Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2013 birželio 30d. 20:57

Trečios kartos emigrantas Dainius Šileika – Lietuvos patriotas iki kaulų smegenų

Dainius Šileika
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Dainius Šileika

Seneliai, iš tėvynės bėgę nuo karo, gyvenimą susikūrė Kanadoje. Tėvai, jau gimę užjūriuose, nors ir palaikė ryšį su Lietuva, laimę rado Toronte. Užtat trečios kartos emigrantas Dainius Šileika nuo mažens svajojo apie pasakomis ir legendomis apipintą senelių žemę. Ramybės jis ieškojo dzenbudistų vienuolyne Taivane, kaip tikras benamis blaškėsi po Kanadą, kariavo Afganistane, galėtų įsikurti bet kur, bet su ukrainiečių kilmės žmona tvirtai nusprendė: gyvens tik Lietuvoje.

„Būsiu su žaliom petnešom ir barzda“, – į klausimą, kaip aš jį pažinsiu, elektroniniu laišku šmaikščiai atsakė Kanados lietuvis 28 metų D.Šileika.

Gatvėje jo neįmanoma nepastebėti. Lyg muziejaus eksponatas – taip vyro stilių apibūdina Dainiaus žmona Christine.   

„O man gražu“, – šiltai atšauna Dainius. Ir negali su juo ginčytis. Plačios Antrojo pasaulinio karo Australijos kariuomenės kelnės aukštu liemeniu Dainiui labai tinka. Be to, vintažas šiais laikais itin madingas. Tačiau ar ne per šilta?

„Aš pripratęs prie uniformos. Kanadoje buvau skautas, be to, tarnavau Afganistane“, – paaiškina ir užsirūko. Traukdamas dūmą cigaretę laiko kumštyje, lyg saugodamas nuo vėjo. Turbūt jau visiems laikams liks karys.

Kanados lietuvių, rašytojo ir grafikės, šeimoje augęs D.Šileika Vilniuje šįkart – ne svečias, ne turistas. Jis čia atvyko įleisti šaknis, gyventi, susilaukti vaikų ir dirbti. Svajoja apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jei nepavyks, mielai suks pedagogo keliu.

„Jei man svarbi Lietuvos istorija, jei noriu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, geresnio krašto jiems augti nėra“, – įsitikinęs D.Šileika. Jis grįžo į senelių žemę – slėpiningą knygnešių ir partizanų kraštą.

Asmeninio albumo nuotr./D.`ileika su žmona Chistine
Asmeninio albumo nuotr./D.Šileika su žmona Christine.

Dviejų kalbų kova

– Vasarį svečiuodamasis Vilniaus knygų mugėje jūsų tėvas rašytojas Antanas Šileika prasitarė, kad Kanadoje gimęs jo vyresnėlis sūnus Dainius ketina persikelti gyventi į Lietuvą. „Kur gi ne...“ – tąsyk pagalvojau. Bet štai – jūs čia! – pokalbį su D.Šileika pradėjo savaitraštis „15min“.  

– Svajojau apie tai nuo vaikystės. Seneliai, į Kanadą pasitraukę bėgdami nuo artėjančių sovietų okupantų, visada kalbėdavo apie tai, kad trokšta grįžti į Lietuvą. Deja, šalies Nepriklausomybė buvo pasiekta per vėlai. Senelis mirė 1988 metais, taip ir nesulaukęs laisvos Lietuvos.

Gimiau ir augau Kanadoje, tačiau visada save laikiau lietuviu.

Abi močiutės Lietuvą aplankė jau žiloje senatvėje. Ne tas amžius likti čia ir pradėti gyvenimą iš naujo. Tėvai jau irgi buvo šaknis įleidę Toronte – augino mus su broliu, klojo karjeros pamatus. Manau, jie tikrai būtų grįžę, jei Nepriklausomybė būtų pasiekta bent keleriais metais anksčiau.

Tuo metu man būti čia nėra jokių kliūčių: Lietuva laisva, aš subrendęs, baigęs mokslus – pats laikas priimti sprendimus dėl savo ateities. Kodėl gi nesieti jos su Lietuva? Kodėl neįgyvendinti vaikystės svajonės? Gimiau ir augau Kanadoje, tačiau visada save laikiau lietuviu.

– Kalbate kaip žmogus, po ilgų klajonių galų gale pasiekęs namus.
 
– Būtent taip ir jaučiuosi! Esu sutikęs Lietuvos lietuvių, kurie leido suprasti, kad aš negaliu vadintis tikru lietuviu, kad esu kanadietis. Klausia: „Ar tu gimei Lietuvoje?“ Sakau, kad ne. „Ar tavo tėvai čia gimė?“ Vėlgi – ne. Tačiau mes kalbame lietuviškai, mūsų kraujas grynas – tėvai ir seneliai yra lietuviai. Man niekada nekilo klausimas, kas aš esu. Niekada nepatyriau dvejonių dėl savo tapatybės.

– Ir vis dėlto stebina, kaip jūs, trečios emigrantų kartos atstovas, taip puikiai kalbate lietuviškai: sklandžiai, derindamas linksnius, demonstruodamas platų žodyną.

– Tėvams buvo svarbu, kad mokėtume senelių kalbą, todėl namuose galiojo taisyklė – nė žodžio angliškai. Jei pritrūkdavau lietuviškų žodžių, atsiversdavau žodyną ir pasižiūrėdavau. Lankiau lietuvišką darželį.

Tačiau besimokant gimnazijoje anglų kalba vis labiau ėmė viršų – lietuviškai reikšti mintis tapo vis sunku, ypač diskutuojant rimtomis temomis: apie politiką, filosofiją ir pan.

Tėvų valia iki aštuntos klasės turėjome lankyti šeštadieninę lietuvių mokyklą, o po to galėjome patys spręsti, norime to ar ne. Abu su broliu nutarėme tęsti: juk mes romantikai, mums buvo svarbu išlaikyti senelių, kurie nuo karo pabėgo iš tėvynės, kalbą, kultūrą, tradicijas.

Žinoma, menkas malonumas penktadienio vakarus aukoti šeštadieninės mokyklos namų darbams atlikti. Tačiau jautėme atsakomybę: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Į Vilnių atvykau prieš tris savaites. Iš pradžių jaučiau, kad streikuoja lietuviškas tarimas, pristigdavo žodžių, todėl neretai nutęsdavau „am am, like“, bet dabar jau įsibėgėju, lengviau.

Dainius `ileika
Dainius Šileika

Vienuolis, benamis, karys

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykote būdamas vos trejų – 1987-aisiais. Ar ką nors prisimenate iš tų laikų?

– Atsimenu, kaip viešėjome pas giminaičius kaime, kur po pievą lakstė triušiai. Dar prisimenu skruzdėlynus, kurie tuo metu atrodė milžiniški – siekė man net iki krūtinės.

Dar labai ryškiai įstrigo įspūdžiai iš darželio. Pietums ten duodavo labai saldžios arbatos ir sriubos. Ta arbata man taip patikdavo, kad išgerdavau net tris ar keturias stiklines. Po pietų reikėdavo gulti miegoti, o mane vis reikalas spiria. Kylu iš lovos ir bėgu į tualetą. Grįžtu, vėl bėgu – vėl grįžtu. Vieną akimirką auklėtoja man piktai pasakė, kad daugiau į tualetą neleis: jei dar kartą atsikelsiu, pagaus ir prikals prie grindų. (juokiasi)

– Galima sakyti, kad jau vaikystėje buvote nenuorama. Matyt, laikui bėgant ši savybė aštrėjo: jūsų tėvas pasakojo, kad kurį laiką gyvenote gatvėje. Sako, Vankuveryje skaičiau paskaitą ir prie viešbučio, kuriame buvau apsistojęs, netikėtai sutikau savo sūnų – benamį...

Vakarais iš savo nuomojamo buto išeidavau į parką pernakvoti ant suoliuko. Taip praleidau dvi ar tris savaites, tačiau supratau, kad esmės neužčiuopiu, kad tai – tik žaidimas.

– Universitete studijuodamas Rytų Europos religijas ypač susidomėjau budizmu. Mėnesį praleidęs dzenbudistų vienuolyne Taivane grįžau namo į Monrealį, atvėriau spintos duris ir žiūriu:  sepnynerios kelnės, keturiolika marškinių. Gyvendamas vienuolyne supratau, kad žmogui labai mažai reikia. Juk net Naujasis Testamentas sako, kad užtenka tik sandalų ir marškinių – visa kita ateina savaime. Nusprendžiau, kad noriu gyventi kukliau.

Todėl vakarais iš savo nuomojamo buto išeidavau į parką pernakvoti ant suoliuko. Taip praleidau dvi ar tris savaites, tačiau pilnatvės nepajutau, supratau, kad esmės neužčiuopiu, kad tai – tik žaidimas. Vieną dieną parke netikėtai sutikau grupelę žmonių, kurie jau trejus metus gyveno klajokliškai: keliavo autostopu, nakvodavo palapinėse ar po atviru dangumi. Jie man pasiūlė prisijungti.

Pasakiau, kad negaliu – po savaitės turėjo prasidėti paskaitos universitete. Išgirdau paprastą atsakymą: „Kaip nori, bet žinok, kad, jei nepasinaudosi šia galimybe, daugiau tokia proga nepasikartos.“ Kelias dienas praleidęs su tais žmonėmis vieną rytą nubudau ir suvokiau – privalau tai padaryti.

– Tėvai turbūt neapsidžiaugė?

– Jie gyveno Toronte, todėl apie savo planus neprasitariau. Parašiau universiteto administracijai laišką, kad studijas sustabdau metams, nusipirkau kuprinę ir tris mėnesius blaškiausi po Kanadą. Keliavome slaptai, įšokdavome į pravažiuojančius krovininius traukinius. Buvome keturiese ir šuo. Grodamas lūpine armonikėle per dieną užsidirbdavau kelis dolerius, kuriuos išleisdavau maistui – duonai, dešrai, kartais – alui. Tai vienas įspūdingiausių mano gyvenimo laikotarpių.

Dainius `ileika
Dainius Šileika

– Tačiau mėgavotės juo tik tris mėnesius – po to grįžote po tėvų sparneliu?

– Jokiu būdu: tėvai mane rėmė, dėjo viltis, svajojo, kad baigčiau mokslus, o aš jų planus sugrioviau, todėl turėjau rasti būdų, kaip pačiam save išlaikyti. Įsidarbinau žvakių fabrike. Tai buvo labai sunkus ir menkai apmokamas darbas.

Gaudavau išlietas žvakes ir turėdavau išgręžti skylutę dagčiui. Tai darydavau nuo ryto iki vakaro.

Gaudavau išlietas žvakes ir turėdavau išgręžti skylutę dagčiui. Tai darydavau nuo ryto iki vakaro. Be to, į mano rankas patekdavo žvakės stikliniuose indeliuose. Jei vaško spalva būdavo negera, reikėdavo žvakę iškrėsti iš stiklinės. Nuo daužymo į stalą delnuose atsirado mėlynės. Fabrike ištvėriau tris mėnesius, o po to susiradau darbą riestainių kepykloje, kurioje praleidau pusmetį. Tada grįžau į universitetą.

– Nutarėte, kad nuotykių pakaks? Atėjo metas suaugti ir baigti tai, ką buvote pradėjęs?

– Kaip čia pasakius. (šypsosi) Grįžęs į studijas supratau, kad paprastas gyvenimas – ne man. Todėl užsirašiau į Kanados kariuomenės atsargą. 2007 metais pareiškiau norą vykti į misiją Afganistane, todėl pradėjau tarnauti profesionaliai, dalyvavau pratybose ir visą laiką iki 2009 metų gyvenau bazėje. Mokslus universitete baigiau tik po tarnybos.

Apie sprendimą vykti į Afganistaną tėvams pranešiau tik tada, kai gavau patvirtinimą, kad būsiu ten siunčiamas. Tėvai neslėpė, kad mano pasiryžimas jiems nepatinka, tačiau suprato, kad perkalbėti nepavyks, todėl tiesiog palinkėjo sėkmės. Tėvas dar priminė, kad jau daug metų nerūko ir trenkęs kumščiu į stalą pagrasino: „Jei tau kas nors nutiks, vėl pradėsiu!“

Vėliau, jau grįžęs iš tarnybos, sužinojau apie tikruosius tėvų išgyvenimus – tuos septynis mėnesius jiems buvo labai sunku. Pasirodo, tėvas net buvo parinkęs muziką mano laidotuvėms. Jei ilsėdamasis vasarnamyje išvysdavo danguje praskrendantį kariuomenės straigtasparnį, kaip mat pagalvodavo: „Turbūt manęs ieško, nori pranešti apie sūnaus žūtį.“

– Laimei, esate sveikas ir gyvas.
 
– Aš – taip. Tačiau netekau kelių artimų draugų. Vienas bičiulis žuvo vos 21-erių. Užvažiavo ant minos ir mirė iškart. Dar vienas karys, inžinierius, rado sprogstamą užtaisą ir bandė jį detonuoti. Žuvo vietoje – jo kūną rinkome gabaliukais.

Asmeninio albumo nuotr./D.`ileika misijoje Afganistane
Asmeninio albumo nuotr./D.Šileika misijoje Afganistane

– Žiauri patirtis. Kaip kariai vaduojasi nuo tokio skausmo?

– Rizika – kareivio darbas: vykdami į misiją žinojome, kad gali baigtis blogai. Dabar galiu pasakyti, kad sprendimas važiuoti į Afganistaną buvo avantiūriškas. Iš pradžių maniau, kad tai darau iš patriotizmo, tačiau vėliau supratau, kad ne, nes tai – ne mano karas.

Buvome pėstininkai – paprasti žmonės. Kariuomenėje sutikau grupę į save panašių vyrų, per įvairias pratybas, pasirengimą misijai praleidau su jais dvejus metus. Viską, ką darėme, tai dėl draugo šalia savęs. Misija Afganistane buvo iššūkis sau, noras su vyrais patirti ką nors nepaprasto.

Tarnyboje kartą per mėnesį gaudavome po buteliuką alaus. Kai žuvo pirmasis draugas, mėnuo dar nebuvo praėjęs, tačiau vadas pasakė: „Vyrai, šįvakar bus alaus.“ Dar buvo mišios, karsto įkėlimas į lėktuvą, išlydėtuvių ceremonija. O kitą dieną jau grįžome į normalų ritmą, nes įprastas darbas – geriausia terapija. Tokiems atvejams Kanadoje mus psichologiškai labai gerai parengė.

Afganistanas man paliko gerą įspūdį – tai labai gražus kraštas, kuriame gyvena labai dosnūs žmonės. Jie turi tokį paprotį: jei priešas pas tave ateina kaip svečias, priimk jį kaip svečią. Gali būti, kad vakare tas pats ūkininkas užminuodavo mums kelius, nors dieną, kai pas jį buvome užsukę, vaišino arbata ir net pamaitino.   

Meilės strategas

– Į Vilnių atvykote ne vienas – kartu su jumis žmona Christine, su kuria susituokėte pernai rugsėjį. Kaip tarp studijų, meditacijų vienuolyne, klajonių po Kanadą ir misijos karo zonoje sugebėjote rasti savo gyvenimo moterį?

– Christine pažįstu nuo penktos klasės – kartu lankėme pagrindinę mokyklą, vėliau netgi draugavome, tačiau man nutarus vykti į Afganistaną santykiai nutrūko – nenorėjau palikti jos nežinioje. Tačiau tarnyboje dažnai apie ją galvodavau, jaučiau, kad tai – nuostabiausia moteris, kokią kada nors esu sutikęs.

Žinojau, kad ji turi vaikiną, tačiau būdamas Afganistane pradėjau jai siųsti šilkines skareles, kad manęs neužmirštų.

Žinojau, kad ji turi vaikiną, tačiau būdamas Afganistane pradėjau jai siųsti šilkines skareles, kad manęs neužmirštų. Po misijoje praleistų septynių mėnesių į Kanadą grįžau pro Dubajų. Nors nebuvome pora, Christine nupirkau auskarus, grandinėlę ir žiedą. Nutariau, kad vieną dieną ją susirasiu ir pirmiausia padovanosiu grandinėlę. Jei jai patiks, per Kalėdas įteiksiu auskarus, o, jei viskas ir toliau gražiai klosis, įteiksiu ir žiedą. Apie šiuos mano ketinimus ji net nenutuokė.

Kol sutikau Christine, praėjo dar beveik metai. Vieną dieną paskambinau jai į Otavą ir pasakiau, kad atvažiuoju. Po pusmečio jau buvome susižiedavę.

– Ar lengvai įkalbėjote Christine palikti šeimą, namus ir sekti paskui jus į pasaulio kraštą?

– Christine – trečios kartos ukrainietė. Deja, ji beveik nekalbėjo ukrainietiškai, nes jos mama nutarė, kad Kanadoje gimusiems vaikams šios kalbos niekada neprireiks. Todėl prieš atvykdami į Vilnių tris mėnesius praleidome Lvove, kur Christine mokėsi ukrainiečių kalbos. Be to, ji bandė susirasti giminių ar pažįstamų, bet nepavyko.

Christine labai svarbi jos kilmė, šaknys. Ji nori, kad mūsų vaikai kalbėtų ne tik lietuviškai, bet ir ukrainietiškai.    

Jau išsiaiškinome, kad Aušros Vartų g. 7b yra ukrainiečių bažnyčia (Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia – red. past.). Pradėsime lankyti pamaldas, įsiliesime į bendruomenę, kuri Vilniuje palyginti maža.

Nuo rudens Christine Vilniaus universitete pradės mokytis lietuvių kalbos. Aš jau susiradau ukrainiečių kalbos vadovėlį ir prašau, kad Christine vakarais su manimi padirbėtų. Gailiuosi, kad kalbos kartu su ja nesimokiau Lvove. Maniau, kad svarbiau dirbti – mokiau anglų kalbos. Tačiau per du mėnesius užsidirbau vos 100 dolerių, kurių neužteko net būsto nuomai.

Dainius `ileika
Dainius Šileika

– O jei Christine pasakytų, kad nori gyventi ne Lietuvoje, o Ukrainoje?

– Man pasisekė – turiu dvigubą Lietuvos ir Kanados pilietybę. Christine – Kanados pilietė ir galimybės laisvai gyventi Ukrainoje neturi.

Be to, bent jau adaptaciniam periodui Vilnius labiau tinka. Kai gyvendami Lvove prasitardavome, kad vasarą kraustysimės į Lietuvą, vietiniai pastebėdavo, kad tai – jau Europa, Vakarai. Ukrainiečiai nėra apsisprendę, kuriuo keliu eiti: iš vienos pusės juos gundo Rusija, iš kitos vilioja Europos Sąjunga. Lvove dar kalbama ukrainietiškai, bet Kijeve jau skamba tik rusų kalba.  

Kai gyvendami Lvove prasitardavome, kad vasarą kraustysimės į Lietuvą, vietiniai pastebėdavo, kad tai – jau Europa, Vakarai.

Žinoma, iš pradžių nuogąstavau, kas bus, jei Christine nepatiks Lietuva? Todėl būsto nuomai ieškojau tik Vilniaus senamiestyje: kad ji įsimylėtų šį miestą, pajaustų jo pulsą ir norėtų jame likti. Tai – mano strategija.

Skolingas už lietuvybę

– Ar turite planą, ką veiksite Lietuvoje ir iš ko gyvensite?

– Kanadoje pardavėme viską, ką turėjome. Be to, Afganistane minos sprogimas neigiamai paveikė mano klausą – gavau šiokią tokią kompensaciją. Taigi kol kas verčiamės iš santaupų, tačiau neturint nuolatinių pajamų jos labai greitai senka.

Tai, kad kalbu lietuviškai, man labai pravertė ieškant darbo: nuo liepos 1 dienos pradėsiu dirbti užsienio kalbų mokykloje. Ateityje planuoju teikti ir individualias anglų kalbos pamokas. Be to, laisvai kalbu ir prancūziškai. Reikia ištirti rinką.

Christine nuo vaikystės svajojo būti kepėja. Septynerius metus Kanadoje ji užėmė vadovės pareigas kepyklėlėje, todėl puikiai išmano kepinių technologiją. Vienas pažįstamas Kaune nori atidaryti gardėsių parduotuvėlę, Christine jam kurs gaminių receptus. Tačiau ateityje ji norėtų turėti savo kepyklėlę. Manau, tai labai perspektyvu, nes žmonės visame pasaulyje nesugeba atsispirti gardžiai duonai, traškiems kruasanams, bagetėms ir t.t.

Dainius `ileika
Dainius Šileika

– Dainiau, o kokia jūsų svajonė? Kaip įsivaizduojate save, gyvenantį Lietuvoje?

– Jei pavyktų patekti į Lietuvos kariuomenę, būčiau laimingiausias žmogus! Mano ateities vizija – arba armija, arba pedagoginis darbas. Žinau, kad mokytojų atlyginimas Lietuvoje nėra pats geriausias, tačiau mums su žmona daug nereikia.  

Štai dabar vilkiu Antrojo pasaulinio karo Australijos kariuomenės vilnones kelnes – tokias turiu dvejas. Tai – vintažas, labai pigiai įsigijau internete. Gal ir ne paskutinis mados klyksmas, net žmona patraukia per dantį. Sako, atrodo, kad tu nužengei iš muziejaus. Bet man patogu, patinka, pigu.

Ar man sunku kalbėti lietuviškai? Be abejo, lengviau angliškai! Bet kalbėti lietuviškai ne taip sunku kaip būti knygnešiu ar partizanu.

Kanadoje pragyvenimo lygis aukštesnis, bet kas iš to? Jei man svarbi Lietuvos istorija, jei noriu, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, geresnio krašto jiems augti nėra.

Atsimenu, šeštadieninėje mokykloje mums pasakodavo apie Lietuvos knygnešius, partizanus. Šitiek žmonių aukojosi, kad būtų išsaugota lietuvybė. Jaučiuosi jiems skolingas. Ar man sunku kalbėti lietuviškai? Be abejo, lengviau angliškai! Bet kalbėti lietuviškai ne taip sunku kaip būti knygnešiu ar partizanu.

Būdamas darželyje žinojau, kad Lietuvos nėra. Žemėlapyje – tik didelis blynas. Dar žinojau, kad čia kažkas ne taip. Atsimenu dainą: „Vėl ateis ta diena, kai tėvynė bus laisva.“ Vadinasi, tėvynė – nelaisva, galvodavau.

Vėliau buvau skautas. Tada traukdavome: „Grįšim grįšim ten, kur teka Nemunėlis ir Neris...“ (dainuoja) Štai mes ir grįžome. Tikiuosi, visam laikui.

Tėvas, atvažiavęs į „Santaros–Šviesos“ suvažiavimą Alantoje, vakar man pasakė: „Aš labai laimingas, kad jūs Lietuvoje. Nežinau kodėl, bet jaučiu, kad tai – gerai.“ Tėvai mus augino kaip lietuvius, ir tai, kad aš esu čia, yra tarsi įrodymas, kad jie ėjo teisingu keliu.

Antanas `ileika
Antanas Šileika

Keturi romanai

Lietuvių kilmės Kanados rašytojas A.Šileika užaugo veikiamas anglų ir kanadiečių literatūros – dirba su Kanados literatūriniais leidiniais, iki šiol rašo recenzijas ir kalba apie Kanados literatūrą per radiją.

A.Šileika yra išleidęs keturis romanus: Dinner at the End of the World (1994),  Buying on Time (1997), Woman in Bronze (2004, lietuviškas leidimas „Bronzinė moteris“, 2009) ir Underground (2011). Pastarojo romano lietuvišką leidimą „Pogrindis“ pernai išleido leidykla „Versus aureus“.

Romaną „Pogrindis“ norima ekranizuoti – juo susidomėjo ir ekranizacijos teises įsigijo režisierius Tomas Donela.

A.Šileika vedęs lietuvių kilmės grafikę Snaigę Valiūnaitę-Šileikienę. Sutuoktiniai užaugino du sūnus: 28 metų Dainių ir 25-erių Gintarą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Galvojo, kad naudojasi „Revolut“ paslauga nemokamai – liko su skolomis

Aktualu

Dauguma politikų – prieš partijų finansavimo keitimą

Aktualu

Orai.lt: išlydint pavasarį kaitra atslūgs

Aktualu

Marius Laurinavičius: R.Karbauskio ir S.Skvernelio Lietuva džiugina Kremlių. Kodėl?

Vardai

Kylie Minogue švenčia 50-metį: mėgaujasi sėkme scenoje, bet gyvenimo meilės dar nerado

Vardai

Pirmadienį 15min studijoje – aktorius Marius Repšys

„Apie ką negalima kalbėti“ su rašytoju Herkumi Kunčiumi

Pasaulis kišenėje

Ar reikėtų rakinti rankinio bagažo lentynas nuo nesupratingų keleivių?

Savaitės Lietuvos įvykiai – 15min fotografų kadruose (2018 m. gegužės 21 d.-27 d.)

24sek

Tegyvuoja Karalius: dominavęs LeBronas Jamesas žengė į aštuntą NBA finalą iš eilės

Aktualu

G.Nausėda – apie mokesčių reformą, galimą partijų paramą per rinkimus ir politinės korupcijos skandalą

Gyvenimas

Lietuvių laimės indeksas: psichiatras įvardijo priežastis, kodėl lietuviai emigruoja, geria arba žudosi

Gazas

Lietuviai Ladogoje: antrą dieną, sekmadienį, subyrėjo „granata“

Sportas

Egiptas verkia, pyksta ir reikalauja bausmės: „Tas kalės vaikas yra baisus pavyzdys būsimoms kartoms“

Gyvenimas

Amelijos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė po planinio skiepo: mergaitei teko išgyventi tikrą košmarą

Interviu Kultūra

J.Žilinskas: „YouTube“ gali parodyti, kaip veikia daiktai. Kaip veikia žmogus – gali parodyti tik knyga“

Vardai

Ledo ritulininkas N.Ališauskas Italijoje vedė A.Stepanavičiūtę: „Tai buvo taip nuostabu, lyg sapnas“

Gazas

Naudoto automobilio pirkimas: daug ką išduoda detalės

Aktualu

JAV prezidentas Donaldas Trumpas sako matąs puikų Šiaurės Korėjos potencialą

Gyvenimas

Už žiaurų elgesį su gyvūnais du Seimo nariai siūlo uždrausti juos laikyti

Naujienos

Verslas

Galvojo, kad naudojasi „Revolut“ paslauga nemokamai – liko su skolomis

Aktualu

Dauguma politikų – prieš partijų finansavimo keitimą

Aktualu

Orai.lt: išlydint pavasarį kaitra atslūgs

Aktualu

Marius Laurinavičius: R.Karbauskio ir S.Skvernelio Lietuva džiugina Kremlių. Kodėl?

Vardai

Kylie Minogue švenčia 50-metį: mėgaujasi sėkme scenoje, bet gyvenimo meilės dar nerado

Vardai

Pirmadienį 15min studijoje – aktorius Marius Repšys

„Apie ką negalima kalbėti“ su rašytoju Herkumi Kunčiumi

Pasaulis kišenėje

Ar reikėtų rakinti rankinio bagažo lentynas nuo nesupratingų keleivių?

Savaitės Lietuvos įvykiai – 15min fotografų kadruose (2018 m. gegužės 21 d.-27 d.)

24sek

Tegyvuoja Karalius: dominavęs LeBronas Jamesas žengė į aštuntą NBA finalą iš eilės

Aktualu

G.Nausėda – apie mokesčių reformą, galimą partijų paramą per rinkimus ir politinės korupcijos skandalą

Gyvenimas

Lietuvių laimės indeksas: psichiatras įvardijo priežastis, kodėl lietuviai emigruoja, geria arba žudosi

Gazas

Lietuviai Ladogoje: antrą dieną, sekmadienį, subyrėjo „granata“

Sportas

Egiptas verkia, pyksta ir reikalauja bausmės: „Tas kalės vaikas yra baisus pavyzdys būsimoms kartoms“

Gyvenimas

Amelijos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė po planinio skiepo: mergaitei teko išgyventi tikrą košmarą

Interviu Kultūra

J.Žilinskas: „YouTube“ gali parodyti, kaip veikia daiktai. Kaip veikia žmogus – gali parodyti tik knyga“

Vardai

Ledo ritulininkas N.Ališauskas Italijoje vedė A.Stepanavičiūtę: „Tai buvo taip nuostabu, lyg sapnas“

Gazas

Naudoto automobilio pirkimas: daug ką išduoda detalės

Aktualu

JAV prezidentas Donaldas Trumpas sako matąs puikų Šiaurės Korėjos potencialą

Gyvenimas

Už žiaurų elgesį su gyvūnais du Seimo nariai siūlo uždrausti juos laikyti

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie 15min