Anot mokslininkės, Lietuvoje taip pat kalbama apie tai, kad žmogaus sveikatai įtaką daro ne tik biologiniai, bet ir psichologiniai, socialiniai veiksniai, tačiau praktikoje dažniausiai nukeliaujama tiesiausiu – biomedicininio požiūrio keliu.
Prieš keletą metų rengdama savo disertaciją apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę, M.Veniūtė gilinosi, kaip apskritai sąveikauja skirtingos socialinės grupės, aiškinosi, kodėl visuomenės sveikatos požiūriu svarbu, kad visuomenė būtų kuo vientisesnė, o sveikatos apsaugos sistema atsižvelgtų į kiek įmanoma įvairesnius piliečių poreikius.
Ekspertė įsitikinusi, kad idealiu atveju, patys piliečiai, įvairios jų iniciatyvos ar nevyriausybinės organizacijos galėtų įsitraukti į sveikatos apsaugos sistemos formavimą, tačiau kol kas Lietuvoje „iniciatyva iš apačios“ dar ne visada sutinkama išskėstomis rankomis, kaip tai parodė pavyzdys su iniciatyva „Gimimas LT“, kurios prašymą suburti darbo grupę dėl gimdymo ne ligoninėje klausimų, Sveikatos apsaugos ministerija atmetė.
Savo įžvalgomis apie efektyvesnės sveikatos apsaugos sistemos formavimą M.Veniūtė dalinasi su 15min.lt skaitytojais.
– Kodėl svarbu, kad sveikatos apsaugos sistema atsižvelgtų į kiek įmanoma daugiau pacientų poreikių?
– Rengdama savo disertaciją kėliau klausimą, kodėl vis dėlto išsivysčiusiose šalyse taip rūpinamasi, jog visuomenė būtų kuo labiau homogeniška, kodėl tiek daug investuojama į neįgaliųjų ar pažeidžiamų visuomenės grupių asmenų integraciją.
Pasirodo, kad tai naudinga visuomenei, tai atsiperka plačiąja prasme. Sveikata yra tam tikras gėris, bendra siekiamybė. Bet kaip jos siekti? Apie tai ir kalba visuomenės sveikata kaip mokslas.
Visuomenės sveikata yra lygu pilietinė visuomenė plius informacija ir žinojimas. Tai reiškia, kad žmogui turi būti prieinama patikima, teisinga, neiškreipta, objektyvi informacija apie sveikatą. Ir žmogus, turėdamas tam tikros informacijos, formuoja savo nuostatas
Pavyzdžiui, jei žinau, kad žalioji arbata turi daug antioksidantų ir gerai veikia mano kraujagysles, aš ją geriu. Taigi žinojimas formuoja mano nuostatas ir elgesį. Dėl to objektyvios ir patikimos informacijos prieinamumas yra labai svarbus Tai padeda didinti gyventojų sveikatos raštingumą.
– Kas turėtų tą informaciją visuomenei teikti?
– Tai klausimas, kas turėtų būti atsakingas ir suinteresuotas, kad žmonės būtų teisingai informuoti. Jei tai svarbu valstybei, ji ir turėtų rodyti iniciatyvą. Šiuo metu elektroninės technologijos yra puikiai išsivysčiusios, todėl sėkmingai galima išnaudoti elektroninės sveikatos koncepciją, kad patikimas informacijos šaltinis būtų prieinamas visiems.
Nepatinka šitas – prašom: gimdymo ligoninėje šalininkai irgi gali sukurti savo portalą su visai kitokia informacija.
Gerinant sveikatos raštingumą labai svarbų vaidmenį vaidina bendruomenės. Šalia valstybinio informavimo lygmens atsiranda ir pilietinių bendruomeninių iniciatyvų, kuriose žmonės dėl tam tikro tikslo surenka, apibendrina ir pateikia visuomenei tam tikrą informaciją. Kaip, pavyzdžiui, bendruomeninė iniciatyva „Gimimas LT“ – susibūrė išsilavinę žmonės, turintys aiškias pažiūras, vertybes, savo srities profesionalai. Jie sukūrė tam tikrą informacijos paketą apie gimdymą ne ligoninėje, su kuriuo gali susipažinti visuomenė.
Nepatinka šitas – prašom: gimdymo ligoninėje šalininkai irgi gali sukurti savo portalą su visai kitokia informacija.
Taigi tas informacijos tiekėjas gali būti ir valstybė, ir bet kokios kitos organizacijos. Kuo jų daugiau – tuo geriau, nes turi būti įvairovė. Tada kritiškai mąstantis žmogus gali pasirinkti.
Pavyzdžiui, D.Britanijoje valstybinėje sveikatos sistemoje yra sukurta internetinė svetainė, kur žmogus gali paskaityti naujausios mokslinės informacijos apie bet ką – kosulį, čiaudulį, žilus plaukus, nėštumą – žodžiu, bet kokią sveikatos būseną ar simptomą. Ir tai pateikiama žmogui suprantama kalba.
Lietuvoje to, galima sakyti, beveik nėra. Todėl ir mūsų raštingumas sveikatos klausimais yra labai profaniškas arba apskritai menkas.
– Koks pavojus kyla, kai visuomenė taip menkai informuota sveikatos klausimais?
– Pilietinės visuomenės esmė – įtraukti žmogų į procesą, kad jis prisiimtų atsakomybę. Jei leidi žmogui pajusti, kad jis yra reikšminga sveikatos sistemos dalis, nuo jo nuomonės, pažiūrų, pageidavimų, poreikių (kas yra jau ne šiaip noras, o toliau pažengęs, suvoktas noras) šis bei tas priklauso, didėja žmogaus įtrauktumas į procesą, tada jis tampa aktyviu, įgaliu sveikatos apsaugos sistemos dalyviu.
Taigi formuojasi tokia grandinė: žmogaus informuotumas, tada jo įtrauktumas ir galiausiai – įgalinimas.
Be abejonės, kad toks žmogus bus daug aktyvesnis, daug sąmoningiau veiks. Ir jei norime formuoti sveiką visuomenę, būtina leisti žmonėms įsitraukti į savo sveikatos gerinimo veiklas – ar tai būtų sveikatinimo būreliai, ar alternatyvi medicina, ar gimdymai namuose, ar šiaurietiškas ėjimas – žmogus, dalyvaudamas bet kokioje su sveikatos apsauga susijusioje iniciatyvoje, jaučiasi pats labiau atsakingas už savo sveikatą. Taip jis gerina ne tik savo, bet ir populiacinę sveikatą.
Juk jei valstybė nori būti klestinti, jai būtinai reikalingas socialinis kapitalas – žmonės. Kodėl taip jaudinamasi, kai piliečiai emigruoja? Nes nelieka to kapitalo. O koks žmogus yra kuriantis žmogus? Ramus ir sveikas. Nuo to tiesiogiai priklauso valstybės gerovė – kiek joje yra sveikų, savimi pasitikinčių, atsakingų žmonių.
– Išsivysčiusiose pasaulio šalyse prioritetas yra ligų prevencija, akcentuojama psichinė, socialinė žmogaus sveikata. Koks, jūsų nuomone, požiūris į sveikatos apsaugos sistemą, jos uždavinius vyrauja Lietuvoje?
– Apskritai sveikatos sistema yra be galo sudėtinga sistema. Ji sudėtinga visur, ne tik Lietuvoje. Todėl, kad santykiai, kurie vyksta sistemos viduje – paslaugos gavėjo ir teikėjo – paciento ir gydytojo – yra sudėtingi.
Jei valstybė nori būti klestinti, jai būtinai reikalingas socialinis kapitalas – žmonės. Kodėl taip jaudinamasi, kai piliečiai emigruoja? Nes nelieka to kapitalo.
Įvairios gydymo institucijos kalba apie tai, kaip jos rūpinasi pacientais, kad jų tikslas – teikti kokybiškas paslaugas, tačiau neretai jos yra fokusuotos tik į savo pačių išlikimą, išgyvenimą, ir viską dėlioja taip, tarsi jos būtų pagrindinė, centrinė figūra.
Iš tiesų sistema turėtų tarnauti žmogui, dirbti pacientui ir jo poreikiams. Žinoma, pacientų daug ir ne visi jų poreikiai adekvatūs, o dar resursai riboti, tada atsiranda etinių klausimų – kaip ir kokius sprendimus priimti. Bet paciento atsiradimas centre, ne deklaratyviai, bet iš tikrųjų – yra vienas esminių dalykų.
Arčiausiai žmogaus turi išlikti šeimos gydytojai – pirminė sveikatos priežiūra. Bet ji labai formalizavosi. Šeimos gydytojams reikalinga pagalba ypač ligų prevencijos srityje, o visuomenės sveikatos specialistai galėtų bendradarbiauti. Deja, jų tarpusavio sąveika yra apribota teisiniais reglamentais.
Pavyzdžiui, ateina daug žmonių pas gydytoją, kurie skundžiasi per aukštu kraujospūdžiu, matyti, kad bendruomenėje paplitusios vadinamos civilizacijos ligos. Ar gydytojo reikalas pasakyti pacientui, kad jam reikia daugiau vaikščioti ir valgyti sveiką maistą? Iš dalies – taip, bet jis tam neturi laiko, jis gali skirti 10-15 minučių, kad išrašytų vaistų ir užpildytų popierius. Informavimo ir prevencines funkcijas galėtų atlikti visuomenės sveikatos tarnybos. Deja, joms apribota galimybė teikti asmenines konsultacijas.
Taigi sąveikos nėra, kiekvienas dirba atskirai. O galiausiai kiekviena įstaiga užsiėmusi savo išgyvenimu, todėl pacientas ir jo interesai lieka nuošaly.
– Po nepriklausomybės atgavimo mūsų rinką užplūdo vaistai ir papildai. Per metus lietuviai jų nusiperka ir, tikėtina – suvartoja, ne vieną milijoną pakuočių. Ar tai viso labo laikinas etapas link sąmoningesnio požiūrio į sveikatą?
– Lietuvoje vyrauja biomedicininis požiūris, nėra psichosocialinės paradigmos, kuri nurodo, kad sveikata – sudėtingas darinys, veikiamas ir psichologinių, ir socialinių veiksnių.
Daug kur vakaruose farmacijos verslą pažabojo pačios valstybės. Pagrindinis argumentas – ekonominis. Gydyti žmones vien vaistais yra labai brangu. Tada imama žiūrėti – aha, yra kažkokių natūralių priemonių, kurios padeda.
Buvau labai maloniai nustebusi, kad Didžiojoje Britanijoje šeimos gydytojų karališkoji draugija pradėjo viešai kalbėti apie hipnoterapijos taikymą gimdymo skausmams mažinti. Valstybei tai pigiau negu medikamentinis gimdyvių nuskausminimas.
Yra daug įrodymų, kad viena geriausių sveikatos apsaugos sistemų yra Olandijoje. Tai yra operatyviausia, rezultatyviausiai ir efektyviausiai dirbanti sistema.
Pasirodo, kur kas labiau apsimoka pasitikėti žmogaus gebėjimu padėti pačiam sau, pamokyti jį atsipalaiduoti. Viskas gana paprasta – tai elementarus dėmesio nukreipimas. Jei nukreipi dėmesį į skausmą, skausmas stiprėja, nukreipi dėmesį į kvėpavimą, atsipalaiduoji, ir skausmas, kaip subjektyvus pojūtis, pasikeičia. Nieko daugiau nereikia. Tiesiog pakeisti požiūrį. O svarbiausia – pasitikėti žmogumi.
Jei kalbėtume apie visuomenės sveikatos judėjimą – kaip ne medicininėmis priemonėmis gerinti sveikatą, kur nevyriausybinės organizacijos ir pilietinės iniciatyvos gali veikti – tai svarbiausia jau minėtas žmonių įtrauktumas, pasitikėjimas, įgalinimas. Man pačiai buvo atradimas, kad tai gali veikti. Vakarų valstybėse tai veikia.
– Kokiose šalyse, jūsų nuomone, geriausiai veikia sveikatos apsaugos sistema?
– Yra daug įrodymų, kad viena geriausių sveikatos apsaugos sistemų yra Olandijoje. Tai yra operatyviausia, rezultatyviausiai ir efektyviausiai dirbanti sistema. Beje, net 30 proc. gimdymų šioje šalyje vyksta namuose. Ir nepasitikėti, kad tai plačiąja prasme apsimoka – mažų mažiausiai keista.
Britų sistema – taip pat protingai sukurta. Labiausiai joje man patinka informacijos prieinamumas ir nemedikalizuotas požiūris pirminiame sveikatos priežiūros lygmenyje.
– Lietuvos respublikos sveikatos įstatyme nurodoma, kad valstybė ne tik užtikrina sveikatos paslaugų priimtinumą, bet ir nustato, kokios priemonės ir būdai yra tinkamiausi žmogui gydytis. Ar tai reiškia, kad vis dėlto realiai mes, kaip pacientai, kaip „medicininių paslaugų vartotojai“, nieko šioje srityje negalime rinktis, sistema žino geriau už mus?
– Iš tiesų Lietuvoje kalbame apie paciento ir gydytojo bendradarbiavimą, bendravimą kaip lygus su lygiu, pagarbą vienas kitam, partnerystę, bet pačiame įstatyme implikuotas paternalistinis požiūris į pacientą. Todėl kad ir kiek kalbėtume apie pagarbą individualiems paciento poreikiams, sistema iš viršaus siūlo jai patogiausią sprendimą.
Biopsichosocialinės sveikatos paradigmos terminas irgi puikiai žinomas ir jei paklaustumėte sveikatos apsaugos sistemos pareigūnų, jie supratingai palinkčiotų galvomis „taip, taip, tai labai svarbu“. Bet vos tik prieiname prie praktikos, įprasta biomedicininė tradicija ima viršų – štai atsiranda pilietinė iniciatyva su gimdymais namuose kaip iššūkis sveikatos sistemai ir viskas, sistemos mašina užsikerta, nes yra užprogramuota sėkmingai judėti tik įprasta kryptimi.
Žinoma, valstybė turi būti atsakinga. Nes tai viešasis sektorius. Sveikatos kaip batų nenusipirksi. Kai ateini pas gydytoją, nežinai, kokios ligos nustatymui kokį tyrimą „pirkti“, nes nežinai, ko tau reikia. Tad tam tikra prasme valstybė turi prisiimti tam tikrą atsakomybę, bet, be abejonės, gerbdama paciento laisvą pasirinkimą.
– Kaip manote, ar dėl vyraujančio paternalistinio požiūrio į pacientą kaltas tai nurodantis įstatymas, ar tiesiog neteisinga jo interpretacija?
– Filosofiškai kalbant, manau, kad tai – labiau interpretavimo problema, negu paties reglamento. Atsakomybės lygmuo nėra visiškai nustatytas. Galbūt kaltas ir iškreiptas atsakomybės suvokimas. Juk atsakomybė nėra draudimas. Atsakomybė – tai kvietimas į dialogą, o tame dialoge tu, gerbdamas kitą pusę, prisiimi atsakomybę.
Sistema priimdama tam tikrus sprendimus, kad patenkintų pacientų poreikius, nebūtinai turi užtikrinti, kad viskas bus tobula. Neretai susiduriame su tam tikra rizika. Tačiau net ir abejodamas tu gali gerbti kitokią nuomonę ir į ją įsiklausyti.
