, išleidome“. Suprantu, kad kiekvienas nori tai padaryti, bet kodėl už mokesčių mokėtojų pinigus?

– Gal jie labai geri?

– Jei geri, pirks visi. Kodėl niekas neperka? Arba, galima sakyti, visuomenė nesubrendusi. Todėl aš ir siūlau ugdyti, brandinti visuomenę, kad ji pirktų, – tada leiskime. O ne atvirkščiai – leiskime, dėkime į krūvas arba dovanokime „ant kiekvieno kampo“.

– Gal dėl edukacijos reikėtų kalbėti su Švietimo ir mokslo ministerija? Jie taip pat turėtų būti atsakingi.

– Būtų labai gerai, jei švietimas daugiau dėmesio skirtų kultūriniams pradmenims, kūrybiniams pagrindams. Deja, kol kas to nėra. Būtų labai gerai padaryti tai, ką padarė lenkai, kitos valstybės: visos su kūryba susijusios mokyklos (muzikos ir dailės, aukštesniosios ir aukštosios) buvo priskirtos Kultūros ministerijai – tada ministerija atsakinga už kūrybinį ir kultūrinį tiek mažų vaikų, tiek profesionalų ugdymą. Tada atsiranda visas ciklas nuo pradžios iki pabaigos. Jie labai tuo džiaugiasi. Mes tokios sistemos, deja, neturime.

– Neteko kalbėtis su švietimo ministru?

– Visoje valstybėje yra didžiulė inercija, ypač didelė biurokratija. Yra nusistovėję ryšiai, takeliai, ir reformos labai sunkiai skinasi kelią, nes kiekvienas gina savo esamą būseną. Bet apie tai galima pradėti kalbėti. Gal po dešimties metų mes prie to prieisime, bet revoliucijų nepadarysime.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min