Nuo rinkimų į Steigiamąjį Seimą prabėgo 92 metai, tačiau sklaidant to meto spaudą matyti, kad rinkimų agitacija buvo karšta kaip geležis, o visuomenės problemos menkai skyrėsi nuo dabarties.
Konkuruodamos tarpusavyje Krikščionių demokratų (KD) partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga aštriai kritikavo viena kitą, pasitelkdamos ne tik retoriką, bet ir anuometes juodąsias technologijas.
Tarpukario Lietuvos spauda iš esmės buvo partinė, todėl rinkimų batalijos virė ne tik valsčiuose užsilipus ant „bačkos“, bet ypač laikraščių puslapiuose – Krikščionių demokratų partijos leistame „Tėvynės sarge“ ir Valstiečių sąjungos „Lietuvos ūkininke“.
Savaitraštis „15min“ patyrinėjo 1920, 1922 ir 1926 metų rinkimų į Seimą kampanijų realijas. Vartant pageltusius beveik šimto metų senumo spaudos puslapius, kartais sukirbėdavo mintis – ar tikrai tai ne šiandienos laikraštis?
Pragaras ir verdanti smala
1920 metų sausio 12-ąją prezidento aktu paskyrus rinkimų datą – balandžio 14 ir 15 dienas, šalyje prasidėjo rinkimų kampanija.
Neatidėliodami nė vienos dienos spieskimės į vienintelę darbo žmonių organizaciją – Valstiečių sąjungą. Antraip mus valdys klerikai ir jų sėbrai.
Dėl vietų Steigiamajame Seime varžėsi visos politinės lietuvių partijos, išskyrus pogrindyje veikusią ir rinkimus boikotavusią Komunistų partiją, taip pat tautinių mažumų organizacijos bei susivienijimai, kitos politinio, ideologinio ar net atsitiktinio pobūdžio grupės – iš viso 31 kandidato sąrašas.
Įnirtingiausia kova vyko tarp krikdemų ir valstiečių. „Neatidėliodami nė vienos dienos spieskimės į vienintelę darbo žmonių organizaciją – Valstiečių sąjungą. Antraip mus valdys klerikai ir jų sėbrai“, – raginama vasario 8 dienos „Lietuvos ūkininko“ numeryje. Kitame leidinyje pridedama: „Atskyrus bažnyčią nuo valstybės nukentės kunigų kišeniai ir sumažės jų įtaka visuomenės gyvenime.“
Iš kito straipsnio, suręsto po vasario 15 dieną vykusio Valstiečių sąjungos suvažiavimo, aiškėja, kad kunigai irgi nesnaudžia: „Beveik visur Lietuvos valstiečių sąjungos kuopoms tenka laikyti frontas į keturias puses. Pirmiausia kunigai kuone visur be išėmimo yra paskelbę sąjungai karą. Kai kurie atstovai su ašaromis akyse pasakojo, kokių nešvarių priemonių kunigai griebiasi – ligi grasinimo išpažintin nepriimti, kad tik galėtų sutrukdyti savarankišką valstiečių organizacijos veiklą.“
Redakciją pasiekia skaitytojų laiškai, kuriuose pasakojama, kaip „kunigai Dievo žodį partijos reikalams naudoja ir bažnyčią turgumi pavertė“, net išpažinties paslaptis išnaudojama: „Daugelyje vietų kunigai per Velykinę išpažintį klausinėja, ar nepriklauso prie Valstiečių sąjungos ar socialistinių liaudininkų demokratų, visaip gąsdina ir atkalbinėja, o kai kur net išrišimo nenori duoti.“ Girdi, „visi socialistai po mirties būsią pragare ir gersią verdančią smalą."
Valstiečių sąjunga žmones ragina būti budrius ir neįsitraukti į KD partijos žaidimą „skaldyk ir valdyk“: „Kunigai su savo padėjėjais pristeigė paskutiniu laiku visokių pinklių: Krikščionių demokratų partiją, Žemdirbių sąjungą, Ūkininkų sąjungą, Darbo federaciją, paskui tuziną visokių „Pavasario“, „Šv. Juozapo“, „Šv. Kazimiero“, „Šv. Zitos“ ir daugybę dar kitais vardais. Kam jie vilioja mus? O tam, kad mus padalintų ir kvailintų.“
Daugelyje vietų kunigai per Velykinę išpažintį klausinėja, ar nepriklauso prie Valstiečių sąjungos ar socialistinių liaudininkų demokratų, visaip gąsdina ir atkalbinėja, o kai kur net išrišimo nenori duoti.
Tuo metu krikščionys demokratai „Tėvynės sarge“ guodžiasi, kad mokykla ir mokytojai visai pasidavė kairiesiems.
„Daug kas mokyklą pradėjo skaityti tvirkinimo įstaiga. Kairiųjų pakraipų mokytojai ima uoliai dirbti ir savo tikslui pasiekti imasi per drąsių priemonių. Jie, tie mokytojai, tesudarydami vos įžiūrimą visuomenės dalį, pažinę a ir b, jau turi teisę vesti savo keliu tikinčiųjų tėvų vaiką, statydami jį ant slidaus bedievybės kelio?“ – retoriškai klausiama laikraščio vedamajame.
Kitame numeryje pasakojama apie skaudžiai skriaudžiamas mokyklas, kur mokytojai – ne kairieji: ,,Jau pernai, o ypač šiemet, tos mokyklos prisikenčia nuo šalčio, malkų iš valsčiaus negaudamos. Labiausiai terorizuojama vietos lietuvių progimnazija. Jai užpernai valsčius buvo pasižadėjęs duoti kurą, šviesą ir tarną pasamdyti. Dabartinė valsčiaus taryba atsisako visa tai duoti, kadangi progimnazija esanti klerikalinė įstaiga.“
Iš bažnyčios – į Seimą
Siekdami apsaugoti tikinčiuosius nuo pragaro liepsnų, krikdemai „Tėvynės sarge“ įspėja: „Žemdirbiai dvarininkai sausio 28 dieną šaukia neva ūkininkų konferenciją suvažiavimą. Įspėjame visus ūkininkus, kad šis suvažiavimas yra šaukiamas vien didžiažemių ir dvarininkų, tai patariame ūkininkams būti atsargiems. Išstatyti suvažiavimo punktai yra tik priemonė pavilioti ūkininkus, kad jų padedami galėtų vien savo, o ne ūkininkų reikalus ginti. Tad siųsti savo atstovus Žemdirbių suvažiaviman ne tik nėra reikalo, bet ir pavojinga.“
Glaudūs ryšiai su Katalikų bažnyčia, kunigų pamokslai iš sakyklų nerinkti „bedievių“, „cicilikų“ (socialistų) padėjo LKD partijai laimėti rinkimus į Steigiamąjį Seimą: kartu su jai ideologiškai artimomis organizacijomis – Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Lietuvos darbo federacija – gauta beveik 53 proc. vietų.
Į antrą vietą iškopė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos (1922 m. pabaigoje abi partijos susijungė į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, – red. past.) blokas, gavęs ketvirtadalį rinkėjų balsų.
Neik su ponu bičiuliauti
1922 metų rugpjūčio 7-ąją paskelbus rinkimų į paprastąjį (I) Seimą datą – spalio 10–11 d., šalyje vėl užvirė rinkimų kova. Šįkart ji buvo labiau apgalvota, pasverta ir argumentuota, nes rėmėsi ne tik emocijomis, bet ir realiai nuveiktų ar taip ir neįgyvendintų darbų, valdant jauną šalį, įvertinimu. Kitaip tariant, tauta jau patyrė, su kuo turi reikalą – išmušė atpildo valanda.
„Mes buvom susirūpinę valstybės darbu, o mūsų priešininkai vien savo partijos reikalais. Mes jau ne kartą rašėme, kad pažanga ir žemdirbiai tai vienintelė dvarininkų viltis išgelbėti dvarus. Dėl to, besiartinant naujiems rinkimams, reikia būti atsargiam, reikia žiūrėti, kad dvarininkai negalėtų įeiti į Seimą mūsų pečiais ir paskui uždėti visam kraštui pančius.
Neik su velniu riešutauti, neik su ponu bičiuliauti.
Žinoma, eidami į žmones jie mokės kalbėti plonu liežuvėliu, ypač mokės peikti Seimą, valdžią, nurodys, kad tas negerai, o tas blogai ir t.t. Galų gale kaltę suvers krikščionims demokratams. Bet kiekvienas iš mūsų, einant į rinkimus, turi prisiminti, kaip laputė gaidelį išviliojo iš medžio neva pasivaištinėti. Atsiminkiet mūsų senelių pamokinimą: Neik su velniu riešutauti, neik su ponu bičiuliauti“, – mokoma valdančiųjų leidžiamame „Tėvynės sarge“.
Skaitytojui aiškinama, kad socialistai į valdžią atėjo ne statyti, o griauti – jie ne vieną posėdį suardė ir darbui trukdė: „Dėl tikybos ir bažnyčios reikalų socialistai šlykščiu būdu trukdo Seimui baigti savo darbus. Dėl tikybos daugelis įstatymų jau kone metai svarstomi, bet dar tik antruoju skaitymu. Valstybė ir visuomenė iš to turi begalinius nuostolius: čia ir brangus laiko gaišimas, ir bereikalingas pinigų aikvojimas.“
„Su dorais, išmintingais, savo protu gyvenančiais žmonėmis galima būtų dirbti, bet su tokiais kaipo krikščionių demokratų atstovai, kurie gyvena tik protu, kuris ateina iš jėzuitų ir Kauno juodųjų kunigų centro, tai negalimas rimtas darbas“, – savo laikraštyje atšauna opozicija ir ragina netikėti kalbomis, kad Seimo darbai blogi ir suvėlinti vien dėl socialistų liaudininkų ir valstiečių sąjungos kaltės.
Rūpi tik kišenius prikimšti
„Kai kurių partijų agitatoriai, kaip visų socialistų, valstiečių sąjungos ir žemdirbių, agituojant vartoja negirdėtai šlykštaus melo. Čia į pagalbą gali ateiti tik tų partijų nuveikti darbai. Rinkti socialdemokratų, socialistų liaudininkų, valstiečių sąjungos ir žemdirbių su pažanga (Tautos pažanga, – red. past.) negalima, nes jie eina prieš Lietuvos ir žmonių reikalus“, – akis rinkėjams bando atverti Krikščionys demokratai.
Visi socialistai ir Valstiečių sąjunga gyvenime esą laikosi tokio dėsnio: „Pažadėsi – patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi. Jie vieną žada, kita dirba. Krikščionys demokratai gal tiek daug nežada, bet, ką pažada, tą ir pildo.“
 |
| Dovilės Jablonskaitės/15min.lt nuotr./Rinkimų agitacija 1920–1926 metų spaudoje |
Valstiečių sąjunga „Lietuvos ūkininke“ siūlo valdančiuosius vertinti ne pagal šnekas, o pagal rezultatus: „Krikščionys demokratai, valdydami šalį per pustrečių metų įstūmė mus į didelius vargus, tvarkos neįvedė, bet tik krikščionių demokratų vadai pralobo, įsitaisydami bankus ir kitokias pirktybines bendroves, prisipirkdami žemės ir t.t. Jie rojų žemėje prižadės, kad tik į naująjį nuolatinį Seimą patektų. Tačiau jie daugumoj būdami žmogaus gyvenimo nepalengvino, jiems rūpi vien savo kišenius, jų šulai. Buvo pasirengę visą Lietuvą iššmugeliuoti, kad savo kišenius milijonais prikimšti.“
Likus mėnesiui iki rinkimų opozicijos atstovai tautą prašo pasirūpinti, kad naujame Seime būtų mažiau davatkų, vargonininkų ir zakristijonų: „Šis Seimas turėtų būti ne kunigų, ne bankininkų, bet visos liaudies, būtent valstiečių ir visų darbo žmonių reikalų gynėjas. Reikia manyti, kad piliečiai, pamokinti jau krikščioniškojo Seimo praktika, šiemet neduos save apsveiginti gražiais kunigų oratorių žodžiais, bet visai sąmoningai ir apsvarstę paduos savo balsus už tas partijas, kurios tikrai gina jų reikalus.“
Draugijų įkūrimo vajus
1922 metų rinkimams nenumaldomai artėjant, partijos visomis jėgomis ieško būdų pelnyti simpatijų ir prisivilioti elektoratą.
Suvokę, kad patarlės „Be Dievo – nei iš kiemo“ įtaiga išsikvėpė, krikdemai ištraukė naują kortą – kreipimusi į visuomenę paskelbė apie draugijos „Viltis“ įkūrimą: „Mūsų katalikiškoji visuomenė negali žiūrėti abejingai, kaip jaunuomenė įtraukiama ton srovėn, kaip verčiama tarnauti svetimiems dievams, liberalizmo, atėizmo, socializmo pavidale. Tuo tikslu Šiauliuose kuriasi draugija medžiaginiai remti besimokančiam neturtingam ir doram jaunimui.“
Jie rojų žemėje prižadės, kad tik į naująjį nuolatinį Seimą patektų. Tačiau jie daugumoj būdami žmogaus gyvenimo nepalengvino, jiems rūpi vien savo kišenius, jų šulai.
Suprask, nori išsimokslinti – žinai, už ką balsuoti.
Oponentai irgi nesnaudė: rugpjūčio 17 dieną įkūrė Lietuvos moterų sąjungą, į kurios valdybą įėjo Felicija Bortkevičienė, anot krikdemų, didžiausio tikybos priešininko ir grioviko „Lietuvos ūkininko“ redaktorė.
Lietuvos KD partija šią sąjungą pavadino kilpa moteriai ant kaklo. „Visi bedieviai ir socialistai žiūri į moterį kaip į vyro žaislą, į pasilinksminimo įrankį. Žmogaus vertybės moterims jie pripažinti nenori. Kur jie valdžią turi rankose, ten moterims teisių lygybės neduoda. Krikščionių demokratų partijos dėka moteris tapo pilnateise piliete. Socialistai pamatę, kad nepavyks laikyti moterų savo vergovėje, sumanė joms užnerti socialistinę kilpą, būtent sudaryti „cicijalisčių“ moterų draugiją, kad per ją galėtų savo tikslų siekti, o ypač rinkimais daugiau balsų iš nesusipratusių moterų prisigaudyti.“
Mainais į tai savaitė iki rinkimų „Lietuvos ūkininke“ primenama, kad „Ūkininkų sąjunga – tai tie patys krikščionys demokratai. Tik jiems nusibankrutijus visai, jie sugalvojo Ūkininkų sąjungą ir tuo nauju savo padaru jie nori sau sužvejoti balsus ūkininkų ir mažažemių.“
Nepadėjo net poezija
Jau visai mušant rinkimų varpams, „Tėvynės sargas“ sudėliojo taškus: „Jei glausies prie žemdirbių ir pažangos,/ Nepajusi kaip jie tave pažabos!/ Šalin „cicilikai“, nereikia mums jų,/ Jų vėliavos rausvos sulietos krauju./ Jei „žemdirbį“ rinksi, gailėsies tikrai:/ Žydės kaip žydėję tad ponų dvarai./ O „pažanga“, broli, nuo jų netoli,/ Nors šiandien ji rodos gana tau meili./ Už bloką krikščionių balsuosim visi/ Laisvosios tėvynės piliečiai laisvi!“
 |
| Dovilės Jablonskaitės/15min.lt nuotr./Rinkimų agitacija 1920–1926 metų spaudoje |
Tačiau šįkart nepadėjo net poezija. Nepaisant aktyvios Katalikų bažnyčios paramos, valdančiajai Krikščionių demokratų partijai nepavyko užsitikrinti Seime absoliučios daugumos. Surinkusi per 41 proc. balsų, KD partija gavo 38 vietas Seime, tai yra truputį mažiau kaip pusę. Kairiosios partijos – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija išsaugojo turėtas pozicijas. Didžiausią nesėkmę patyrė tautinės mažumos, kurių partijos neįstengė susijungti ir dalyvavo rinkimuose pagal atskirus sąrašus. I Seimo staigmena – Komunistų partijos, dalyvavusios rinkimuose Darbininkų kuopos vardu, 5 atstovų frakcija.
Dėl nesutarimų 1923 metų kovo 12-ąją prezidentas paleido tik 4 mėnesius dirbusį I Seimą ir paskyrė gegužės 12–13 d. rinkimus į naują, II Seimą.
Mobilizavusi visas savo jėgas ir remiama Katalikų bažnyčios, valdančioji Krikščionių demokratų partija laimėjo kelias papildomas vietas ir tuo pačiu užsitikrino, kad ir menką, absoliučią daugumą parlamente. Tai leido II Seimui, vieninteliam iš visų, dirbti visą trejų metų kadenciją.
Naudojosi krize
Valstybės iždo pinigų eikvojimas katalikiškoms organizacijoms bei įstaigoms remti, opozicijos pradėta į dienos šviesą kelti kai kurių aukštų pareigūnų korupcija kompromitavo nuo 1920 metų pavasario šalį valdžiusius krikščionis demokratus.
Be to, tikintiesiems nepatiko kunigų politikavimas, jų aktyvus dalyvavimas KD partijos veikloje, rinkiminėse rietenose. Valdančiosios partijos autoritetui pakenkė ir nuo 1924 metų pradėję reikštis ekonominės krizės požymiai.
Todėl gauti daugumą parlamente ir po 1926 metų rinkimų buvo sunki užduotis. Tačiau šiam tikslui krikdemai, opozicijos spaudoje imti vadinti „kademais“, pasitelkė visas įmanomas priemones.
Meluoja kademų agitatoriai, kad valstiečiai liaudininkai nori panaikinti šliūbus, krikštus ir kitokias tikybines apeigas. Meluoja kademai, kad valstiečiai liaudininkai yra socialistai.
Rinkiminės agitacijos retorika ir tonas smarkiai pasikeitė: tiek valdančiųjų, tiek opozicijos laikraščiuose atsirado partijų politiką pašiepiančių karikatūrų, gąsdinimų socializmo baubu.
„Meluoja kademų agitatoriai, kad valstiečiai liaudininkai nori panaikinti šliūbus, krikštus ir kitokias tikybines apeigas. Meluoja kademai, kad valstiečiai liaudininkai yra socialistai“, – skelbiama „Lietuvos ūkininke“.
Į rinkimines peripetijas įsivėlę valdantieji „Tėvynės sarge“ opozicijos darbą vadina pragaištingu: „Mūsų opozicija, ypač liaudininkai, su savo laikraščiais „Lietuvos ūkininku“ ir „Lietuvos žiniomis“, ir Smetona, ir Voldemaras su „Lietuviu“ iš kailio neriasi ir šūkauja, kad Lietuvoje esąs didžiausias ekonomiškas krizis, kad krikščionys demokratai rengiasi paskelbti diktatūrą ir t.t.
Tie išpūsti neva faktai apie krizį, tie negražūs prasimanymai dėl diktatūros ir visokios kitokios neteisingos žinios yra perduodamos užsienio spaudai, kuri tuo būdu mūsų opozicijos yra klaidinama. Liaudininkams ir smetonininkams reikėtų turėtų bent kiek proto suprasti, kad tos neteisingos žinios kenkia mūsų reikalams užsienyje. Opozicija, norėdama laimėti rinkimus, užmiršta valstybės reikalus, juodindama valdančias partijas, tai tuo pačiu ji juodina ir niekina pačią valstybę ir tautą.“
Valstiečiai liaudininkai atkerta: „Kaip ir reikėjo laukti, rinkimams besiartinant jau pradėta imtis areštų, kratų, teroro. Tai dar tik pirmieji žygiai, bet tas jau rodo, kad panašūs žygiai pasikartos visoje Lietuvoje ir kad tomis priemonėmis kademai mano laimėti rinkimus.“
Švaistėsi kaltinimais
Valdantieji, norėdami išsaugoti valdžią, kviečia rinkėjus atsikvošėti ir netikėti bedievių partijų pažadais. Girdi, socialdemokratai tuščiai žada sušelpti beturčius, padidinti kumečiams algas, apdrausti senatvėj, sumažinti mokesčius ir t.t.
„Bet žadinys tai sapne radinys“, – padėtį liaudies išmintimi apibendrina „Tėvynės sargas“.
Tačiau valstiečiai liaudininkai nepraleidžia progos priminti apie valstybės gautą paskolą: „Bene prieš mėnesį visa kademų spauda paleido „linksmą“ žinią, kad užsienio paskola jau gauta. Tuo gyrėsi viename mitinge net fin. ministeris Karvelis. Bet po „linksmo“ paskelbino prasidėjo ne mažiau „linksmas“ tylėjimas. Šiandien iš to fakto, kad mūsų oficiozai nieko arčiau nemini apie sąlygas, galima manyti, kad sąlygos mums sunkios, kad jomis girtis nėra ko.“
 |
| Dovilės Jablonskaitės/15min.lt nuotr./Rinkimų agitacija 1920–1926 metų spaudoje |
Visą kritiką valdantieji vadina tiesiog melu. „Valstiečiai liaudininkai visus tris metus nieko nedirbę ir tik trukdę darbą dirbantiems, panoro pasižvejoti ir sau bent kiek balsų. Atkimšo savo šmeižtų „bačką“ ir papylė žmonėms visas ten surinktas srutas ir prasimanymus, „pletkus“. Pradėjo važinėti po kaimus pasamdyti už kažkieno pinigus agitatoriai ir dergti valdžią, katalikus ir Bažnyčią.“
Opozicija nepasiduoda ir toliau žeria faktus, kad valdantieji viena kalba, kita daro: „Sunku ir apsakyti, kiek plėšia gerklę juodųjų klerikalų agitaroriai ir šiaip visoki agentai agentukai, kad valstiečiai liaudininkai dedasi su žydais ir kitais kitataučiais ir, žinoma, meluoja, o patys štai ką daro, atėjus paskutiniam terminui „susiblokuoti“ krikščioniškąjį bloką. Evangelikai liuteronai, Jonavos lenkai, Naujakuriai ir Chodoso Leibos bei kazoko Jerino sąrašai bus laikomi vienu sąrašu, taigi kompanija gana graži.“
Geriausi norai gali nueiti niekais
1926 metų rinkimai tapo esminiu posūkiu Lietuvos parlamentarizmo istorijoje. III Seimo rinkimus krikdemai pralaimėjo. Pastebimai sumažėjo už juos balsavusiųjų, o dar labiau – vietų Seime. Pirmą kartą rinkimus Lietuvoje laimėjo kairieji.
„Bet žadinys tai sapne radinys“, – padėtį liaudies išmintimi apibendrina „Tėvynės sargas“.
Neturėdama Seime absoliučios daugumos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos koalicija užsitikrino tautinių mažumų atstovų paramą ir tai leido jai sudaryti Vyriausybę.
Krikdemams tai buvo smūgis žemiau juostos. Jau po rinkimų, gegužės 21 dieną, „Tėvynės sargo“ vedamajame apgailestaujama: „Valstybingumo atžvilgiu Seimo rinkimų išvados yra netikę. Kad sudarytų poziciją, liaudininkai turės susitarti su socialdemokratais ir dar kai kuriomis mažumomis. Praktika parodė, kad kitose valstybėse ir pas mus panašūs susitarimai ir nusileidimai partijoms kainuoja gana brangiai. Tokiuose atsitikimuose vienas ar du atstovai gali kiekvieną minutę pasakyti savo „veto“ ir esant nesutarimui su opozicija geriausi norai gali nueiti niekais.“
Lietuvos Seimai 1920-1926 m.
* Steigiamojo Seimo rinkimai įvyko 1920 m. balandžio 14–15 d. Iš 112 išrinktų Steigiamojo Seimo narių, 59 priklausė krikščionių demokratų blokui, 29 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Valstiečių sąjungos blokui, 12 – Lietuvos socialdemokratų partijai. Likusius mandatus pasidalijo tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) atstovai Seime. Tarp Seimo narių buvo 6 Nepriklausomybės akto signatarai, 2 Seimo nariai – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius buvo išrinkti Lietuvos Respublikos prezidentais.
* I Seimas išrinktas 1922 m. spalio 10–11 d. Seimo buvo 90 narių. Nė viena politinė grupė absoliučios daugumos neturėjo. Po rinkimų valstiečiai liaudininkai buvo gavę 20, krikščionių demokratų blokas – 38, socialdemokratai – 10, Darbininkų kuopa – 5 vietas. Dar 5 vietas turėjo tautinių mažumų (žydų ir lenkų) atstovai. Tai buvo vienintelis Seimas, kuriame veikė komunistai (5).
1922 m. gruodžio 21d. Respublikos Prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis.
* II Seimas išrinktas 1923 m. gegužės 12–13 d. Seimo narių buvo 79.
II Seime krikščionys demokratai ir Ūkininkų sąjunga turėjo po 14, Darbo federacija – 12, valstiečiai liaudininkai – 16, socialdemokratai – 8 vietas. Tautinių mažumų atstovai buvo gavę dar 14 vietų: žydai – 7, lenkai – 4, vokiečiai – 2, rusai – 1.
 |
| Dovilės Jablonskaitės/15min.lt nuotr./Rinkimų agitacija 1920–1926 metų spaudoje |
Krikščionių demokratų blokas (krikščionys demokratai, Ūkininkų sąjunga ir Darbo federacija) II Seime sudarė absoliučią daugumą.
Respublikos Prezidentu išrinktas Aleksandras Stulginskis.
* III Seimas perrinktas 1926 m. gegužės 8, 9 ir 10 d. Seimo narių buvo 92.
III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos. Valstiečiai liaudininkai turėjo 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3, Ūkininkų partija – 2 vietas. Dar 9 atstovus turėjo tautinės mažumos.
Respublikos Prezidentu birželio 7 d. posėdyje išrinktas Kazys Grinius.
