Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 12:00

Alvidas Jancevičius: Tokia buvo lietuviškojo cirko pradžia

Vienas garsiausiųjų tarpukario Lietuvos žonglierių Ričardas Čipurna
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr. / Vienas garsiausiųjų tarpukario Lietuvos žonglierių Ričardas Čipurna

15min jau rašė apie pirmuosius keistuolius, mėginusius stebinti Lietuvos žmones įvairiausiais sugebėjimais, kartais net tikrai unikaliomis kūno galimybėmis. Savamoksliai, užsienio cirkų įtakoje iškilę talentai, o neretai tiesiog mėgėjai, aišku,  svajojo apie tikrąjį maniežą, tikruosius aplodismentus, tikrąją sėkmę. Deja, ne visiems buvo lemta pasiekti prožektorių šviesą ir pasivadinti skambiu cirko artisto vardu.

Kaune Šančių lentpjūvėje pasirodymus rengdavo saviveiklininkų cirkas, kur savo jėgą rodė šiandien šaunaus populiaraus aktoriaus ir bardo Kosto Smorigino tėvas – irgi Kostas. Jis lankstydavo sukandęs armatūros strypus, nuoga plaštaka kaldavo vinis į lentas. Buvo kurį laiką net oro akrobatas ant trapecijos, pakol vienas partnerių nukrito ir užsimušė. Tuomet ugniagesių brigada kelias valandas gaišo, kol atplėšė K.Smoriginą nuo viršaus – taip stipriai jis ten buvo įsikabinęs. Po šio įvykio tėvas cirką metė.

Šviesios atminties Lietuvos televizijos režisierės, aktorės ir gimtosios kalbos puoselėtojos Aldonos Vederaitės tėvas Lietuvos savanoris karininkas Jonas Vederas irgi turėjo didelį potraukį arenos menui. Dar paaugliu būdamas, pabėgo į Rygos cirką, norėdamas tapti cirko artistu. Tėvas, A.Vederaitės senelis, turėjo važiuoti į Rygą „artisto“ parsivežti…

***

Kauno miesto sodo, Vytauto parko ir kitų vietų bei renginių programose aktyviai dalyvavo šiandien nedaug kam girdėtas pirmasis ir vienintelis prieškario Lietuvos dviračių figūrininkas Jonas Mejeris. Deja ir apie jo asmenybę, ir apie darbą cirke informacijos išlikę labai menkai. Žinoma tik, kad buvo gimęs Kaune 1894 metų spalio dvidešimt ketvirtąją. Pats pramokęs įvairių triukų, apie 1920-uosius pradėjo reikštis įvairiose Kauno koncertų aikštelėse ir dviračio valdymo meistriškumą demonstravo apie dešimtmetį. J.Mejeris (kai kur rašoma Majeris), beje, įsteigė pirmąją Kaune dviračių sporto mokyklą. Jis turėjo šešis dviračius ir, išmokusiems važiuoti, nuomodavo juos pasivažinėti.

1920 metų liepos dvidešimt devintąją „Lietuvos“ laikraštyje pasirodė replika apie tai, jog Miesto sodo orkestro estradoje prieš keletą dienų apsčiai susirinkusius žiūrovus „linksminę“ kažkokie cirko artistai. Dalyvavusi „šokėja“ ir dviratininkas (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tik pradedantis savo karjerą J.Mejeris). Apžvalgininko nuomone, „Šokėja be jokios plastikos raižės po estradą ir darė kafešantano šokėjos įspūdžio. Dviratininkas savo numerius atliko įdomiau.“ Netrukus atsiliepusi šokėja Tamarina pareiškė, jog yra „išėjusi šokėjos mokyklą Varšuvoj pas žinomą baletininką Bochankevičių ir Petrapily pas Pergamencą.“

Viena J.Mejerio sesuo emigravo į JAV, vėliau į Afrikos žemyną, kita – į Kanadą. Paeiliui gimė trys dukros, po dešimtmečio – ir ketvirtoji. Todėl, norint išlaikyti tokią gausią šeimą, teko imtis pelningesnio darbo. Jonas, baigęs kursus, tapo kelneriu, aptarnaudavo prieškario Karininkų ramovės, kitų restoranų svečius, vykdavo dirbti į Palangos kurhauzą, į Vilnių. Sako, ne kartą patarnavęs pačiam Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai.

Žmonai mirus, keturias nepilnametes dukras ėmėsi žiūrėti Jono motinos sesuo, išleido jas į mokslus. Trys seserys dirbo Vilniuje poligrafijos srityje, o jauniausioji išvyko ir tebegyvena Švedijoje. Gi pats Jonas Mejeris vedė antrąjį kartą ir liko Kaune. Apie cirką niekada neužsimindavo, su Lietuvos cirko veteranais ryšių nepalaikė, dukros apie šį jo gyvenimo laikotarpį girdėjo vos probėgšmais. Tačiau senelio genai, vis dėlto, rado pratęsimą – jo anūkė yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos, įvairių kitų premijų laureatė, viena garsiausiųjų Lietuvos teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė.

Jonas Mejeris mirė 1972 metų kovo dvyliktąją. Palaidotas Kauno Romainių kapinėse.

Be savo koncertinių pasirodymų, šis žmogus siekė ir populiarinti domėjimąsi dviračių sportu. Akivaizdžiai, ne be jo įtakos, Šilutėje apie 1927 metus susikūrė vienintelė Lietuvoje Šilutės dviratininkų klubo figūrinio važinėjimo komanda. Jo tradicijas po Antrojo pasaulinio karo tęsė ir legendinės seserys Jadvyga ir Vladislava Stankutės, „Vilniaus“ lietuviškojo kolektyvo artisčių kvartetas. Beje, J.Stankutė – Ramanauskienė akrobatinio važiavimo pradmenis išbandė būtent senu ir neišvaizdžiu J.Mejerio dviračiu, vėliau užėmusiu garbingą vietą lietuviškojo cirko muziejaus Kaune ekspozicijoje. Po antrojo pasaulinio karo J.Ramanauskas dviratį surado, suremontavo ir kuriam laikui suteikė antrąją jaunystę. Šį žanrą propagavo ir mėgėjiškojo cirko atlikėjai, o trumpai gyvavęs Mažeikių statybos remonto tresto kolektyvas 1986 metais sugebėjo parengti tikrai tarptautinio lygio grupinį dviratininkų numerį.

Beje, istorikai teigia, jog pirmasis Lietuvoje atsiradęs dviratis priklausė Kauno tvirtovės artilerijos štabo kapitonui baronui Keleskrauskui. 1879 metų rugpjūčio antrą dieną baronas juo išvyko iš Kauno į Paryžių per Karaliaučių, Berlyną, Hanoverį, Briuselį. Rugsėjo penktąją, nuvažiavęs pustrečio tūkstančio kilometrų, jis pasiekė kelionės tikslą. Plačiau apie tai rašoma 1885 metais Maskvoje O.Bois Brujevičiaus spaustuvėje išleistoje Bloko knygoje „Dviratis, jo reikšmė sveikatai ir praktinis panaudojimas“.

Taigi, Kauno miesto sode, Vytauto parke ir kitose pasilinksminimų vietose reguliariai vyko įvairūs koncertai, kuriuose, be J.Mejerio, pasirodydavo ir daugiau cirko žmonių. Pavyzdžiui, 1924 metų rugpjūčio devintąją, „Lietuvos“ laikraščio pranešimu, Miesto sode Lietuvos Dviratininkų Sąjunga rengė dideles vaikštynes, kuriose pasirodė „žinomas figūristas dviratininkas J.Mejeris su savo atrakcionais, parterio gimnastai, charakteringų šokių duetas, kino komiškų filmų klounai.“ 1929 metų birželio mėnesį J.Mejeris programoje dalyvavo kartu su parterio akrobatais „3 Malibri“ bei atletikos seanso atlikėju („žmogumi – varle“) J.Bauraičiu.

Niekam negirdėtas Mažeikių miesto kapinėse palaidotas akrobatas Juozapas Mickus. Prieš I pasaulinį karą į Mažeikius iš Rusijos atvyko cirkas, kurio artistai, pastebėję neeilinius J.Mickaus gabumus, priėmė jį į savo trupę. Taip Juozapas pasiekė Ameriką, bet ten atsiskyrė nuo trupės ir iki 1939 metų dalyvavo Detroito cirko artistų kolektyvo programose. Čia labai prasigyveno, turėjo ne tik prabangų namą, bet ir audinių fabriką. Prieš pat 1940 metus Juozapas atvyko į Mažeikius sutvarkyti mirusio tėvo palikimo, tačiau, užėjus sovietams, jam jau nebebuvo leista iš Lietuvos sugrįžti atgal į Ameriką, kur liko žmona ir sūnus.

Niekas šiandien nebeprisimena ir to paties Mažeikių rajono Buknaičių kaime gimusio akrobato Petro Poškos.

Anykštėnų biografijų žinyne, greta kitų garsesnių krašto žmonių, minima ir Aldona Ona Tarabildaitė (1942–1979) – cirko artistė, kultūros organizatorė, Deja, nė vienam cirko žmogui ši pavardė nieko nesako.

Iš Žeimelio kilęs Antanas Nesavas dirbo šaltkalviu Mintaujoje (Jelgava). Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukęs į Rusiją, pateko cirko artistų trupėn, kur tapo klounu. Po karo grįžo į savo kraštą ir pasirodymus tęsė Lietuvos cirke, su programa važinėjo po įvairius šalies kampelius, atvažiuodavo ir į gimtąsias vietas.

Tačiau Antano seserys Ona ir Emilija buvo baigusios Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo mokytojomis ir labai gėdijosi tokio negarbingo brolio darbo, todėl, sudėjusios pinigų, 1924

metais išleido brolį mokytis į Šiaulius. Gavęs valstybinę stipendiją, vėliau jis mokėsi meno mokykloje Kaune, o po jos mokytojavo. 1949 metais baigė Dailės institutą ir tapo profesionaliu skulptoriumi.

1918 metais gimė unikalios biografijos artistas Viktoras Vizgirda, vienuolis, baigęs religijos mokslus Italijoje tačiau vėliau, vis dėlto, tapęs Lietuvos cirko akrobatu ir muzikiniu ekscentriku.

1915 metais Kaune (kiti šaltiniai nurodo Mažeikius) gimė ir 1937 metais savo karjerą bene garsiausiame to meto Latvijos Karlo Petersono kilnojamame cirke pradėjo būsimoji Latvijos cirko legenda, vienas garsiausiųjų sovietinio cirko bufonadinių klounų Antanas Markūnas, į cirko istoriją įėjęs Antonio vardu, su žmona Valda. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, jis dalyvavo Kaune veikusios “Pupų Dėdės pastogės” cirko veikloje, o vėliau, atsikūrus lietuviškajam cirkui, buvo jo klounas ir muzikinis ekscentrikas. Po konfliktų su lietuviškojo kolektyvo vadovybe, pardavęs numerį „Antonio ir Valda“ buvusiam vienuoliui Viktorui Vizgirdai, 1945 metais A.Markūnas išvyko į Latviją, kur ilgai blizgėjo Latvijos „Rygos“ cirko kolektyve ir visam laikui įėjo į Latvijos ir Europos cirko istoriją. Keletą metų netgi buvo kolektyvo vadovu. O jo sukurtą muzikinį numerį su grojančiomis gėlėmis, daug vėliau perpirkęs iš minėtojo V.Vizgirdos, ilgokai rodė “Vilniaus” kolektyvo artistas Vladas Latvis – Vladulis.

1921 metais Latvijos cirke pradėjo darbuotis 1905 metų birželio penkioliktąją Rygoje gimęs (nors kai kur nurodoma, jog jis iš Ukmergės) Antanas Kličius. 1953 metais jis tapo LSSR filharmonijos cirko artistu, vėliau „Lietuviškojo cirko“ kolektyve parengė didelį atrakcioną su dresuotais žvėrimis (liūtais, tigrais, meškomis), 1954 metais gavo LSSR nusipelniusio artisto vardą. Deja, 1956 metų liepos penkioliktąją tragiškai žuvo Kazachstane, Karagandos mieste, vaidinimo metu užpuolus jo paties užaugintam lokiui Andriui. Štai kaip tą tragediją vėliau prisiminė Lietuvos cirko legenda Jadvyga Stankutė – Ramanauskienė:

„Aš tą vakarą pranešinėjau numerius ir pati viską mačiau. Prieš išeidamas į areną Antanas man pasakė susapnavęs bjaurų sapną. Tą vakarą meškinas buvo sudirgęs – gal jį buvo išerzinęs naujas darbininkas? Žodžiu, šis Antano pasirodymas tapo paskutiniu – meškinas žiūrovų akivaizdoje perkando jam gerklę. Įsiutusio žvėries nebuvo įmanoma sutramdyti – gaisrinėse žarnose nebuvo vandens. Po cirko kupolu kilo baisus žmonių klyksmas. Drąsiausieji vyrai su laužtuvais išvijo meškiną iš arenos. Kai priėjau prie Antano, jis paprašė kolegų neverkti ir numirė. Iš jo kaklo čiurkšlėmis sruvo kraujas.“

Ir šiandien Lenkijos cirke sėkmingai dirba garsios akrobatų Giedraičių dinastijos atstovai. „3 Gedroy´s” pseudonimu pasivadinę, jie demonstruoja akrobatų – ekscentrikų numerį, beždžionių, jūrų liūtų dresūrą.

Biržų krašto garbingų žmonių sąraše paminėtas 1913 metais gimęs cirko artistas Jonas Kvedaras, apie kurio pasirodymus manieže, deja, nieko nepavyko rasti. Mirė jis 2004 metais.

Trečiajame dešimtmetyje netoli Kazlų Rūdos, Jūrės miestelyje, savo pirmuosius išmoktus triukus pradėjo demonstruoti būsimas garsus lietuviškojo cirko ir „Moskoncerto“ artistas, žonglierius – ekvilibristas Juozas Radžiūnas, vietos saviveiklininkų pajėgomis netgi sukūręs savą cirką.

A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Žonglierius J.Radžiūnas
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Žonglierius J.Radžiūnas

1932 metų gruodžio dvidešimt penktąją „Dienos“ laikraštis išspausdino pasakojimą apie du kauniečius – Aleksą Želvį ir Juozą Vareksą. Jie teigė prieš ketverius metus išvykę į Čekoslovakiją mokytis akrobatikos. Gerai tą mokslą baigę, pradėjo gastroles. Apvažiavę Vokietiją, Latviją, Prancūziją ir ten turėję didelį pasisekimą. Dabar jie Lietuvoje ir, atitarnavę kariuomenėje, kviečiami dirbti cirke į Ameriką. Akrobatų teigimu, šiandien Vakaruose cirko artistų gyvenimas esąs sunkus. Čekoslovakijoj, Prancūzijoj, Italijoj ir kituose kraštuose tik tie akrobatai uždirba, kurie, pasak jų, gali lankstyti rankas ir kojas kaip gumines. Spaudos žodžiais, mūsų tautiečiai tas kojas taip pat neblogai lankstą ir kitais metais tikisi būti pasauliniais tos profesijos specialistais.

2015 metų birželio mėnesį Biržų krašto interneto portalas Selonija.lt išspausdino Birutės Morkūnienės prisiminimus apie prieškario gyvenimą ir tremtį. Be kita ko, čia įvardijama ir pašnekovės dėdės, vieno Lietuvos cirko pradininkų Jono Vasinausko (1906 – 1996) pavardė. Deja, išskyrus šį rašinį, apie Joną Vasinau

A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Valda ir Antonio Markūnas. 1944 m.
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Valda ir Antonio Markūnas. 1944 m.

ską daugiau niekas negalėjo suteikti jokios informacijos.

Pradėjo kurtis ir nedidelės, balaganinės, cirko trupės, kurioms iki tikrojo cirko buvo dar labai labai toli. Jos turėjo vos po keletą artistų, klajojo be jokio transporto. Įdomūs šia prasme socialinių mokslų daktarės Reginos Stonkutės-Žukienės pastebėjimai apie cirko lankymąsi dabartinio Telšių rajono Luokės miestelyje:

„Kartais per jomarką atvažiuodavo cirkas. Jis iš vakaro turgavietės centre pastatydavo savo palapinę. Sekančią dieną prasidėdavo vaidinimai. Pasirodydavo akrobatai, kiti cirko artistai rydavo ugnį, mėtydavo peilius, važinėdavo vienračiu dviračiu, kilnodavo sunkumus, klounai juokindavo publiką, dažnai net padainuodavo kupletus apie miestelio gyvenimą ir jo gyventojus. Porą kartų buvo atvežtas žvėrynas. Tada pirmą kartą pamačiau liūtą, krokodilus, vilką, beždžiones. Prisimenu, kaip žvėrys kankinosi ankštuose narvuose ir liūdnomis akimis stebėjo smalsuolius.

Etnologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Mardosa straipsnyje „Atlaidų prekyba: ištakos, formos ir turinio kaita XX-XXI a.“ pastebėjo:

„Atlaidų metu vykdavo įvairūs kultūrinio pobūdžio renginiai, atrakcionai. Į Žagarės Šv. Petro jomarkus suvažiuodavo muzikantai, apsilankydavo Pupų Dėdė, balaganininkai pardavinėjo garsų Žagarės limonadą. Spalvingos buvo net iš Rygos į Šiluvą ateidavusios procesijos, su dūdomis žygiuodavo įvairios organizacijos. Lauko tyrimų duomenimis, Šiluvos atlaiduose pasirodydavo Klaipėdos ar Kauno teatrai, fokusininkai, būdavo ir kitokių pramogų. Įprasta, kad į atlaidus tarpukariu atvažiuodavo karuselės (ratai su baidyklėmis), miestelio aikštėje įsikurdavo cirkas, visą savaitę vykdavo loterijos ir vaidinimai. Iš Buračo nuotraukų matyti, kad 1936 m. Šiluvos Šilinės atlaiduose, kaip ir Vilniaus Kazimierinėje mugėje, sukosi karuselės. Dėl maldininkų gausos prekių poreikis buvo didelis. Gausi buvo ir pasiūla.“

Klaipėdos (Memelio) vaikai prieškariu labiausiai laukdavo jomarkų Teatro aikštėje. Tuomet iš Vokietijos atvažiuodavo cirkas. Teatro aikštėje būdavo sustatomos karuselės. Kokia saldybė buvo švilpti ant arkliuko užsėdus…

Ištrauka iš Povilo Pukio impresijų knygos „Anuokart prie uosto“:

„Į cirką Endris žūt-būt nor pakliūti. „Cirkus Krone“ iš Karaliaučiaus yr parėjęs! Ten liūtai per ugnies ratą šoka… Po kupolu, ant pakabintų trapecijų akrobatai mirties kilpas – salto mortale – daro… Žonglierės joja ant arklių stačiomis… Ir dar žiedus aplink save suka… Endriui svarbiausia – klounai…Vardai – girdėti: Max ir Moric… Bolius nve, nve: „Juodviem ir iš ausų čiurkšlės trykšt … Tiek šposų pridaro, gali pilvą pamest…“

A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Akrobatai Gedroys
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Akrobatai Gedroys

Beje, Radviliškio rajono Šaukoto seniūnijos Žemųjų Levikainių kaime ilgus metus sklandė Cirkų pakalnės, Vaduoklių laukų pavadinimas. Vietos gyventoja Irena Jurevičiūtė – Sideravičienė knygoje „Šaukoto kraštas“ prisiminė:

„Pas Buivydą ta Cirkų pakalnė, taip sakė. Kaip tikrumoj? A dievs žino. Remeika Jurgelis prie šposų, jis visko prisigalvodavo: pasiversdavo į žydą, ubagą, pramicorius šokiuose... Sakydavo, jog Motiečienės Bronės vyras Povilas juokus mėgo. Neša Buivydas šiaudus, Povilas iš paskos, tempia už šiaudų. Buivydas pūkščia, tempia su šiaudais ir jį. Prie pat kryžiaus ant kapų staiga paleidžia šiaudus – senasis Buivydas su šiaudais plumpt ant žemės! Kol atsikelia, Povilėlio ni kvapo. Senasis bumbėdavo: „Velnias mani temp, pri kapų palaidž. Če vaidynasi, tikras cirkų pakalnys. Kokie tai vaiduokliai če.“ O kiti rizena: Cirkų pakalnė. Cirkų pakalnė.“

Žeimelio (dab. Pakruojo rajonas) gyventoja Emilija Grigaliūnaitė-Stankaitienė-Kubilienė Lietuvos arboristikos centro tinklalapyje prisiminė, kad per didžiąsias šventes į miestelį atvažiuodavo cirkas, gal iš Kauno, pasistatydavo didelę palapinę, vaikams buvę labai smalsu, tačiau bilietai buvę brangūs ir ne visi į jį galėję patekti.

Šiuos prisiminimus tęsia Viekšnių (dab. Mažeikių rajonas) miestelio senbuvių liudijimai:

„Kasmet Viekšniuose būdavo 4 jomarkai: Bažnyčios pašventinimo, Sekminių, Švento Jono ir „Rožančavos“. Turgai būdavo antradieniais ir penktadieniais.

Sekmines seniau švęsdavo dvi dienas — sekmadienį ir pirmadienį. Jomarkas — antradienį po Sekminių. Samdiniai išsilygdavo Sekminių jomarką kaip išeiginę dieną. Per Sekminių jomarką būdavo pardavinėjami paršeliai. Į jomarką atvažiuodavo cirkas, karuselė. /…/ Birželio 24 dieną Viekšniuose dideli šv. Jono atlaidai. Jomarkas — pirmas antradienis po atlaidų. Samdiniai ir šį jomarką išsilygdavo kaip išeiginę dieną. Gaspadoriai tuomet pirkdavo dalgius, grėblius. Iš Žagarės atveždavo šviežių braškių. Į jomarką atvažiuodavo cirkas ir karuselė. /…/ Fokusininkai ant stalų mikliai mėto kortas. Turėjai atspėti: „juoda” — „raudona”. Jei atspėjai — tau 50 centų, jei ne — pats 50 centų moki. Už 20 centų galėjai keletą kartų karuselėje apvažiuoti aplinkui, atsisėdęs į „karietą” arba raitas ant mažo „arkliuko“. Cirkas iš Šiaulių, kaip minėta, atvažiuodavo vasarą — per Sekminių ir šv. Jono atlaidus. Atvažiuodavo dar nven atlaidus. Pasistatydavo didelę drabužinę būdą, kurioje būdavo rodomi gyvuliai: baltosios meškos, tigras, leopardas, liūtas, kupranugaris, beždžionė, lapė, šuneliai, „visokių štukų“ išmokyti. Baltąsias meškas pavedžiodavo po jomarką, kad žmonių daugiau pritrauktų į cirką. Jomarke ir ledų joms nupirkdavo, pavaišindavo. Prieš I pasaulinį karą cirkas taip pat atvažiuodavo iš Šiaulių, „ale tumet nedaug kū teturėjo“. Vedžiodavo šunelį, aprėdytą „jupele“, lapę, beždžionę — taip pat aprengtas. Jakavičius rodydavo visokius fokusus.” Gaila, apie šią pavardę nieko daugiau sužinoti nepavyko.

Radviliškio rajono Šaukoto miestelio gyventoja Janina Stankutė jau minėtoje knygoje “Šaukoto kraštas” prisiminė:

„Mama liepdavo pririnkti arklių mėšlo kiaulėms. Rinkau. Šaukoto dvarininkų ristūnai tai oho-ho-ho! Kokios veislės!.. Cirkininkų pilna, šoko net meškos. Smuklėse pilna žmonių, cigonų iš Cigonkalnio, ubagų. Kai kas atvažiuodavo iš vakaro.“

Dar vienos šaukotiškės, Kazimieros Karveckienės, paliudijimas:

„Pasireikšdavo pavasarinykai, jaunieji, senesni ūkininkai, namų šeimininkės Visi jie atskirai žygiavo, rodė programėles, matėsi jų parodos. Ant žirgų jojo, kaip kuokie kareivukai linijom, linijom... Koks šurmulys! Karčema, stadala (tokie užvažiuojami namai miestelio centre). Furmonai arklius kinkė, miegojo. Meškos šoko, cirkininkai rodėsi per arklių turgus, Šidlave rodėsi, Šaukote rodėsi.“

Kalbininkas, pedagogas, leidėjas, žurnalistas, politikas Stasys Tumėnas rašė apie škaplierinės atlaidus Linkuvoje:

„Šiandien tik pavydas ima, kai skaitai, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Škaplierinės „jomarkuose“ į Linkuvą suplūsdavo prekeiviai iš Maskvos, Kostromos, Lodzės, Rygos, Karaliaučiaus, Tilžės.

Visą Škaplierinės savaitę miestelyje vykdavo prekyba (kailiai, galanterija, puodai, ratai, indai…), o atlaidų pabaigoje beveik viskas būdavo išperkama. Prekybą paįvairindavo būtinas atlaidų palydovas – cirkas su žvėrimis, juokdariais, „monelninkais“.

Senieji Biržų miesto gyventojai prisimena, jog prieškariu Rinkos a., Dagilio ir Vilniaus gatvių sankryžoje smalsuolius, ypač vaikus ir jaunas paneles, turgadieniais patraukdavo „katarinka šarmanka“ grojantis dėdė su paukščiu ant peties. Tai buvusi turgaus atrakcija.

Didelių jomarkų metu vežimai su prekeiviais, esą, užimdavę ir greta esančias Aptiekos (vėliau Dagilio), Bažnyčios (Nepriklausomybės) aikštes ir net dalį Dirvono (Vytauto) gatvės. Šiose aikštėse 1919 metais buvo apsistojusi iš Lietuvos besitraukianti vokiečių kariuomenė. Nepriklausomoje Lietuvoje čia, Nepriklausomybės aikštėje, būdavo minimos valstybinės šventės. Vėlesniais laikais šapito palapines aikštėje statydavosi gastroliuojantys cirkai ir žvėrynai.

O štai ką apie tarpukario Biržų gyvenimą prisiminė šio miesto garbės pilietis Borisas Januševičius:

„Kadaise Rinkos a., S.Dagilio ir Vilniaus g. sankirtoje smalsuolius, ypač vaikus ir jaunas paneles, turgadieniais patraukdavo „katarinka šarmanka“ grojantis dėdė su paukščiu ant peties. Tai buvo turgaus atrakcija. Jis už centus „pranašaudavo“ jaunimui ateitį. Didelių jomarkų metu vežimai su prekeiviais užimdavo ir greta esančias Aptiekos (vėliau S. Dagilio), Bažnyčios (Nepriklausomybės) aikštes ir net dalį Dirvono (Vytauto) gatvės.

Noriu atkreipti dėmesį į šiandieninę automašinų stovėjimo aikštelę. Jau nepriklausomos Lietuvos metais, atšilus orams, prie šiandieninio skvero išlikusių medžių, gastroliuodavo kilnojami cirkai ir žvėrynai viliojančiais pavadinimais:. „Aušra“, „Karado“, „Kongas“, „Roma“, „Aitvaras“, „Oktavija“. Tada visą šią aikštę užplūsdavo cirko inventorius, artistų gyvenimui skirti vagonėliai. Gausių smalsuolių apsuptos aikštės centre, talkininkaujant samdytiems miestelėnams, iškildavo brezentinis palapinės kupolas. Vaikų lydimi nuo geležinkelio stoties atlinguodavo dramblys ar kupranugaris. Kartais atskirose žvėrynų palapinėse pasigirsdavo plėšrūnų riaumojimas, beždžionių rėkavimas. Tada ši vieta gerokai pasmirsdavo. Mat valant jų narvus nuotekos patekdavo į čia pat praeinantį lietaus vandens nuvedimo griovį. Beje, po žvėrynų apsilankymo mieste ženkliai sumažėdavo benamių kačių ir šunų kiekis. Žvėrių maitinimui jų prinešdavo miestelėnai ir už tai žvėryną apžiūrėdavo veltui. Egzotiškai ir neįprastai skambėjo cirko artistų vardai: Ben Ali, Friko, Perus, Vilenčikas. Tikrumoje tai buvo paprasti Lietuvos vaikinai: fakyras Ben Ali – A.Pilkauskas, klounas Friko – P.Petrusevičius, stipruolis Perus – latvis V.Jurgens, ekvilibristas M.Vilenčikas – R.Lenšas.”

Pirmosios trupės buvo negausios: po dešimt – penkiolika artistų. Vaidindavo daugiausiai tos pačios šeimos nariai, kurie atlikdavo po keletą numerių. Dažnai ištisa dinastija plėtojo tą patį žanrą. Artistai nuo vaikystės būdavo rengiami pačiose trupėse.

Nepavydėtinas ir sunkus buvo pirmųjų cirko artistų darbas. Bemaž visą reikalingą rekvizitą jie gamindavosi patys, ko nesugebėdavo – padėdavo įvairios dirbtuvės. Todėl gana dažnai, pavyzdžiui, trūkinėdavo lynai – pelių ar žiurkių apšlapinti savadarbiai „trosai“ neišlaikydavo apkrovimo. O iš keliolikos metrų aukščio nukritusi auka būdavo pavadinama tiesiog „nelaimingu atsitikimu.“ Apie kokią nors rimtesnę apsaugą ar įstatymus dažniausiai tekdavo tik pasvajoti. Šiandieniniam žiūrovui dabar jau tikrai nesuvokiamas ir nieko nesakantis žodis „rautas“.

Kalbininkai jį aiškina kaip „iškilmingą kviestinį pokylį“. Senajame cirke jis irgi kažkuria prasme atitiko šią reikšmę – visi programos artistai improvizuotoje scenoje virš įėjimo į cirką prieš vaidinimą susirinkę kviesdavo publiką, improvizuodavo, rodydavo numerių fragmentus. Tai buvo tarsi neatskiriama vaidinimo dalis. Norėdami turėti darbą, būti paklausūs, tie negausūs pirmieji mūsų krašto cirko žmonės už keletą monetų neretai rizikuodavo savo gyvybėmis – kad tik įtiktų publikai, kad tik kuo nors ją nustebintų. Nes, kaip rašė vienas to meto laikraštis, „geras biznis šiais laikais – retas dalykas, vadinasi, nežiopsok.“ Nelaimės sekė viena kitą.

Šiandien mes natūraliai nervinamės, kai vasarą Lietuvą užplūsta visa krūva įvairių gastrolierių su įvairiaspalviais šapito ir dažnai labai primityviomis programomis. Prieš gerus aštuonis – devynis dešimtmečius jų buvo dar daugiau – ir bemaž visi savi, vietiniai. Kokiais tik vardais šie cirkai nesivadino – „Menas“, „Gracija“, „Gražuolė“, „Foks“, „Oktavio“, „Revue“, „Kongas“, „Tarzanas“, „Roma“, „Aušra“... Nors nedidelė rinka, negausus artistų skaičius šiems cirkams neleido išvystyti platesnės veiklos. Neretai tos pačios pavardės kartojosi įvairių trupių programose. Nuo seno sakoma, jog cirko artistas keičia ne numerius, bet miestus. Todėl, norėdami ir kitą vasarą dirbti toje pačioje trupėje, artistai per žiemą privalėjo per žiemą parengti ne tik naujų triukų, bet netgi naujų numerių. Toks skubotas darbas negalėjo neatsiliepti programų kokybei. O savininkai pirmenybę teikdavo taip vadinamiems „universalams“, gebantiems ir lynu vaikščioti, ir svarsčius kilnoti, ir fokusus rodyti. Tokie artistai galėdavo uždirbti ir iki keturių – penkių šimtų litų (palyginimui, karvė tuo metu kainavo apie šimtą litų). Kita vertus, cirkų savininkams irgi nebuvo lengva. Dar 1919 metų Pramogų įstatymas numatė, jog nuo bilietų į teatrus, kinematografus, cirkus „nustatomas valstybinis mokesnis 15 proc. kainos kiekvieno parduoto bilieto.“

1932 metų sausio pirmąją Lietuvoje pradėjo veikti naujas pramogų mokesčio įstatymas. Nuo bilietų į cirkus, kainavusių iki vieno lito, cirkas privalėjo mokėti valstybei dešimt procentų, iki dviejų litų – dvidešimt procentų ir virš dviejų litų – trisdešimt procentų.

Senieji meistrai prisimena, jog cirkai ypatingai būdavo laukiami Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Čia neretai vienu metu atvykdavo po keletą trupių. Žmonių susirinkdavo labai daug, todėl dauguma iš vakaro nakvodavo tiesiog po suolais.

Iš lietuviškojo cirko patriarcho Jono Ramanausko prisiminimų:

„Atvažiuojam anksti rytą su trupe, ruošiamės pasirodymui, o aplink – nė gyvos dvasios. Negi plikiems laukams koncertuosime? Tik kyšt kyšt iš po suolų galvos. Pasirodo, publika dar tik bunda...

Populiarios cirkų pasirodymų vietos būdavo ir bažnyčių šventoriai, žinoma, suderinus su klebonu, kuriam tokie renginiai irgi buvo naudingi. Klebonai dažnai prašydavo – paskelbkit, kad jūsų cirkas – pats padoriausias, tuomet daugiau žmonių ir į mišias susirinks. Juk žinos, kad paskui galės pasižiūrėti cirko fokusų.“

Artistas Antanas Gaičiūnas prisiminė, kaip „Pabaltijo“ cirkas lankėsi jomarke viename Žemaitijos miestelyje:

„Vėlai vakare jau buvome tiek nusikamavę, kad kiti vos ant kojų laikėsi. O į vidų vis veržėsi nauji žiūrovai ir prašė vaidinti. Kiti, matyt, jau po jomarko išgėrę, grasino versti palapinę. Teko net kviesti policiją.“

Buvo toks lietuviškas cirkelis „Revue“. Apie jį informacijos ano meto spaudoje praktiškai neišliko. Bene vienintelė žinutė pasirodė 1932 metų rugpjūčio dvidešimt trečiosios „Lietuvos aide“: „Vabalninko miestelyje kiekvienais metais vyko didieji Žolinės atlaidai. Kadangi dažniausiai pasitaikydavo lietus, o šįmet buvo gana gražus oras, todėl žmonių prisirinko labai daug, vietomis net sunku buvo praeiti. Gale rinkos buvo „mažiukė“ palapinė su užrašu „Lietuviškas cirkas „Revue“. Jo vienas artistas, menkai mokėdamas lietuvių kalbą, kvietė publiką į vidų, pažymėdamas, kad „Revue“ Europoje yra „garsiausias‘. Bilietų kaina buvo vienas litas.“

Ir tai nebuvo jokia ypatinga naujiena. Cirkas visais laikais naudojo iškreiptą, netgi melagingą, reklamą. Jos apstu, deja, ir šiandien. Kaip gi priviliosi žmones, jeigu ne „pasauliniais, vieninteliais ir nepakartojamais artistais.“ Žiūrovas naivus, jį apgauti paprasta, jis viską suvalgys. O jeigu dar prisiminsime, kad kalbame apie dvidešimtojo amžiaus pirmąją pusę be televizorių, interneto ir įvairių kitų pramogų, komentarai nereikalingi.

1933 metų gegužės dvidešimtąją „Lietuvos žinios“ pranešė, jog Marijampolėje gegužės dvidešimt pirmą dieną atidaromas nedidelis cirkas „Menas‘, kuriam vadovauti ėmęsi du marijampoliečiai Ratkevičius ir Papinigis. Į cirką dirbti pakviesti artistai iš Kauno, taip pat ir vietos jaunimas. Cirkas „Menas“ Marijampolėje manė išbūti penkias dienas ir toliau jau leistis per Lietuvą. Kaip pažymėta, personalą su artistais ir griežikais sudarė šešiolika žmonių.

Birželio viduryje „Menas“ atvyko į Alytų, spalio pabaigoje – į Tauragę. Tačiau ryškesnio populiarumo nesulaukė, vaidinimus žiūrėjo labai nedaug žmonių, nes, „Lietuvos žinių“ korespondento žodžiais, „įėjimui mažai kas paskutiniu metu teturi vieną litą“.

Koks populiarus ir gundantis buvo cirko menas tarpukario Lietuvoje, rodo dar keletas faktų. 1936 metų sausio mėnesį Rokiškyje iš vietos vyrukų susitvėrė cirkas „Žaibas“ ir pradėjo keliones per nedidelių miestelių sales.

1937 metų birželio dvidešimt šeštąją Mažeikių vyrai, manydami kad jie sugeba geriau už profesionalus įvairių šposų ir juokų pridaryti, gyvulių turguje atidarė „I-mąjį Žemaičių cirką „Viltis“. Kaip skelbė spauda, vakarais susirenka gana nemažai žmonių, kurie žiūri jų šposų ir tikisi, kad su laiku iš jų gali išaugti geri cirkininkai.

1935 metų rugpjūčio aštuntąją Marijampolėje apsistojo nežinia iš kur atsiradęs cirkas – balaganas „Gražuolė“ ir planavo būti savaitę. Tačiau pigiai pasipelnyti nepavyko, spaudos žodžiais, marijampoliečiai iš viso nenorį baikų, kada piniginė sulyso. Istorijai žinomas ir neilgai veikęs Remesos vadovautas cirkas „Gracija“.

Koks tolesnis šių ir kitų panašių trumpalaikių „meno įstaigų“ likimas, neaišku, kadangi tarpukario spaudoje nepavyko nieko daugiau rasti nei apie jų veiklą, nei apie programas. Istorijai liko tik didelės trumpalaikės pastangos bei skambūs pavadinimai...

Ne visada pačius geriausius sektinus pavyzdžius rodė ir atvykstantys kaimynų cirkai, kurių programose, beje, dalyvavo ir nemažai tų pačių lietuvių.

1931 metų spalio vienuoliktąją laikraštis „Mūsų momentas“ aprašė Šiaulių teatro gastrolių po Lietuvą įspūdžius. Be kita ko, aktoriai paminėjo Kupišky radę latvių cirką „L'Europe“. „Pasirodo, pažįstami žmonės važinėjas. Šposus rodo ir pinigus renka. Ne ką ir Kupišky teparodė, o žmonių daug buvo.“ Pernai cirkas apvažinėjęs visą Lietuvos provinciją. Šį kartą Kupiškyje „L'Europe“ viešėjo tik tris dienas ir daugeliui kupiškėnų tai buvusi išties didelė naujiena. Kaip pastebėjo „Lietuvos žinios“, publika galėjo pamatyti penkis liūtus, tris juoduosius lokius, leopardus, krokodilą bei kitus žvėris o taip pat žmogų be kaulų, žonglierių ir akrobatų pasirodymus. Su šia trupe tuo metu gastroliavo ir vienas lietuviškojo cirko pradininkų Petras Tarutis bei gerai žinomas žonglierius – balansuotojas, jau dešimt metų gastroliavęs kinuose, kabaretuose, Aleksas Deltuvas.

A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Imtynės su lokiu
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Imtynės su lokiu

Po Kupiškio „L'Europe“ cirkas – žvėrynas atvyko į Uteną, spaudos žodžiais, baugindamas uteniškius liūtų staugimu ir cirko muzikos „darniomis melodijomis“, kurios patinkančios nebent tik žvėrynui.

Tų pačių 1931 metų liepos mėnesį „L‘Europe“ linksmino alytiškius. Kaip pastebėjo Alytaus spauda, arenoje pasirodė devyni artistai, iš kurių penki buvo marijampoliečiai.

1932 metų vasario septintąją į Zarasus atvyko gastrolių trys „L´Europe“ cirko akrobatai. Jie pardavinėjo bilietus iš šešių knygučių, nors policijos buvo įregistruotos tik keturios. Surašius protokolą paaiškėjo, kad kitos knygutės buvusios antspauduotos Raseinių apskrities III nuovados policijos viršininko antspaudu vokams, dar ir be parašo. Visai šiuolaikiška situacija...

1931 metų balandžio devynioliktą dieną šiandieninio Akmenės rajono Papilės miestelyje apsilankė „Cirk Nevar“ trupė. Pasak „Mūsų momento“ laikraščio, „parodyta keletas ir įdomių numerių, bet ne tiek jau įdomių, kiek reklamuota. Atsilankė nemažai žmonių“.

1931 metų vasarą po Lietuvą klajojo ir kitas latvių cirkas „Empresse“, kurio pasirodymuose vien Marijampolėje apsilankė keturi tūkstančiai žmonių. Miesto biudžetą cirkas papildė trijų šimtų penkiasdešimties litų mokesčiu už aikštę. „Lietuvos žinių“ laikraštis pastebėjo, kad programoje atliekama tikrai gražių akrobatikos numerių, o cirko direktorius gerai kalbąs lietuviškai.

Tarpukariu Lietuvoje neilgai veikė ir nedidelė lietuviško cirko trupė „Oktavija“, kurios direktorius ir savininkas buvo pagyvenęs latvis, buvęs fakyras pavarde J.Kulis. Įdomus sutapimas – dar 1924 metų gegužės mėnesį kažkoks irgi latvis, irgi fakyras J.Kulis Tauragėje, Rydzevičiaus salėje parodęs „štukas“, kitą dieną dingo, neatsilyginęs už salę, muziką, butą ir visa kita...

Vaidinimai vyko mažoje palapinėje, kurios spalvotą fasadą puošė išpaišyti pajacai, o virš jų užrašas „Cirkas Oktavija“. Programoje, kaip vėliau savo knygoje „Senų cirkų prisiminimai“ rašė Antanas Gaičiūnas, dalyvavo įvairių žanrų artistai: deja, nežinomas klounas, akrobatas – ekvilibristas, su žmona dirbęs Rygoje Salamonskio cirke, nuo Panevėžio kilęs kupletistas Navickas, balansuotojai Sidaras, Česlovas Gavrilaitis, artistas Friko, jaunas berniukas, vaikščiojęs viela, žonglierius, žmogus – guma Antanas Gaičiūnas. Buvo ir nedidelis orkestrėlis – du smuikai, klarnetas, gitara, būgnas.

Ne vien „Oktavijos“, bet ir apskritai to meto lietuviškojo cirko techninius pajėgumus realiai atspindi pora pavyzdžių. Į Sekminės atlaidus dabartinio Lazdijų rajono Staigūnų kaime atvykusi „Oktavija“ turėjo vytis palapinę, nes bestatant ją nunešė vėjas. Nors žmonių būta labai daug, cirkas dirbti negalėjo. Mėginta keltis į išnuomotą ūkininko klouną, tačiau jis buvo visai mažas ir toli nuo atlaidų vietos. Dėl didelio vėjo palapinės nepavyko pastatyti ir Dauguose. Pirmu žvilgsniu, atrodytų, jog tai tik anų, tolimų, laikų bėda. Tačiau net ir šiandien, tik, žinoma, kur kas rečiau, problemų dėl vėjo turi šiuolaikiniai modernūs kilnojamieji šapito cirkai. Verta prisiminti įspūdingą 1997 metų spalio penktos dienos pavyzdį, kai, kilus stipriai vėtrai, nugriuvo du Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės, bažnyčios frontono dekoratyviniai pilonai. Tuo tarpu Kauno tuomečiame Žalgirio stadione stovėjusi profesionaliai pastatyta „Baltijos“ cirko palapinė vėjo išbandymus atlaikė, nors artistams ir žiūrovams tai kainavo nemažai nervų.

Tačiau grįžkime prie „Oktavijos“. Krentant publikos lankomumui, kartkartėmis įsijungdavo ir daugiau artistų. O visą gastrolių Ukmergėje mėnesį direktorius J.Kulis buvo pasikvietęs net patį Petrą (Akirą) Biržį – Pupų Dėdę. Tiesa, cirkas dirbdavo tik turgaus dienomis – šeštadieniais ir sekmadieniais, rengdamas po keletą seansų. Žmonių kaskart būdavo pilna nedidukė palapinė, nes kas gi atsilaikytų nepasiklausęs iš radijo žinomo artisto kupletų.

Iš Antano Gaičiūno knygos:

„Ukmergėje mokėjo blogai, įsiskolinimas kiekvienam artistui jau siekė po kelis šimtus litų. Vieną dieną visi geriausi artistai pareikalavo atlyginimų. Kulis mokėti atsisakė. Visi nusprendė iš jo išeiti. Apskrities vadovybėje pareikalavo, kad cirko savininkas išmokėtų jiems atlyginimus, kad turėtų už ką išvykti iš miesto. Miesto valdžia iškvietė cirko savininką Kulį ir liepė atsiskaityti su kiekvienu artistu, bet, matyt, jis aiškinosi neturįs pinigų. Kiekvienam davė kelionės išlaidoms. Pažiūrėjo į mane ir man padavė 10 litų. Ir tu su jais važiuok, jie tai darbo ras, bet tau tai bus blogai.“

Koks buvo cirko „Oktavija“ lygis, akivaizdžiai parodo ištrauka iš A.Gaičiūno prisiminimų knygos. Be jokios peržiūros, patikėjus vien žodžiu, niekam nežinomas ir iki tol jokiame cirke nedirbęs savamokslis šešiolikmetis vaikinas įjungiamas į vaidinimo programą:

„Mane įrašė į programą ketvirtuoju numeriu. Dar buvo šiek tiek laiko pasiruošti. Nuėjęs į valgyklą pasiskolinau nedidelį staliuką, kėdę. Tai buvo mano rekvizitas. Drabužius turėjau pasiūtus iš paprastos medžiagos, bateliai buvo medžiaginiai ir dėl to ant stalo slydo. Po šio debiuto direktorius pasiūlė dirbti jo cirke už 5 litų atlyginimą per dieną bei padėti statyti cirką.“

Kaip nebūtų gaila, apie „Oktaviją“ prieškario Lietuvos spaudoje pavyko rasti vos keletą informacinių žinučių. Pavyzdžiui, sužinome, kad 1935 metų rugpjūtį Utenos „Utenio“ aikštėj pasistatė palapinę p. Kulio vadovaujamas cirkas „Oktavija“ ir savo liūdnai, niūniuojančiai muzikai akomponuojant, šešias dienas linksmino uteniškius.

O tų pačių metų rugsėjo pradžioje „10 centų“ informavo, kad po sėkmingai vykusių gastrolių užsienyje ir Lietuvoje pirmasis Lietuvos cirkas „Oktavija“ atvyko kelioms gastrolėms į Kauną, kur žemės ūkio parodos metu priešais parodos vietą Sporto ir Kipro Petrausko g. kampe savo įvairia programa linksmina kauniečius.“

„Fox“ pirmasis lietuviškasis cirkas”.

Kuklus straipsnelis tokiu intriguojančiu pavadinimu pasirodė 1932 metų gegužės dvidešimt devintą dieną Nepriklausomos Lietuvos laikraštyje „Diena“. Rašinys neišvengiamai turėjo sudominti skaitytojus. Tačiau jau pati jo antraštė skelbė akivaizdžią netiesą.

„Fox“ jokiu būdu nebuvo ir negalėjo būti pirmuoju Lietuvos cirku, nes toks, pirmasis, sėkmingai gyvavo jau trejus metus. Gi ši trupė susiorganizavo buvusios „L’Europe“ trupės „Žegamo“ iniciatyva ir, laikraščio žodžiais, „susidėjo iš kelių vietinių ir pakviestų Kauno bei kitų vietų šios rūšies artistų“. Sprendžiant iš to meto spaudos informacijos, „Žegamo“ trupė jau ir anksčiau virpino marijampoliečių širdis. 1931 metais čia didelį ažiotažą sukėlė jaunų Marijampolės akrobatų trupė „Žegamo“. Žiūrovus ypatingai stebino keturiolikmečio artisto pasirodymas – šuoliai pro aštriais ir dideliais peiliais „išpuoštą“lanką. Greičiausiai, tai buvo M.Žebrauskas, tik kažkodėl vietos spauda labai jau pajaunino artistą… Nemažiau populiarūs buvo „Žegamo“ trupės nariai A.Deltuva –„kinietiškas žonglierius su lėkštėmis“, J.Kovzonas –„žmogus be kaulų“ ir P.Tarutis –„Europos kardų gladiatorius“. Kaip teigia spauda, šis cirko pasirodymas Alytuje turėjo didelį pasisekimą. Kaip 1932 metų kovo devintą dieną skelbė „Lietuvos žinios“, kovo trečią – šeštą dienomis „jaunoji akrobatų grupė vėl pasirodė kino „Rambyno“ scenoJ.Dabar po ilgo treniravimosi laiko jie daug geriau atlieka savo numerius. Iš „Žegamo“ trupės divertismente dalyvauja Medardas Marčiukaitis, Aleksas Deltuva, Galvičius ir Mykolas Žebrauskas. Publika jiems kelia ovacijas.“

A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Žmogus - kaučiukas
A.Jancevičiaus kolekcijos nuotr./Žmogus - kaučiukas

Dvi šio kvarteto pavardės cirko žmonėms kelia ypatingą pagarbą ir prisiminimus. Tai, pirmiausia, iki šiandien tinkamai neįvertintas žonglierius – balansuotojas A.Deltuvas, cirke dirbęs nuo 1922 metų. Jis gastroliavo daugelyje Europos šalių, su cirku „L ́Europe“ 1931 metais apkeliavo daug Lietuvos miestų ir miestelių, koncertavo kinuose, garsiausiuose kabaretuose.

Kitas artistas, kuris tvirtai įėjo į Lietuvos cirko istoriją, buvo vadinamasis „peilių gladiatorius“ Mikas Žebrauskas, šokinėjęs pro dvylikos peilių prisagstytą aukštą ratą. Kaip absoliuti dauguma to meto artistų, Žebrauskas buvo puikus laisvos vielos ekvilibristas, akrobatas, žonglierius.

„Fox“, gyvavo nepilnus porą metų, neturėjo netgi stogo, vaidino savotiškoje statinėje, o lietingu oru visai nedirbdavo. Neaišku kodėl pasirinktas toks pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos reiškiantis „lapę“, o dar geriau – veiksmažodžius „apgauti, gudrauti“. Čia susibūrė išties visai nemenko lygio artistai, garsėję ne vien Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių maniežuose.

Cirko personalas pradžioje buvo nedidelis – vos dvidešimt žmonių. Programoje dalyvavo trys oro „mirttani‘ (suprask, akrobatai) J.Ravickas, M.Marčiukaitis ir A.Deltuvas, trys servantai akrobatai (parterio akrobatai), lėkščių balansuotojas A.Deltuvas, žmogus be kaulų – „Raudonasis velnias“ – J.Kovzonas, klounas J.Petrusevičius (Friko) su partnere panele Br. Vilčinskaite, fakyras ir dar keletas jaunų atlikėjų.

Be to, į programą pakviestas ir, kaip rašoma afišoje, „Europos kardų gladiatorius‘ Petras Tarutis, nuo 1924 metų mokęsis bei tobulinęs savo žonglieriaus, stipruolio, akrobato, dresuotojo įgūdžius Vokietijoje. Jis keletą metų gastroliavo su vienu Vokietijos cirku.

„Dienos“ laikraščio žiniomis, artistas „Fox“ cirke dalyvauti apsiėmęs, bet tik laikinai, nes žadąs vykti užsienin. Laikraštis taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog publika pono Taručio rizikingais numeriais ir tikrai gladiatoriška išvaizda „visumet suinponuota“. „Todėl nenuostabu, kad šis gladiatorius ligi šiol neturi sau lygaus konkurento ir nuo žiūrovų susilaukia daugiausia aplodismentų. Tenka apgailėti, kad šis gabus vyras mano cirką apleisti ir sekti pėdomis tų, kurie, ne vieną talentą iš Lietuvos išvežę pardavinėja Paryžiuj ar Berlyne už skambias ovacijas ir trupučiuką aukso“, – reziumuoja straipsnelio autorius.

Tačiau P.Tarutis neišvyko iš Lietuvos. Padėjęs jauniesiems marijampoliečiams, jis netrukus vėl sugrįžo į „Aušrą“.

Savo neilgą gyvavimą, arba, kaip skelbė reklama, karjerą „Fox“ pradėjo gimtojoje Marijampolėje, kur išbuvo keturias paras. Po to maršrutas pakrypo į Vilkaviškį ir toliau. Tikėtasi per vasarą aplankyti visus Lietuvos miestus bei miestelius. Deja, kaip parodė netolima ateitis, norai buvo didesni už realybę. Liepos aštuntąją „Lietuvos žinios“ informavo, kad cirkas „Fox“ atvyko į Mažeikius. Apsistojęs turgavietėj ir žadąs išbūti savaitę. Tačiau žmonės dar mažai telanką, nes jame nėra žvėrių. Rodomi tik įvairūs akrobatų triukai, mirties kilpos, vaikščiojimas viela ir t. t. O jau liepos pabaigoje, gana sėkmingai pradėjęs gastroles, „Fox“ pamažu pradėjo irti. Kaip pastebėjo vėlgi „Lietuvos žinių“ reporteris, „pačiame cirke dabar yra tik keturi žmonės, kurie ir išpildo visą programą. Kiti pasitraukė ir pasakoja, kad darbas „Fox“ neapsimoka.

Šiomis dienoms du artistai atvažiavo iš „Fox“ Marijampolėn ir pastatė gražų divertismentą kino „Rambynas“ salėj.

Bene paskutinė informacija, kurią pavyko rasti apie šią trupę, skelbė, jog rugpjūčio pradžioje „Fox“, važiuodamas iš Dotnuvos kermošiaus, sustojo trims dienoms ir Kėdainiuose. Bet, kadangi dirbo „po atviru dangumi ir be tinklo“, jau pačią pirmąją dieną turėjo nutraukti savo pasirodymus, nes perdaug „krapijo“ lietus...

„Šis jaunųjų cirkininkų užsimojimas gražus, sveikintinas ir visapusiai priimtinas“, – reziumavo „Dienos” laikraščio korespondentas. – „Juk visi gerai suprantame, kiek litų išmetame kiekvieną vasarą svetimiems klajojantiems užsienio cirkams, tuo tarpu, kada mes turėsime savo gamybos artistus. Šis minusas jeigu visai nepranyks, tai bent žymiai sumažės“.

Kokie teisingi ir pranašiški buvo šie žodžiai, parodė turtinga tolesnė lietuviškojo cirko istorija. Iš tų padrikų trupių išsirutuliojo keletas tikrai padoraus lygio kolektyvų, pirmiausia, „Aušra“, „Roma“, „Kongo“, tapusių starto aikštele vėlesniųjų laikų cirko meistrams. Bet apie juos – kitą kartą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min