- Keliaujate į Vietnamą, šalį, kurioje gimėte. Jūsų kelionė bus atidžiai stebima. Galų gale, jūsų asmeninė istorija persipynusi su nesenais įvykiais Vietname. Buvote pamestinukas per Vietnamo karą. Ką prisimenate iš tų laikų?
- Pirmuosius keletą mėnesių praleidau Chang Hunge, dabar Soktrange, katalikiškuose našlaičių namuose. Tai buvo 1973 metais. Be abejo, neturiu jokių asmeninių atsiminimų apie tą laiką. Prieš keletą metų „Spiegel“ žurnale perskaičiau straipsnį apie našlaičių prieglaudos istoriją. Juose per metus buvo apgyvendinti beveik 3000 vaikų, kuriais rūpinosi katalikų vienuolės. Jos taip pat nurodė vardus ir gimimo datas, kad būtų galima greitai pradėti įvaikinimo procedūras.
- Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais našlaičių namuose jumis rūpinosi katalikų seserys Mary Marthe ir Sylvie Marthe. 1973-iųjų lapkritį išvykote į Vokietiją, kurioje buvote įvaikintas. Jūsų biografijoje žurnalistas Michaelis Brockeris rašė, kad Mary Marthe vis dar gyvena Vietname. Ar palaikote ryšį su ja?
- Mes susisiekėme su ja, kai 2009 metų rudenį tapau Vokietijos sveikatos ministru. Reporteriai nuvyko į Vietnamą ir nufotografavo Mary Marthe, laikančią mano nuotrauką. Vėliau per kitą vienuolę, kuri naudojosi elektroniniu paštu, ji susisiekė su manimi. Mane tai labai sujaudino.
- Ką ji jums rašė?
- Ji rašė, kad labai džiaugiasi mano pasiekimais.
- Ar žinote, kokiomis aplinkybėmis patekote į našlaičių prieglaudą?
- Ne, ir niekada to nenorėjau.
- Kodėl?
- Ieškojimas reikštų, kad kažko trūksta. O aš niekada nejaučiau, kad man ko nors trūktų.
- Niekada nejautėte noro sužinoti daugiau?
- Ne, niekada. Vokietija yra mano gimtoji šalis. Vietnamas yra ta dalis mano gyvenimo, kurio aš neprisimenu. Užaugau Vokietijoje. Turiu čia šeimą, tėvą ir draugų.
- Prieš šešerius metus, kai pirmą kartą su žmona lankėtės Vietname, nenuvykote į tą vietą, kur yra našlaičių prieglauda. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas?
- Iki 2006 metų mes neturėjome supratimo, kokioje tiksliai vietoje yra našlaičių prieglauda. Keletą kartų ieškojau Chang Hungo žemėlapiuose, tačiau neaptikau. Paslaptis išaiškėjo tik Saigone, kai lankiausi buvusiuose Pietų Vietnamo prezidento rūmuose.
Dabartinio muziejaus apačioje yra senas JAV operacijų centras. Vietą radau amerikietiškame žemėlapyje, kuriame buvo surašyti senieji pavadinimai. Ko aš nežinojau ir ką mano vertėjas paaiškino, kad ši vieta, kaip ir daugelis kitų vietų, buvo pervardintas pagal naujus 1975 metų įstatymus, kai susivienijo Šiaurės ir Pietų Vietnamo valstybės.
- Kodėl tada neaplankėte to miesto?
- Lankiausi Vietname, kaip paprastas turistas. Aš ir mano žmona keliavome į Mekongo deltą. Bet kuriuo atveju, mes abu padarėme išvadą, kad ta vieta beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų vietų, kuriose lankėmės.
- Ar po oficialaus vizito planuojate ten apsilankyti?
- Lankausi Vietname kaip ekonomikos ministras, Vokietijos verslo atstovas. Neieškau savo praeities pėdsakų.
- Planuojate pamatyti tą vietą vizito metu?
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Philippas Roesleris Vietname susitiko su Vietnamo užsienio reikalų viceministru Le Luong Minhu |
- Ne, mes neturime tokių planų. Paprasčiausiai tai neturi man didesnės prasmės.
- Kiti įvaikinti žmonės elgiasi kitaip: leidžiasi į plataus masto paieškas. Ar jūs galite tai suprasti?
- Galiu suprasti, bet turbūt kiekvienas atvejis yra skirtingas. Man nieko netrūko šeimoje, todėl niekada neklausiau to.
- Kai jums buvo 4 metai, jūsų įtėviai tėvai išsiskyrė ir jūs apsigyvenote su įtėviu Žemutinėje Saksonijoje. Ar dažnai kalbėdavotės apie Vietnamą?
- Ne. Vietnamas nebuvo mūsų pokalbių tema. Kai paaugau, tėvas pasisodino mane prieš veidrodį ir paaiškino, kodėl atrodau kitaip nei kiti vaikai.
- Ar tėvas pasakojo, kodėl jis su buvusia žmona Vokietijoje nusprendė jus įsivaikinti?
- Mano tėvas buvo Bundesvero kareivis. 1970 metais JAV, mokydamasis pilotuoti sraigtasparnį, jis susipažino su kolega iš Pietų Vietnamo. Iš jo jis sužinojo apie skurdą po karo ir kiek daug vaikų liko našlaičiais. Todėl jis nusprendė įsivaikinti.
- Ar randate savyje azijinių bruožų?
- Mano išvaizda yra puikus to įrodymas. Tačiau nesu nei kovos menų meistras, nei azijietiškų virtuvės patiekalų gerbėjas.
- Ką tai reiškia, kai keliaujate į užsienį? Ar žmonės klausia apie jūsų kilmę?
- Kartais. Praėjusiais metais, kai lankiausi JAV su Angela Merkel, keli Azijos ir Amerikos ministrai paklausė apie mano gyvenimą, taip pat klausė ir Barackas Obama. Tačiau jis nebuvo toks nustebęs, kaip kitų šalių ministrai. .
- Kai patekote į vyriausybę, vienas laikraštis išspausdino: „Jis – vienas iš mūsų“. Ką apie tai galvojate?
- Įsivaizduokite viską atvirkščiai: kažkoks vokiečių vaikas įvaikinamas kitoje šalyje ir suaugęs patenka į tos šalies vyriausybę. Susidomėjimas būtų toks pat didelis! Vokietija yra mano namai. Garbė mūsų šaliai, kad žmonės, neturintys tipiškos biografijos, gali čia siekti pripažinimo. Išankstinė to sąlyga yra tolerancija.
Mūsų demokratinė sistema ir sėkmė priklauso ne tik nuo socialinės rinkos ekonomikos, bet ir nuo laisvos visuomenės. Tai pabrėšiu ir Vietname. Be laisvės jie negalės sukurti rinkos ekonomikos.
- Vokietijoje daug vaikų, įvaikintų iš Azijos šalių, susiduria su didesniu ar mažesniu rasizmu. Ar jūs taip pat tai patyrėte?
- Ne. Kasdieniame bendravime to nepasitaikė.
- Vietnamą vis dar valdo komunistai. Ar atkreipsite dėmesį į žmogaus teises per savo kelionę?
- Priklausau katalikų centro komitetui, todėl man taip pat yra svarbu pakviesti Katalikų bažnyčios atstovus į priėmimą Hanojaus ambasadoje. Katalikams Vietname vis dar yra sunku, todėl šis klausimas yra dalis mano įsipareigojimų.
- Buvote pakrikštytas tik 2000 metais. Ar tam turėjo įtakos katalikų vienuolės, kurios jus išgelbėjo?
- Tai nebuvo lemiamas veiksnys. Sunku net įsivaizduoti, su kokiais pavojais ir nepritekliais vienuolės turėjo susidurti per Vietnamo karą, kad išgelbėtų našlaičius.
- Nors nekalbate vietnamietiškai, galbūt išmokote keletą žodžių, ruošdamasis kelionei?
- Tai būtų nenuoširdu. Dar kartą pabrėžiu: dalis mano gyvenimo yra susiję su šia šalimi, tačiau į Vietnamą keliauju kaip Vokietijos ekonomikos ministras.
