Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šlove Rusijoje lepinta aktorė Severija Janušauskaitė: „Nepasiilgau tos siaubingos šalies“

Severija Janušauskaitė ir Donatas (Donatas Vaišnoras)
Kadras iš filmo / Severija Janušauskaitė ir Donatas (Donatas Vaišnoras)
Šaltinis: 15min
0
A A

Aktoriai Severija Janušauskaitė, Giedrius Savickas ir Vidas Bareikis priklauso kartai, kuri gali kalbėti ir lyginti gyvenimą tada (okupacijos metais) ir dabar (Europos Sąjungoje). Taip pat šie talentingi žmonės Rusiją pažįsta ne iš nuogirdų ar knygų. Publikuojame interviu su šiais aktoriais ciklą.

Aktorė Severija Janušauskaitė prestižiniame Rusijos kino festivalyje atsiėmė geriausios aktorės apdovanojimą (ji suvaidino pagrindinį vaidmenį Annos Melikiyan filme „Žvaigždė“). Rusijoje ją aplankė didžiulė šlovė.

– Daug filmavotės Rusijoje. Pagrindiniai vaidmenys, pagarba, geri honorarai – visa tai esate patyrusi ten. O dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą?

– To, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje, nepateisina nė vienas mano kolega rusas. Mums sunku net įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi: beteisiai, bebalsiai savo žemėje. Jie mato neteisybę, korupciją, mato, kaip viską valdo mafija ir nieko negali padaryti.

Aš skaitau savo draugų ir kolegų „post‘us“ feisbuke,  įvykiai Ukrainoje jiems yra tragedija. Jie jaučia didžiulę kaltę. O ką daryti mąstančiam žmogui, kurio šaliai vadovauja toks žmogus

Aš skaitau savo draugų ir kolegų „post‘us“ feisbuke,  įvykiai Ukrainoje jiems yra tragedija. Jie jaučia didžiulę kaltę. O ką daryti mąstančiam žmogui, kurio šaliai vadovauja toks žmogus, kuriuo negalima pasitikėti. Jie tik ir kalba, kad reikia valdžią nuversti, nuolatos dalyvauja mitinguose. Aš gerbiu teatro atsiribojimą nuo Rusijos, drauge matau, kokie esame rusofobai, ir tai mane gąsdina.

– Rusijoje karjeros prasme jums labai sekėsi. Ar norite ten sugrįžti?

– Kai pagalvoju, kad pasiilgau Maskvos, suprantu, kad pasiilgau labai konkrečių žmonių, labai konkrečių namų. Bet ne tos siaubingos valstybės.

Kai atvažiavau į Maskvą pirmą kartą, mane ištiko šokas, supratau, kad esu absoliuti europietė ir Maskva yra per daug toli nuo manęs.

– Šiandien „aukšta Rusijos moralė ir vertybės“ yra priešpastatomi Europos „ištvirkimui“. Tokiu būdu bandoma skaldyti ir mūsų visuomenę, ką apie tai mąstote?

– Jei norite kalbėti apie Conchitą Wurst, tai man yra dar vienas cirkas. Rusija dabar šį laimėjimą eskaluoja. Tai puikus būdas pademonstruoti kur link nusirito Europa. O kur ritasi pasaulis? Dainos konkursas yra tapęs cirku: svarbi barzda, suknelė ir seksualinė orientacija. Daina jau seniai niekam nebesvarbi ir šį kartą ji buvo prasta. Džiugu tik, kad atsiranda šalių, kurios nusprendžia tame cirke nedalyvauti. Linkiu kitais metais ir Lietuvai išlikti oria.  

Man iš tiesų dėliojasi „puzlis“: štai toks nugalėtojas, štai toks karas, štai ir jaunas talentingas žmogus, vos gavęs Oskarą, nusižudo (36 metų kino režisierius Malikas Bendjelloulis, gavęs Oskarą už filmą „Searching for Sugarman“). Ir viskas vyksta ne veltui.

Tai jau ne Kalantos istorija, tai tiesiog beprasmė savidestrukcija. Kažkas pasakys: „Iš nuobodulio“, kitas tars – „iš persivalgymo“.

nusivylimas ateina iš nepagarbos vienas kitam. Negerbiame kitokių, niekiname kitaip mąstančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius. Ir dar išmokome pasmerkti ir nurašyti nekaltus, be jokio teismo.

O man atrodo, kad nusivylimas ateina iš nepagarbos vienas kitam. Negerbiame kitokių, niekiname kitaip mąstančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius. Ir dar išmokome pasmerkti ir nurašyti nekaltus, be jokio teismo.

Man labai keista, kad kuo atviresnis darosi pasaulis, tuo siauresnis tampa mūsų mąstymas.

Seniai jau turėjome išmokti priimti vieni kitus, bet užbuksavom ir buksuojam toliau. Arba dar blogiau – blaškomės tarp kraštutinumų.

Aš pavyzdžiui manau, kad daina, nugalėjusi "Eurovizijoje" yra bloga, tada mane tuoj pat kažkas apšaukia homofobe. Nors taip nėra, aš priimu LGBT visuomenę, aš gerbiu kitos orientacijos žmones, manau, kad jie estetai, gurmanai ir puikūs menininkai. Visuose miestuose būtinai apsilankau gėjų rajonuose, nes ten geriausios parduotuvės ir geriausi restoranai, ir viskas ten vyksta labai natūraliai. O pas mus kraštutinumai.

– O kam dar aiškintis kažką?

– Na panašu, kad mūsų šalyje LGBT tema dar galima garsiai šaukti. Tuo naudojasi politikai.

Mes kaip viduramžiais gyvename. Pas mus yra karalius ir yra tie kvailiai, kurie bėga iš paskos ir skambina varpeliais. Nebrandžiai visuomenei reikia pajacų. Ir kuo daugiau tokių pajacų, kuo aukštesnes pozicijas jie užima, tuo nebrandesnė visuomenė yra. Šiandien mes atsidūrėme tarp garsių pajacų ir tylių savižudžių.

Šiandien mes atsidūrėme tarp garsių pajacų ir tylių savižudžių.

– Kaip jaučiatės Europoje?

– Nepaisant to, kad esu pasaulio žmogus, esu lietuvė. Myliu savo tėvus, kilmę, žmones, man patinka lietuviška melancholija, patinka mūsų lietus...

– O jei prasidėtų karas, liktumėte ar bėgtumėte?

– Nežinau, kaip būtų. Turiu sūnų, todėl pati sau nepriklausau ir jau niekada nepriklausysiu. Bet kuriuo atveju, darysiu viską, kad apsaugočiau jį.  

– O kaip galite apibūdinti jaunąją kartą? Kokie žmonės ateina?

– Vaizdu dabar visi save įprasmina, todėl turinio norėčiau palinkėti.

– Severija, kaip apibūdintumėte dabarties visuomenę?

– Atmosfera, kurioje gyvenu, yra destruktyvi. Tas beprotiškas greitis ir B kategorijos siaubo filmams būdingas keistas ūžesys aplink veda žmones iš proto. Akivaizdi savęs susinaikinimo programa įjungta aplinkui, tačiau tai jau pasekmė.

Aš stengiuosi nuo viso to pasislėpti, todėl renkuosi senienas. Senus daiktus, senus filmus, seną muziką, seną gyvenimo ritmą.

Aš stengiuosi nuo viso to pasislėpti, todėl renkuosi senienas. Senus daiktus, senus filmus, seną muziką, seną gyvenimo ritmą. Ir pati aš esu labai senamadiška, tik išmokau prisitaikyti.

Mane žavi kuklumas, drovumas. Šios sąvokos mūsų pasaulyje jau baigia ištirpti, tačiau man labai norisi už jų laikytis.

Šiandien renkuosi tuos, kurie tyliai sau sėdi kampe, bet prireikus viską gali,  o ne tuos, kurie garsiai šaukia mojuodami rankomis, tačiau tik tiek temoka. Man sako, kad reikia būti veržliam šiuolaikiniame pasaulyje. O kur veržtis?

– Kaip regite Lietuvą po 15 metų?

– Norėčiau, kad pas mus būtų kaip Skandinavijoje. Tik ką sugrįžau iš Estijos, akivaizdu, kad jie mus aplenkė. Daugelis dalykų ten jau yra savaime aiškūs. Jie ten nebesiaiškina, ką gerbti, ko negerbti, už ką gerbti, o gal niekada ir nesiaiškino.

Čia gi mes vis dar norime daug teisių, bet patys nesame laisvi. Taip atsiranda agresija.

Čia gi mes vis dar norime daug teisių, bet patys nesame laisvi. Taip atsiranda agresija.

Žmonės yra provokuojami, kiršinami, visuomenė skaldoma ir tai yra daroma sąmoningai, piktybiškai. O svarbiausia, kad mes pasiduodame tam kiršinimui, kartais atrodo, kad mums tai patinka. Kam to reikia? Juk tai pavojinga.

Toks negatyvas negali vesti į priekį. Šiaip manyčiau, kad būtų sveika visiems atsiriboti nuo to negatyvaus triukšmo ir išeiti į mišką. O tada su švaria galva ir šviesiom mintim kartu pradėti kurti ateitį ne žodžiais, o veiksmais.

Dabar, Ukrainos atveju ir visais kitais yra tik garsiai rėkiama. Ir garsiausiai šaukia tie, kurie yra saugūs už savo ekranų. Kokius „postus“ jie rašo savo paskyrose, kokie drąsūs jie yra. Tačiau nė vienas iš jų nenuvažiavo į Ukrainą. Važiavo tie, kurie garsiai apie tai neskelbė.

Todėl linkiu visiems gyventi savo gyvenimą: mylėti savo artimus žmones, rūpintis vaikais ir tėvais. Ir tada tikrai nebeliks laiko tuščiom provokacijom.

Bus daugiau

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min