O.Gordijevskio teigimu, jis būtų sėkmingai veikęs ir toliau, jei ne KGB užverbuotas amerikiečių CŽV agentas Aldrichas Amesas, perspėjęs Maskvą, kad vienas asmuo perdavinėja slaptą ir ypač svarbią žvalgybinę informaciją Vakarams.
Pulkininkas O.Gordijevskis beveik iškart suprato, kad jo likimas pakibo ant plauko. Jis buvo skubiai iškviestas į Maskvą.
KGB generolas pasisodino jį prie stalo ir girdė konjaku, pamažu veldamas į pokalbį bei bandydamas prigauti O.Gordijevskį meluojant. Keturių valandų pokalbis baigėsi be rezultatų, bet pulkininkas suprato, kad žaidimas baigtas.
Atvirai sprukti jis negalėjo, tad jo vienintelė viltis buvo britų žvalgyba. Jei pabėgimo planas, kurį, įtariama, palaimino pati Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, būtų žlugęs, britai būtų visiškai diskredituoti, o Vakarai būtų praradę svarbiausią savo informacijos šaltinį.
Pabėgimo planas buvo iš anksto surežisuotas tuometinio perspektyvaus ir neįtikėtinai įžvalgaus agento, o vėliau ir visos MI6 žvalgybos vado Johno Scarletto.
Baimindamasis jo bute įrengtų vaizdo kamerų, O.Gordijevskis pasislėpęs po antklode nusliūkino į vonią, kur išsitraukė Williamo Shakespeare'o sonetų tomelį. Sudrėkinus jį vandenyje pasirodė nematomu rašalu parašyta gelbėjimosi plano instrukcija.
Baimindamasis jo bute įrengtų vaizdo kamerų, O.Gordijevskis pasislėpęs po antklode nusliūkino į vonią, kur išsitraukė Williamo Shakespeare'o sonetų tomelį.
O.Gordijevskis turėjo slapčia atvykti prie posūkio kelyje, vedančiame link Suomijos sienos. Ten jo sutartu laiku jau lauks du diplomatinės tarnybos automobiliai. Pulkininkui teks lįsti į bagažinę ir laukti, kol bus pravažiuotas patikros punktas. Suomijoje jo lauks britų diplomatai.
Tiesa, viskas tą pačią dieną pasisuko visiškai ne pagal britų organizuotą planą. Suuodusi, kad būtent O.Gordijevskis gali būti tas dvigubas šnipas, KGB skubiai iškvietė jį į Lubianką, visos organizacijos štabą. Nevykti buvo nevalia.
„Žinojau, kad vykstu į mirties spąstus. Bet nusprendžiau vykti ir parodyti jiems, kad nebijau“, – prisiminė pulkininkas. Lubiankoje O.Gordijevskis nebuvo sulaikytas, tačiau žinojo, kad nuo šiol bus sekamas taip pat akylai, kaip ir kiti įtartini asmenys.
Prieš sprukdamas jis privalėjo nueiti į britų žvalgybos organizuojamą susitikimą. Pirmasis Kutuzovo prospekte – atšauktas. Britai įtarė, kad rusų agentai sužinojo apie planą.
Antrasis, kurio metu O.Gordijevskis turėjo perduoti raštelį britų šnipui ant siaurų muziejaus antrojo aukšto laiptų, taip pat buvo sugadintas. Tris valandas Maskvos gatvėmis vaikštinėjęs ir KGB agentų nusikratyti bandęs pulkininkas galiausiai pamatė, kad Raudonoji aikštė buvo uždaryta rekonstrukcijai, tad vieta, kur turėjo vykti susitikimas, nepasiekiama.
Tris valandas Maskvos gatvėmis vaikštinėjęs ir KGB agentų nusikratyti bandęs pulkininkas galiausiai pamatė, kad Raudonoji aikštė buvo uždaryta rekonstrukcijai, tad vieta, kur turėjo vykti susitikimas, nepasiekiama.
Galiausiai trečiasis susitikimas įvyko ir 1985 metų liepos 19 dieną, apie penktą valandą popiet, britams šnipinėjęs O.Gordijevskis pajudėjo iš savo namų vakarinėje Maskvos dalyje.
Paslapčia išsliūkinęs iš namų jis palei krūmus nušliaužė iki judresnės gatvės dalies, kur jo jau negalėjo pastebėti prie namų budėję KGB agentai. Po valandos jis jau buvo Maskvos Leningrado traukinių stotyje. Ten jis nusipirko bilietą į Leningradą. O tada šoko į elektrinį traukinį, vykusį į Zelenogorską. Iš ten – autobusu į Vyborgą.
O.Gordijevskis nežinojo tikslios susitikimo vietos, tad jam reikėjo kliautis tik geografiniu jos aprašymu. Jis akylai stebėjo kiekvieną kelio vingį, ieškodamas sutarto posūkio. Vienas jų pasirodė panašus į tą, slapta aprašytą W.Shakespeare'o sonetų knygoje.
KGB pulkininkas šoko prie vairuotojo ir paprašė jo skubiai sustoti, pareiškęs, kad sunegalavo ir nori išlipti. Vairuotojas nusistebėjo, tačiau paleido O.Gordijevskį.
„Atsidūriau viduryje miškų, kur turėjau laukti Didžiosios Britanijos ambasados automobilio. Gulėjau ant žemės tris valandas ir laukiau. Apie antrą valandą nakties du automobiliai su dviem vairuotojais pasirodė kelyje. Jie spėjo kaip tik laiku, nes kelių minučių atstumu važiavo KGB automobilis, sekęs juos nuo Leningrado“, – pasakojo O.Gordijevskis.
„Aš skubiai įšokau į bagažinę ir pradėjome skrieti. Iš paskos lėkė ir KGB agentai“, – dramatišką istoriją pasakojo buvęs agentas. Jo teigimu, dalį distancijos jiems pavyko įveikti dėl to, kad KGB automobilį atkirto pervaža lėkęs traukinys.
Aš skubiai įšokau į bagažinę ir pradėjome skrieti. Iš paskos lėkė ir KGB agentai, – dramatišką istorija pasakojo buvęs agentas.
Pasienio poste KGB agentai visgi pasivijo britus. „Maniau, kad jau viskas. Dabar areštuos mus visus“, – pasakojo O.Gordijevskis. Tačiau britams ir KGB agentui pasisekė. Nuo septynių ryto juos persekioję rusai buvo taip pavargę, kad spjovė į savo pareigą ir po trumpo pokalbio paleido Didžiosios Britanijos ambasados automobilius.
O.Gordijevskis suprato, kad jie jau yra Suomijoje tik tada, kai vairuotojas visu garsu užgrojo Jano Sibelijaus „Finlandia“. „Tada supratau, kad mes pagaliau Suomijoje“, – šypsodamasis sakė pulkininkas.
Suomijoje O.Gordijevskis pagaliau buvo išleistas iš automobilio bagažinės, o ten jo jau laukė jaunas britų diplomatas Michaelas Shipsteris. Jis paskambino britų žvalgybos būstinei ir žvelgdamas į pulkininką lakoniškai tarė: „Bagažas pristatytas. Viskas gerai.“
