 |
| Grafo B.Tiškevičiaus knyga. |
Dr. A.Snitkuvienė prieš tai yra išleidusi dvi monografijas apie grafų Tiškevičių šeimos istoriją – „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“ (1998) bei „Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas (2008). Pristatydama viešnią, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė sakė, kad ir naujausioje A.Snitkuvienės knygoje yra nemažai sąsajų ir su kunigaikščiais Radvilomis, ir su grafais Tiškevičiais, ir su Biržais.
A.Snitkuvienė kalbėjo, kad dažnai temas knygoms ar straipsniams pateikia patys muziejaus lankytojai. Įrengus M.Žilinsko dailės galerijoje Senovės Egipto ekspoziciją, dažnai būdavo sulaukiama klausimų – o kaip čia atsirado? Iš kur? Kada? Kas atvežė ar padovanojo? Tad ir tenka domėtis ir tyrinėti Lietuvos muziejuose sukauptų Senovės Egipto dailės rinkinių istoriją.
Naujausioje A.Snitkuvienės momografijoje – bandymai skaityti hieroglifų raštą, apie mumijas ir amuletus karalių bei didikų rinkiniuose, apie piligrimystę ir misijas, aprašomos seniausios lietuvių kelionės į Egiptą, pristatomi ta šalimi domėjęsi mokslininkai, kolekcininkai, jų darbai ir rinkiniai
Pristatymo metu A.Snitkuvienė daugiausia dėmesio skyrė trims asmenybėms: kunigaikščiui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui (1549–1616), grafui Mykolui Tiškevičiui (1828–1897) ir Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei (1885–1941).
Pirmasis išgarsėjo 1582–1584 m. surengta piligrimiška kelione į Šventąją žemę, Siriją, Egiptą, aprašyta 1601 m. išleistoje knygoje „Kelionė į Jeruzalę“. Šios kelionės metu M.K.Radvila Našlaitėlis išbuvo Egipte du mėnesius, įsigijo įvairiausių radinių, mumijų ir gabenosi jas namo. Tačiau kilus audrai ir tikint, kad nelaimių priežastis gali būti egiptietiški radiniai, visa tai buvo išmesta ir pražuvo bangose.
Grafas M.Tiškevičius išgarsėjo kelionėmis ir archeologiniais tyrinėjimais Romoje ir Egipte. 1863 m. išleido Paryžiuje knygą „Kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštis“. Jis į Lietuvą atgabeno nemažai egiptietiškos medžiagos, radinių ir pirkinių, dvi vaikų mumijas. A.Snitkuvienė pasakojo, kad ilgą laiką rimti mokslininkai jas datuodavo I tūkstantmečiu prieš Kristų ir tik visai neseniai, P.Gudyno restauravimo centre atlikus išsamius tyrimius, paaiškėjo, kad tai XIX a. vidurio egiptiečių klastotės, kurias vietiniai gyventojai iškišdavo užsieniečiams.
M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė – pirmoji Lietuvos egiptologė. Susižavėjusi Egipto istorija, šioje šalyje lankėsi 1910, 1924 ir 1934 metais, įsigijo įvairių radinių, tarp jų ir sarkofagą, straipsniais, paskaitomis populiarino senovės Egiptą. Kartu ji susidūrė ir su įvairiausiais sunkumais, niekas nenorėjo priimti jos radinių.
Dabar tai skamba kaip koks anekdotas, bet A.Snitkuvienė pasakojo, kad buvo laikas, kai M.Arcimavičienė sarkofagą laikė nuomuojamame kambarėlyje po lova, o išsigandę ir pasibaisėje šeimininkai reikalavo išsikraustyti. Vėliau visi jos turimi radiniai pateko į dabartinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų.
M.Arcimavičienė sarkofagą laikė nuomuojamame kambarėlyje po lova, o išsigandę ir pasibaisėje šeimininkai reikalavo išsikraustyti.
Dr. A.Snitkuvienė aptarė ir visiškai naują temą – Egipto kultūros apraiškos Lietuvos mene nuo XIX a. iki XX a. pradžios. Ji analizavo, kaip tapyboje, balete, operoje, fotografijose, knygose įvairiausių sričių menininkai atspindėjo egiptietišką dvasią ar jos supratimą.
Viešnia pasakojo, kad atsiranda vis naujų šaltinių, knygų apie tarsi jau neblogai ir pažįstamas temas. 2011 m. Varšuvos archeologijos muziejuje vyko didžiulė paroda, skirta 150-osioms archeologinių tyrinėjimų metinėms paminėti. Šioje parodoje buvo skirtas nemažas dėmesys ir grafui Mykolui Tiškevičiui.
Tačiau šios parodos atidaryme A.Snitkuvienė pamatė vieną knygą – tai grafo Benedikto Tiškevičiaus knygą „Dumy i Dumki czyli prawdziwa powieść“, laisvai verčiant, pamąstymai, pasakojimai, istorijos, prisiminimai. Per didelius vargus gavusi paskaityti šią dvitomę knygą, viešnia pasakojo, kad joje rado labai įdomių dalykų, istorijų, samprotavimų apie Tiškevičių šeimą.
Knygoje yra duomenų ir apie biržietiškus Tiškevičius – autoriaus pusbrolius Juozapą Tiškevičių (1850–1905), jo brolį Joną (1851–1901), ypač apie judviejų motiną Mariją Radvilaitę-Tiškevičienę (1828–1902), kurią autorius vadina ne visai šeimyniškai – teta monstru. Dr. Aldona pasakojo, kad, rašydama knygą apie Biržų Tiškevičius, minėtos M.Tiškevičienės labai gailėjo. Jos vyras, archeologas, kolekcininkas Mykolas Tiškevičius ją paliko su 5 vaikais, susirado Paryžiuje simpatiją ir su ja praleido visą likusį gyvenimą.
Tačiau kai minėtoje knygoje autorius aprašė despotišką M.Tiškevičienės charakterį, jos dukterims surastus be jų žinios jaunikius, pastovų pinigų „melžimą“ iš žentų, meilę prabangai ir pinigams, anot A.Snitkuvienės, tas gailestis gerokai sumažėjo ar net pranyko.Ji pateikė malonią staigmeną ir Biržų muziejininkams, išsirūpinusi iš Lenkijos šią B.Tiškevičiaus knygą ir padovanodama Biržų muziejui.
