Pirmosiomis vasaros dienomis pajėgiausi Lietuvos irkluotojai varžėsi Europos čempionate Sevilijoje. Porinė vyrų dvivietė valtis, irkluojama Rolando Maščinsko ir Sauliaus Ritterio, atplaukė antra, vyrai pasidabino sidabro medaliais, o visai netrukus startavusios merginos nuskynė auksą. Mažiau nei pusę metų kartu besitreniruojančios 23-ejų Donata Vištartaitė ir 19-metė Milda Valčiukaitė debiutavo neįtikėtinai sėkmingai ir nesirengia sustoti.
Europos čempionato finale lietuvės 2000 metrų distanciją įveikė per 7 min. 21,87 sek. ir gerokai pralenkė savo varžoves. Sidabrą iškovojusios lenkės atsiliko net septyniomis sekundėmis.
Anksčiau vienviečių valčių klasėje Europos čempione tapusi D.Vištartaitė tikėjo naujos partnerystės su Milda sėkme, tačiau sapnuote nesapnavo, kad titulai atkeliaus taip greitai. D.Vištartaitė jau svajoja ir apie sėkmę 2016metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
– Auksą laimėjote tarsi ir be konkurencijos. Ar ne visos stipriausios varžovės galėjo atvykti į čempionatą? – paklausė savaitraštis „15min“ D.Vištartaitės.
– Sunku pasakyti, ar varžėmės su stipriausiomis varžovėmis. Po olimpinių žaidynių praėjo jau metai, eksperimentuojama su įgulomis, šiame čempionate buvo daug naujai suformuotų porų. Po olimpinių žaidynių visuomet keičiasi kartos – vienos sportininkės baigia karjerą, atsiduoda šeimai, ateina kitos. Juk mes irgi nauja pora, taigi niekas nieko nežinojo apie savo varžoves. Visi eksperimentuoja, eksperimentavome ir mes.
Kartais tiesiog pavargsti galvoti, sekti tą judesį, kartais tiesiog nori padaryti viską savarankiškai, bet negali. Sako D.Vištartaitė.
– Ar nejautėte, kad varžovės jus nuvertina? Juk jūs pati pirmą kartą sėdote į dvivietę valtį.
Kadangi varžovės irgi buvo naujos, tai favoričių nebuvo. Galbūt galėjo mus nuvertinti dėl Mildos amžiaus. Visi manė, kad nieko neišeis, nes jai tik devyniolika, dar jauna mergina. Tačiau Milda įrodė savo pajėgumą ir aš tuo labai džiaugiuosi.
– Milda iš tiesų dar labai jauna. Nebijojote, kad ją slėgs suaugusiųjų varžybų statusas?
– Labai nesijaudinau, nes gerai ją pažįstu. Mačiau, kad ji jaučia atsakomybę, jaudinasi, net sakė man: „Donata, aš tau padarysiu blogiau, vienviečių klasėje tau būtų geriau.“ Stengiausi ją nuraminti, nes ji truputį pesimistė.
– Jau prieš čempionatą kalbėjote, kad vienviečių klasę norėtumėte palikti. Ar dabar galutinai apsisprendėte?
– Giliai širdyje jaučiau, kad mums pasiseks, bet niekada nebūčiau svajojusi, kad tai įvyks taip greitai ir susiirkluosime taip sėkmingai. Pavyzdžiu ėmiau mūsų vaikinų dvivietę – R.Maščinską ir S.Ritterį. Pirmaisiais metais jie pasirodė neblogai, bet kuo toliau, tuo rezultatai gerėjo. Tikėjau, kad ir iš mūsų pamažu gali išeiti gera pora. Maniau, kad iš karto taip gerai nebus, bet, pasirodo, būna.
– Kalbėjote, kad jūs su Milda dar tik įsivažiuojate ir yra klaidų, kurias reiktų taisyti. Kokios jos?
– Kadangi esame komanda, privalome tobulai sinchroniškai kartu dirbti. Tai yra įmanoma, bet reikalauja tikrai daug laiko. Komandos dėl tokio rezultato dirba dešimtis metų, o bent įsibėgėti reikia dvejų metų darbo kartu.
Kadangi ilgą laiką startuodavau vienviečių valčių klasėje, tai per tą laiką tapau individualiste. Man buvo sunku išsijudinti ir pajusti kito žmogaus ritmą. Kai esi ne vienas valtyje, viskas priklauso jau ne nuo tavęs, reikia dalytis atsakomybe. Aš irkluoju už Mildos nugaros ir turiu ja sekti. Kartais tiesiog pavargsti galvoti, sekti tą judesį, kartais tiesiog nori padaryti viską savarankiškai, bet negali. Todėl mums reikia tobulėti ir įprasti dirbti kartu. Dar yra daug klaidelių ir jas ištaisusios būsime dar galingesnės.
– Ką reiškia pereiti nuo jaunimo varžybų į suaugusiųjų gretas?
– Mano perėjimas nebuvo staigus, Mildos perėjimas buvo neįtikėtinas. Pirmos varžybos tarp suaugusiųjų ir iškart aukso medalis. Tai kažkas nuostabaus. Aš jau ketverius metus rungtyniauju su suaugusiais, todėl jau esu pripratusi.
– Prie irkluotojų komandos prisijungė naujas treneris iš Italijos Gianni Postiglione. Kaip jūs vertinate šiuos pokyčius?
– Aš labai juo žaviuosi ir jo kompetencija net neabejoju. Džiaugiuosi galimybe dirbti su tokiu garsiu ir geru treneriu. Ši patirtis mums jau davė labai daug ir ateityje dar duos.
– Pati nesate dar atitrūkusi nuo universiteto. Kaip derinate karjerą su studijomis?
– Vis dar studijuoju kineziterapiją Lietuvos sporto universitete Kaune. Dėl Londono olimpinių žaidynių buvau padariusi dvejų metų pertrauką, todėl dabar baigiu tik trečiuosius metus. Mokslas man yra labai svarbus ir stengiuosi atsiskaityti kuo geriau, nors ne visada tai pavyksta. Varžybų grafikas labai intensyvus, mažai laiko praleidžiu Lietuvoje.
– Esate kilusi iš Šilalės miestelio. Ar dažnai ten sugrįžtate, ar jaučiate gimtojo krašto palaikymą?
– Palaikymą tikrai jaučiu, meras dažnai pasveikina. Tačiau pati labai retai grįžtu pas tėvus, nes jau mažai likę ten draugų, su kuriais bendraučiau. Visas gyvenimas persikėlė į Kauną. Prieš pradėdama irkluoti buvau lengvaatletė ir tik mano treneriui nustojus dirbti, turėjau ieškotis naujo sporto. Netgi bandžiau žaisti krepšinį, nors akivaizdžiai esu tam per žema. Kartą į mokyklą užklydo irklavimo treneriai – išvykau į Kauną pamėginti ir pasilikau.
– Kitą savaitę švęsite 24-ąjį gimtadienį. Laimėtas čempionatas gera gimtadienio dovana?
– Be abejo. Apskritai, aš dovanų niekada nesureikšminu. Geriausias dalykas yra aplinkinių žmonių dėmesys ir palaikymas. Aš dabar tiesiog jaučiuosi laiminga, nes žmonės manimi pasitikėjo, padėjo man, o aš galiu šitaip atsilyginti. Tikrai esu laiminga.
– Ar nuolatinės kelionės, treniruotės atsiliepia asmeniniam gyvenimui?
– Man pasisekė, kad mano vaikinas yra susijęs su irklavimo sportu ir mane supranta. Kitiems galbūt ne taip lengva. Juk sportininkai beveik visą laiką užsiėmę, keliauja, treniruojasi. Jeigu artimas žmogus nėra to patyręs, jis nesupras, ką tai reiškia.
– Esate minėjusi, kad jūsų karjera atitinka posakį „Per kančias į žvaigždes“. Ar dažnai kamuodavo sportinės traumos?
– Šį pasakymą man pritaikė treneris, nes neva aš mažytė ir negalinga. Nepasakyčiau, kad buvau patyrusi daug traumų. Tiesiog nugaros skausmas kartais pakankindavo. Tačiau tai per daug nenuslopino mano noro sportuoti. Dabar matome, kad ne veltui nepasidaviau.
