Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaislų muziejaus įkūrėjas Povilas Blaževičius: „Vaikai žaidžia gyvenimą“

Povilas Blaževičius
Žaislų muziejaus nuotr. / Žaislų muziejus
Šaltinis: 15min
0
A A

Archeologas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dėstytojas ir Žaislų muziejaus Vilniuje įkūrėjas Povilas Blaževičius sako, jog žaislais susidomėjo atsitiktinai. Studijų metais tyrinėdamas kaulinius dirbinius tarp jų rado šachmatus, po kurių pradėjo tyrinėti žaislus ir žaidimus Lietuvoje XIII–XVII amžiais. Nuo čia būtų galima pradėti Žaislų muziejaus istoriją.

Archeologas sako, jog iki pat disertacijos apgynimo visi skeptiškai žiūrėjo į jo tyrinėjimo sritį, sakydami, jog archeologijoje yra mažai tų žaislų ir žaidimų. Tačiau šiandien mes Vilniuje, netoli Valdovų rūmų, turime įkurtą vienintelį Lietuvoje Žaislų muziejų, kuris lankytojams daugiau nei metus pasakoja žaislų istoriją. Panašūs muziejai jau seniai veikia Švedijoje, Vokietijoje, Estijoje ir kitur.

– Siekiate, kad muziejus taptų edukacine vieta, kurioje galima ir mokytis, ir tyrinėti, ir žaisti. Kaip Jums sekasi?

– Gerai, viskas priklauso nuo to, kaip sudomini atėjusiuosius. Visi muziejai siekia lankytojus šviesti, sudominti istorija. Ar tai būtų laikrodžių, pypkių muziejus, ar kažkuris iš nacionalinių muziejų – jie turi savo temas, kuriomis pateikia valstybės, laikrodžių, pypkių istorijas ir t. t.

Ką veiks suaugusieji – tuo žais ir vaikai. Vaikai žaidžia gyvenimą, kurį jie mato. Toks, koks bus gyvenimas, tą jie ir žais.

Mūsų tikslas – pristatyti žaislų istoriją. Kartu ir visą istoriją žaidimo principu. Mes stengiamės ją pasakoti žaidžiant. Manau, jog tai pasiteisina, nes yra priimtina visiems. Net ir tie, kurie visiškai nežino istorijos, nesigėdina žaisdami kažką išsiaiškinti. Mūsų toks ir buvo tikslas – pakišti kažką į rankas, kad per žaidimą, per daiktus, išmėginimą žmonės lengviau suvoktų ir istoriją.

Net ir pačius mažiausius žaidžiant galima daug ko išmokyti. Vaikams tai yra pirmoji ir turbūt svarbiausia mokymosi priemonė. Tą kiekvienas edukologas puikiai žino.

– Kokią „pamoką“ sau pasiėmėte iš muziejaus kūrimo ir kasdieninės veiklos?

– Geras klausimas... Jei kažko nori ir tuo tiki, tai gali bet ką pasiekti. Tikėjau, kad iš to „sausojo“ mokslo galima padaryti įdomų dalyką visiems. Tai ir yra svarbiausia mokslininkų užduotis ir didžiausia bėda turbūt... Didžioji dalis mūsų istorikų tą istoriją kuria sau. Dažnai orientuojasi tik į išsilavinusį, protingą, jau viską suvokiantį žmogų.

– Panašius muziejus turi Estija, Vokietija, Švedija. Ar Jūs kažkaip bendradarbiaujate?

– Dabar pakankamai glaudžius ryšius palaikome su Tartu žaislų muziejumi, kuris šiemet švenčia dvidešimties metų sukaktį. Muziejaus kolektyvas neseniai mus aplankė ir džiaugėsi tuo, kokie jie buvo prieš dvidešimt metų, džiaugėsi dėl mūsų. Dabar tai didžiulis muziejus su teatru. Jie – miesto muziejus. Mes – praktiškai privatus. Visos išgyvenimo problemos yra mūsų pačių.

Kiekvienoje Europos šalyje tokių muziejų yra bent keletas. Su jais visais mes bandome koja kojon žengti kartu. Tik, žinoma, muziejų yra kelių rūšių: klasikinis muziejų modelis yra toks, kai senieji žaislai laikomi už stiklo, ir taip pristatoma visa žaislų istorija. Tokie muziejai vertingi savo sukaupta medžiaga, tačiau man labiau patinka kitoks muziejų modelis. Europoje plačiai paplitę pažinimo muziejai. Ten vaikai pažįsta labai skirtingus dalykus: mediciną, astronomiją ir t. t. Tuose muziejuose yra tam tikros specialybės žmonių įranga, daiktai. Gerai, kad vaikai viską gali čiupinėti.

Mes stengiamės abu modelius sujungti. Manau, jog tai pasiteisina. Čia vertingos informacijos gali rasti ir specialistai suaugusieji, ir visiški pypliukai.

Žaislų muziejaus nuotr./Žaislų muziejus
Žaislų muziejaus nuotr./Žaislų muziejus

– Muziejaus veikla išties prasminga, turinti pridėtinę vertę visuomenei. Tai sėkmingo, inovatyvaus mokslo pasiekimų taikymo pavyzdys. Ar ilgai brandinote idėją steigti Žaislų muziejų?

– Studijuodamas surinkau visai nemažai medžiagos. Kuo geriau žaislus pažįsti, tuo dažniau ir kolegos archeologai jų randa. Tarkime, kad randamas keistai nupjautas pagaliukas. Nematęs viso daikto negali pasakyti, kas tai yra. Reikia turėti visą vaizdinį, kad atpažintum. Tas pats ir su žaislais. Jų yra, tačiau jie sunkiai atpažįstami. Sulaužyti. Viskas prasidėjo nuo bakalauro darbo, kuris peraugo į magistro darbą, o visa tai virto į daktaro disertaciją. Vėliau, natūraliai renkant medžiagą, lankantis kaimyninėse šalyse, kilo klausimas, kodėl mes neturime tokio muziejaus? Ir štai mes dabar sėdime čia!

– Seniausias žaislas muziejuje yra ūžinė. Kokia jo istorija? Ko jis mokė vaikus?

– Sunku pasakyti. Daiktų paskirtis keitėsi priklausomai nuo to, kas su juo žaidė, kokioje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje tai buvo. Tos ūžinės dar ir XX a. pradžioje yra fiksuojamos etnografų. Jos buvo naudojamos tam tikrų ritualų metu. Pavasarį, skerdžiant kiaulę, iš jos piršto kauliuko padaroma ta ūžinė, ir vaikai namie ūžia baidydami piktąsias dvasias. Tai jau byloja, kad tas žaislas turėjo ir kažkokią mistinę prasmę. Šis žaislas randamas ir viduramžių sluoksniuose, ir geležies amžiuje. Tačiau tiksliai pasakyti, kokia buvo jo funkcija senesniais laikais, sunku. Kiekvienas daiktas yra daugiafunkcis. Šaukštas gali būti šaukštas, bet gali būti ir lėlė. Ir pypkė gali būti žaislas. Pats daiktas ne visada visavertiškai apie save pasako, nes tai, ką tu veiki su daiktu, nebūtinai yra susiję su jo funkcija.

Mano vaikai taip pat mėgsta žaisti su įrankiais: replėmis, plaktukais, kadangi tai įdomesni žaislai nei jų mašinėlės ir lėlės, nes aš su įrankiais „žaidžiu“. Kuris istorikas išdrįs pasakyti, kad plaktukas yra žaislas? Nė vienas. Tas ir yra turbūt sunkiausia tiriant žaislų istoriją.

– Kokio amžiaus lankytojų dažniausiai sulaukiate?

– Daugiausia sulaukiame vaikų nuo kokių 5 metų iki dešimtos, dvyliktos klasės. Ir studentų grupės ateina. Ateina daug ir šeimų. Toks ir yra mūsų tikslas. Pirmą dienos pusę skiriame darželiams ir mokykloms, o antra dienos pusė skirta šeimoms. Džiugu, jog atėję jie mokosi ir susipažįsta su istorija. Kartais žmonės painioja Žaislų muziejų su žaidimų kambariu: spalvota, daug žaislų... Bet taip nėra. Mūsų tikslas ne tas, kad tėvai ateitų palikti vaikų, o tas, kad vaikas kartu su savo tėvais žaistų ir mokytųsi. Tėveliai gali jam perskaityti, paaiškinti. Svarbu, kad šeimos bendrautų, o ne paliktų vaikus žaidimų kambariuose. Šis muziejus yra tokia alternatyva, kur šeima gali ateiti atsipūsti po darbo ir kartu pažaisti, pasimokyti.

– Dirbate dėstytoju Lietuvos edukologijos universitete. Ko Jus išmoko Jūsų studentai?

– Sudėtinga su studentais man tada, kai jie nerodo jokios reakcijos. Jeigu jie sėdi apatiškai, tai gali būti, kad jie labai susikaupę ir įdėmiai klauso. Bet čia tik vienas iš variantų. Jie yra tokie patys, kaip ir vaikai, kurie ateina į Žaislų muziejų. Studentams reikia kažką duoti į rankas. Todėl, kai mes kalbame apie numizmatiką, aš atsinešu į paskaitą monetų. Tiesiog fiziškai bandome suvokti, kur yra kokia monetos dalis, kaip atpažinti tam tikrus dalykus, kuriuos pasakoja tos monetos. Kiekvieną žmogų (ar mažą, ar didelį) svarbu sudominti. Ir tai lengviausia padaryti nesėdint auditorijoje. Aš supratau, kad paskaitos yra pakankamai sudėtingos, o joms reikia daug, daug ruoštis...

– Kai pats buvote studentas, tai galvojote kitaip?

Kai esi studentas, tai dažnai klausomas dalykas yra neįdomus. Retas dėstytojas iš tikrųjų sugeba sudominti. Ne kiekvienas mokslininkas gali būti dėstytoju.

Žaislų muziejaus nuotr./Žaislų muziejus
Žaislų muziejaus nuotr./Žaislų muziejus

– Jūs dirbate pedagogus ruošiančioje įstaigoje. Ar geras dalyko žinovas gali būti pedagogu?

– Toli gražu ne kiekvienas. Kodėl? Ne kiekvienas žmogus, kuris yra labai protingas, geba bendrauti ir aiškiai perteikti informaciją. Tas, kuris daug žino, nebūtinai geba tai pasakyti rišliai. Pavyzdžiui, parašyti mokslinį tekstą ar knygą yra vienas dalykas, bet tą patį patraukliai papasakoti studentams – menas.

– Žaislų muziejuje yra pateikiamos ir originalios LEU dėstytojų sukurtos istorijos mokymosi priemonės, tiesa?

– Taip. Muziejuje yra Istorijos fakulteto dekano akad. Eugenijaus Jovaišos kompiuterinės mokymosi programos, žaidimai, edukacijos, visos interaktyvios dalys, pavyzdžiui, Žalgirio mūšio vizualizacija. Taip pat Žaislų muziejuje yra LEU istorikų sukurta kompiuterinė įdomiosios istorijos programa.

– Kaip manote, kokie bus arba turėtų būti ateities žaislai?

– Aš manau, kad žaislų istorija vyks taip, kaip vyko pastaruosius kelis tūkstančius metų. Keisis medžiagos, technologijos. Neįsivaizduoju, kokios ateityje bus technologijos, todėl sunku pasakyti, kokie bus žaislai parduotuvių lentynose. Visi naujieji atradimai (kinetinis smėlis, išmanusis plastilinas, besišlapinančios lėlės) iš mokslo inovacijos ateina į žaislų pramonę ir į kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Ar pasakyti, kokie bus žaislai? Tokie patys. Ką veiks suaugusieji – tuo žais ir vaikai. Vaikai žaidžia gyvenimą, kurį jie mato. Toks, koks bus gyvenimas, tą jie ir žais.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min