– Ar teisinga yra brėžti paraleles tarp Krymo aneksijos ir tolimesnių įvykių Rytų Ukrainoje bei to, kas vyko Europoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse?
– Lyginti galima, tačiau tai nereiškia, kad tai yra identiški įvykiai. Kiekviena istorinė situacija yra unikali, ir manau, kad situacijai Ukrainoje reikalinga nepriklausoma analizė. Nebijau lyginti to su ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, nacistine Vokietija, Sudetų anšliusu, Vokietijos ultimatumu Lietuvai dėl Mėmelio (Klaipėdos). Manau, kad tokie palyginimai turi pagrindą, tačiau jų net nereikia.
– Ko galima pasimokyti iš 1938-ųjų? Kokia turėtų būti reakcija į tai, kas vyksta dabar?
Sprendžiant, kaip šiandien atremti agresiją, net nereikia Miuncheno pamokų. Valstybė, kuri yra užpuolama, nusipelno kitų šalių pagalbos.
– Pamoka iš 1938-ųjų – labai paprasta. Miuncheno konferencijoje buvo pasiduota šantažuotojui A.Hitleriui. Šis suokalbis atvėrė kelią tolimesnei agresijai.
Tačiau sprendžiant, kaip šiandien atremti agresiją, net nereikia Miuncheno pamokų.
Valstybė, kuri yra užpuolama, nusipelno kitų šalių pagalbos. Todėl manau, kad europiečiai turi remti Ukrainą. Taip pat negalima taikytis – nei teisiškai, nei praktiškai – su Krymo aneksija. Europa turi susitarti dėl atsakomųjų priemonių – ji turi būti vieninga dėl sankcijų.
– Ar nemanote, kad šiandien situacija net yra blogesnė nei 1938-aisiais? Išlepinti kelių dešimtmečių taikos europiečiai sustabarėjo ir paprasčiausiai nežino, kaip duoti atsaką Rusijai?
– Taip, tačiau reikia ir suprasti, kodėl taip nutiko – kodėl Vakarai nežino, kaip reaguoti į provokacijas ir iššūkius. Vidurio Europoje ilgą laiką nebuvo karų dėka simetriškos bendros grėsmės atgrasymo politikos. Yra priprantama prie taikos.
Pažvelkime – Europa yra kaip niekada integruota, visos valstybės tarpusavyje susijusios. Valstybė, kuri patenka į Šengeno erdvę, jau net nebeprisimena, kaip viskas buvo anksčiau.
Be to, europiečiai jaučiasi bejėgiai prieš Rusiją. V.Putinas pareiškė, kad jis nevykdo jokios agresijos, o teroristai uniformas tikriausiai nusipirko parduotuvėse. Europa nebuvo pasirengusi tokiam įžūlumui ir tokiems akivaizdiems melams.
Europa nebuvo pasirengusi tokiam įžūlumui ir tokiems akivaizdiems melams
– Kodėl?
– Priežastys yra įvairios. Pavyzdžiui, Vokietijoje tebėra gilus kaltės jausmas už vokiečių padarytus nusikaltimus Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje.
Tačiau, kita vertus, atrodo, kad vokiečiai jaučia kaltę tik prieš Rusiją, bet ne prieš Ukrainą – nors ją vokiečiai taip pat buvo užėmę, sunaikinę jos miestus, gyventojus siuntę į koncentracijos stovyklas.
Be to, yra ir sentimentų – net ir mano atveju. Visą gyvenimą dirbau siekdamas gerinti Vokietijos ir Rusijos santykius, vokiečiams nuolat mėginau paaiškinti, kad Rusija yra nepaprastai įdomi ir turtinga šalis. Ne tik man, bet ir daugeliui kitų Vokietijoje yra sunku atsisveikinti su tokiu sentimentaliu požiūriu.
Tačiau turime žvelgti realybei į akis. Vokietijos žmonės turi suprasti, kad V.Putinas neturi nieko bendro su Fiodoru Dostojevskiu, o agresija Ukrainoje – su įstabia Aleksandro Puškino ar Antono Čechovo literatūra.
V.Putinas neturi nieko bendro su F.Dostojevskiu, o agresija Ukrainoje – su įstabia A.Puškino ar A.Čechovo literatūra.
– Ar V.Putino projektas „Novorusija“ turi istorinį pagrindą?
– Istorija yra – ji susijusi su Krymo chanatu. Šiaurinėse Juodosios jūros stepėse atsirado gausiai apgyvendinti miestai. Charkove, Odesoje ir kituose miestuose galima atsekti Rusijos architektų braižą – miestų planavimą, architektūrą.
Tačiau jeigu imsime naudoti visus kultūrinio paveldo likučius tam, kad būtų realizuoti imperialistiniai projektai, Europai ateitų galas. Visi kažkur paliko savo pėdsaką: Italai – Dalmatijoje, prancūzai – Alžyre, britai – po visą pasaulį išsibarsčiusiose kolonijose, vokiečiai – visur Rytų Europoje. Todėl toks dabartinės agresijos politikos pateisinimas yra ideologinis iškrypimas.
– Krymo klausimas. Istorijoje yra pavyzdžių, kaip aneksuotos teritorijos buvo de facto pripažintos priklausančios agresoriui – Baltijos šalys taip pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį, Tibetas – į Kinijos. Galbūt su Krymu nutiks taip pat?
– Nežinau. Kartais žmonių atmintis yra labai trumpa. Tačiau yra atvejų, kai nuolatinis priminimas apie okupaciją ir suverenumo pažeidimą pasiekia savo tikslą. Beje, JAV niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir jų prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Ilguoju laikotarpiu – žlugus Sovietų Sąjungai ir atkūrus Baltijos valstybių nepriklausomybę, paaiškėjo, kad JAV buvo teisi.
Manau, kad grįžimas prie įprasto bendravimo ir anksčiau buvusio ekonominio bendradarbiavimo būtų klaida, žvelgiant iš tarptautinės teisės pusės. Tai būtų ir kvailystė, kai susiduriama su tokiu priešininku kaip Rusija. Neįmanoma ilguoju laikotarpiu išlaikyti gerus ekonominius santykius su partneriu, kuris nepripažįsta taisyklių.
– Daugelis žmonių mano, kad dabar vyksta antrasis Šaltasis karas. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo?
Dvipolis pasaulis nebeegzistuoja, todėl neveikia ir sulaikymo politika. V.Putinas tą ir suvokė.
– Nepritariu šiai teorijai dėl „Šaltojo karo“ atnaujinimo. Šaltasis karas buvo išskirtinė aplinkybių samplaika – grįsta, visų pirma, jėgų simetriškumu tarp Rytų ir Vakarų.
Galios simetriškumas buvo taikos Europoje garantas. Dabar situacija visai kitokia. Yra daug galingų žaidėjų visame pasaulyje, ir galios centrai yra išsibarstę – rytinė Azija, Lotynų Amerika, Afrika, Europa.
Dvipolis pasaulis nebeegzistuoja, todėl neveikia ir sulaikymo politika. V.Putinas tą ir suvokė.
Jis pamatė, kad lokaliniai karai vėl tapo galimi, kad Europoje galima naudoti karinius metodus, kurie jau buvo išmėginti kitur. Pavyzdžiui, teroristinius metodus, kurie buvo taikomi Vidurio Rytuose ar Somalyje. Todėl manau, kad reikia sutelkti visus analitinius pajėgumus ir spręsti, kaip elgtis šioje naujoje situacijoje.
Turime atsikratyti istorinių analogijų.
