Apie nepriklausomybės atsteigimo paskelbimo aplinkybes to akto signataras profesorius Steponas Kairys, dabar gyvenąs Niujorke, taip pasisako:
„Lietuvos Taryba labai sunkiose vokiečių okupacijos sąlygose tiktai dėl to galėjo susikurti, kad politinis tautos susipratimas, pažadintas 1905–1906 m., pasiliko gyvas per visą tą vadinamąjį reakcijos laikotarpį ir buvo gyvas ir vokiečių okupacijos metu.
Tad susidariusi Taryba, suprantamas daiktas, turėjo pagrindinį savo uždavinį – politinį Lietuvos ateities klausimą. Taryba sugebėjo, lauždama dažnai sutinkamas kliūtis iš tų okupantų, ištverti iki galo ir, nors jos veikloje buvo nesutarimų, buvo ginčų, buvo kovos už Lietuvos politinio klausimo pastatymą, galų gale 1918 m. vasario 16 d. vieningai priėmė nepriklausomos Lietuvos paskelbimo aktą taip, kaip jis yra mums dabar žinomas.“
Nepriklausomybės atsteigimo akte Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. pažymėjo, kad ji rėmėsi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos, įvykusios 1917 m. rugsėjo 17–23 d., nutarimu.
Šveicarijoje dabar gyvenąs tos konferencijos dalyvis ir Vasario 16-osios Akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys štai ką sako apie 1917 m. rugsėjo mėnesio konferenciją Vilniuje:
Tarybos paskelbtasis Nepriklausomybės Aktas turėjo tokią reikšmę dėl to, kad Taryba pati atstovavo visai Lietuvos tautai.
„Tarybos paskelbtasis Nepriklausomybės Aktas turėjo tokią reikšmę dėl to, kad Taryba pati atstovavo visai Lietuvos tautai. Taryba buvo laisvai išrinkta atstovų, atsiųstų į Vilnių, o tie atstovai buvo parinkti ir išrinkti atskiruose valsčiuose, atskirose parapijose. Dėl to išrinktoji Taryba, maža skaičiumi (tik 20 asmenų), atstovavo visos tautos reikalams.“
Savo nutarimui vykdyti Vilniaus konferencija išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 narių. Nesisavindama sau teisės diktuoti tautai atsteigiamos valstybės būsimą valdymosi santvarką, Lietuvos Taryba kaip prieš tai ir Vilniaus konferencija, savo deklaracija pabrėžė, kad visa tai turės nustatyti kaip galima greičiau sušauktinas, demokratiniu būdu viso krašto išrinktas Steigiamasis Seimas.
Kitas Vasario 16-osios Akto signataras profesorius Mykolas Biržiška, dabar gyvenąs Los Andželo mieste Amerikoje, štai kaip apibūdina to akto reikšmę:
„Vasario 16 d. – ne kažkokia istorijos klaida, bet likiminė istorinė būtinybė. Daugiau kaip 100 metų maskolijai vergavusi Lietuva, lyg jau amžinai palaidota, Pirmojo pasaulinio karo lietuvių kartos buvo lyg kokiu stebuklu atgaivinta. Nebuvo ji keliama iš mirties guolio – tik iš ilgo ilgo miego, sapnų apie laisvę ir prisikėlimą. Iš čia tad ir šis žmonių rankų pastangų, aukų stebuklas.“
Kai susilaukta bent kiek rimties, Lietuvos Taryba pravedė visuotinius rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Steigiamasis Seimas nustatė pagrindines gaires nepriklausomam valstybiniam gyvenimui, kuris tęsėsi iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurį velionis Amerikos Valstybės sekretorius John Foster Dulles viename savo pareiškime pavadino laisvės ir gerovės 20-mečiu.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.
