– Šiemet sukanka dešimt metų, kai pradėjote savo verslą. Kokia buvo pradžia?
– Mes pradėjome nuo idėjos, kad apie vyną reikia mokyti. Nei aš, nei mano žmona nebuvome prekybos versle. Tiesiog kaip vyno vartotojai pastebėjome supratimo trūkumą – kas yra vynas, koks jis. Tuo metu vyno kultūrai ir pramonei atstovavo parduotuvės, prekybos centrai ir tiekimas į restoranus. Mes pradėjome nuo mokymų ir degustacijų organizavimo. Tai, kas dabar įprastas dalykas, tais laikais neegzistavo. Pradėjome organizuoti vyno parodą, leisti žurnalą, daryti kitus dalykus, kurie papildo vyno verslą ir sukuria pilnavertį paveikslą.
Prieš dešimt metų vyno pasiūla buvo. Vyną vežė keliolika importuotojų, tačiau tai buvo daugiau eilinė prekė maisto prekių parduotuvėje. Tuo tarpu Europoje vynas buvo vertinamas kitaip. Šiuo metu mes ir Lietuvoje matome restoranų, kurie specializuojasi vyne, o maistas yra tik jo papildinys. Taip pat turime parduotuvių kurios parduoda tik vyną ir daugiau nieko. Tai nėra eilinė prekė. Tuo metu mes nebuvome Europos Sąjungoje. Dabar viskas gerokai paprasčiau iš teisinės pusės.
– Pažvelgus į Vilniaus centrą tampa akivaizdu – kavinės, restoranai, užeigos staiga tapo vyninėmis. Tai mados reikalas?
Labai brangaus alaus nebūna, tuo tarpu galima rasti labai brangaus vyno, – sakė Artūras Starkus.
– 2003 m. ten, kur dabar veikia vyninės, buvo alubariai. Juos istoriškai ir kultūriškai lietuviai suprato labiau. Alternatyvų praktiškai nebuvo. O kas yra alubario lankytojai? Tai vyrai, jaunimo kompanija, tačiau kita dalis mūsų visuomenės – moterys, intelektualai – dažnai neturėjo jokio ryšio su viešomis vietomis. Eiti į restoraną buvo brangu.
Vynas per dešimtmetį pradėjo asocijuotis su menu, kultūra, pakylėtu bendravimu. Tai nebebuvo būdas neuiti į barą ir prisišniokšti su draugais. Geriant vyną kalbamasi, bendraujama. Jis užpildė tuo metu buvusią tuščią nišą.
Pirmosiose vyninėse, kurios atsidarė prieš 5–6 metus, žmonėms nelabai rūpėjo, kokį vyną jie geria. Buvo svarbu pats procesas. Rasti alternatyvą alui ar degtinei. Ne prisigerti, o pabendrauti. Vyne kultūriškai užkoduotas intelektualesnis vartojimas ir žmonės tai greitai pajuto.
– Nesunku pastebėti, kad vyno kaina labai įvairi. Ar paprastas pirkėjas gali pajusti skirtumą tarp pigesnio ir brangesnio vyno?
 |
| Vyno rūsys |
– Gėrimų kainą reguliuoja valstybė savo akcizų politika. Degtinė, kuri pažvelgus atrodo pigi, stipriai pabrangsta dėl didelio akcizo. Labai brangaus alaus nebūna, tuo tarpu galima rasti labai brangaus vyno. Jeigu mes kalbame apie prabangą, tai ją demonstruoti geriant alų ar degtinę sunku. Vynas čia tinka labiau. Jame gali būti labai retų ir brangių dalykų. Alaus rūšių mes suskaičiuotume kelis šimtus, tuo tarpu vyno kelis ar net keliasdešimt tūkstančių. Tai gilesnė sritis, kurioje viršūnė gali labai skirtis nuo apačios. Vynas leidžia diferencijuoti ir rinką, ir vartotojus, ir statusą.
Didžioji dalis žmonių nepajus skirtumo tarp brangaus ir pigaus vyno. Gerą vyną reikia išmokti atpažinti ir įvertinti. Pradžia visada yra nuo paprasto vyno. Geram vynui reikalinga patirtis. Tačiau, jeigu žmogus gimsta turtingoje šeimoje ir jis nuo pilnametystės pradeda gerti tik gerą vyną, tai vėliau paragavęs pigaus, jis aiškiai pajus skirtumą. Tiesiog burna pripranta prie geresnio skonio. Kadangi tokių šeimų nėra daug, lieka kitas kelias – eiti į vyno pamokas ir aiškintis skirtumus. Daliai žmonių tas skirtumas neatsiras niekada. Tiesiog jie ne tokie jautrūs skoniams.
– Koks vynas populiariausias Lietuvoje?
Matyt, kiekvienam atrodo, kad atidaryt vyno parduotuvę yra labai paprasta, – teigė „Vyno klubo“ vadovas.
– Situacija nesikeičia labai stipriai. Labai sumažėjo rytų ir centrinės Europos vyno vartojimas. Nors Gruzija pakeitusi savo kokybę po truputį atsistato. Mūsų vartojimo struktūra darosi panaši į pasaulio vartojimo struktūrą.
– Atrodo, kad Lietuvoje buvo ne tik vyninių, bet ir specializuotų vyno parduotuvių steigimo bumas. Ar toks įspūdis teisingas?
– Rinkoje žaidėjų yra daug. Matyt, kiekvienam atrodo, kad atidaryt vyno parduotuvę yra labai paprasta. Tačiau išgyventi nėra lengva daugeliui rinkos žaidėjų. Mes matydami šią evoliucija savo strategiją pakeitėme iš esmės. Uždarėme kelias parduotuves. Taikome į vieną specializuotą segmentą. Ypatingai naujų dalykų nelabai liko. Dabar galima šlifuoti tai, kur jau esi įsitvirtinęs. Per dešimt metų, kuriuos gyvuoja mūsų verslas, mes sudalyvavome vyno kultūros gimime Lietuvoje. Ji po truputį augo, toliau bręs, tačiau didelių revoliucijų nebebus.
– Šioje rinkoje konkuruojama kaina ar vyno pirkėjai vertina kitus dalykus?
– Vartotojus galima suskirstyti į tuos, kuriems yra įdomu. Ir tuos, kuriems reikia nusipirkti kažkokio gėrimo už geresnę kainą. Kaip ir visur čia veikia nuolaidų sistemos, akcijos ir panašūs dalykai. Prie to mes pripratę pirkdami visas prekes. Tačiau, kai kalbame apie labiau specializuotus dalykus, atsiranda žinojimo aspektas.
Eidamas pirkti žmogus nežino visko, jis tikisi, kad jam kažkas patars. Kad bus žmogus, kuris žinos daugiau ir nebus apgavikas. Todėl personalo klausimas labai svarbus. Taip pat labai svarbus asortimentas. Žmogus perka produktą. Manau, kad žmonėms gaunant vis daugiau informacijos, ateityje jų pasirinkimas labai priklausys nuo vyno kokybės. Pirkėjai pradės atsirinkinėti. Geras vynas taps populiaresnis už tą, kuris labiau reklamuojamas arba kuriam taikomos nuolaidos. Pradėsim daugiau kreipti dėmesį į produkto vidų, negu į pakuotę, pateikimą ar pardavimo būdą.
Daugelis žmonių grįžta iš Prancūzjos, Italijos ar Ispanijos, kur laiką praleidžia nedideliuose kaimeliuose ir apie vyną ima suprasti daugiau, nei pardavėjai Lietuvoje. Taip mes importuojam vyno vartojimo kultūrą. Be to, didėjant profesionalų skaičiui, jie ima dalintis informacija ir moko kitus. Jei atsiranda vienas žmogus, kuris įtaigiai šneka apie vyną, paliečia netikėtus aspektus, jis gali tapti labai įtakingas. Lietuvoje vyno kultūra yra jauna, todėl čia asmenybių įtaka yra labai didelė. Aukščiausiame segmente pirkėjai, kurie tikrai išmano daug, eina net ne pirkti, o pabendrauti su pardavėju.
– Ar Lietuvoje yra vietinių vyno gamintojų? Ar galime pasauliui pasiūlyti lietuviško vyno?
 |
| Vynuogės |
– Aš labai stengiuosi pastūmėti lietuvių gamintojus, kad jie kuo greičiau legalizuotųsi. Lietuvoje daromas vynas. Yra vyndarių asociacija. Lietuviško vyno kokybė sparčiai gerėja, tačiau jis daromas vartoti namuose, sau. Tačiau tie žmonės turi potencialą tapti mažais gamintojais ir jį pardavinėti. Prieš metus pirmasis toks vynas pasirodė prekyboje. Jį darė Česlovas Ramoška iš Šilutės rajono. Mes jį pardavinėjome ir stengiamės, kad jis plistų kuo labiau.
Vis dėlto, lietuviški vynai dažniausiai yra iš vaisių uogų. Lietuvoje vynuogės auga sunkiai, todėl iš jų daromi vynai nėra tokie įspūdingi. Žmonės pripratę prie vynuogių vyno. Jiems įdomu paragauti lietuviško vyno iš juodųjų serbentų, bet jie nemano, kad toks vynas taps jų kultūros ar gyvenimo dalimi. Pusiau saldūs ar saldūs vynai nelabai tinka prie kepsnio. Jie greičiau geriami kaip desertas.
Yra vyndarių kaip Raimundas Nagelė Rokiškio rajone darantis fantastiškus sausus vynus, kuriuos valgant kartu su žvėriena net negali pagalvoti, kad reiktų atsivežti kokių vynų iš Čilės ar Prancūzijos. Bet tas vynas daromas tik sau.
– Žinome, kad vynas itin populiarus pietų Europoje. Ten jis tapęs maisto kultūros dalimi. O kokia situacija Lietuvoje? Ar vynas turi šansų įsitvirtinti lietuviškoje virtuvėje?
– Vynas jau yra tapęs mūsų maisto kultūros dalimi. Bent jau mano aplinkos žmonės vyną su maistu vartoja dažnai. Neabejoju, kad vynas ir šiuo metu Lietuvoje su maistu vartojamas dažniau, nei bet kuris kitas gėrimas.
– Teko girdėti, kad vynas pasaulyje gali būti ne tik gurmanišku malonumu, bet ir galimybe užsidirbti. Ar Lietuvoje yra žmonių, investuojančių į vyną?
Per savaitę vynas pabrango septynis kartus, – pasakojo Artūras Starkus.
– Tokių žmonių yra ir jie pastaraisiais metais tais daro labai sėkmingai. Atsiranda naujų regionų, kurie seniau nebuvo investicinio vyno regionais, tačiau jie iškilo šiuo metu. Jei žmonės netyčia mėgo to regiono vyną, tai jo pirkiniai pasidaro fantastiškai pelningi.
Neseniai turėjome atvejį. Vynas, kurį mes užsisakėme, kainavo du šimtus litų. Mes iš anksto dar neatvežę jį pardavėme klientams. Kol jį nusipirkome iš vyndario, pasirodė to vyno vertinimas. 99, 98 balai iš 100. Tai pats elitas. Per savaitę vynas pabrango septynis kartus. Kol jis atvažiavo į Lietuvą, jo kaina tapo 1 400 litų. Aišku, klientas jį gavo už iš anksto sutartą kainą. Tai net ne gurmaniškas aspektas, o ekonominis, varžybinis. Daugeliui žmonių azartas yra būdingas.
Tiesa, vyno lietuvis negali parduoti Lietuvoje. Bet jis jį gali parduoti Didžiojoje Britanijoje ar kitur. Yra žmonių, kurie perka ir parduoda. Tačiau kaip ir visose investicijose – gerai, kai sekasi. Šiuo metu kaip tik toks laikas. Tačiau būna tokių laikotarpių kaip 2008 m., kai atėjo krizė ir kainos krito du kartus. Be to 2007 m. visi galvojo labai optimistiškai ir vynai buvo pardavinėjami per brangiai. Po to teko girdėti žmonių, kurie sakė, kad niekada nebeinvestuos į vyną. Inestuojant nėra šimtaprocentinės atsipirkimo garantijos.
– Kiek vyno kaina priklauso nuo metų derliaus?
– Metų derlingumas labiausiai veikia pigiausio vyno kainą. Kai reikia didelei gamyklai milijono litrų vyno ir jie šį kiekį būtinai turi nupirkti. Ten ir kelių procentų brangimas gali būti juntamas. Vidutinės kainos vyno rinka prisitaiko. Joje nėra įtampos. Pirkėjai renkasi praėjusių metų derliaus vynus. Tačiau labai geri derliaus metai kelia pačių brangiausių vynų kainą. Jie tampa ypatingai sėkmingi ir kaina kyla ne dešimt ar penkiolika procentų, o kelis kartus.
– Draugų kompanijose teko pastebėti vis labiau populiarėjantį nealkoholinį vyną. Ar tai iš tiesų vynas?
– Parduotuvėse galima rasti imbierinio vyno, tačiau tai nėra vynas. Tikras vynas turi būti fermentuotas produktas. Dažniausiai iš normalaus vyno centrifūgomis atskiriamas alkoholis. Vynas dekonstruojamas ir vėl sujungiamas į krūvą. Tai sudėtingas procesas, kuris šiek tiek pakeičia vyno savybes. Jei vyndario paklaustumėte, ką jis galvoja apie nealkoholinį vyną, tai jis manys, kad tai nesąmonė. Verslo prasme, matyt, tai pasiteisina, nes žmonės nori vyno. Bet, mano manymu, tada jau geriau gerti sultis. Kol kas nesu ragavęs nei vieno nealkoholinio vyno, kurį norėčiau nusipirkti dar kartą.
– Dažnai kalbama, kad alkoholizmas tapo Lietuvos rykšte. Dirbate alkoholio versle. Ar tenka susidurti su moraliniais ir etiniais šio verslo aspektais?
– Alkoholizmas yra socialinė, o ne produkto problema. Galima piktnaudžiauti kava, seksu ar šokoladu. Tačiau šiame versle etinis aspektas tikrai yra. Mūsų idėja nuo pat pradžių buvo, kad vynas yra maisto kultūros dalis, o ne gėrimo. Mes perkame butelį gero vyno ne tam, kad prisigertume. Mes išgeriame jo taurę prie kepsnio tam, kad būtų skaniau. Kuo geresnis vynas, tuo daugiau galima apie jį kalbėti, pažinti. Jau tai yra įdomu.
