Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tenoras Edgaras Montvidas: „Užsidaryti vien operos pasaulyje – kvaila“

Edgaras Montvidas
D.Matvejevo nuotr. / Edgaras Montvidas
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Išmaišęs pasaulį, dalyvavęs įvairiausiuose garsių, o kartais ir skandalingų režisierių operų pastatymuose, 37 metų tenoras Edgaras Montvidas trumpam grįžta į Lietuvos sceną. Pasirodymas šeštadienį – paskutinė solisto viešnagė tėvynėje šiemet.

Kerinčią Nemorino ariją apie slaptai nuriedėjusią vyrišką ašarą E.Montvidas jau yra dainavęs ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) „Meilės eliksyro“ pastatyme prieš trejetą metų, bet ir Anglijos nacionalinės operos scenoje. 2010-aisiais jo debiutas šiuo vaidmeniu sukėlė furorą tarp Londono operos mylėtojų, nors dainininkas tąkart dainavo itališkai, o visas spektaklis buvo atliekamas angliškai.

Kritikai pastebi, kad minkštas, skambus E.Montvido tenoras, o drauge jo aktorinis lankstumas ir skonis solisto atliekamus vaidmenis paverčia nepamirštama menine patirtimi žiūrovams.

Pasirodymas LNOBT scenoje šeštadienį –vienintelė proga operos mylėtojams jus išvysti šiais metais. Po to į Lietuvą grįšite tik kitų metų vasarį. Gyvenate pašėlusiai įtemptu grafiku? – savaitraštis „15min“ paklausė E.Montvido.

– Tokia darbo specifika. Pastaruoju metu tenka keliauti ne tik po Europą: žengiu pirmus žingsnius JAV rinkoje, gruodį numatytos gastrolės Japonijoje. Vieniems mano gyvenimas atrodo absurdiškai, kitiems dvelkia romantika. O man tai jau įprasta. Lagaminą įgudau susikrauti per 15 minučių, daug keliaudamas išmoksti apsieiti su nedaug daiktų – juk visada pravartu pasilikti vietos lauktuvėms! (mirkteli)

Konkurencija žvėriška, todėl atsipalaiduoti negali, nebent būtum pasaulinio garso žvaigždė, kurios vardas savaime yra kokybės garantas.

Laukimas oro uostuose irgi nebevargina – stengiuosi laiką išnaudoti produktyviai, nesiblaškant: ramiai papietauju, paskaitau knygą, pasiklausau muzikos. Galų gale, pavyksta ir numigti ar tiesiog ramiai pabūti su savimi, pamąstyti, savotiškai pamedituoti.

Kaip sekasi darbą suderinti su malonumais? Lieka laiko pasižvalgyti po apylinkes, įkišti nosį į muziejus?

– Tai priklauso nuo žmogaus žingeidumo. Nekantriai laukiu kelionės į Japoniją, nors kartą esu joje lankęsis su lietuvių delegacija, kai atstovavome Lietuvai pasaulinėje „Expo“ parodoje Nagojoje 2005 m. Šįkart viešėsiu Japonijos sostinėje Tokijuje. Tai bus mano, kaip operos solisto, debiutas.

Mano galva, nuskridus į šią Tekančios saulės šalį būtų nuodėmė nerasti laiko pasižvalgyti. Todėl po pasirodymo turėsiu savaitę pakeliauti: iš Tokijo vyksiu į Kiotą ir Narą. Noriu susipažinti su japonų mada, dizainerių darbais, aplankyti šventyklas, kitus objektus. 

Radiacijos grėsmė po Fukušimos atominės elektrinės avarijos negąsdina?

– Aš gi Lietuvoje užaugęs, po Černobylio manęs jau jokios radiacijos neveikia (šypsosi). Tiesa, kai kurie mano kolegos, dirbę Japonijoje, kai įvyko nelaimė, nedelsdami paliko šalį – nenorėjo rizikuoti.

Spalį jūs Bostone, lapkritį – Briuselyje, gruodį – Tokijuje, per Kūčias – jau Florencijoje. Tai juk skirtingos ne tik laiko, bet ir klimato juostos. Esate atsparus?

– Žinoma, kad toks mėtymasis iš vieno pasaulio krašto į kitą išbalansuoja, iškrenti iš įprasto ritmo, o režimas operos solistui ne mažiau svarbus nei sportininkui, juk dirbame savo kūnu, raumenimis. Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio ir psichologinio nusiteikimo. Jei gailėsi savęs ir galvosi, koks esi išsekęs, taip ir jausies. Aš linkęs nusiteikti pozityviai, be to, energijos suteikia adrenalinas. Pavyzdžiui, į Ameriką dar tik keliu koją, Čikagoje turėsiu perklausą: per 10–15 tau skirtų minučių turi įrodyti, ko esi vertas. Konkurencija žvėriška, todėl atsipalaiduoti negali, nebent būtum pasaulinio garso žvaigždė, kurios vardas savaime yra kokybės garantas.

Laikausi principo, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta – nors simboliškai. Tai – ne išskaičiavimas, o pagarba savo profesijai.

Turbūt naujų jėgų bei įkvėpimo suteikia ir publika? Ar kiekvienoje šalyje ji vis kitokia?

– Vienuose kraštuose operos tradicijos labai gilios, kituose – seklesnės. Vienur operos teatrų ir koncertų lankymas yra kasdienis reiškinys, kitur – daugiau turtingųjų privilegija. Tarkime, patekti į spektaklį Karališkoje „Covent Garden“ operoje Londone labai sudėtinga, nes bilietai, nors labai brangūs, išgraibstomi tučtuojau.

Dainuoti Oslo operoje visada labai gera: nors norvegai iš pažiūros šalti, visada ploja atsistoję. Prancūzai drąsūs: gali sušukti „Bravo!“ arba išreikšti nepasitenkinimą, subaubdami „Būūū“. Italai, mėgstantys save tituluoti didžiausiais operos žinovais, į pasirodymus reaguoja karštai ir temperamentingai.

Publikos portretas priklauso nuo tautos charakterio, mentaliteto.

Drįstu teigti, kad net traukiant pro šalį, Lietuvoje jūsų arijos būtų palydimos dosniais aplodismentais.

– Nesistengdamas meilikauti prisipažinsiu: namų publika man visada bus išskirtinė. Tačiau nepaisant plojimų, tu pats vis tiek puikiausiai žinai, kaip tą dieną sudainavai. Jauti, kai būna ne tavo spektaklis, ir dėl to išgyveni.

Be to, kad būtum sutiktas šiltai, pirmiausia turi tą privilegiją užsitarnauti.

Pasirodyti Lietuvos scenoje malonu, bet turbūt labai nepelninga?

– Apie tai net nėra ką kalbėti – ne tie masteliai. Tačiau aš puikiai suprantu rinką, žinau bilietų kainas ir ekonominę šalies situaciją. Vis dėlto laikausi principo, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta – nors simboliškai. Tai – ne išskaičiavimas, o pagarba savo profesijai.

Nuo 2007-ųjų esate laisvai samdomas operos solistas. Kaip jums iš šalies atrodo Lietuvos teatruose vis dar gyvuojanti etatų sistema?

– Vakaruose to jau seniai nėra. Teatruose dirba kviestiniai atlikėjai, režisieriai, scenos dailininkai ir pan. Teatrai turi savo orkestrus, chorus, baleto trupes ir administraciją, kuri, beje, irgi keičiasi kas kelerius metus. Pagrindinis meno vadovas ar dirigentas pareigas eina kadencijomis, po kurių perrenkami arba pakeičiami. Vadovų kaita lemia repertuaro dinamiką. Lietuvoje orkestrui vadovauji tol, kol tave išneša iš salės.

Tiesa, ir čia yra pokyčių, juk LNOBT spektaklius statė ir kviestiniai režisieriai: Arnaudas Bernardas „Karmen“, Anthony Minghella „Madam Baterflai“ ir kt. Baleto trupės meno vadovo pareigas eina Vakaruose gerai žinomas Kšyštofas Pastoras.

Pagaliau „Bohemiečių“ trupė irgi yra palyginti naujas reiškinys Lietuvos kultūros padangėje, ieškantis išraiškos formų.

Etatų sistema leidžia lengvai pasinerti į rutiną, kuri menininkui iš esmės reiškia mirtį. Dirbant Vakaruose, turi nuolat sau kelti vis didesnius uždavinius ir reikalavimus. Labai sudėtinga išlikti konkurencinėje terpėje, kai kiekvieną dieną atsiranda jaunų, puikių, fantastiškų tenorų. Reikia kone be atokvėpio dirbti, kad tavo vardas skambėtų.

O kaip viskas atrodė prieš dešimt metų, kai dar tik bandėte kabintis Londone?

– Turbūt nėra lengvų pradžių. Tada daugiau laiko praleisdavau perklausose nei koncertuose, nes reikėjo, kad kuo daugiau žmonių mane išgirstų. Užburtas ratas: kol esi jaunas, nežinomas, mažai kas nori turėti su tavimi reikalų, nebent būtum  vunderkindas. Dar reikia turėti gerą patikimą agentą, be kurio šiandienis mano darbas būtų vargiai įsivaizduojamas. Savo smegenis noriu užpildyti tik menu ir kūryba. Tartis dėl honoraro – ne man.

Jūsų mokytojas Virgilijus Noreika rengia atsisveikinimo koncertų turą. Vieną dieną uždanga ima ir nusileidžia – susimąstote apie tai?

– Maestro buvo ir yra mano autoritetas. Rengdamas sudėtingesnį vaidmenį dažnai pasikonsultuoju su juo, nes jis – savo srities profesionalas, kuriuo galima pasikliauti. V.Noreika žino tam tikrų dalykų, niuansų, kurių nepasakys joks repetitorius teoretikas, niekada nestovėjęs scenoje, nors puikiai išmanantis operinio dainavimo techniką.

Etatų sistema leidžia lengvai pasinerti į rutiną, kuri menininkui iš esmės reiškia mirtį.

Nori ar ne, mintys apie karjeros pabaigą kartkartėmis aplanko, juolab kad mūsų profesija labai trapi. Jaunystėje į darbus kibau su didžiuliu įkarščiu, beatodairiškai, aukodamas viską dėl dainavimo. Tačiau laikui bėgant supratau, kad užsidaryti vien operos pasaulyje pernelyg kvaila ir pavojinga.

Būtina išlaikyti balansą, kad pajustum visas gyvenimo spalvas ir skonius. Tiesą sakant, net ir dabar negaliu sau leisti prabangos lengva ranka atsisakyti spektaklių. Tačiau stengiuosi taip sudėlioti grafikus, kad užtektų laiko ir atsipūsti. Reikia nusileisti nuo rožinio operos pasaulio debesėlio ant žemės, kad įsisąmonintum, jog ateis laikas, kai nebedainuosi. Kas nutiks, jei karjeros viršūnėje atsiduosi tik specialybei, atsukdamas nugarą draugams, šeimai, pomėgiams? O gi vieną dieną atsigręši atgal ir nesuprasi, kur pradingo tavo asmeninis gyvenimas, kas tavo aplinka, pagaliau, kas tu pats esi be dainavimo?

Ar įsivaizduojate, kaip kitaip save realizuotumėte?

– Sunku numatyti, kas bus ateityje – labai daug ką padiktuoja pats gyvenimas ir likimas. Vis dėlto šiandien atrodo, kad baigęs karjerą norėčiau likti meno pasaulyje, nes pakankamai pažįstu operos virtuvę, gal pats galėčiau tapti solistų agentu. Man tai įdomu. Galbūt išbandyčiau ir pedagogo duoną.

Bet kas žino, galbūt net nenorėsiu žiūrėti į operos teatro pusę? Gal užsidarysiu savo namelyje Prancūzijoje, auginsiu vynuoges ir spausiu vyną... Tas namelis tapo mano hobiu, kur įgyvendinu savo idėjas. Viskas jame labai paprasta – esu minimalizmo šalininkas. Be to, noriu išlaikyti regiono autentiką ir stilių. Tačiau mano idėjos jau ima sklisti po sodą, norisi suręsti pastogę svečiams.

Kita vertus, gyvenu tokiu tempu, kad gali būti sudėtinga nusėdėti vienoje vietoje. Pastebiu, kad sėsliai praleidus keletą savaičių man jau norisi kelti sparnus ir kur nors lėkti.

Vladimiro Prudnikovo, Vytauto Juozapaičio pavyzdžiai rodo, kad operos atlikėjai neretai pasuka į politiką. Šioje srityje nuobodu nebūna...

– Niekada nesakyk niekada. Tegaliu pasakyti, kad tikrai nesu apolitiškas žmogus. Gyvenu Londone, bet domiuosi, kas vyksta Lietuvoje, seku naujienas. Atlieku pilietinę pareigą ir balsuoju rinkimuose – jau užsiregistravau ambasadoje Londone, kad galėčiau atiduoti balsą spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Karališkuoju paštu nebepasitikiu, nes kartą mano biuletenis grįžo atgal, todėl šįkart pats nueisiu prie balsadėžės. Man tai labai svarbu. Tikiuosi, kad balsuoju už profesionalus, jokiu būdu ne už populistus ar grupes, susikūrusias spontaniškai, valdant emocijoms.

Į valstybės valdymą žiūriu labai rimtai. Žmonės, kurie sakosi, kad atėję į valdžią padarys tą ir aną, pirmiausia turėtų pridėti ranką prie širdies ir atsakyti sau į klausimą, ar, po velnių, tikrai galiu ką nors pakeisti? O gal tai tik tuščios mano ambicijos? Seimo nario mandatas – tai galimybė daryti įtaką visuomenės gyvenimui, todėl reikia būti savikritiškam ir įvertinti, ar tikrai sėdėsi savo rogėse. Kitaip – tiesiog nesąžininga.

Šiandien neįsivaizduočiau savęs Seime, nes mano pašaukimas ne ten. Bet po keliolikos metų galbūt jausiuosi kitaip, gal manysiu, kad tikrai galiu būti naudingas. Bus taip, kaip lemta. Juk ir dainininku niekada nenorėjau tapti, svajojau tik apie aktorystę.

Operoje pagrindinis dėmesys tenka balsui, tačiau negali sakyti, kad jūsų svajonė neišsipildė. Kurie vaidmenys mėgstamiausi?

– Yra tokių, kuriuos vadinu duona su sviestu ir ikrais. Vieną tokių atlieku Mozarto operoje „Pagrobimas iš Seralio“. Tai vienas sudėtingesnių ir intensyvesnių vaidmenų tenoro repertuare, reikalaujantis ištvermės ir puikios vokalinės technikos.

Šiandien neįsivaizduočiau savęs Seime, nes mano pašaukimas ne ten. Bet po keliolikos metų galbūt jausiuosi kitaip, gal manysiu, kad tikrai galiu būti naudingas. 

Nemorino vaidmuo, kurį atliksiu šeštadienį operoje „Meilės eliksyras“, itin artimas sielai, nes labai tinka mano balsui, atskleidžia visas jo galimybes. Patinka Verteris, Lenskis – lyriniai vaidmenys.

Yra vaidmenų, kurių nesu atlikęs, bet apie juos svajoju, pavyzdžiui, Kavaradosas iš Giacomo Puccini operos „Toska“, Giuseppe Verdi Don Karlas.

Operos žanras metams bėgant keičiasi – sakoma, kad jau neužtenka tik išmokti tekstą ir gerai dainuoti.

– Aš galvoju, kad esu ne tik atlikėjas, bet ir kūrėjas – savo interpretacijomis. Deja, mano specialybėje labai daug amatininkų, o tai scenoje ypač matosi. Tai – žmonės be akiračio. Yra tokių operos solisčių, kurioms svarbiausia per pertrauką tarp repeticijų nubėgti nusipirkti „Prada“ rankinę. Jos net nesiteikia išsiversti teksto, nesupranta, ką dainuoja. Tai – amatininko požiūris. O mano įsitikinimu, šiais laikais neužtenka išleisti gražaus garso, nes labai dažnai tenka dirbi su režisieriais, kurie ateina iš dramos ar kino pasaulio. Jie pripratę analizuoti tekstus, gilintis į personažų charakterį.

Todėl menininkas turi domėtis absoliučiai viskuo – literatūra, daile, dizainu, istorija, net tuo, kaip XVIII a. aristokratai laikydavo arbatos puodelį. Neužtenka tik meninės intuicijos ir įkvėpimo – reikia žinių, juk, tarkime, dainuodamas ispaniškai turi atskleisti tam tikrą kultūrinį koloritą.

Solinė kompaktinė plokštelė – kiekvieno operos atlikėjo troškimas. Ar turite tokių planų?

– Įrašų, kuriuose skamba mano atliekamos arijos, yra, tačiau jie – ne soliniai. Norint išleisti kokybišką kompaktinę plokštelę pirmiausia reikia patekti į leidybos kompanijų akiratį. Žinoma, tai – siekiamybė: kiekvienam menininkui svarbu palikti ką nors po savęs, ypač kai mūsų menas gimsta čia ir dabar – padainuoji ir... nebelieka. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min