Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 24d. 09:47

Aleksandras – neįvertintas Lietuvos valdovas, arba Kaip dinastijos užgesimas persipynė su valstybės likimu

Jan Matejko, Lublino unija 1569
Wikipedia nuotr. / Jan Matejko, Lublino unija 1569

Žvelgiant į Europos istoriją ir kultūros paveldą per Jogailaičių dinastijos prizmę, ji atsiskleidžia kaip turinti vitališką sugebėjimą įtvirtinti ir plėsti savo valdžią. Ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje – XV a. pabaigoje taip pat ir Vengrijoje bei Čekijoje, taigi, valdyti dabartinės Vidurio Rytų Europos teritoriją, kurioje šiandien yra 10 šalių. O tuo metu buvo 4 sostai, arba trys karalystės ir viena didžioji kunigaikštystė.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas sako, kad 1572 metais, kai nepalikęs įpėdinio miršta Žygimantas Augustas, išryškėja esminiai Jogailaičių ir Gediminaičių sampratų skirtumai.

Kodėl užgesus Jogailaičių dinastijai neieškoma pretendentų užimti sostą tarp Gediminaičių?

„Jogailai tapus Lenkijos karaliumi įsitvirtino viešpataujančios giminės samprata. Tai nėra Lietuvos fenomenas, bet visoje Europoje vykęs procesas, kai plačioji giminės samprata, į kurią įeina visi susieti kraujo ryšiais, nyksta. Klanus, kur visi giminės nariai turi panašias teises, keičia dinastinė samprata, kai nuo tam tikro momento tik tiesioginiai vyriškos giminės palikuonys paveldi valdžią. Todėl, nepaisant to, kad gyveno ne vienas Gedimino kilmės kunigaikštis, buvo laikoma, kad viešpataujanti Jogailaičių dinastija išmirė ir buvo ieškoma naujų pretendentų į sostą“, – sako prof. R.Petrauskas.

Žmogaus likimas – valstybės likimas

„Nors visos Jogailaičių valdytos šalys buvo aukštesnio statuso už Lietuvą – karalystės, tačiau būtent santykis su Lietuva buvo esminis jų valdžios pagrindas. Ir jogailaičiai tai suprato, – aiškina prof. R.Petrauskas, – nes tik LDK jie buvo neabejotini paveldėtojai. Nebuvo savaime suprantama, kad jie valdys Lenkiją, juos išrinkdavo. Jei lenkai išsirinktų ne Jogailaitį, tai reikštų, jog unija nutrūksta. Vengrijos bei Čekijos valdymas rėmėsi tuo pačiu principu.“

Įdomu, kad du kartus likimas susiklostė taip, kad Lietuvą ir Lenkiją, kaip atskiras šalis, valdo du Jogailaičiai, tačiau netikėta vieno mirtis nepalikus įpėdinio lemia, kad likęs Jogailaitis užima brolio sostą.

Pirmą kartą taip įvyksta, kai valdžią paveldi Jogailos sūnūs. Kazimieras Jogailaitis tampa Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o jo brolis Vladislovas Varnietis – Lenkijos karaliumi. Deja, Vladislovas jaunas žuvo mūšyje prie Varnos nepalikęs palikuonių. LDK valdovas Kazimieras išrenkamas ir Lenkijos karaliumi. Būtent todėl jo vaikai auga ne Vilniuje, o Krokuvoje. Jis valdo daugiau nei 50 metų ir įtvirtina dinastiją.

„Kazimiero vaikų likimai irgi panašiai susiklosto. Sūnus Jonas Albertas miršta būdamas Lenkijos karaliumi ir nepalikdamas įpėdinio. LDK valdęs Aleksandras ir vėl išrenkamas ir vainikuojamas Lenkijos karaliumi“, – pasakoja profesorius.

Kelias į Liublino uniją – ne tik politinis

Būtent tada, 1501 m., Melnike po Jono Alberto mirties lenkai pirmą kartą bandė primesti Lietuvai ir dinastijai unijos sąlygą, kuri reikštų, jog nuo šiol bus vienas valdovas.

„Vieno valdovo samprata reiškė, kad valdovas bus renkamas Seime, ir nors niekur tiesiogiai neįvardinta, bet kartu tai būtų reiškę, kad Jogailaičiai atsisako savo paveldėjimo teisių į Lietuvą, – aiškina prof. R.Petrauskas.

Renkamo monarcho įtvirtinimas ir Jogailaičių dinastijos užgesimas sutampa.

Todėl vyriausias brolis Vladislovas, tuo metu Čekijos ir Vengrijos valdovas, protestavo prieš šį punktą, nes juo pažeidžiamos dinastijos teisės. Nors Aleksandras viešai neprotestavo, tačiau Melniko unija Lietuvoje niekada nebuvo patvirtinta, vadinasi, nerealizuota. Ji buvo nenaudinga ne tik valdovui, bet ir valstybei. Ir Aleksandras, ir Lietuvos didikai tai suprato.

„Tik tada, kai Žygimantas Augustas atsidūrė iš tiesų labai dramatiškoje situacijoje – vyko sunkus karas su Rusija dėl Livonijos, o jis pats jau neturėjo vilties susilaukti palikuonių, 1563 Varšuvos Seime atsisakė savo paveldėjimo teisių į Lietuvą ir perdavė jas Karūnai. Tai buvo žingsnis Liublino unijos link“, – sako profesorius. Ir pabrėžia, kad renkamo monarcho įtvirtinimas ir Jogailaičių dinastijos užgesimas sutampa.

„Esu įsitikinę, kad jei Jogailaičiai nebūtų užgesę, išmirę, tai, ko gero, ir Lenkijoje, ir ypač Lietuvoje būtų kita politinė santvarka. Formaliai tai įvyko iki dinastijos užgesimo, bet turime matyti perspektyvą. Žygimantas Augustas neturėjo vilties susilaukti įpėdinio, neabejotinai labai smarkiai jį paveikė ir 1563m. Polocko praradimas. Tai tikrai dramatiškas įvykis mūsų istorijoje. Miestas, kuris nuo XIII amžiaus valdytas, kuris buvo prekybinės arterijos Dauguva–Ryga–Polockas dalis. Turbūt niekas iki tol neįsivaizdavo tokio masto praradimo taip arti Lietuvos valstybės branduolio“, – apie kelią Liublino unijos link pasakoja istorikas.

Jis pastebi, kad kai kalbame apie Liublino unijos priežastis, kaip pagrindinė nurodoma Maskvos pavojus: „Bet ne mažiau svarbi priežastis yra situacija Jogailaičių šeimoje. Jų išmirimas ir valstybės suverenumo susiaurėjimas – susiję.“

Aleksandras – neįvertintas Lietuvos valdovas

„Aleksandras – turbūt pirmas Jogailaitis, kuris nemokėjo lietuviškai, bet pirmas, kuris mokėjo rašyti. Jis ilgai buvo nuvertintas, nors būtent jis po ilgesnės pertraukos nuolat valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę– jis valdė iš Vilniaus, čia atkūręs institucinį valdovo dvarą“, – sako prof.R.Petrauskas.

Mokslininkas pasakoja, kad valdant Aleksandrui pradedamos svarbios reformos: „Amžininkų žodžiais kalbant, valdovas yra namie. Ir tai juntama.“

Aleksandras nuolatos rezidavo Vilniuje, sutelkė Vilniuje tarptautinį dvarą, ko nebuvo nuo Vytauto laikotarpio. Iš sąskaitų knygų matyti, kad tai galėjo būti apie 1000 žmonių, nuo muzikantų iki kanceliarijos darbuotojų. Žinoma, ne visi gyveno rūmuose, bet su jais palaikė nuolatinį ryšį.

Aleksandras atnaujino kanceliariją – pagrindinę valstybės valdymo instituciją. „Galima matyti, kaip iš karto pasikeitė dokumentacijos pobūdis. Daug daugiau raštų, dokumentų, galutinai susiformuoja Lietuvos Metrika, kaip valdovo kanceliarijos archyvas“, – sako prof. R.Petrauskas.

Aleksandras rezidavo Vilniuje, sutelkė čia tarptautinį dvarą, ko nebuvo nuo Vytauto laikotarpio.

Jis vardija ir kitus Aleksandro darbus: „Labai svarbi finansinė reforma. Žinoma, kad Vilniaus monetų kalykla monetas kaldino nuo Jogailos ir Vytauto laikų, tačiau jų buvo nedaug, apyvartoje dominavo čekų grašis. Nuo Aleksandro ir Žygimanto Senojo laikų įsigali lietuviškos monetos, nes kalykla ima veikti nuolatos, pradedamas masinis monetų kaldinimas.“

Istorikai džiaugiasi Aleksandro valdymo metais pradėtomis vesti valdovų sąskaitų knygomis, kurios yra išsamios informacijos šaltinis apie valdovo kasdienybę ir buitį. Jos yra publikuotos.

„Jo valdymo metais pradėtos suteikti Magdeburgo privilegijos ne tik didiesiems miestams, bet ir mažesniems, ypač esantiems strategiškai patogiose vietose visoje LDK teritorijoje – ir Voluinėje, ir Palenkėje, ne tik valstybės branduolyje. Aleksandras suvokė, kad prekybos ir amatų klestėjimas pildo valstybės iždą“, – pasakoja profesorius ir primena, kad karo su Maskva akivaizdoje buvo įvykdyta ir kariuomenės reforma. Kariuomenė tampa samdoma ir profesionalesnė. Atsiranda naujų pareigybių, pavyzdžiui, etmono, rotmistro.

O juk Aleksandras valdė santykinai trumpai, vos 14 metų.

Jo laikus mena ir architektūrinis paveldas – Vilniaus siena, Bernardinų kompleksas. Nėra įrodyta, bet labai tikėtina, kad vyko Žemutinių rūmų perstatymas.

Aleksandras palaidotas Vilniuje. Ir tai vienintelis valdovo kapas, kurį galime aplankyti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios
Luko Balandžio / 15min nuotr./Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios

Juodoji legenda apie Aleksandrą

„Apie Aleksandrą netrukus po mirties susiklostė savita Juodoji legenda. Dėl jo buvusio favorito Mykolo Glinskio maišto jis iškart pradėtas vertinti neigiamai“, – sako prof. R.Pertrauskas.
Jau Bychovco kronikoje rašoma, kad Vilniaus vyskupas Albertas Taboras Aleksandrą seime apkaltino neteisingų sprendimų priėmimu, po kurios valdovą esą ištiko smūgis. Žinome, kad gyvenimo pabaigoje Aleksandras tikrai turėjo rimtų sveikatos problemų, galbūt buvo paralyžuotas, bet diduomenės atmintyje ši negalia traktuota kaip Dievo bausmė. Mykolas Glinskis išties padarė neeilinę karjerą valdovo aplinkoje. Panašu, jog tai iš tiesų buvo išskirtinė asmenybė.

„Panašu, jog Glinskis iš tiesų buvo išskirtinė asmenybė. Jis buvo totorių kilmės kunigaikštis, bet jau katalikas, ilgą laiką gyvenęs Vakaruose, turėjęs ten neįtikėtinai platų ryšių tinklą, kokiu niekas iš Lietuvos didikų negalėjo pasigirti. Grįžęs atgal į Lietuvą turbūt padarė Aleksandrui didžiulį įspūdį. Panašu, kad įspūdį jis darė visiems. Todėl valdovas dvare specialiai jam sukūrė vyriausiojo maršalo pareigybę. Jis buvo vienas svarbiausių žmonių dvare ir vienas artimiausių valdovo patarėjų“, – sako prof. R.Petrauskas.

Taigi, M.Glinskis staiga įsiveržė į LDK elitą, kuris tuo metų buvo labai oligarchinis, dominavo kelios didikų giminės – nuo Vytauto laikų tos pačios ir labai nenoriai į savo gretas įsileidžiančios naujų žmonių.

Naujasis valdovo favoritas taip konfliktavo su Trakų vaivada J. Zaberezinskiu, kad pats Aleksandras turėjo oficialiai pagrasinti abiem, kad konfliktui tęsiantis bus abu baudžiami griežčiausiomis priemonėmis. To užteko.

Tačiau mirus Aleksandrui ir ėmus valdyti Žygimantui Senajam, M.Glinskis pamažu prarado įtaką ir suorganizavo maištą, o paskui pabėgo į Maskvą.

Pralaimėjęs maištą, Gardine nusamdė žudikus ir nužudė Trakų vaivadą J.Zaberezinskį. Šie įvykiai sukrėtė Lietuvos visuomenę ir nulėmė Aleksandro kaip valdovo vertinimą.

Neišpildytas testamentas ar likimo ženklas?

„Didikų sąmonėje M.Glinskis liko su Aleksandru susietas ir jam teko atsakomybė už įvykius po jo mirties. Tai užgožė jo reikšmingas struktūrines reformas, kurių nauda nepastebima iš karto“, – aiškina prof. R.Petrauskas.

„Bet likimas turbūt vėliau teisingai viską sudėliojo. Jis yra vienintelis valdovas Jogailaitis, kuris yra palaidotas Vilniuje. Tiesa, prieš savo valią – jo testamentas išlikęs. Jis norėjo būti palaidotas šalia savo senelio Jogailos, tėvo Kazimiero ir brolio Jono Aberto, ten kur ilsisi karaliai – Vavelyje. Beje, tai pirmas išlikęs valdovo testamentas. Paradoksalu, bet jo darbų nevertinę didikai pasiliko jo kūną“, – sako profesorius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro karstas Vilniaus Katedros pežemiuose
Luko Balandžio / 15min nuotr./Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro karstas Vilniaus Katedros pežemiuose

Pasak jo, yra keletas hipotezių, kodėl. Labiausiai įtikinama – didikai Vilniuje norėjo puoselėti jau susiformavusį Vilniaus katedros, kaip valdovų ir didikų nekropolio, įvaizdį. Tai ne tik bažnytinis, bet neabejotinai ir politinis simbolis nuo Vytauto laikų.

„Žinome, kad kažkur Katedros požemiuose palaidoti Vytautas ir abi jo žmonos Ona ir Julijona, Žygimantas Kęstutaitis, Vytauto brolis ir jo sūnus Mykolas Žygimantaitis, Švitrigaila, jau po Aleksandro ten atgulė abi Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė, daug vyskupų, didikų“, – vardija prof. R.Petrauskas. Ir primena, kad XX a. Aleksandro kapas buvo atrastas. Atrastas ir jo ceremoninis kalavijas, tiesa, dabar demonstruojama kopija.

Aukso amžius Lenkijai. Ir Lietuvai?

Kodėl Lenkijoje Jogailaičiai gerbiami ir vertinami, o Lietuvoje dar iki galo nesuvoktas jų vaidmuo?

„Lenkijoje Jogailaičių valdymas laikomas aukso amžiumi, nes karalystė klesti, joje auga gerovė – nuo literatūros iki mokslo. Užtenka paminėti Koperniką. Suklesti Krokuvos universitetas, kuris vadinamas Jogailos vardu. Tai ryškiausias Lenkijos simbolis – seniausias universitetas“, – sako prof. R.Petrauskas. Jis aiškina, kad Lenkijoje rungiasi dvi istoriosofinės tradicijos – Piastų Lenkija, kaip uždara, tik lenkiška, ir Jogailaičių Lenkija, einanti į Europą Lenkija.

„Lietuvoje savitas santykis su Jogailaičiais, jie dar nėra įsisąmoninti kaip Lietuvos valdovai, nes jie nuo Jogailos laikų vertinami, kaip tie, kurie valdė daugiausia iš Lenkijos, augino ten savo vaikus, nutolo nuo savo tėvonijos. Ir tas vertinimas susiklostė vėliau, Liublino unijos kontekste“, – aiškina istorikas.

Ir pabrėžia, kad kol Jogailaičių dinastija gyvavo, kol matė savo perspektyvą, kartu su Lietuvos didikais puoselėjo Lietuvos politinio suverenumo idėją. Jogaila nesipriešino Vytauto karūnavimui, nes matė dinastinę perspektyvą sau – du jo sūnūs galėtų paveldėti Lietuvos ir Lenkijos sostus.

„Su Jogailaičiais baigėsi Lietuvos ir Lenkijos ekspansinė politika. Čekijos ir Vengrijos karūnos jiems niekas nesiūlė, teko megzti ryšius, veikti. Kita kryptis, kur plėstos valdos, – Prūsija, Livonija. Ta plėtra buvo paremta ideologija, Lietuvoje ji geriausiai matoma kaip romėniška kilmės teorija. Didvalstybė tarsi semiasi savo idėją iš imperinės praeities. Ši teorija gimė diduomenės aplinkoje, kuri siejo save su šia dinastija, todėl Jogailaičių valdžia buvo nekvestionuojama“, – sako prof. R.Petrauskas.

Jis primena, kad lenkai Jogailaičius laiko savais, nes jie rezidavo Lenkijoje, jie buvo Lenkijos karaliai, jų pagrindiniai rūmai buvo Vavelis. Lietuvoje Jogailaičiai (išskyrus trumpus Aleksandro ir Žygimanto Augusto valdymo epizodus) savarankiškai nevaldė.

123RF.com nuotr./Vavelio pilis ir Katedra. Krokuva
123RF.com nuotr./Vavelio pilis ir Katedra. Krokuva

Bet tai įvyko tik todėl, kad nuolatos pritrūkdavo vieno Jogailaičio. Jeigu Vladislavas Varnietis būtų išgyvenęs, tai ir būtų likusios dvi atskiros valstybės, dveji rūmai. Taigi, jei ne ta mirtis, galbūt didžiojo kunigaikščio Kazimiero vaikai būtų auklėjami Vilniuje, o dinastinė unija su Lenkija būtų įgavusi kitokią dinamiką.

Lygiai taip pats jei Aleksandras ar jo brolis būtų turėję vaikų, būtų du sostai. „Taip pat ir vėliau pritrūko Jogailaičių, kad jie taptų lygiaverčiais lietuviais. Vis susiklostydavo situacija, kai vienintelis suaugęs Jogailaitis, turėdavo tapti Lenkijos karaliumi. Taigi Jogailaičių dinastijos idėja ir politinis Lietuvos savarankiškumas iš esmės buvo tampriai susiję. Todėl galime ramiai vertinti Jogailaičius ir kaip Lietuvos valdovus, kurių laikais vyko labai svarbūs pokyčiai, nuo valstybinių institucijų tapsmo ir Lietuvos Statuto“, – apibendrina prof.R.Pertrauskas.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min