Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 2d. 23:00

Didžiausio Europoje J.Stalino paminklo statytojus stengtasi ištrinti iš atminties

Josifo Stalino paminklas Prahoje
Wikipedia.org nuotr. / Josifo Stalino paminklas Prahoje
Buvęs Čekoslovakijos politinis kalinys Janas Deckeris mirė likus vos keliems mėnesiams iki Čekijos archeologams aptinkant darbo lagerio Prahos centre liekanas. Šio lagerio gyventojai kažkada statė didžiausią paminklą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui Europoje. Monumentas Čekoslovakijos sostinėje prastovėjo vos septynerius metus ir buvo nugriautas. Statybų metu buvo naudojama nuteistųjų darbo jėga.

Šiuo metu archeologiniai tyrinėjimai vyksta Prahos Letnos parke: vieno iš barakų pamatai buvo aptikti tada, kai miesto savivaldybė nusprendė šioje vietoje iškasti tvenkinį. Apie monumento statybas pasakoja svoboda.org.

Apie šio lagerio egzistavimą istorikai žinojo seniai, tačiau jie nesitikėjo, kad po žeme aptiks vieno iš barakų ir pastato, kuriame buvo įsikūrusi lagerio virtuvė ir valgykla, pamatus. Šie pastatai buvo sulyginti su žeme praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje.

„Pavadinčiau šį kompleksą tipiniu, – pasakoja čekų archeologas Janas Hasilas. – Panašūs lageriai kūrėsi tuo metu daugelyje Europos šalių – jie tapo krizės, kurią sukėlė dvi antagonistinės ideologijos – nacistinė ir komunistinė – vaisiumi. Panašūs kompleksai buvo statomi ir Trečiajame reiche, kai jis vykdė totalinį karą. Žinome apie tokius lagerius prie kiekvienos stambios pramonės gamyklos arba kalnakasybos įmonės. Priverstinis darbas būdavo naudojamas kaskart, kai buvo statomi svarbūs pramonei arba režimui objektai: tiltai, tuneliai, geležinkeliai ir t. t. Kitaip tariant, tai tipinis darbo lageris.

Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Paminklo statybos
Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Paminklo statybos

Šioje vietoje, kur dabar vykdomi kasinėjimai, stovėjo keli paprasti pastatai. Dabar, kai pradėjome tyrinėti šias liekanas, supratome, kad tai laikini statiniai. Tokiems kompleksams būdinga tai, kad jie paprastai būdavo įrengiami tokiose vietose, kur nėra istorinio užstatymo pastatų. Lageris buvo įkurtas netoli vietos, kurioje buvo statomas Stalino paminklas. Lageris buvo saugomas – čia buvo tvora. Buvo pastatyti trys barakai, bet esant būtinybei buvo galima pastatyti dar du, kaip ir buvo numatyta pradiniame projekte. Aš tai pavadinčiau supramoninimu – toks buvo požiūris į tuos žmones, kurie čia dirbo.“

Buvęs kalinys Janas Deckeris į Pagalbinį darbo batalioną, mestą į Stalino paminklo statybas, pateko po kalinimo už tai, kad dalyvavo pasipriešinimo grupėje. Šią grupę, beje, sukūrė pati Čekoslovakijos KGB: grupės nariai neva planavo antikomunistines akcijas. Taip saugumo pareigūnai išaiškino ir nusiuntė į kalėjimą dalį demonstracijos, 1948 metų vasario 25-ąją įvykusios prie Prahos pilies, dalyvių. Tada studentai reikalavo, kad prezidentas Edvardas Benešas priešintųsi Čekoslovakijos pavertimu komunistine valstybe.

Atlikęs laisvės atėmimo bausmę J.Deckeris buvo nusiųstas statyti paminklo Stalinui: jis remontavo betono maišykles. Po Aksominės revoliucijos jis daug metų vadovavo buvusių Čekoslovakijos darbo lagerių kalinių sąjungai. Savo prisiminimais jis dalijosi ir su istorikais, todėl apie patį lagerio egzistavimą buvo žinoma. Nebuvo žinoma tik tai, kad lagerio barakai nebuvo iki galo sunaikinti.

„Meilės ir draugystės paminklas“

Čekų archeologų radinys dar labiau stebina dėl to, kad kalbama apie priverstinio darbo lagerį, kuris buvo įrengtas pačiame Prahos centre, dabartinio Letnos parko teritorijoje. Nuo čia iki Prahos pilies – vos dešimt minučių pėsčiomis. Nepaisant to, neišliko nė vienos lagerio fotografijos, neskaitant kelių nuotraukų iš oro ir statybų projektinės dokumentacijos, kurią pavyko aptikti archyve.

Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Raudoname apskritime – dabo lagerio barakai.
Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Raudoname apskritime – dabo lagerio barakai.

Barakų vaizdas šmėkštelėjo tik propagandinio filmo orvelišku pavadinimu „Meilės ir draugystės paminklas“, pasakojusio apie monumento statybos etapus, kadruose. Filmas prasideda nuo žydinčių alyvų vaizdų – tai simbolinė užuomina į 1945 metų gegužę, kai Prahą užėmė Raudonoji armija.

VIDEO: Propagandinis Čekoslovakijos filmas „Meilės ir draugystės paminklas“ (1955 m.)

Paminklo Stalinui statybos Prahoje prasidėjo 1949 metų pabaigoje – prabėgus metams po to, kai į valdžią Čekoslovakijoje atėjo komunistų partija. Skulptūrinės kompozicijos centre stovėjo Josifas Stalinas, o už jo nugaros – sovietinės liaudies atstovai (darbininkas, mokslininkas, kolūkietė ir raudonarmietis) ir Čekoslovakijos atstovai (darbininkas, valstietė, novatorius ir karys).

Dvi figūros simbolizavo konkrečius žmones: žurnalistą Julių Fučíką ir selekcionierių Ivaną Mičiuriną. Paminklas buvo atidengtas 1955-aisiais, jau po J.Stalino mirties ir likus metams iki to, kai Nikita Chruščiovas Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime perskaitė įžymųjį pranešimą, nuvainikavusį Stalino kultą. Prabėgus šešeriems metams po pranešimo paminklą nugriovė: kai jį sprogdino, aplink pastatė aukštas tvoras, kad niekas negalėtų įamžinti monumento sunaikinimo momento, tačiau į dangų pakilęs dūmų ir dulkių debesys buvo matomas iš įvairių miesto vietų.

„Eilė prie mėsos“

„Šis monumentas, pradėtas statyti 1949 metais, buvo tapęs prestižiniu valstybės uždaviniu. Buvo sukurta valstybinė paminklo statybos komisija. Jos pirmininku buvo buvo Čekoslovakijos prezidento postą po Klemento Gottwaldo užėmęs Antonínas Zápotocký. Taigi matome, kad tai buvo aukščiausios partinės vadovybės užduotis. Paminklas Stalinui turėjo simbolizuoti aukštą lygį, kurį pasiekė režimas. Tai buvo masyvus inžinerinis statinys. Akmuo, iš kurio buvo padarytas monumentas, atvežtas iš šalies šiaurės. Taigi tai buvo ir įspūdinga logistinė operacija. Ilgą laiką buvo ieškoma vietos monumentui ant kalvos šlaito (tokios, kad monumentas būtų matomas iš toli. – red.). Tai lėmė ne tik ideologinius, bet ir techninius šios idėjos įgyvendinimo aspektus – kokioje vietoje pastatyti skulptūrą. Su tuo susijęs ir masyvaus paminklo postamento atsiradimas“, – pasakoja Janas Hasilas.

Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Paminklo statybos
Kadras iš filmo „Meilės ir draugystės paminklas“. Paminklo statybos

Šiais laikais iš Prahos monumento, kurį vietos gyventojai buvo praminę „eilė prie mėsos“, likęs tik postamentas: jo granitiniais laiptais galima nuo kalvos nusileisti prie Vltavos. Jo viršuje 1991 metais buvo pastatytas milžiniškas metronomas, kurį sukūrė kinetiniu metu užsiėmęs skulptorius Vratislavas Karelas Novákas. Metronomas simbolizuoja laiką, primena praeitį. Pasak Jano Hasilo, postamentas virto ideologiniu artefaktu, o dabartiniai priverstinio darbo lagerio liekanų kasinėjimai papildo jį istoriniu kontekstu. Archeologas pasakoja, kad barakų plotas buvo 180 kvadratinių metrų: „Tai kaip du vidutinio dydžio butai mieste, ir pagal projektą buvo numatyta, kad tokioje erdvėje gali gyventi 38 žmonės.“

VIDEO: Prahos metronomas, užėmęs J.Stalino statulos vietą

„Mes dabar su istorikais diskutuojame apie tai, kas galėjo būti tie žmonės, kuriuos režimas išnaudojo paminklo statyboms, – kalba Janas Hasilas. – Archyve aptiktoje penktojo dešimtmečio pabaigos – šeštojo dešimtmečio pradžios dokumentacijoje kalbama, kad tai buvo darbo būriai, suformuoti iš politiškai nepatikimų žmonių ir tų, kurie dėl sveikatos būklės negalėjo atlikti karinės prievolės. Akivaizdu, vėliau juos pakeitė brigados, suformuotos įvairiose įmonėse ir ginkluotosiose pajėgose, taip mėginant demonstruoti jų suinteresuotumą projekto realizavimu. Projekto, kuris turėjo simbolizuoti patį režimą.“

Wikipedia.org nuotr./Josifo Stalino paminklas Prahoje (apie 1960 m.)
Wikipedia.org nuotr./Josifo Stalino paminklas Prahoje (apie 1960 m.)

Palaidota po žeme

Iš trijų barakų liko tik vieno pamatai, todėl čia ir vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Paaiškėjo, kad grindys buvo iš medinių lentų, o į jų tarpus krisdavo smulkūs daiktai ir šiukšlės. Dėl to archeologams pavyko aptikti šukas ir sagų: tarp jų yra ir viena moteriška, o tai reiškia, kad paminklą stačiusių kalinių buvo ir moterų. Taip pat aptikta ir naminių paukščių kaulų. Šie smulkūs radiniai padeda suprasti, koks buvo gyvenimas lageryje.

„Mes kol kas negalime tiksliai nustatyti, kiek laiko lageris funkcionavo kaip „politiškai nepatikimų“ statybų dalyvių gyvenamoji vieta. Aktyvioji statybų fazė vyko 1951–1953 metais, jose taip pat dirbo kvalifikuoti darbininkai. Tarp jų, akmentašiai, kurie apdirbdavo labai vertingu laikytą granitą. Mums žinoma, kad tuomet statybų vadovybė skundėsi miegamųjų vietų trūkumu ir jų nepritaikymu gyvenimui. Ji prašė jos žinion perleisti viešbutį Prahoje ir tą viešbutį gavo. Gali būti, kad 1953 metais darbo lageris nustojo atlikti savo pirminę funkciją, tačiau žinoma, kad valgykla ir virtuvė veikė toliau.

1954 metais, kai buvo atliekami paskutiniai darbai, lagerio vietoje pradėtas atkurti parko landšaftas. Tuo metu vykdytas pastatų demontavimas. Ir tai daroma skrupulingai. Tai taip pat būdinga tokiems darbo lageriams. Režimas pats naikindavo nusikaltimo pėdsakus ir tai darydavo ypatingai kruopščiai. Taip buvo ir šiuo atveju. Čionai buvo atvežtas milžiniškas kiekis grunto, kuriuo buvo užpilta ne tik lagerio teritorija, bet ir visa erdvė aplink – iki pat paminklo postamento. Viskas buvo palaidota po žeme, ir tokiu būdu atmintis apie šitą vietą buvo ištrinta“, – pasakoja čekų archeologas.

Nemokama darbo jėga

Šiuos archeologinius tyrinėjimus komentuojantys istorikai kalba apie vadinamuosius pagalbinius darbo batalionus. Taip Čekoslovakijoje dažniausiai vadinti statybų būriai, į kuriuos komunistinis režimas išsiųsdavo perauklėjimui politiškai nepatikimus studentus ir profesorius, dvasininkus, po komunistų atėjimo į valdžią iš šalies neišvykusius aristokratus ir jų palikuonis, taip pat stambius ir smulkius žemės savininkus, atsisakiusius stoti į kolchozus.

Wikipedia.org nuotr./Paminklo susprogdinimas (1962 m.)
Wikipedia.org nuotr./Paminklo susprogdinimas (1962 m.)

Šie batalionai būdavo priskiriami kariuomenei, tačiau jų nariai nebūdavo laikomi kariškiais, o režimas juos naudojo kaip nemokamą darbo jėgą.

Panašūs junginiai egzistavo ir Sovietų Sąjungoje ir jie vadindavosi kariniais statybų būriais. Jie būdavo naudojami statant stambius objektus: gamyklas, tiltus, elektrines, o į jų sudėtį būdavo įtraukiami arba „politiškai nepatikimi elementai“, arba nuteistieji. Statybų būriai, nepaisant tragiškos jų istorijos, nebuvo panaikinti ir šiuolaikinėje Rusijoje. Jie iki šiol yra Rusijos armijos dalis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min