TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Sociologas Vylius Leonavičius: "Vartojimas mus pastato į dviprasmišką padėtį"

Doc. Vylius Leonavičius
VDU nuotr. / Doc. Vylius Leonavičius
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Turime keistą situaciją: viena vertus, didėjantis vartojimas mus prikausto ir paverčia jo įkaitais, kita vertus, be didėjančio vartojimo neturėtume geresnio gyvenimo. Taip teigia sociologas Vylius Leonavičius. Anot jo, vakarietiška civilizacija savo bazinius poreikius jau seniai patenkino, ir vartojimas šiandien tampa būdu save išreikšti.

„Tai ir yra alternatyva: ar mes vartojame kartu su visais ir džiaugiamės tuo, ką turime, ar vartojame kaip unikalūs asmenys. Tada visuomenė ir išsidiferencijuoja. Vieni tampa masiniais vartotojais arba atsiranda išskirtinės vartotojų grupės ar net atskirų individų. Jie irgi turi savo santykį su vartojimu, tik jų vartojimas subtilesnis, rafinuotesnis, sofistikuotas ir t. t.“, – sako V. Leonavičius.

Pasak jo, jei žmogus neturi psichologinių ir intelektualinių resursų, kurie leistų jam atsiriboti nuo populiariosios kultūros ir vartojimo, tai gali baigtis ir tragiškai.

– Esate sakęs, kad šiuolaikinė visuomenė yra rizikos visuomenė, kurioje labai daug įtampos, tad žmogus nuolat patenka į ribines situacijas, jaučiasi nesaugus. Kokia yra ta rizikos visuomenė ir kodėl ją taip vadinate?

– Tai garsaus šiuolaikinio sociologo Ulricho Becko teiginys, suformuluotas paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jis turėjo galvoje, kad, kitaip nei ankstesnės visuomenės, kurios irgi vienaip ar kitaip buvo veikiamos rizikos (pvz., gamtos), šiuolaikinė visuomenė riziką kuria pati, bet tokiais dideliais tempais ir lokaliniu, ir globaliniu pavidalu, kad mūsų sukurta tikrovė, sudėtingėdama, tapdama labai kompleksiška, tampa tam tikra grėsme mūsų pačių egzistencijai. Tokių pavyzdžių begalė, tarkim visos technologijos ar nesena katastrofa Rygoje. Jūs tikra, kad pastatas, kuriame dabar esame, nesugrius? Mes tuo tikime, bet yra tiek įvairių komponentų, lemiančių, kaip buvo pastatytas tas pastatas, kad, norint visus sužiūrėti, reikia tam tikros institucijos.

Vieni tampa masiniais vartotojais arba atsiranda išskirtinės vartotojų grupės ar net atskirų individų.

Tai tik pavyzdys, iliustruojantis, kad kiekviename žingsnyje tai, ką sukuriame, yra vienokia ar kitokia rizika. Svarbiausia – mes jos negalime išvengti. Tada atsiranda įvairios institucijos ir metodikos, mėginančios tą riziką suvaldyti. Iš esmės šiuolaikinė visuomenė, kurią vadiname rizikos visuomene, kartu įvairiose srityse kuria ir saugiklius. Įvairių rizikų kyla nuolat, jos keičiasi, sumažėja, bet esmė ta, kad mes patys jas kuriame.

– Minite, kad patys įtampas ir kuriame. Kokias didžiausias įtampas šių dienų visuomenėje matote?

– Įtampų yra daug ir įvairių. Gyventi saugiai – tarsi prigimtinis mūsų poreikis. Kita vertus, mes nepaliaujamai savo aplinką plėtojame, perkuriame, darome sudėtingesnę. Tai paradoksali situacija. Lygiai taip pat yra su vartojimu. Viena vertus, vartojimas, atrodytų, yra mūsų prigimtyje, nors iš tiesų kuo daugiau vartoti nėra prigimtinis poreikis. Šiaip vartojimas yra konstruojamas, primetamas visuomenės, nes ankstesnės visuomenės išsiversdavo palyginti su nedideliais resursais ir buvo laimingos. Moderni visuomenė, kuri yra rinkos visuomenė ir kuriai rinka užtikrina plėtrą bei gerovę, įtraukia mus į besiplėtojantį vartojimą. Tada atsiranda dar vienas paradoksas: besiplėtodama rinka didina mūsų vartojimą ir kartu didina visuomenės gerovę, bet taip pat padaro mus priklausomus nuo vartojimo.

Dar daugiau, šiuolaikinė visuomenė yra vartotojiška visuomenė. Taip, kaip tampame priklausomi nuo didėjančios rizikos, taip tampame priklausomi nuo didėjančio vartojimo, nes visuomenės turtingumas, plėtra priklauso nuo rinkos plėtros. O rinkos plėtra priklauso nuo to, kiek mes vartojame. Turime keistą situaciją: viena vertus, vartojimas mus prikausto, kita vertus, be didėjančio vartojimo neturėtume geresnio gyvenimo.

– Vartojimo kontekste savęs ribojimas dažnai skamba tarsi atgyvena. Kaip Jums atrodo, ar susivaldymas šiuolaikinėje visuomenėje dar turi prasmę?

– Iš esmės apibūdinu tik vieną šiuolaikinės visuomenės dalį, šiek tiek absoliutindamas, kaip svarbu vartoti, nes vartojimas susijęs su mūsų ekonomikos plėtra, rinka ir kartu su visuomenės turtėjimu. Bet tai tik vienos pusės suabsoliutinimas, nes ekonomika ir pelnas, kurio ji siekia, iš esmės neturi ribų. Tai blogoji pusė, nes stengiamasi iš bet ko ir bet kaip daryti pelną. Plačiąja prasme ribojimas arba susivaldymas, atsisakymas ir t. t. šiuolaikinėje visuomenėje turi labai daug įvairių pavyzdžių, kurie tarsi priešinasi beribiam vartojimui ir pelno siekiui, nes iš tiesų pelno siekis, kuris neturi jokio kito tikslo, išskyrus didinti pelną, stengiasi vartojimą plėsti. Tačiau beribis vartojimo plėtojimas atsigręžia prieš patį žmogų, nes žmogus, kaip rūšis, nėra apribotas kokia nors aiškiai apibrėžta savo biologine egzistencija. Žmogus visada yra vienaip ar kitaip sukonstruojamas tos socialinės aplinkos, kurioje gyvena. Žmogų galima sukonstruoti taip, kad jis turėtų minimalius, vidutinius ir labai didelius poreikius vienaip ar kitaip vartoti.

Tokioje gana agresyvioje vartojimo plėtros aplinkoje atsiranda įvairių judėjimų, požiūrių, net ideologijų, pavyzdžiui, žaliųjų, kurie siūlo vartojimą pristabdyti. Galima paminėti daug žalingų vartojimo plėtros pavyzdžių. Tarkim, kuriamos įvairios sintetinės medžiagos, modifikuoti organizmai, iš kurių kuriamas maistas, kuris neaišku kaip veikia mūsų gyvenimą. Toliau kuriami patogūs daiktai. Tik klausimas, kur baigiasi mūsų komfortas, patogumas? Neseniai mačiau reklamą – reklamuoja kibirą su šluota, kurią gali pasukti ir ji tampa sausa. Po kiek laiko matau tokią pačią šluotą, kurios nebereikia spausti ranka – spaudi koja. Vieną detalę pakeičia ir siūlo palengvinimą. Tokio vartojimo paplitimas, kai ne visai aišku, kokia iš to bus nauda, yra beribis. Kuriama daugybė įvairių prekių, kurios žmogui tikrai nėra reikalingos, bet, kadangi tai susiję su verslu, jis sugeba įtikinti. Žalieji yra perėję tris stadijas. Trečioji stadija – ne neterškime gamtos, ne saugokime resursus, o nevartokime – jei tai kenkia gamtai ir mums, galime vartojimą apriboti. Pavyzdžiui, kai automobilį įsigyja kiekvienas ir ryte vienas sau važiuoja į darbą.

– Ko gero, galima kalbėti ir apie mentalitetą – kam atsisakyti komforto ir vartojimo, jei net nesusimąstoma, kam tai daryti, kam save riboti. Gal galime plačiau pakalbėti apie įvairias religijas, ir ten suvokiamą atsisakymo, savęs apribojimo suvokimą?

– Žinoma, tai susiję su konstruojamu požiūriu. Žaliųjų judėjimas yra vienas iš tokių judėjimų arba socialinių veiksnių, kurių tikslas – pakeisti tą požiūrį, sukonstruoti save ir gamtą saugantį mentalitetą. Galima kalbėti apie jūsų pavyzdį dėl religinio požiūrio. Tai gali būti įvairios religijos, kurias europiečiai arba kiti gali skolintis iš Rytų, pavyzdžiui, budizme susivaldymas, susilaikymas yra pakankamai ryškus. Tai turi visos religijos. Atskiros grupės (ar krikščionys, ar krišnaistai, ar kt.) savo rate laikosi vartojimo mažinimo. Visokie judėjimai (veganų, vegetarų) irgi kažkuria prasme apriboja vartojimą. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rasti daug tokių grupelių. Kyla klausimas, kiek įtakos galima padaryti visuomenei ir vartojimą apriboti. Šiuo atveju esu pesimistas, tame vartojime nematau labai lemtingų, fatališkų visuomenei pasekmių.

Pirmiausia vartojimas yra susijęs su šiuolaikinės visuomenės išraiška plačiąja prasme, nes mes save išreiškiame per kuriamą vartojimo pasiūlą. Manau, pagrindinis tikslas būtų ne riboti vartojimą, o šviesti ir mokyti, kaip atsirinkti vartojant tai, kas iš tiesų yra vertinga. Tokia tendencija egzistuoja. Žinoma, tai labai sudėtingas procesas, nes prieš rinkos plėtrą turbūt vargiai kas nors gali atsilaikyti, nes tai procesai, susiję su dideliu pelnu ir finansais. Vis dėlto visuomenė visada sukurdavo tam tikrų kontrpriemonių. Manau, susivaldymas ir atsisakymas šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja. Tik tiek, kad vėl turėtume leistis į pačios visuomenės struktūrų ypatumus, kur vienos visuomenės labiau geba mobilizuoti tam tikrus resursus, mėgindamos suvaldyti vartojimą, o kitos – labiau bejėgės suvaldyti tuos procesus, pavyzdžiui, mūsų posocialistinė, pokomunistinė visuomenė, kuri visą sovietinį laikotarpį gyveno nevartotojiškoje visuomenėje, nes ten vartojimas buvo radikaliai blokuojamas ir dėl finansų trūkumo lėšos buvo perkeliamas į sunkiąją bei karo pramonę.

– Dėl to, kad žmonės gyveno skurdžiai, galime teigti, kad vartojimo kultūra dar labiau turėtų prigyti? Tarsi norint kompensuoti patirtą nepriteklių?

– Nesakyčiau „vartojimo kultūra“, nes radikalus perėjimas iš totaliai nevartotojiškos visuomenės į atvirumą, kai galima vartoti be ribų, be abejonės, turi įtakos tam, kaip mes vartojame. T. y. daugeliu atvejų galima pastebėti, kad žmonės ne visada atsirenka, ką vartoti, kaip vartoti, nes neturi įgūdžių, vartojimo istorijos, kurią turi laisvai besivysčiusios šalys, nes jos, kaip ir visose kitose srityse, nuėjo vartotojiškumo istoriją, turi tam tikras pakopas. Kartu mokomasi, kaip riboti, atsilaikyti, vartoti. Mūsų (turiu galvoje – viso regiono) situacija gana specifinė. Čia turbūt gana daug chaotiškumo, kuris ir susijęs su vartotojiškos istorijos nebuvimu.

– Chaotiškumas, be abejo, labai susijęs su rizika, įtampa?

– Sakydamas „chaotiškumas“ turėjau galvoje, kad tie kriterijai, kuriais žmonės remtųsi, ką vartoti ir kaip vartoti, iš tiesų ne visada aiškūs. Nenorėčiau absoliutinti, nes tie kriterijai, kuriais mes remiamės vartodami, atsiremia į tradicinę kultūrą (tą, kurioje gyvename), bendrą pasaulėjautą, pasaulėžiūrą apskritai. Žinoma, kultūros nepraradome per tuos 50 metų, kai gyvenome specifinėje sistemoje, kuriamos dirbtinai ir prievartos būdu. Turiu galvoje, kad dar neturime pakankamai įgūdžių ar įpročių staigiam atsivėrimui, davusiam daug naujų produktų, naujos informacijos. Pavyzdys – mobilusis telefonas. Lietuvoje mobiliaisiais telefonais apsirūpinusi kone visa visuomenė. Statistiškai žiūrint, verslas, pajutęs šį mūsų poreikį, sugebėjo labai greitai išplėtoti sparčiai besikeičiančios komunikacijos tinklus. Baltijos šalys netgi iš išsivysčiusių šalių labai išsiskiria savo turimu tinklu ir galimybe naudotis mobiliaisiais telefonais.

Tačiau šitaip telefonizavęsi nebežinome, kaip, kur, kada galime naudoti telefoną, kada negalime, nes nėra įgūdžių. Dar daugiau – kodėl mes taip telefonizavomės? Manau, čia ne tik noras komfortiškai gyventi, pranešti informaciją, surasti savo pažįstamą, draugą ir t. t., bet ir dalis prestižo. Kai visi telefonizuoti, išlikti netelefonizuotam labai sudėtinga. Prisipažinsiu, gana vėlai įsigijau telefoną – tada, kai be jo jau buvo neįmanoma (turiu išsiugdęs antivartotojišką nuostatą). Bet kai atėjęs santechnikas sako, kad paskambins į mobilųjį ir praneš, kada vėl galės ateiti, o aš pasakau, kad neturiu mobiliojo, jis nustebęs žiūri, tada pasijuntu... Bala nematė pasijautimo, bet pradedi suvokti, kad esi tarsi atsidūręs užribyje, nes tiesiog negali dalyvauti toje komunikacijoje, į kurią tave įtraukia. Mes patys esame save įpynę į tokius sudėtingus, įvairius santykius, technologinius ryšius, kad daromės nuo jų priklausomi. Dar daugiau – negalime nuo jų pabėgti. Tai ir rizikos visuomenė. Ir vartotojiška visuomenė mus pagauna.

– Jūsų klausantis kilo mintis, kad čia labai tiktų Alfonso Nykos-Niliūno žodžiai „dalyvavimo džiaugsmas... bet aš nedalyvauju“.

– Aš interpretuočiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje save išreikšti labai svarbu. Kuo labiau vystosi euroameriketiška civilizacija, tuo labiau asmens saviraiška tampa fundamentaliausiu dalyku. Dėl to greta ir eina vartotojiškumas, nes išsivysčiusiose šalyse seniai patenkinome svarbiausius poreikius. Gal Lietuvoje dar atrodo, kad atsiliekame, bet aš su tuo nesutikčiau. Tiesiog mes norime turėti daugiau, todėl skubame įsigyti kuo daugiau. Apskritai vakarietiška civilizacija savo bazinius poreikius seniai patenkino ir vartojimas eina ten, ką sociologai vadina savęs išreiškimu. Per vartojimą mes save išreiškiame. Tai ir yra alternatyva: ar mes vartojame kartu su visais ir džiaugiamės tuo, ką turime, ar vartojame kaip unikalūs asmenys. Tada visuomenė ir išsidiferencijuoja. Vieni tampa masiniais vartotojais arba atsiranda išskirtinės vartotojų grupės ar net atskirų individų (jie irgi turi savo santykį su vartojimu, tik jų vartojimas subtilesnis, rafinuotesnis, sofistikuotas ir t. t.). O didelę dalį vartotojiška produkcija įtraukia, pagauna ir padaro savo belaisviais.

Prisimenu, esu skaitęs mūsų spaudoje, kaip paauglys paprašė mamos nupirkti mobilųjį telefoną. Tada jie dar buvo brangesni, mama mažai uždirbo ir negalėjo nupirkti. Berniukas nusižudė. Tad kartais (o gal ne kartais) vartojimo kultūra tampa netgi tragiška, nes žmogus negali atsispirti vartojimui, populiariajai kultūrai, jei neturi psichologinių, intelektualinių resursų, kurie leistų jam atsiriboti kaip A. Nykai-Niliūnui. Tada jis tampa įkaitu ir viskas gali baigtis tragiškai.

Dar kartą noriu akcentuoti, kad visas mūsų pasaulis yra sukonstruotas. Iš žmogaus galima padaryti bet ką, nes jis, kaip rūšis, išskyrus būtinybę patenkinti biologinius poreikius, yra kiekvienos kultūros sukonstruojamas, padaromas. Tada žmogus tampa priklausomas nuo to, kaip yra padarytas. Čia ir yra žmogaus lemtis: viena vertus, jis yra aplinkos produktas, kita vertus, turi galimybę suvokti, kad yra atskiras nuo jos, laisvas. Kuo ryškiau jis tai suvokia, tuo jam ta įtampa ar priešprieša yra didesnė egzistencinė problema. Tie, kurie pasiduoda ir kuriems pakanka vartotojiškumo sukonstruotos tikrovės, gali jaustis pakankamai laimingi.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min