Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

1914 metai: fronto Kalėdų stebuklas

Vokiečių pajėgos Kalėdų fronte (1914)
Žurnalo "Kardas" nuotr. / Vokiečių pajėgos Kalėdų fronte (1914)
Šaltinis: Žurnalas „Kardas“
0
A A

Pirmieji karo mėnesiai. Tuo metu dar neatrodė, kad šis karas bus pasaulinis. Atvirkščiai – bemaž lengvabūdiškai pradėtas, atrodė, plykstelės ir pasibaigs dar tais pačiais metais. O Europa, Henrio Kisingerio žodžiais tariant, vis labiau slinko prarajos link, ir niekas negalėjo prognozuoti, kaip ją pakeis šis karas.

Frontininkus tokie klausimai jaudino mažiausiai. Įrengtose tranšėjose I pasaulinio karo kovotojus dažnai skyrė juokingai maži atstumai. Tokia buvo pozicinio karo realybė, kurios rutiną kariai susigalvodavo praskaidrinti visais jiems prieinamais būdais. Apkasai ironiškai buvo vadinami žinomų gatvių ir alėjų vardais; rengiamos žiurkių „medžioklės“; gaminami įvairūs niekučiai, kuriamas kitoks „apkasų menas“...

Nelikdavo nuošalėje ir kitas labai svarbus poreikis – bendravimas. Gana dažnai tapo įprasta bendrauti ir su priešiška puse. Ši komunikacija neretai įgaudavo juodojo humoro formą. Apšaudomų pozicijų kariai kartais šaukdavo priešininkams: „Prašovėte!“ arba „Truputėlį kairiau, prašom!“ Kartais vieni kitus kovotojai paerzindavo įvairiais plakatais su šmaikščiais piešiniais ar užrašais.

Įrengtose tranšėjose I pasaulinio karo kovotojus dažnai skyrė juokingai maži atstumai.

O kai bendraujama, tai įmanoma ir susitarti. Ši taisyklė galioja netgi tarp priešų.

Artėjo pirmosios Didžiojo karo Kalėdos.

Tuometinis popiežius Benediktas XV 1914 m. gruodžio 7-ąją kreipėsi į besivaidijančių valstybių vyriausybes, melsdamas sutarti dėl oficialių paliaubų: „tegu pagaliau ginklai nutyla tąnakt, kai giedos angelai“.

Šis siūlymas buvo atmestas. Kiekviena kariaujanti pusė tikėjosi pergalingų metų. Giesmes Kūčių naktį vietoj angelų giedojo patys kariai. Patys kariai pasiekė, kad Kalėdos taptų iš tikrųjų ramybės ir džiaugsmo laiku. Tiesa, istorija prasidėjo dar šiek tiek anksčiau nei Kristaus gimimo šventė.

„Guten Morgen, Fritz“

– Labas rytas, Fricai.

Jokio atsako.

– Labas rytas, Fricai!

Tyla.

– LABAS RYTAS, FRICAI!

– Labas rytas, – netikėtai pasigirdo iš vokiečių apkasų.

– Kaip gyvenat?

– Gerai.

– Ateik čionai, Fricai?

– Ne. Jei eisiu, jūs mane nušausit.

– Ne, mes to nepadarysim. Nagi. Ateik, gausi cigarečių.

– Tada susitikim pusiaukelėje.

– Tinka.

Toks dialogas (jei tikėsime 1915 m. sausį išleisto britų laikraščio „Norfolk Chronicle“ publikacija, parašyta remiantis frontininko laišku) mezgėsi dar dvi savaitės prieš Kalėdas. Kartu tai pirmą kartą užfiksuotas „apkasų broliavimosi“ atvejis.

Tuometinis popiežius Benediktas XV 1914 m. gruodžio 7-ąją kreipėsi į besivaidijančių valstybių vyriausybes, melsdamas sutarti dėl oficialių paliaubų: „tegu pagaliau ginklai nutyla tąnakt, kai giedos angelai“.

...Priekines 2-ojo Esekso pulko pozicijas nuo vokiečių skyrė tik apie trys dešimtys metrų. Iš už pylimo priešiškoje pusėje pasirodė pilka, vos išsiskirianti Frico figūra – kažkuris iš 19-ojo Saksų korpuso karių. Vienas Tomis paskubom prisikišo kišenes „lauktuvių“ ir išėjo jo pasitikti. Niekieno žemėje jie pirmiausiai spustelėjo vienas kitam rankas. Po to britas padavė vokiečiui žadėtas cigaretes. Šią sceną nebyliai stebėjo liudininkai iš abiejų pusių, kurie jau be baimės buvo visu ūgiu atsistoję abipus apkasų linijų. Paėmęs rūkalus, vokietis ištiesė „atsakomąją dovaną“. Tai pasirodė besanti... sūrio galva.

Ir tada tyla sprogo. Fricai ir Tomiai vienas per kitą šaukė valiavimus, mėtydami į orą kepures. Kaip rašė tą matęs Esekso pulko eilinis H. Skratonas, „tada apie aštuoniolika mūsiškių leidosi priešpriešiais ir pusiaukelėje susitiko maždaug su tokiu pat skaičiumi vokiečių. Bendravimas truko maždaug pusvalandį... Ir po to abi pusės grįžo į savus apkasus, kad vėl pratęstų ugnį vieni į kitus...

Tai, ką parašiau – tiesa, bet nemanau, kad jie tapo mums bičiuliais. Tą pačią naktį žuvo du mūsiškiai, o kiek buvo nukauta jų – negaliu pasakyti...“
Iki stebuklų nakties dar buvo likę keturiolika pozicinio karo dienų.

„Tai buvo lyg sapnas“

1914 m. gruodžio 24-ąją Vakarų fronto ruože, kuriame buvo dislokuota iki 100 000 vienas kitam į gerkles pasirengusių įsikibti vyrų, prasidėjo nekasdieniški įvykiai.

1914 m. gruodžio 24-ąją Vakarų fronto ruože, kuriame buvo dislokuota iki 100 000 vienas kitam į gerkles pasirengusių įsikibti vyrų, prasidėjo nekasdieniški įvykiai.

Šįkart paliaubų iniciatoriais tapo kaizerio pavaldiniai. Vakarėjant rūstūs vokiečiai staiga pamiršo prūsišką muštrą ir pradėjo rengtis Kūčioms tiesiog karo lauko sąlygomis. Ant apkasų parapetų pradėjo dygti savadarbiai kalėdiniai papuošimai. Pozicijos, besitęsiančios ilgus kilometrus, sužibo kalėdinėmis žvakėmis, kurios vaiskiai švietė šaltokame gryname ore. Tąkart kaip tik pašalo, ir purvinas landšaftas neatpažįstamai pagyvėjo.

Neįprastą priešo judėjimą iš savo įtvirtintųjų pozicijų su atsargiu susidomėjimu pradėjo sekti britai, kuriems švęsti Kūčių vakarą buvo neįprasta.

2-ojo Karalienės pulko eilinis A. Morenas šiuos įvykius aprašė taip, kad net skurdžios vaizduotės skaitytojas negalėtų likti nesujaudintas. Jo aprašomas epizodas – pozicijose šalia prancūzų kaimo La Chapelle d'Armentières:

„...Tai buvo nuostabi mėnesienos nušviesta naktis, šerkšnas ant žemės, beveik visur balta; maždaug septintą ar aštuntą vakaro vokiečių pusėje kilo kažkoks nesuprantamas sambrūzdis. Po to ten viena po kitos pasirodė švieselės – aš iškart nesupratau, kas tai. Ir tada... tada jie pradėjo dainuoti „Tyli naktis“ – „Stille Nacht“. Niekada to nepamiršiu. Tai buvo vienas įspūdingiausių mano gyvenimo įvykių. Tuomet vienintelė mano mintis buvo – „tai nuostabu“.

Niekas iš aukštesnės vadovybės nebuvo davę įsakymo nutraukti kovos veiksmų. Tačiau „Tyli naktis“ suskambo ne vienoje fronto vietoje. Tai buvo spontaniškas reiškinys. Kolektyvinė dvasia pasirodė stipresnė už apkasų realybę.
Britai atsakė tradicine savo Kalėdų giesme Oh Come, All Ye Faithful. Vokiečiai bemat prisijungė, pritaikydami motyvui lotyniškus Adeste Fideles žodžius. Vieno amžininko teigimu, tai buvo neįtikėtina patirtis – dvi priešiškos nacijos gieda tą pačią giesmę karo įkarštyje!

„Ramybė geros valios žmonėms“

Netikėtas Kalėdų stebuklas ten, kur dar tą pačią dieną viešpatavo mirtis. Iliuzinių vilčių išsipildymas, kad ir trumpam. Akimirkos suvokimas, kad priešas trokšta to paties, ko ir tu. Tai paveikė visus priešakinių pozicijų kovotojus – ir ne tik eilinius karius.

Sujaudintas britų atsako į giesmes, 17-ojo Bavarijos pulko kuopos vadas kapitonas J. Zėvaldas ryžosi kreiptis į priešišką pusę:

„Aš šūktelėjau, kad šiąnakt mes nenorime šaudyti ir skelbiame kalėdines paliaubas. Pasakiau, kad norėčiau ateiti šnektelėti. Kurį laiką atsakymo nebuvo, tad kviesdamas šūktelėjau dar kartą. Tuomet britų pusėje pasigirdo komanda: „Nešaudyti!“ Nuo apkasų pusės link manęs pajudėjo jų žmogus. Prisiartinę padavėme vienas kitam rankas, – neslėpsiu – kiek atsargiai.“

Aš šūktelėjau, kad šiąnakt mes nenorime šaudyti ir skelbiame kalėdines paliaubas. Pasakiau, kad norėčiau ateiti šnektelėti.

Panašiai įvykiai klostėsi ir kitur. Nepasitikėjimo siena tąnakt griuvo lengvai. Šūktelėjimas „Gerų švenčių“, atsakomasis „Ačiū!“, parašytas ant audeklo skiautės ir iškeltas virš blindažo. O po to… Šurmuliavimas, juokas, degtukų plykstelėjimai tamsoje išilgai fronto ruožo, prieš kelias valandas buvusio mirties zona. Priešai spaudė vienas kitam rankas, keitėsi kukliomis dovanomis, bandė kalbėtis kaip mokėdami. Vertėjavusių nebuvo daug, bet atrodė, kad susitiko seni pažįstami. Bavaras pridegė škotui cigaretę ir atvirkščiai… Belgų ir prancūzų kariai taip pat dalinosi su vokiečiais vynu ar šokoladu, atgal dovanų gaudami dešros ar alaus.

Išaušus rytui kai kur nutarta pasinaudoti netikėta pauze: niekieno žemėje surengti bendras pamaldas ir kartu laidoti nukautuosius. Tokiose mišiose dalyvavusio 6-ojo Gordono škotų kalniečių pulko karininko liudijimu, jų kapelionas pirmiausia skaitė tekstą angliškai, o patarnautojas iškart vertė į vokiečių kalbą. Vokiečiai klausėsi išsirikiavę vienoje, britai – kitoje pusėje, karininkai būriavosi priekyje. Visi buvo nusiėmę galvos apdangalus.

Paliaubų diena tapo ne tik mažu stebuklu, bet ir trumpomis atostogomis. Tai buvo netikėtas kūno ir sielos poilsis kariams, išvargintiems purvo, nemigos, mirčių ir netikrumo dėl ateities. Priešai bent kuriam laikui tapo vienas kitam patarnauti pasirengusiais kolegomis.

„Gyvenime niekad nepatyriau labiau unikalių ir neįprastų Kalėdinių švenčių, kaip tuomet… Aš susitikau su vokiečių leitenantu, kuris, kaip ir aš, turėjo polinkį kolekcionavimui. Aš paėmiau vielai kirpti pritaikytas žirkles ir nukarpę mundurų sagas, apsikeitėme jomis…[…]

Ko gero labiausiai mano atmintyje įstrigęs šio mažyčio nutikimo vaizdas – vienas mano kulkosvaidininkų, barzdaskutys-mėgėjas, kerpantis neįprastai ilgus „bošo“ plaukus, kuris paklusniai atsiklaupęs kantriai laukė, kol bus išpainiota juose įstrigusi kirpimo mašinėlė…“, – rašė vienas leitenantas iš 1-ojo Vorvikšyro pulko.

 „Miela mama, – pirmosios Kalėdų dienos įspūdžiais dalijosi devyniolikmetis Londono šaulių brigados eilinis, būsimasis rašytojas H. Viljamsonas. – Apkasuose šlapia, bet šiaip aplink visur gruodas. Rūkau pypkę, padovanotą princesės Meri (Princesės Meri vardu britų kariams buvo įteikti kalėdiniai dovanų paketai su provizija ir įvairiomis smulkmenomis – aut. past.). Pypkė prikimšta tabako. Tu pasakysi – aišku, kad taip! Bet palauk – tabakas vokiškas. Cha, tu pasakysi, kad jis konfiskuotas iš belaisvio ar rastas užimtame apkase. Bet, ginkdie, ne! Jį man davė vokiečių kareivis. Gyvas vokiečių kareivis iš savo paties apkaso. Vakar britai ir vokiečiai susitikę paspaudė vieni kitiems rankas priieš apkasus ir apsikeitė suvenyrais. Žavinga, ar ne?...“

Futbolas!

Antikinėje Graikijoje – europinės civilizacijos lopšyje – galiojo taisyklė: olimpinių žaidynių metu įsigaliodavo šventoji taika.

1914 metų kalėdinių paliaubų epizodų prisiminimai taip pat siejasi su sportiniais žaidimais. Vienu iš priešus vienijančių dalykų tapo odinis kamuolys. Išliko keletas liudijimų apie draugiškus futbolo kėlinius, vykusius tiesiog neutralioje teritorijoje tarp apkasų.

Tiesą sakant, specifinis angliškas polinkis futbolui neišblėso ir fronte. Apie tai, kokia stipri buvo sportinių varžybų dvasia, galime spręsti iš tokio įvykio. Prieš ataką prie Somos britų kapitonas V. Nevilis išdalino kiekvienam savo kuopos būriui po futbolo kamuolį ir pažadėjo apdovanoti tuos, kas pirmieji įspirs savąjį kamuolį į vokiečių apkasus. Jis pats buvo nukautas visai prie tikslo, bet du kamuolius kariai sugebėjo įvaryti į priešo pozicijas...

O šįkart priešininkai spardė kamuolius drauge. Tai nebuvo mums įprastas futbolas. Jokios įprastos aikštelės, improvizuoti vartai, judesius varžanti apranga. Tačiau emocijos viską atpirko.

Pirmajame 1915 metų The Times numeryje minima: „...[cenzūruota] pulkas lošė futbolą su saksais, kurie laimėjo rezultatu 3:2“ (panašu, kad tai buvo Šaulių brigados kariai). Futbolą su vokiečiais (greičiausiai 133-iuoju Saksonijos pulku) žaidė ir Saterlendo škotų kalniečių pulkas. Jis laimėjo rezultatu 4:1. Prie Ypro Karališkosios artilerijos kariai varžėsi su jungtine Prūsijos ir Hanoverio komanda.

Kai kur kariškiai kamuolį gainiojosi savo malonumui, neskaičiuodami įvarčių. Lankašyro šauliai neturėdami kamuolio, vietoj jo sėkmingai panaudojo konservų skardinę.
Šios draugiškos varžybos iki šiol prisimenamos, nors nė vienos vietos, kur jos vyko, tiksliai nustatyti nepavyko.

Prieštaringi kontekstai

Kai kur ugnis nebuvo atnaujinta tik vieną dieną, o kai kur sąlyginė rimtis tęsėsi iki pat Naujųjų metų. Deja, spontaniškos paliaubos nebuvo visuotinis reiškinys fronte. Ir ne visur broliavimasis buvo sklandus.

Minima, kad Kalėdų rytą Leičesterio pulko šauliai pasiūlė priešais esantiems saksams nešaudyti ir „kartu praleisti dieną kaip draugams“. Tačiau vos tik išlipę iš už priedangos keli britai buvo nušauti ar sužeisti. Tai padarė gretimai pozicijas įsirengusių prūsų gvardiečių dalinio kariai, kuriems drausmė pasirodė esanti aukščiau džentelmeniško susitarimo. Saksai dėl to labai apgailestavo. Panašių incidentų paminėta ne vienas.

Šventinė nuotaika aplankė ne visus. Kai kur kalėdinė naktis nebuvo nei šventa, nei tuo labiau tyli. Kai kuriuose fronto ruožuose apšaudymai nesiliovė nei naktį, nei dieną. Britų duomenimis, per kalėdines paliaubas žuvo mažiausiai 81 jų karys.

Kai kurie kariai net neįsivaizdavo, kas vyko tomis dienomis gretimuose fronto ruožuose. O kiti net tai išgirdę atsisakydavo tikėti. Gandus apie Kalėdų paliaubas jie laikė tiesiog šnipų skleidžiamu melu.

Abiejuose kovojančiųjų pusėse atsirado nemažai radikaliai nusiteikusiųjų tokio broliavimosi priešininkų. Reakcijų, priklausomai nuo vertintojo rango, būta kuo įvairiausių – nuo garsiai išsakyto nepasitenkinimo iki drausminių nuobaudų. Pavyzdžiui, generolas H. Smitas-Dorianas, vadovavęs II britų korpusui, išleido įsakymą, draudžiantį bendravimą su priešu bet kokiu pretekstu.

Rašoma, kad vienas „savavališkas paliaubas“ inicijavęs škotų karininkas šio įsakymo pagrindu buvo netgi nuteistas myriop už „talkininkavimą priešui“, ir tik karaliaus Jurgio V malonė išgelbėjo jį nuo bausmės.

Įdomi dar viena aprašyta detalė, kuri galėtų būti įvadas į alternatyviąją pasaulio istoriją.
1914 metų spalį britas H. Tendis, vykdydamas užduotį, niekieno žemėje susidūrė su vokiečių kareiviu. Vokietis buvo sužeistas ir nusilpęs, tad britas jo pasigailėjo. Kaizerio pavaldinys dėkingai linktelėjo galva ir nuklibikščiavo savųjų pozicijų link.

Tai buvo kol kas niekam nežinomas 16-ojo Bavarijos rezervinio pėstininkų pulko karys Adolfas Šiklgruberis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, dėl politinės karjeros pakeitė pavardę ir istorijoje liko žinomas kaip Adolfas Hitleris.

Nepaisant patirto džentelmeniškumo, 1914 metų gruodį jis tapo aršus kalėdinių paliaubų priešininkas, raginantis pulko draugus nepasiduoti minčiai taikstytis su priešu.
Užfrontė gana įvairiai vertino šį įvykį – reakcija svyravo nuo saldoko religinio susižavėjimo iki rūstaus pasmerkimo. Nenuostabu: visuomenės nuotaikos per karą labai prieštaringos. Reikia pasakyti, kad nė vienos pusės oficialioji propaganda nesugebėjo pasukti įvykio interpretacijos savo naudai.

Kolektyvinėje atmintyje 1914-ųjų Kalėdos išlieka kaip šviesus epizodas – trumpa vilties išsipildymų ir žmogiškumo apraiška, kontrastinga karo baisumams.

Beje, kitais metais ir vėliau tokio masto paliaubos nebepasikartojo, nors bandymų pasitaikydavo ne tik per Kalėdas, bet ir Velykų proga. Tą lėmė išankstiniai vadovybės įsakymai, neleidžiantys jiems pavaldžių dalinių demoralizacijos. Be to, 1915 m. įvykdytos dujų atakos ir vis žiaurėjančios kovos lėmė tai, kad abi pusės pradėjo tikrai nekęsti viena kitos.

Atmintis

Nepaisant to, kad „Kalėdų paliaubų“ terminas įsitvirtino anglų, vokiečių ir prancūzų kalbose, kai kurie šiuolaikiniai istorikai gana atsargiai vertina faktus apie šį šimto metų senumo įvykį. Jų nuomone, objektyvios medžiagos nėra daug, o dalyvių prisiminimai gali būti pakankamai romantiški ir subjektyvūs. Be to, karo atveju toks precedentas atrodo gana kurioziškai.

Įvykio diskursu kartais skuba pasinaudoti ir labiau apsiskaitę kairuoliškos pakraipos aktyvistai, bandantys užtempti paliaubas ant internacionalizmo, antimilitarizmo ir pasipriešinimo sistemai kurpalio.

Labiau psichologiją išmanantis skaitytojas visiškai pagrįstai paklaustų: „Ar emocinis kalėdinių paliaubų pakilimas karo atveju išvis tikslingas, ar vėliau jis kariams netapo dar labiau slegiančia emocija?“ Juk reikėjo šaudyti jau nebe į abstraktų priešą, o į žmones, kuriems tu pats rodei savo artimųjų fotografijas ar kartu prisidegei suktinę...

Šiaip ar taip, kolektyvinėje atmintyje 1914-ųjų Kalėdos išlieka kaip šviesus epizodas – trumpa vilties išsipildymų ir žmogiškumo apraiška, kontrastinga karo baisumams.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min