Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 27d. 20:56

25 religinės laisvės metai: dvasininkų įsitraukimas į politiką

Tikintieji meldėsi, kad Lietuva nepražūtų dėl gėjų.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Neseniai išleista Vilniaus universiteto profesoriaus Pauliaus V.Subačiaus knyga „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai, 1988-2013“ (išleido „Naujasis Židinys-Aidai“).

Šioje knygoje nagrinėjama krikščionių bendruomenių, pirmiausia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje, vidinė raida, struktūrų ir sąmoningumo pokyčiai, sąveika su kitomis visuomenės institucijomis.

Svarstoma, kodėl ir kaip episkopatas rėmė didžiuosius politinius Lietuvos pasirinkimus (santvarkos pobūdį, demokratijos įgyvendinimo modelį, integraciją į ES ir NATO), pateikiama gausios informacijos apie religinį ugdymą, krikščioniškas kultūrines ir karitatyvines iniciatyvas, metropolitų kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus diarchijos, kardinolo Vincento Sladkevičiaus istorinio vaidmens interpretacija. Taip pat skelbiamas reprezentatyvus bažnytinių archyvų dokumentų, faksimilių ir istorinių fotografijų pluoštas.

15min skaitytojams siūlome skaityti ištrauką iš knygos „Dvidešimt penkeri religinės laisvės metai“.

Apie dvasininkų įsitraukimą į politiką

1990 m. gegužės viduryje, apsvarsčiusi pirmuosius savarankiškos Valstybės raidos mėnesius, LVK nutarė: „visuomet palaikyti mūsų tautos aspiracijas atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, tačiau Vyskupai tiesiogiai nedalyvaus politikoje. Nelaikyti kun. Gracijų Sakalauską Lietuvos Episkopato atstovu prie Lietuvos Vyriausybės, o tik asmeniniu Vyt. Landsbergio patarėju“ [1, 1990-05-15].

Savo ruožtu, Sąjūdžio Seime dvasininkijai buvo skirta dešimt vietų, ir iš kiekvienos diecezijos pasiųsta po atstovą, toliau laikantis prieš Pirmąjį Sąjūdžio Suvažiavimą bažnytinės vyresnybės priimtos nuostatos, kad įsitraukimas į plačiausios visuomeninės jėgos veiklą pereinamuoju laikotarpiu yra tinkamas.

Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime buvo vienintelis dvasininkas deputatas – 1991 m. rugsėjį parlamentaru tapęs prel. Svarinskas, išrinktas Šilalėje.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Alfonsas Svarinskas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Alfonsas Svarinskas

Tų metų rudenį ėmus vis labiau irti dar pavasarį kelias skirtingas frakcijas suformavusių Sąjūdžio atstovų vienybei, Svarinskas negailėjo karčių žodžių oponentams.

Sąjūdžio cent­ro frakcijos pirmininkas Aloyzas Sakalas 1992 m. pradžioje kreipėsi į kard. Sladkevičių retoriškai klausdamas, ar tuose kunigo pasisakymuose negalima įžvelgti „neapykantos skleidimo ir keršto siekimo, ar A. Svarinsko kalbose reiškiamas požiūris yra ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios nuostata“.

LVK pirmininko atsakyme buvo pabrėžta, kad „prel. Svarinskas nei savo elgesiu[,] nei pasisakymais tikėjimo klausimais neprasilenkia su Bažnyčios kanonais“, tačiau atsiribota nuo episkopato atsakomybės dėl politinių aspektų; be to, buvo primintos parlamentinės demokratijos žaidimo taisyklės: „Jis išrinktas deputatu ne mano siūlymu, bet Šilalės rajono rinkėjų pageidavimu ir jų vieningu balsavimu. Be abejo, jis yra atsakingas prieš savo rinkėjus ir turi atsižvelgti į jų pageidavimus“ [921, 1992-02]. Vyskupų nuomonės dėl prel. Svarinsko laikysenos skyrėsi, tačiau buvo vengiama ją viešai kritikuoti ir tartasi, kaip ateityje išvengti panašių situacijų.

Prie temos LVK vėl grįžo prieš 1996 m. rinkimus ir pakartotinai sutarė: „Lietuvoje nėra tokios situacijos, kad kunigams reikėtų balotiruotis rinkimuose“.

Kolegialus sprendimas neleisti dvasininkams kandidatuoti 1992 m. Seimo rinkimuose buvo priimtas LVK posėdyje tų pačių metų vasarą po diskusijos su apaštaliniu nuncijumi [1, 1992-07-16]; kadangi iki kito LVK posėdžio rugpjūčio mėnesį ordinarams buvo pateikta kunigų prašymų dalyvauti rinkiminiuose sąrašuose, sutarta jų netenkinti [1, 1992-08-18].

Po savaitės į LVK pirmininką kreipėsi krikdemų vadovai su priešrinkiminėje LKDP konferencijoje priimtu prašymu „leisti Jūsų numatytiems dvasiškiams balotiruotis“ [151, 1992-08-29], tačiau episkopatas pozicijos nepakeitė. T. Aliulio liudijimu, greta Šventojo Sosto nuostatų ir kaimyninių šalių patirties, vyskupų tarpusavio diskusijose dėl dvasininkų ėjimo į politiką kaip svarbus argumentas buvo keliamas noras neatstumti pasaulietiško nusiteikimo žmonių, kuriems, ypač politiškai aktyviems, dažnai buvo įteigta, kad „kunigai yra baubas“ [756].

Prie temos LVK vėl grįžo prieš 1996 m. rinkimus ir pakartotinai sutarė: „Lietuvoje nėra tokios situacijos, kad kunigams reikėtų balotiruotis rinkimuose“ [1, 1996-03-26]. „[D]augiau gero Lietuvai kunigas padarys eidamas tiesiogines savo pareigas“, – viešai komentuodamas mons. Svarinsko politinę veiklą teigė arkivysk. Tamkevičius [935, 1996-06-20].

Priešrinkiminėje spaudos konferencijoje jis nurodė, kad vienas Gargždų kunigų prašėsi balotiruotis, tačiau negavo kurijos leidimo [2183, 497–498]. Vėlesniais metais net svarstyti šį klausimą nebematyta reikalo.

1999 m. ad limina metu Popiežius savo kalboje pabrėžtinai palaikė Lietuvos vyskupų poziciją neleisti kunigams dalyvauti partijų veikloje: „Vaidmenų sumaišymas gresia nuvesti Bažnyčią į jai svetimas veiklos sritis, o tai, kas kartais gali būti pateisinta išimtinėmis aplinkybėmis, paprastai baigiasi priešingais negu laukta padariniais“ [897, 1999-09-30].

Persergėjimas dėl pasauliečių ir dvasininkų reiškimosi skirtumų tą rudenį buvo ypač aktualus kilus minėtajai politinei įtampai dėl Mažeikių naftos akcijų pardavimo įmonei Williams International.

Drauge su LVK sprendimu neleisti kunigams kandidatuoti į Seimą, nuo pat 1992 m. buvo pastebimos hierarchų pastangos stabdyti bet kokį dvasininkijos, bažnytinių struktūrų įsitraukimą į politizuotą viešąją veiklą [108, 1992-03-07; 267, 1993-11-15; 2249].

Draudimas eiti į renkamus ar skiriamus postus buvo tam tikra prasme paprastas ir lengvai sukontroliuojamas dalykas, o štai drauge skelbtas raginimas dvasininkams apskritai nesivelti į partinę politiką, neagituoti už konkrečią partiją ar asmenį buvo kur kas sunkiau įgyvendinamas bei prižiūrimas.

Prieš 1992 m. rinkimus dvasininkai dar gana drąsiai nepaisė ordinarų nurodymo neremti konkrečių partijų bei kandidatų. Pavyzdžiui, susirinkę Troškūnuose trylika Panevėžio vyskupijos kunigų pasirašė laišką tikintiesiems, raginantį balsuoti už Sąjūdžio palaikomas partijas, krikščionis demokratus ir Vidmantą Žiemelį [192, 1992-10-06].

Vėliausias atvejis, kai didesnė grupė dvasininkų viešu kolektyviniu kreipimusi palaikė kurią nors konkrečią politinę jėgą prieš rinkimus, buvo 1995 m. savivaldos rinkimai. Laišką rinkėjams išplatinę aštuoniasdešimt aštuoni Telšių vyskupijos kunigai tiesmukai ragino balsuoti už krikščionis demokratus ir kitas dešiniąsias partijas [921, 1995-03]. Tų pačių rinkimų kontekste Alytaus meras Dobilas Kurtinaitis su pa­vaduotoja ir kun. Pranu Gavėnu SDB pasirašė miesto patikėjimo Ma­rijai Krikščionių Pagalbai aktą [1010, 1996-08-23].

Prieš pat 1992 m. balsavimą Panevėžio Nepriklausomybės aikštėje auko­tos šv. Mišios, po kurių vyko dešiniųjų partijų mitingas [921, 1992-10], kitur panašiai paremta LDDP – tik per dešimtmetį tokia praktika tapo visiškai marginalia. Todėl, Pruskaus vertinimu, episkopato nuostata, „kad politinė atsakomybė turi būti perduota į pasauliečių rankas, nes tai iš esmės esanti jų pilietinė pareiga ir jų apsisprendimo reikalas“, galutinai susiklostė iki 2000-ųjų [1998, 52], o mūsų požiūriu šis terminas žymi nuostatos visiško praktinio realizavimo apytikrę datą.

Dvasininkijos įsitraukimo į politinę agitaciją stabdymas 1992–1996 m. laikotarpiu bažnytinei vyresnybei kainavo daug jėgų, nervų, patirta autoriteto nuostolių, trūkinėjo senos draugystės ir lojalumai.

Kairiųjų politikų įsitikinimą, kad dvasininkų ar religiniu pagrindu susivienijusių grupių politikavimas apskritai yra antikonstitucinis, pažeidžiantis Valstybės ir Bažnyčios atskirumo principą, yra atrėmęs Vyriausybės patarėjas religijų reikalais Plumpa tarptautinėje konferencijoje komentuodamas Konstitucijos 43 str.:

Gana kontroversiškai vertinamas maldos namų ir religinių organizacijų įtraukimas į politinę veiklą, kuri pasireiškia rinkimų agitacija, parašų rinkimu, piketais ir t. t. Nors politiniai oponentai tokią veiklą smerkia, bet ji nelaikytina antikonstitucine, kaip ir bet kurios kitos piliečių grupės politikavimas. Tokia veikla žalinga pačiai religijai, jos tiesos skleidimui, nes sumenkina dvasinę misiją, o pačią religiją sukompromituoja išoriniais grupiniais siekiais, neturinčiais religinio turinio. [1976, 36]

Dvasininkijos įsitraukimo į politinę agitaciją stabdymas 1992–1996 m. laikotarpiu bažnytinei vyresnybei kainavo daug jėgų, nervų, patirta autoriteto nuostolių, trūkinėjo senos draugystės ir lojalumai, todėl net žvelgiant iš dviejų dešimtmečių atstumo akivaizdi atviras žaizdas palikusi drama.

algirdasbrazauskas.lt nuotr./Vyskupas Juozas Tunaitis, arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ir prezidentas Algirdas Brazauskas Vilniaus Arkikatedros skulptūrų pašventinimo ceremonijoje (1996 m.)
algirdasbrazauskas.lt nuotr./Vyskupas Juozas Tunaitis, arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis ir prezidentas Algirdas Brazauskas Vilniaus Arkikatedros skulptūrų pašventinimo ceremonijoje (1996 m.)

Kita vertus, neabejotina, kad principinė episkopato nuostata apsaugojo Bažnyčią nuo kur kas rimtesnių sukrėtimų. Kaltinimai dėl draudimo kunigams agituoti per rinkimus, ypač laimėjus Brazauskui ir LDDP dominuojamam Seimui parodžius pirmuosius darbo vaisius, užgriuvo vyskupus ir viešomis publikacijomis dešiniųjų spaudoje, ir daugybe asmeninių bei kolektyvinių laiškų.

Kolektyvinio laiško kard. Sladkevičiui autoriai reikalavo suspenduoti esą už komunistus agitavusį t. Dobrovolskį, Kavarsko kleboną Izidorių Butkų, o pačiam Kauno metropolitui rėžė: „Jūsų nuolankumas veda ne tik tautą, bet ir Bažnyčią į ‘šviesią’ praeitį“ [274, 1993-01-26]. 1993 m. liepą per Kauno arkivyskupijos Kunigų tarybos posėdį kardinolas užsiminė, jog jam „grasinama pažymėti [Jono Pauliaus II] vizitą ‘gyvaisiais žibintais’ [susideginimais], jei nepolitikuosiu“ t. y., jei nebus tiesmukai pasisakoma prieš valdžion sugrįžusius ekskomunistus [124, 1993-07-28].

Iš tiesų nebuvo teisūs arba tikėjosi dar radikalesnės pozicijos teigusieji, kad kard. Sladkevičius nekritikuoja į valdžią grįžusių ekskomunistų. Turint galvoje, kad laukiant Popiežiaus atvykimo reikėjo palaikyti su Valstybe kuo dalykiškesnius ir pozityvesnius santykius, iš perspektyvos atrodo drąsūs priekaištai dėl amoralumo, pareikšti keliuose LVK pirmininko ir kitų vyskupų paviešintuose laiškuose Seimui ir (ar) Vyriausybei 1993 m. pavasarį bei vasarą.

Didžiausiu Bažnyčios tariamo pasyvumo kaltininku laikytas arkivysk. Bačkis – gal ne taip plačiai ir tik dvasininkų sluoksniuose žinota, kad nepolitikavimo klausimu jis užėmė griežtą poziciją.

Tiesa, rašyta konkrečių visuomenės siūlymų įvesti alkoholio monopolį, užkardyti azartinius lošimus progomis, tačiau turint galvoje LDDP interesus dėl šių verslų, kardinolo žodžiai buvo gana skaudūs: „Neseniai sovietinė valdžia girdė mūsų tautą ir lopė savo biudžetą pinigais, gautais už alkoholį, o šiuo metu Lietuva dar labiau girdoma, nes alkoholio prekyba atsidūrė rankose privatininkų, kuriems mūsų ateitis nerūpi. Dori, Lietuvą mylintys žmonės skaudžiai pergyvena, matydami, kaip sparčiai Lietuva ritasi į moralinę bedugnę“ [125, 1993-07-08].

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Audrys Juozas Bačkis
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Audrys Juozas Bačkis

Didžiausiu Bažnyčios tariamo pasyvumo kaltininku laikytas arkivysk. Bačkis – gal ne taip plačiai ir tik dvasininkų sluoksniuose žinota, kad nepolitikavimo klausimu jis užėmė griežtą poziciją LVK plenariniuose posėdžiuose, tačiau buvo lengva interpretuoti, jog „[i]š svetur atvykus į postkomunistinę Lietuvą, sunku susiorientuoti mūsų nenormalioje padėtyje“, – kaip rašė privačiame laiške metropolitui vyriausios kartos kunigas Kazimieras Girnius (1925–1996) [275, 1993-05-28].

Vilniaus metropolitas, radikalesnių katalikų veikėjų vertintas kaip ypač svetimas jų tautiniams antikomunistiniams pasiryžimams, platesniu frontu pultas dėl pastangų užkardyti kelių kunigų aršias kalbas ir organizacinius veiksmus, nukreiptus prieš teisėtai išrinktą valdžią.

Ugnį į ordinarą atkreipė 1993 m. pradžioje įvykę du susidūrimai su radikalią antikomunistinę poziciją užėmusiais dvasininkais. Mons. Svarinskas skelbė, kad arkivysk. Bačkis per Vasario 16-ąją jį išprašė iš Arkikatedros, nors tebuvo įsakmiai pareikalauta sakyklos nenaudoti politinėms prakalboms.

„Žmonėms tokie veiksmai yra nesuprantami. Bažnyčia yra prieš kunigų politikavimą, bet ne prieš rūpinimąsi viešaisiais reikalais, liečiančiais Lietuvos likimą. Pats Popiežius pasmerkė komunizmą, kad tikintieji suprastų jo žalą. Tie patys komunistai ir dabar, o tikintieji taip pat nesupranta, kokią žalą jie daro dorai ir tikėjimui. Kategoriškai uždrausdamas kunigams kištis į politiką, Jūsų Ekscelencija tarsi stojot į komunistų pusę“, – teigė minėtame laiške kun. Girnius [ibid].

Jo žodžiai buvo pats nuosaikiausias priešiškos nuomonės formulavimas, nes kiti reikalavo, kad metropolitas pasitrauktų ar būtų nušalintas nuo pareigų, įžvelgė sąmokslą ir parsidavimą KGB [275, 1995-02-06].

Antrasis konfliktiškas epizodas net nebuvo tiesiogiai susijęs su politine dvasininko laikysena, bet interpretuota būtent taip. Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapiją Vilniaus Žvėryne, atsižvelgiant į jos titulą ir kitas aplinkybes, kurija numatė pavesti aptarnauti tėvams marijonams, tačiau čia nuo 1990 m. klebonavo aktyvus blaivybės propaguotojas, okupacijos metais nonkonformizmu ir drąsiu elgesiu pagarsėjęs, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete dalyvavęs kun. Algimantas Keina (1937–2013).

Jis atvirai reiškė nepritarimą arkivyskupo pozicijai dėl dvasininkų nesikišimo į einamąją politiką ir partinę veiklą. 1993 m. lapkričio 24 d. buvo paskelbtas devynių politinių ir visuomeninių organizacijų kreipimasis į arkivysk. Bačkį, reikalaujantis atšaukti kun. Keinos iškėlimą iš Žvėryno bažnyčios, ir „[n]edrausti Lietuvos vyskupams ir kunigams dalyvauti visuomeninėje veikloje, auklėjant tikinčiuosius tautiškumo dvasia ir ginant Lietuvos Nepriklausomybę“.

Rašte grasinta, kad neįvykdžius šių reikalavimų, katalikiška visuomenė kreipsis į Popiežių dėl ordinaro atšaukimo, o įžangoje dar griežčiau perspėta: „Žmones jau sunkoka suvaldyti. Jie nori krikščioniško elgesio, nenori prievartos“ [1958, 761]. Dėl to laiškus rašė ir pavieniai dvasininkai: „Įsakymas kovoje vienai pusei nekovoti, tuo pačiu stiprina antrąją pusę. Brazauskui pralaimėti būtų užtekę 11 procentų balsų. Gal čia kaip tik yra tie reikiami procentai, kuriuos gavo LDDP, dėl kunigų, paveiktų Ekscelencijos draudimo, nusišalinimo nuo visuomeninės veiklos?“ [275, 1993-05-28].

Kun. Keina nepakluso Vilniaus ordinarui ir, atsisakęs jo siūlomos kitos parapijos, pasiprašė inkardinuojamas Kauno arkivyskupijoje, tačiau ir čia konfliktavo dėl panašių priežasčių, todėl 2000 m. persikėlė į Panevėžio vyskupiją.

Vyskupams nebuvo lengva atlaikyti spaudimą raginančių stoti į atvirą kovą prieš ekskomunistus, ypač kad pati LDDP kelių radikaliai prieš ją pasisakančių dvasininkų nuomonę tapatino su Bažnyčios pozicija.

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Pradėdamas eiti Kauno ordinaro pareigas arkivysk. Tamkevičius garsiai prabilo apie priekaištus, kuriuos savo ir kard. Sladkevičiaus atžvilgiu patyrė daugiausia iš okupacijos metų bendražygių: „Hierarchija yra kaltinama tyla bei atsiribojimu nuo aktualių visuomeninių klausimų ir kuriama neigiama opinija, kuri gali skaudžiai atsiliepti Bažnyčios įtakai sekuliarizuotai visuomenei“ [897, 1996-05-31].

Savo ruožtu, buvo kunigų, kurie mėgino skųsti vyskupus Prezidentui Brazauskui, esą yra persekiojami už LDDP palaikymą, perspėjo, kad kiti dvasininkai nuteikinėja Popiežių prieš Lietuvos valdžią, tačiau tokie dalykai gana greitai baigėsi, nes iš Prezidentūros ir Vyriausybės panašūs laiškai buvo persiunčiami į LVK [275, 1993-06-25]. Dar daugiau buvo tikinčiųjų, kurie prašė vyskupus sustabdyti „bažnyčiose [...] naujos vyriausybės ir seimo [!] šmeižimą. Labai skaudu buvo, kai prieš seimo rinkimus visose bažnyčiose girdėjome neteisingus kaltinimus LDDP“ [275, 1993-01-11].

Nors kunigų, kurie per pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio rinkimus tiesiogiai ar netiesiogiai kvietė balsuoti už dešiniuosius, buvo daugiau, agitacijos atvirumu ir intensyvumu nepranokstamas buvo kun. Mikutavičius.

1992 m. Kauno Įgulos bažnyčioje jis aukojo šv. Mišias už Brazauską ir Šleževičių, per 1996 m. kampaniją lydėjo kelionėse po Lietuvą Prunskienę, laikė pamaldas už Moterų ir Ūkio partijas, nuolat dalyvavo kairiųjų priešrinkiminiuose renginiuose, pabrėždavo, kad būtent jie jam teikia moralinę ir piniginę paramą [275, 1996-11; 931, 1996-10-15; 941, 1996-10-17].

Savo ruožtu, interviu Mažajai studijai arkivysk. Tamkevičius sakė: „kada išgirsti kunigą agituojant už asmenis, kurie kovojo prieš tikėjimą, kurie net buvo kažkada įsipainioję į KGB pinkles, ir Dievas težino, kaip jie dar iš jų yra išsipainioję, man atrodo, tokio kunigo kalba yra labai neatsakinga“ [743, 1996-10-18].

LNK nuotr./Kunigas Ričardas Mikutavičius
LNK nuotr./Kunigas Ričardas Mikutavičius

Už Moterų partiją bei jos vadovę šv. Mišias aukojo ir antrosios Utenos parapijos klebonas Sudentas [941, 1996-07-27]. Beje, partijos lankstuke Prunskienė buvo sumaketuota greta Rafaelio Siksto Madonos atvaizdo, dėl ko viešai piktinosi Katalikių moterų sąjunga bei jos dvasios vadas mons. Antanavičius [847, 1996-10-17; [847, 1996-10-18], o neįvardydamas konkrečios politikės – ir arkivysk. Tamkevičius: „Niekas neturi teisės dangstytis šventųjų ar Bažnyčios vadovų nuotraukomis“ [159, 1996-10-17].

Kai kuriuos iš keliolikos kunigų, viešai oponavusių esą pro-dešiniajai Bažnyčios laikysenai, galima įtarti anksčiau intensyviai bičiuliavusis su okupacine valdžia, kitus – siekus iš ekskomunistų išgauti kokio nors materialinio labo, paramos bažnyčių remontui ir pan., tačiau nei prie pirmųjų, nei prie antrųjų nepritampa t. Dobrovolskis.

Manding, jo kontroversiškus interviu bei pamokslus LDDP organui Tiesa, vėliau persivadinusiam į Dieną, lėmė ėjimas prieš srovę, reakcija į kaime prieštaringai vertintą žemės ūkio reformą ir vargiai kam numanomi asmeniniai motyvai.

Katalikiškos daugumos akimis senukas t. Dobrovolskis geriausiu atveju buvo enfant terrible. Per 2002 m. Prezidento rinkimus jis figūravo socialdemokratų reklaminiame klipe, 2004 m. jo nuotrauka ir citatos jau puošė darbiečių Uspaskicho rinkiminius lankstukus ir Viktoro Muntiano plakatus, nors dar 1996 m. arkivysk. Tamkevičius viešame pareiškime rašė: „apgailestauju, kad atsirado pavienių kunigų, kurie leido savo nuotraukas panaudoti priešrinkiminiuose agitaciniuose lapeliuose ir kurie dalyvavo partijų agitaciniuose TV klipuose. Toks elgesys yra nebažnytinis ir neleistinas“ [159, 1996-10-17].

Archyvo nuotr./Tėvas Stanislovas
Archyvo nuotr./Tėvas Stanislovas

Prasidėjus Pakso apkaltos procesui LVK sutarė, kad ordinarai įsak­miai nurodys kunigams iki jo pabaigos vengti bet kokių kontaktų su politikais ir dalyvavimo politinį atspalvį turinčiuose renginiuose, o pokalbiai su valdžios atstovais, jei tokie būtų neišvengiami, vyktų tik su vyskupų žinia bei sutikimu [5, 2004-01-22].

Šiam raginimui viešai nepakluso skandalingais poelgiais jau pagarsėjęs kun. Kurtinaitis, per Pakso susitikimus su žmonėmis lipęs į sceną jo palaikyti [941, 2004-01-20]. 2004 m. Vilniaus kurija apgailestavo dėl „neapgalvoto Dubičių parapijos administratoriaus kun. E. A. Markausko elgesio, ypač, kad palaikymą politikams jis reiškė už jam pavestos parapijos ribų“ [878, 2004-10-19].

Per 2008 m. Seimo rinkimus klebonų paramos vis dar susilaukė keli LSDP kandidatai (Balčytis, Algirdas Butkevičius, Jonas Jagminas, Algis Rimas) ir Prunskienė – tai buvo pastebėta ir žiniasklaidos, ir politologų. Politinis elitas neabejojo, kad Vyriausybės sprendimas jau vykstant rinkimams paremti Kaišiadorių vyskupiją, konkrečiai Molėtų bažnyčią, buvo susijęs su pastarosios politikės interesais. Savo ruožtu, tai sutvirtino TS-LKD krikščionių demokratų sparno įsitikinimą, kad krikščioniško požiūrio deklaravimas jiems yra svarbus kaip komunikacijos su rinkėjais būdas, o tartis su vyskupais nėra reikalo.

Nors dvasininkų politikavimas episkopato buvo visokeriopai stabdomas ir objektyviai žiūrint nebuvo intensyvus, vysk. Kauneckas 2000 m. labai kritiškai atsiliepė apie radikaliai veikusiųjų sukeltą efektą: „Kunigai [...] privalėjo kviesti visus atsivertimui ir susitaikymui, o neiti į tiesioginę politinę veiklą net iki nepakantumo, kas pasirodė labai jau nekrikščioniška ir smarkiai pakenkė, galima sakyti, net atvedė į dabartinę tokią sunkią ir pavojingą padėtį“ [1898, 442].

Arkivysk. Tamkevičius tvirtino, kad yra tik nedidelis procentas kunigų, linkusių įsitraukti į politinį gyvenimą būdais, nederančiais su Bažnyčios pozicija, tačiau jie labai pastebimi [1896, 360]. 2008 m. pabaigoje atlikta Spinter tyrimų apklausa patvirtino iš daugelio šaltinių akivaizdų piliečių priešišką nusiteikimą dvasininkų politikavimui – beveik 4/5 atsakė, jog kunigai neturėtų formuoti tikinčiųjų požiūrio į politiką ir politikus [903, 2008-12-16].

Manytina, kad tam tikru laipsniu prie tokios nuomonės prisidėjo ir nuosekliai deklaruotos vyskupų nuostatos. Keblumus derinti atsiribo­jimą nuo tiesioginio įsitraukimo į politiką ir pilietinį angažavimąsi, tam tikrą nusivylimą dėl dangstymosi nepolitikavimo principu liudijo retorinis arkivysk. Tamkevičiaus klausimas vienoje tų metų politikų ir dvasininkų konferencijoje:

Ar [dvasininkų] nedalyvavimas partinėje veikloje neišsiplėtė į patogų pasirinkimą nusišalinimą nuo politinio gyvenimo, kaip tai daro pilietinės sąmonės stokojantys žmonės? Faktas, kad ne vienas ir ne du kunigai visiškai užmiršo savo pareigą ugdyti savo žmones atsakingais piliečiais. Šios rūšies katekezė kai kur buvo aiškiai apleista. Taigi priekaištas, jog dvasiškiai paliko liaudį plėšrių vilkų akivaizdoje, kai kur tikrai turėjo pagrindo. [2455, 96]

Ir Sąjūdžio metais, ir vėliau politikai, Valstybės institucijų vadovai daugelį kartų sudarydami įvairias realiai veikusias ar fasadines komisijas, tarybas, darbo grupes kvietė LVK deleguoti savo atstovą, paprastai primygtinai prašydami skirti vyskupą ar kunigą.

Galima keleriopai aiškinti jų motyvus: matyt, kartais tai iš tiesų buvo geros valios ir pagarbos Bažnyčiai dalykas, kartais – atožvalga į viešąją nuomonę, noras pademonstruoti, kad korektiškai paisoma įvairių visuomenės grupių interesų, kartais – ciniškas ketinimas prisidengti mažumoje liekančių dvasininkų dalyvavimu sprendžiant etiškai keblius klausimus, esą ką padarysi, kad sutarta kitaip, bet visi išklausyti.

Episkopatas apskritai palaikė religinių bendruomenių atstovų įtraukimą į kolektyvinius darinius, kritiškai atsiliepdavo, jei kviečiant įvairias organizacijas katalikai buvo ignoruojami, tačiau kuo toliau, tuo labiau buvo linkęs deleguoti pasauliečius specialistus ar visuomenininkus, nurodydami, kad kunigai nespėja atlikti savo tiesioginių pareigų ir toli gražu ne visada geriausiai išmano svarstomus klausimus net Bažnyčios mokymo perspektyvos požiūriu.

Antai laikinajam Prezidentui Artūrui Paulauskui steigiant Konsultacinę šeimos ir vaiko reikalų tarybą, LVK nutarė neskirti į ją dvasininko, o dėl kandidatūros apsispręsti pagal Šeimos centro rekomendaciją [5, 2004-05-18/20], Bažnyčios deleguoti visuomeninio transliuotojo tarybos nariai irgi buvo pasauliečiai.

Rytoj skaitykite: Apie pamaldų kalbos dilemas Vilniaus arkikatedroje

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Verslas

Rokas Masiulis: Kelių direkcijoje galėjo būti iššvaistyta per 20 mln. eurų

Kultūra

Galutinis LMTA sprendimas – Jonas Vaitkus nusižengė akademinei etikai

Verslas

Alkoholio akcizų pajamas mato kaip ausis – surinkta 7 procentais mažiau

Vardai

Vashos mergvakaris Milane – su naktinėmis šėlionėmis, limuzinu ir pramogomis Komo ežere

Aktualu

Po audito Kalėjimų departamente ministras ketina kreiptis į teisėsaugą

24sek

Pirmoje Lietuvos rinktinės treniruotėje – seniai matyti veidai ir triukšmingas konkursas

Aktualu

Karo su Rusija atveju NATO pajėgų judėjimą Lietuvos link sulėtintų prasti keliai

Gyvenimas

Teisininkas atsako. Vaikas nebenori gyventi pas tėvą, nors gyvenamoji vieta nustatyta su juo

„Vieni vartai“: labanaktis lenkams, maištas Argentinos rinktinėje ir galutinės kovos dėl išlikimo pradžia

Kaip Konstitucinis Teismas apgynė žiniasklaidos laisvę ir uždraudė politikams slėptis nuo visuomenės

Sportas

Nerijaus Kesmino žvilgsnis į ateitį: vokiečių ir brazilų akistatos neišvengsime?

24sek

Šaro poilsis – golfo laukuose su Žydrūnu Ilgausku

Maistas

auGalingas pirmadienis: cukinijų spagečiai su padažu ir užtepėlė su džiovintais pomidorais

Fotografo nuotraukose – populiariausi pasaulio objektai kaip dar niekada nematėte

Pasaulis kišenėje

Nauja kelionių tendencija – rinktis ne šalį, o viešbutį

Vardai

Didžėjaus mirtis sukrėtė jo bičiulius: „Modestas nesuvokė, kad serga, jis bendravo su kitu pasauliu“

Gazas

Kodėl automobilių valstybinio numerio ženklai atpigo beveik per pusę?

Gyvenimas

Sergantiems atopiniu dermatitu – taisyklės, kurių privalu laikytis vasarą

Verslas

Sėkmingas išbandymas: Klaipėdos uostui savaitgalis tapo istoriniu

Aktualu

Kelyje Vilnius-Kaunas, ties Rykantais – vilkiko ir lengvojo automobilio avarija

Naujienos

Verslas

Rokas Masiulis: Kelių direkcijoje galėjo būti iššvaistyta per 20 mln. eurų

Kultūra

Galutinis LMTA sprendimas – Jonas Vaitkus nusižengė akademinei etikai

Verslas

Alkoholio akcizų pajamas mato kaip ausis – surinkta 7 procentais mažiau

Vardai

Vashos mergvakaris Milane – su naktinėmis šėlionėmis, limuzinu ir pramogomis Komo ežere

Aktualu

Bevaisės ES derybos: griežtesnis požiūris į migrantus, grėsmė Šengeno zonai

Aktualu

Po audito Kalėjimų departamente ministras ketina kreiptis į teisėsaugą

Sportas

Nerijaus Kesmino žvilgsnis į ateitį: vokiečių ir brazilų akistatos neišvengsime?

24sek

Pirmoje Lietuvos rinktinės treniruotėje – seniai matyti veidai ir triukšmingas konkursas

„Vieni vartai“: labanaktis lenkams, maištas Argentinos rinktinėje ir galutinės kovos dėl išlikimo pradžia

Kaip Konstitucinis Teismas apgynė žiniasklaidos laisvę ir uždraudė politikams slėptis nuo visuomenės

Mokslas.IT

Kai kurie lėktuvai sugeba skristi atbuli. Kaip?

Aktualu

Karo su Rusija atveju NATO pajėgų judėjimą Lietuvos link sulėtintų prasti keliai

24sek

Šaro poilsis – golfo laukuose su Žydrūnu Ilgausku

Fotografo nuotraukose – populiariausi pasaulio objektai kaip dar niekada nematėte

Pasaulis kišenėje

Nauja kelionių tendencija – rinktis ne šalį, o viešbutį

Vardai

Didžėjaus mirtis sukrėtė jo bičiulius: „Modestas nesuvokė, kad serga, jis bendravo su kitu pasauliu“

Gazas

Kodėl automobilių valstybinio numerio ženklai atpigo beveik per pusę?

Maistas

auGalingas pirmadienis: cukinijų spagečiai su padažu ir užtepėlė su džiovintais pomidorais

Gyvenimas

Teisininkas atsako. Vaikas nebenori gyventi pas tėvą, nors gyvenamoji vieta nustatyta su juo

Gyvenimas

Sergantiems atopiniu dermatitu – taisyklės, kurių privalu laikytis vasarą

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Video

Pinigai mano ateičiai

30 geriausių restoranų

Sveikata

Svajonių virtuvė

Parašykite atsiliepimą apie 15min