Tęsinys. Pradžia: Demokratijos etosas, arba Kaip apriboti politinę galią, nes moralė – bejėgė
Iš šiuolaikinių mąstytojų svarbių įžvalgų šiuo klausimu pateikė Kantas straipsnyje „Apie posakį: teorija gal ir teisinga, bet praktikoje netinkama“ (Kant 1996, p. 58–110).
Kantas pirmiausia klausia, kokie žmonių santykiai padeda suburti politinę bendruomenę? Kuo politinė bendruomenė skiriasi nuo kitų socialinių darinių? Atsakydamas aptaria, kuo unikalus toks žmonių tarpusavio santykis. Žmonės turi save suvokti ne tik kaip racionalias, bet ir kaip politines būtybes.
Dažniausiai santykius tarp žmonių lemia bendri tikslai, tad ir politinė bendruomenė, kaip manoma, gali turėti daug bendrų tikslų. Vis dėlto, pasak Kanto, čia yra esminis skirtumas, kurį svarbu pabrėžti. Politinė bendruomenė neabejotinai turi daugybę tikslų, kurių sutartinai siekia visi jos nariai, tačiau pirmutinis tikslas yra ji pati – politinę bendruomenę svarbu ne tik suburti, bet ir nuolatos palaikyti jos gyvybingumą. Pagrindinis politinės bendruomenės tikslas, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, yra patys santykiai, t. y. tos bendruomenės egzistavimas. Kitaip tariant, bendruomenė nėra tik priemonė konkretiems tikslams pasiekti. Politinės bendruomenės sukūrimas bei palaikymas ir yra svarbiausia siekiamybė, pagrindžianti save pačią. Graikai šį fenomeną vadino ousia (οὐσία). Kanto požiūriu, politinė bendruomenė nelygintina su jokiais kitais tarpusavio santykiais, nes jos esmę arba ousia sudaro žmonių bendravimas kaip tikslas savaime, o ne kitų tikslų siekimas.
