Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Amerikos balso“ archyvai. T.Borowskis: nėra nusikaltimo, kurio žmogus nesigriebtų, kad išsigelbėtų

Aušvice praėjus 72 metams po išvadavimo apsilankė buvę kaliniai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Aušvicas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Naujoje „Penguin“ leidyklos serijoje, pavadintoje „Kitos Europos rašytojai“, 1976 m. Amerikoje pasirodė lenkų rašytojo Tadeuszo Borowskio novelių knyga. Jų tema – Aušvico, arba Osvencimo, koncentracijos stovyklos dienos, o pavadinimas – „Šiuo keliu į dujas, ponai ir ponios“.

T.Borowskio novelių atrankai puikų įvadą parašė profesorius Janas Kottas. Pasak jo, T.Borowskis buvęs auka pilnutinio Europos išsilavinimo – to, kuriame mažiau reiškia knygos, o daugiau – besikaitaliojanti politika, perkeliamos valstybių sienos, tais pačiais metais per „Amerikos balso“ radiją kalbėjo žurnalistas Romas Sakadolskis.

Tadeuszas gimė 1922 m. lenkų juodadarbio ir siuvėjos šeimoje sovietų Ukrainoje. Dar mažas liko be tėvo, išvežto į Sibiro gulagą, o netrukus, tuo pat keliu išvykus ir motinai, du vaikai liko skurdžioje tetos globoje. Vėliau tėvai po vieną grįžo ir šeima buvo išmainyta su Lenkija už komunistus. Apsigyveno Varšuvoje, toliau labai skurdo.

15min skaitytojo nuotr./Aušvico koncentracijos stovykloje
15min skaitytojo nuotr./Aušvico koncentracijos stovykloje

Nacių okupacija neleido T.Borowskiui siekti lenkams užginto aukštesnio mokslo. Nepaprastai gabus jaunuolis pogrindyje, juodojoje rinkoje, dirbdamas atsitiktinius darbus ėjo savo gyvenimo mokyklas. Kaip rašytojas, pirmą kartą pasirodė niūrių eilėraščių rinkiniu „Visur, kur tik žemė“.

21 metų amžiaus drauge su savo sužadėtine T.Borowskis nacių suimtas ir pasiųstas į Aušvico naikinimo lagerį. Čia jis pritaikė savo gabumą išlikti gyvam tokiu metu, kada, anot jo, niekada negeso nervinga rausva krematoriaus liepsna. Rusams artėjant, naciai persiuntė T.Borowskį į Dachau, o ten išlaisvino amerikiečių kariuomenė.

Išeivio gyvenimas T.Borowskiui nepatiko. Jis buvo talentingas, kupinas ambicijos, o savo kūrybai auditorijos neturėjo. Miunchene jis pradėjo rašyti savo apsakymus iš Aušvico, ir keli iš jų buvo labai palankiai sutikti Varšuvoje. Tad jis grįžo Lenkijon. Nenoriai iš Švedijos grįžo ir jo sužadėtinė, juodu vedė.

T.Borowskis pagarsėjo dviem novelių rinkiniais – „Atsisveikinimas su Marija“ ir „Akmens pasaulis“. Bet partiniai ideologai, nors ir pripažindami jo talentą, vadino T.Borowskio noveles dekadentiškomis, nemoraliomis ir suamerikietintomis. Pastaruoju atveju gal ir buvo tiesos: T.Borowskis žavėjosi E.Hemingway`umi ir pats rašė panašiai – taupiu, tiksliu stiliumi, be melodramatiškumo, be moralizavimo.

Jam būdinga vaizduoti siaubą, kokio nė Dantė neįsivaizdavo. Pasaulyje, kuriame vis dėlto vakaro oras maloniai tyras, pasirodo danguj žvaigždės, siūrauja kaštanai, o žmonių pasaulyje – žiaurumas, korupcija, plėšri kova dėl išlikimo.

Mes kalbėjomės, jog nėra tokio nusikaltimo, kurio žmogus nesigriebtų sau išsigelbėti. O išsigelbėjęs jis vykdys nusikaltimus dėl vis menkesnės priežasties.

Jis rašo: „Moralumas, tautinis solidarumas, patriotizmas, laisvės, teisingumo, žmogaus vertingumo idealai – visa tai nukrito nuo žmogaus kaip supuvę skudurai. Mes kalbėjomės, jog nėra tokio nusikaltimo, kurio žmogus nesigriebtų sau išsigelbėti. O išsigelbėjęs jis vykdys nusikaltimus dėl vis menkesnės priežasties. Pradžioje iš reikalo, paskum iš įpratimo ir pagaliau dėl malonumo. Tokiame pasaulyje žmogus ne tiek nekenčia tų, kurie jį persekioja, kaip tų, kuriuos persekioja jisai pats, nes šiuo atveju prisideda graužiantis kaltės jausmas.“

Grįžęs Lenkijon T.Borowskis stojo į partiją, ir nepaprastai trumpu laiku auka tapo persekiotoju. Dabar jis – kandžiausias polemistas, Stalino botagas kitiems rašytojams čaižyti. Ir atrodo, jog to negana. Jis buvo įklimpęs ir į tą žmogžudžių purvą, kurį ten vadina „žvalgybos darbu“. To joks menininkas, jei jis yra menininkas, pergyventi negali.

T.Borowskis sugriovė savo talentą, paskirdamas visą savo energiją žemiausio pataikavimo žurnalistikai. Savo panieką brutaliam pasauliui jis atgręžė pats prieš save, moraliai nusižudydamas anksčiau, negu fiziškai padėjo galą savo gyvenimui. Išsigelbėjęs nuo Aušvico dujų kameros, T.Borowskis 1951 m. savo Varšuvos bute atsuko dujų vamzdžius. Jis tebuvo 29 metų amžiaus.

Nepaprasto talento, jis buvo arogantiškas, nekantrus, didžiavosi savo realizmu, savo kietumu. Vis dėlto tas kietumas, matyt, nebuvo toks nepalaužiamas, kokį T.Borowskis norėjo pavaizduoti.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min