Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 9d. 12:30

Berlyno sienos griūtį stebėjęs Vladimiras Simonko: „Ore tvyrojo euforijos ir laisvės pojūtis“

Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą
Asmeninio archyvo nuotr. / Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą

1989 metų lapkričio mėnesį Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko draugų kvietimu trečią kartą viešėjo Rytų Berlyne. 1989 metų lapkričio 9 dieną jis atsitiktinai tapo Berlyno sienos griūties liudininku ir pirmą kartą lankėsi Vakarų Berlyne. Artėjant Berlyno sienos griūties trisdešimtmečiui, LGL vadovas dalinasi prisiminimais iš įvykių, kurie pakeitė pasaulį.

Kaip Berlyno sienos griūties išvakarėse atsidūrėte Berlyne?

– Kartais nutinka taip, kad netyčia tinkamu metu atsiduri tinkamoje vietoje. Tarybiniais laikais kelionę į užsienį reikėjo planuoti gerokai iš anksto. Man pasisekė, nes studijuodamas Sankt Peterburgo kino institute vykstant studentų mainams susiradau gerų draugų iš Rytų Vokietijos. Jie pakvietė mane pasisvečiuoti Rytų Berlyne ir atsiuntė kvietimą. Tuomet teko eiti į Vidaus reikalų ministeriją ir gauti leidimą keliauti. Į Rytų Berlyną buvo galima nuvažiuoti šiek tiek lengviau nei į Vakarų šalis. Tuomet su raudonu Tarybų Lietuvos pasu ir kelionės kortele lapkričio pradžioje kartu su bendrakursiu išvykau į Rytų Berlyną. Į Vokietiją vykome traukiniu Vilnius-Berlynas.

Tuo metu negalėjome numatyti, kad atsidursime istorinių įvykių sūkuryje. Kadangi tai nebuvo mano pirma kelionė į Rytų Berlyną, ten jau jaučiausi kaip namuose. Traukinių stotyje mus pasitiko draugai iš Rytų Berlyno. Važiuojant į draugų namus jie labai atsargiai užsiminė, kad jų šalyje vyksta pokyčiai. Rytų Vokietijoje politiniais klausimais buvo kalbama labai atsargiai ir pamatuotai, nes Vokietijos Demokratinė Respublika taip pat išgyveno priespaudą. Vykdami į Rytų Berlyną mes taip pat nežinojome, kad vyksta Berlyne, nes mūsų Tarybinė propagandinė mašina slopino bet kokias žinias apie vykstančius pokyčius.

Kuo Rytų Berlynas skyrėsi nuo tuometinio Vilniaus?

– Gyvenimas Rytų Vokietijoje ekonomine prasme buvo žymiai geresnis nei Lietuvoje. Gyvenimo kokybė ten ženkliai skyrėsi. Tai buvo viena priežasčių, kodėl mums norėjosi nuvykti į Rytų Vokietiją. Mums būdavo keista, kad Rytų vokiečiai skundžiasi savo gyvenimu, kuris, mūsų manymu, buvo žymiai geresnis ir pažangesnis nei mūsų.

Rytų vokiečiai galėjo žiūrėti Vakarų Berlyno televizijos laidas. Buvo labai įdomu stebėti skirtumus tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos televizijos laidų. Rytų Berlyno radijas taip pat buvo laisvai transliuojamas. Net ir Rytų Berlyne buvo juntama vakarietiška dvasia. Mano mylimiausia radijo stotis buvo skirta Vakarų Berlyne dislokuotiems JAV kareiviams. Ten skambėjo naujausia vakarietiška muzika. Atvykęs pirkdavau pakuotę geros kokybės kasečių ir įrašinėdavau per radiją skambančią muziką. Grįžęs į Lietuvą turėdavau naujausios muzikos įrašus, kurių Lietuvoje neturėjo niekas.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą
Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą

Ar Rytų Berlyne sienos buvimas buvo ženkliai juntamas?

– Vykdamas į Rytų Berlyną Lietuvoje turėjau galimybę iškeisti rublius į Rytų Vokietijos markes. Tai suteikdavo galimybę įsigyti daiktų, kurie Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Įsigijau nemažai buitinių prietaisų, technikos, rūbų. Keičiant valiutą Lietuvos banko skyriuje teko stovėti eilėje porą valandų. Tuo metu turėti kitos šalies valiutą, pavyzdžiui, dolerius ar Vakarų Vokietijos markes, buvo uždrausta. Rytų Vokietijoje veikė parduotuvės, kuriose už Vakarų Vokietijos markes buvo galima įsigyti vakarietiškų daiktų: plaktuvų, kvepalų, cigarečių.

Sujaudino ir draugų iš Rytų Berlyno istorijos. Jie pasakojo turintys giminių Vakarų Berlyne, kurių niekada nėra matę. Kirsti Vakarų Berlyno sieną vokiečiams iš Rytų buvo beveik neįmanoma. Norint keliauti į Vakarų Berlyną reikėjo gauti komunistų partijos leidimą, taigi jaunimas neturėjo jokio šanso. Buvo baiminamasi, kad žmonės paprasčiausiai nesugrįš iš Vakarų Vokietijos. Dažniausiai leidimą aplankyti savo gimines gaudavo pensinio amžiaus žmonės. Galima daryti prielaidą, kad Rytų Vokietijai buvo „negaila“ prarasti vyresnio amžiaus piliečių. Taigi Berlyno siena palietė daugelio vokiečių asmeninį gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą
Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą

Kokių įsipareigojimų turėjo jus į Rytų Vokietiją pakvietę draugai?

– Siųsdamas kvietimą žmogus iš Rytų Vokietijos turėjo įsipareigoti finansiškai išlaikyti atvykusįjį iš Sovietų Sąjungos. Tuo metu buvo aktualus Sovietų armijos išvedimo iš Rytų Vokietijos klausimas. Neretai Sovietų armijos kareiviai pabėgdavo iš dalinių ir pasilikdavo Vakarų Vokietijoje. Tuo metu tai buvo didelis iššūkis Vakarų Vokietijai, kuri pradėjo kelti klausimą, kas mokės už atvykusiųjų sveikatos draudimą. Tuo metu Lietuvoje niekas tokios draudimo paslaugos neteikė.

Kaip sužinojote apie Berlyne vykusius pokyčius?

– Draugų namuose stebėjome įvykius per televiziją. Rytų vokiečiai, kurie reikalavo atidaryti sieną, į Vakarų Vokietiją vyko per sieną atidariusią Vengriją ir Austriją. Berlyne prie sienos vyko spontaniški mitingai. Taigi procesas buvo jau nesustabdomas. Visiems buvo aišku, kad Rytų ir Vakarų Berlyną padalijusi siena tampa beprasmė. Rytų Vokietiją valdžiusi Komunistų partija turėjo spręsti, ką daryti, nes Rytų vokiečiai ėmė palikti Rytų Vokietiją per trečiąsias šalis.

Ar prisimenate tą momentą, kai buvo paskelbta, kad Berlyno siena atidaryta?

– Praėjus porai dienų po atvykimo į Berlyną į mano draugų butą stebėti televizijos susirinko visi artimieji. Per televiziją transliavo Komunistų partijos Politinio biuro spaudos konferenciją. Tiesioginės transliacijos metu Komunistų partijos Politinio biuro centrinio komiteto atstovas Guenteris Schabowski paskelbė, kad Berlyną padalijusi siena yra atidaryta. Kambaryje buvo apie dvidešimt žmonių. Šie žmonės visą gyvenimą gyveno jausdami šios sienos baimę. Staiga jie suprato, kad sienos nebėra. Stebėjau jų sutrikimą. Jie nežinojo, ką daryti.

Draugų butas buvo Kopenhagener gatvėje, vos už poros kvartalų nuo sienos. Dažnai vaikščiodavau palei sieną ir mąstydavau, kaip yra ten, Vakarų pasaulyje. Tą akimirką supratome, kad esame laisvi eiti per sieną. Šis momentas įsirėžė į atmintį, nes mačiau, kaip mano draugai negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Kadangi draugai turėjo mažų vaikų, kelionę į Vakarų Berlyną atidėjome kitam rytui.

Kokia buvo pirmoji kelionė į Vakarų Berlyną?

– Ryte su kursioku atėję prie sienos pamatėme milžinišką eilę. Sienos kirtimo punktų buvo nedaug. Buvo saulėtas lapkričio 10-osios rytas. Tvyrojo pakili nuotaika. Žmonės nesistumdydami stovėjo eilėje. Mes taip pat atsistojome į eilę, nors turėjome Tarybinį pasą ir nežinojome, ar mus praleis. Eilėje stovėjome apie keturias valandas.

Apie ketvirtą valandą po pietų priartėjome prie Rytų ir Vakarų vokiečių kontroliuojamos sienos. Pareigūnai bandė kontroliuoti situaciją, bet jiems sekėsi sunkiai. Pareigūnai neturėjo laiko atidaryti pasų, bet norėjo juos matyti. Atėjus mūsų eilei, padavėme savo pasus. Pareigūnai sutriko ir vienas kito klausė: „Ką daryti su jais?“ Tuomet pagalvojau: „Štai ir viskas“. Tačiau pareigūnas atidarė mūsų pasus ir uždėjo antspaudus ant Tarybinių pasų, kurie buvo neskirti kelionėms į užsienį. Tuomet išsigandome, kad su Vakarų Vokietijos antspaudais mūsų neįleis atgal į Sovietų Sąjungą. Tačiau apie tai daug nesvarstėme, nes buvome laimingi perėję tiltą į Vakarų Berlyną.

Ką veikėte pirmą kartą Vakarų Berlyne?

– Nežinojome, kur eiti, tad ėjome ten, kur ėjo visi. Svarstėme, gal mums pavyks pakeisti Rytų Vokietijos markes į Vakarų Vokietijos markes, nes neturėjome pinigų. Banke mums pasakė, kad jiems nereikia Rytų Vokietijos valiutos. Taigi Vakarų Vokietijoje neturėjome nė cento. Tačiau mums pinigų ir neprireikė, nes tą dieną Vakarų Berlyne viešasis transportas buvo nemokamas. Prisišlieję prie minios įlipome į metro ir vykome į miesto centrą. Išlipome ten, kur išlipo visi.

Taigi atsidūrėme Kurfiurstendamo gatvėje. Niekada nepamiršiu, kokį įspūdį paliko nepaprasto grožio Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia. Anksčiau ją teko matyti tik atvirukuose. Tuomet maniau, kad niekada gyvenime jos nepamatysiu. Vėliau pamačiau, kad visas Berlynas švenčia. Visas eismas Kurfiurstendamo gatvėje buvo sustabdytas. Pirmą kartą gyvenime pamačiau maisto vagonėlius ant ratų. Svečiai iš Rytų Berlyno buvo vaišinami nemokamai. Taip pat įspūdį paliko raudoni kilimai prie viešbučių. Rytų Berlyne eidavau dviračių taku, nes jis visada būdavo tuščias, o Vakarų Berlyne teko pasišalinti nuo tako, nes ten buvo dviratininkų.

Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą
Asmeninio archyvo nuotr./Vladimiras Simonko stebėjo Berlyno sienos griovimą

Aplankė keistas jausmas, nes buvau Vakarų Berlyne ir teoriškai galėjau jame pasilikti. Tačiau šią mintį vijome šalin, nes Lietuvoje laukė tėvai. Tačiau nemažai žmonių tuo metu pasinaudojo galimybę likti Vakarų Berlyne. Mano draugas ieškojo „Pink Floyd“ „The Wall“ vaizdo kasetės, bet taip jos ir nesurado, nes jau buvo vakaras.

Kas vyko grįžus į Rytų Berlyną?

– Vakarų Berlyne praleidome visą dieną ir supratome, kad jau turime grįžti pas draugus. Atsakomybę jautėme ir draugams, nes jie būtų turėję nemalonumų, jei būtume negrįžę. Net nediskutavome, ar grįžti, ar ne. Šventai tikėjome, kad rytoj sugrįšime į Vakarų Berlyną. Tačiau kitą rytą Rytų Vokietijos pasieniečiai žmonių su kitų šalių pasais į Vakarų Berlyną neįleido. Taigi patyriau penkias ar šešias valandas laisvės. Teko grįžti atgal į Rytų Berlyną ir stebėti, kaip draugai džiaugiasi laisvomis kelionėmis į Vakarų Berlyną. Tačiau draugai mums su kursioku kiekvieną dieną atnešdavo lauktuvių iš Vakarų. Kaip suvenyrą parsivežėme Berlyno sienos likučių. Kitą kartą grįžus į Berlyną, sienos jau nebebuvo. Po metų į Berlyną jau vykau su viza ir nauju pasu. Tuomet jau galėjau laisvai būti Vakarų Berlyne.

Kas labiausiai įsiminė iš pirmo apsilankymo Vakarų Berlyne?

– Euforijos ir laisvės pojūtis. Berlyno susijungimas buvo labai gražus ir simbolinis. Esu neapsakomai laimingas, kad tai pamačiau.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min