Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 8d. 21:27

Du radikalieji klausimai (Po tarptautinės konferencijos apie sakytinės istorijos taikymą sovietmečiui tirti)

Sovietų pašto ženklas, skirtas pionieriams
Sovietų pašto ženklas, skirtas pionieriams

Kai į vieną būrį susirenka ne tik šnekėtojai, bet ir šnekintojai, gali išeiti visai gyvybinga konferencija, net jei ji – mokslinė. Taip nutiko rugsėjo 6–7 d. Vilniaus universitete, kur buvo surengta tarptautinė konferencija Sovietinė praeitis post-sovietinėje dabartyje: atminties studijų ir pasakojamosios istorijos etinės problemos ir jų sprendimas. Pranešimų svoris ir svarba, kaip įprasta, labai įvairavo. Užtat nuolatinį panašių renginių dalyvį galėjo nustebinti, kad mandagių tylos pauzių, tokių įprastų po pranešimų, beveik nepasitaikė – trys, keturi, penki dalyviai būtinai turėdavo ko paklausti.

Bet tai gali stebinti tik kol neprisimeni, kur atsidūręs: sakytinės istorijos metodui skirtame renginyje. Vadinasi, jo dalyviai turi iš profesijos mokėti iš tikrųjų ir klausytis, ir klausti. Stebint šiek tiek iš šono, įdomiausia buvo stebėti, apie ką šnekintojai šnekina šnekintoją. Kitaip tariant, kaip savo problemų ratą apsibrėžia (ir jame išsitenka) tą patį metodą taikanti mokslininkų grupė.

Šioms riboms pavaizduoti jau post factum tiks klausimai, kilę galvoje konferencijos metu, bet taip ir nebuvę pateikti. Juos pavadinau radikaliaisiais, nes jais išsakoma abejonė yra hipertrofuota, perdėta, ribinė, taigi atitinkamoje bendruomenėje juos galima suprasti kaip nepadorius, nepriimtinus, kvailus. Bet jie ir nesiekia būti padorūs, nuosaikūs, protingi. Priešingai – jie suformuluoti taip radikaliai, kad aiškesnio atsakymo nė neįmanoma duoti, bet vis dėlto jie radikalizuoja pačią problemą ir galbūt, iškeldami užklausėją už padorios bendruomenės ribų, leidžia pamatyti, kokiomis tvoromis ši apsitvėrusi.

Pirmasis konferencijos pranešėjas Andrejus Plakanis iš Ajovos universiteto pastebėjo, kad praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sakytinės istorijos metodui skirtos knygos pasižymėjo gynybiniu tonu. O štai dabar, praėjus keturiasdešimčiai metų, iš jų dvelkia užtikrintumu.

Kartais atrodo, kad į posovietinę Lietuvą šis metodas atkeliavo jau pasikliaudamas savimi ir visai neketindamas iš naujo kartoti sudėtingą, nepasitikėjimo kupiną paauglystės periodą. Taigi tokia konferencija – vietoje ir laiku, o jos pranešimus galima išbandyti minėtais radikaliaisiais klausimais.

Ar sakytinė istorija įmanoma?

Konferencijos organizatoriai žadėjo kelti etines sakytinės (arba, kaip jie patys nurodė, pasakojamosios) istorijos problemas ir šį pažadą tesėjo (arčiausiai to buvo Tartu universiteto mokslininkės Leenos Kurvet-Käosaar pranešimas apie traumos teorijų taikymą tiriant moterų iš Baltijos šalių deportacijų patirtį). Bet „etinių problemų“ kėlimas vis dėlto dažnai panėšėjo į metodologijos niuansavimą nei į konk¬rečiai (sovietmečio) patirčiai svarbių etinių problemų išryškinimą (tarkime, taip ir neteko išgirsti samprotavimų, ar reikėtų ieškoti ir išklausinėti sovietiniuose lageriuose seksualinę prievartą kentusias moteris ir kaip tai derėtų padaryti).

O kartą prabilus apie metodologijos niuansus, parūpsta sužinoti, kas nauja apie metodologines problemas pasakoma? Ar susirinkę sakytinės istorijos specialistai apie šias problemas dar nėra girdėję? Pavyzdžiui, Melanie Ilič iš Glosteršyro universiteto kalbėjo apie tai, kokie sunkumai kyla žodinį pasakojimą paverčiant rašytiniu tekstu.

Ji pateikė virtinę klausimų: kaip „pašalinti save“ iš transkripcijos? kaip perteikti emocinę ekspresiją? kaip atspindėti pasikeitusius pašnekovo tono atspalvius? kaip užfiksuoti nerišlius, nukandamus sakinius? O juk svarbu ne tik tai, kaip interviuotojas išgirsta pateikėjo žodžius, bet ir kaip juos išguldytus popieriuje perskaito skaitytojas. Tada šifruotojui kyla naujos dilemos: taisyti ar netaisyti pašnekovo paliktas faktines klaidas? Ar tai daryti pokalbio metu, ar šifruojant? Kaip ir kiek kontroliuoti pašnekovo mintis? Ar atvirai suabejoti jo išsakomais teiginiais? Kaip patikrinti (ir ar tikrinti) jo teiginius?

Šie bendro pobūdžio klausimai tampa dar painesnis, kai pereinama prie sovietmečio liudytojų klausinėjimo, nes jie yra išgyvenę mažiausiai du kardinaliai skirtingus tapatybės lūžius – sovietinį ir posovietinį su savitais „atminties režimais“.

Rusijos moteris kalbinusi Ilič atkreipė dėmesį, kad jos pateikėjų pasakojimuose labai stiprus praeities mitologizacijos aspektas. Viena pašnekovių net sudvejojo, ar tai, ką ji pasakoja, yra jos pačios patirtis iš Antrojo pasaulinio karo laikų, ar ji tik girdėjo apie tai pasakojant kitus. Ką ir kalbėti apie tai, kad toks „prisiminimas“ gali tebūti per penkiasdešimt metų įtvirtintas oficialus tam tikrų įvykių „paaiškinimas“.

Julija Gradskova iš Stokholmo universiteto, taip pat atlikusi interviu su įvairių etninių grupių moterimis, gyvenančiomis Rusijoje, teigė daug dėmesio skyrusi pasirengimui pokalbiams – kaip prisistatyti, kaip elgtis per interviu ir pan., nes jos (gimusios Maskvoje) socialiniai tapatybės bruožai gerokai skyrėsi nuo provincijoje gyvenančių įvairių etninių grupių (pvz., baškirų) socialinės patirties.

Vis dėlto susitikti dviems atmintims trukdė ne tiek jų skirtumai, kiek bendrystės, kurias galima suvesti į tai, kad interviuotoja ir pateikėja gyveno toje pačioje politinėje santvarkoje – „socializme“. Pasak Gradskovos, dėl šios bendrystės pašnekovės galėjo jai daug ko nesakyti vien laikantis prielaidos, kad jos abi tą gerai žinančios, todėl apie tai pasakoti neverta.

Tačiau darydama tokią išvadą ir pati mokslininkė praleidžia išankstinę prielaidą, kad pašnekovė jai yra palanki, t. y. neturi ketinimų kažką nuslėpti ir taip gali pasielgti tik nesąmoningai. Tuo tarpu nesunku įsivaizduoti ir priešingą situaciją, kad jeigu pateikėjas identifikuoja klausinėtoją kaip neturintį sovietmečio patirties, jis gali sąmoningai nutylėti jam nepatogius momentus tikėdamasis, kad prieš jį sėdintis asmuo apie tai nieko nežino (ir todėl neturi žinoti).

Šie pavyzdžiai demonstruoja, kad sakytinės istorijos atstovų nėra apakinęs pasitikėjimas savimi, jų taikomo metodo rizikos ir grėsmės yra suvokiamos. Tačiau čia atsiranda erdvės ir radikaliajam klausimui: mažiausiai keturiasdešimt metų kartojamos tos pačios rizikos ir grėsmės, ir šis kartojimas ar kalbėjimas apie jas vis iš naujo, tarsi tai būtų konkretaus mokslininko ar tyrimo metu padarytas atradimas, kelia įtarimą, kad nė kiek nėra pažengta į priekį.

Jeigu taip, ar toks metodas apskritai gali būti taikomas tokiam komplikuotam metui kaip sovietų laikai, kurie gimdė dvigubą (viena galvoju, kita sakau), jei ne trigubą (viena galvoju, antra sakau, trečia darau) sąmonę.

Jeigu taip, ar toks metodas apskritai gali būti taikomas tokiam komplikuotam metui kaip sovietų laikai, kurie gimdė dvigubą (viena galvoju, kita sakau), jei ne trigubą (viena galvoju, antra sakau, trečia darau) sąmonę, ir ši sąmonės ypatybė vargu ar išnyko kartu su Sovietų Sąjungos griūtimi, o veikiau tik „persitvarkė“ naujomis sąlygomis? Čia pastebėtina, kad konferencijoje, daug svarstant apie sakytinės istorijos keliamas problemas, pati sakytinė istorija taip ir netapo fundamentalia problema, kurią nusako radikalusis klausimas: ar apskritai įmanomą šį metodą taikyti sovietmečio studijoms?

Todėl pranešėjai daug kalbėjo apie įvairius jų tyrimui pavojų kėlusius niuansus, bet taip ir nedrįso prieiti prie išvados, kad visas jų darbas dėl to patyrė nesėkmę. Vis dėlto tarp pranešimų apie sėkmę užkirsti kelią nesėkmei pasitaikė ryški išimtis – Aurimo Švedo paliudijimas.

Jis pasakojo, kaip pirmasis sėkmingas bandymas (interviu knyga su istoriku Edvardu Gudavičiumi1) įkvėpė „jauną istoriką“ tęsti panašius projektus, ir šis užsidegimas pasirodė esąs kiek naivus. Antrosios knygos herojumi turėjo tapti dailininkas Petras Repšys.

Tačiau kai po pirmojo ne itin sklandžiai besiklosčiusio interviu ciklo menininkui buvo pateiktas iššifruotas tekstas, šis nusprendė: „Viskas blogai“. Istorikas nenuleido rankų ir po tam tik¬ro pasirengimo ėmėsi Repšį kalbinti iš naujo.

Vėl buvo atliktas visas pokalbių ciklas, bet po to, kai tekstas buvo iššifruotas ir pateiktas pašnekovui, Švedas išgirdo: „Šiame tekste negaliu surasti savęs“, ir viskas vėl buvo atmesta (patikimų šaltinių duomenimis, panašu, kad viskas baigsis knygos išleidimu, – red. past.).

Neminint kitų dviejų istoriko pateiktų pavyzdžių, užtenka atkreipti dėmesį į patį nesėk¬mės pripažinimo faktą. Žinoma, ši nesėkmė galėtų būti interpretuojama kaip šaltinio, o ne metodo pasirinkimo problema.

Tačiau toks šaltinio elgesys leido Švedui padaryti išvadą, kad į sakytinės istorijos projektą įtrauktos personalijos iš „socialinio elito su dideliu socialiniu kapitalu“ kelia riziką mokslininkams, nes pastarieji gali tapti „šaltinių“ manipuliacijų objektu. Remiantis ankstesniais pavyzdžiais, išvadą būtų galima išplėsti, kad „šaltiniai“ gali manipuliuoti mokslininku nepriklausomai nuo savo socialinės padėties ir socialinio kapitalo, o toks konstatavimas priartina prie galimo atsakymo į radikalųjį klausimą: ir sovietmečiui įmanoma taikyti sakytinės istorijos metodą, bet kartais reikia pripažinti ne niuansų riziką, o visišką nesėkmę.

Nepastebėtas dvidešimtmetis?

Su tam tikromis išlygomis galėtume teigti, kad sakytinės istorijos metodas sovietmečiui tirti buvo taikytas dar iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Tiesa, tai buvo daugiau sociologinės apklausos ir nukreiptos į tikslinę auditoriją – emig¬rantus2. Nuo tada yra surinkta tiek faktinės medžiagos ir požiūrių įvairovės, kad vargu ar papildomi interviu, jei jie nėra labai specializuoti ar jų tikslas nėra atkurti vieno žmogaus istorijos, gali pateikti ką nors išties nauja. Gali būti, kad sovietmečio istoriografijoje egzistuoja didesnis poreikis naujoms interpretacijoms nei medžiagai.

Pavyzdžiui, Kelly Hignett iš Lydso universiteto pristatė Čekijoje, Veng¬rijoje ir Lenkijoje atliktą sakytinės istorijos tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip konstruojami pasakojimai apie nusikalstamą ekonominę veiklą3 „liaudies demokratijos“ metais.

Taigi mokslininkė susitelkė ne į tai, kas buvo ar nebuvo pasakyta, o į tai, kokiais būdais buvo kuriamas ir motyvuojamas pasakojimas. Šitaip Hignett iš tikrųjų pajuda keletą žingsnių pirmyn – galvoja ne apie faktinę medžiagą, o apie psichologines, socialines ir politines įtakas: pateisinti save („mes buvome geri, sistema buvo bloga“), marginalizuoti prisitaikymą („ne tai buvo svarbiausia“), atmesti asmeninę kaltę („visi vogė“), rafinuoti nusikaltimo sampratą („vogiau, nes taip protestavau“) ir t. t.

Tik stebina, kad istorikė iš Lydso, kaip ir daugelis kitų pranešėjų, atsižvelgė į įvairias politines ir sociokultūrines įtakas, bet nekonkretizavo jų kilmės vietos ir laiko, ką ir kalbėti apie šių įtakų kaitą ir dėl to kintančius pasakojimus. „Postsovietinė dabartis“, kaip skelbė konferencijos pavadinimas, daugumos pranešėjų iš principo buvo suvokiama kaip nekintama duotybė, kurioje mes gyvename kiek daugiau nei dvidešimt metų. Iš tokios perspektyvos susidaro įspūdis, kad pasakojimo konstravimo būdai 1992 ir 2012 m. buvo ir turėjo būti tokie patys.

Ar į sovietmetį nutaikyta sakytinė istorija mums (vis dar) gali pasakyti ką nors nauja apie sovietmetį ar iš jos išgauname nauja tik apie posovietinį kismą?

Todėl ne iš dangaus nukrenta ir antrasis radikalusis klausimas: ar į sovietmetį nutaikyta sakytinė istorija mums (vis dar) gali pasakyti ką nors nauja apie sovietmetį ar iš jos išgauname nauja tik apie posovietinį kismą? Jeigu tą patį žmogų būtume pasisodinę ir įrašę pašnekesį 1992, 2002 ir 2012 m., tai ar pasakojimas „apie sovietmetį“ būtų toks pat, ar transformavęsis? Ar praėjus daugiau nei dvidešimt metų po didžiųjų permainų mes vis dar galime „gyvosios atminties“ prašyti žinių apie sovietmetį, ar tik apie ją pačią, t. y. „gyvąją atmintį“?

Atsakymą, jei ir nevienareikšmį, galima nutuokti iš sociologės Jelenos Zdravomyslovos (Sankt Peterburgo Europos universitetas) pranešimo apie „biografinius impulsus“. Jų koncepciją mokslininkė perėmė iš Valerijaus Golofasto: „Biografiniai impulsai sudaro sąlygas atvirumui, pasitikėjimui, nuoširdumui, išsilaisvinimui iš primestų suvaržymų. Šios sąlygos kasdienėje sąveikoje pasireiškia nevisada“.

Tad biografiniai impulsai reiškia, kad žmonės yra pasirengę kalbėti, jie turi ką pasakyti ir šį norą atliepia susiformavęs socialinis poreikis juos girdėti. Kaip teigė Zdravomyslova, po Sovietų Sąjungos griūties šiuos impulsus nesunku buvo užfiksuoti: žmonės aktyviai ieškojo šeimos šaknų, biografinės studijos buvo institucionalizuotos, istorikai ir sociologai inicijavo biografinius tyrimus, knygų rinką užplūdo biografijos, televiziją pripildė laidos apie „gyvenimo istorijas“.

Akivaizdu, kad tam buvo susidariusios palankios politinės (cenzūros panaikinimas viešojoje erdvėje, archyvų atvėrimas), taip pat socialinės ir kultūrinės aplinkybės (naujos tapatybės konstravimas, noras suprasti ir nustatyti savo socialinę padėtį ir t. t.).

Sovietinis legitimumas rėmėsi atminties blokavimu. Tai reiškė, kad individuali atmintis viešai negalėjo pasirodyti, vietoj jos režimas siūlė oficialias biografines formuluotes, klišes, kuriomis žmonės pasinaudodavo specifinėse situacijose, pavyzdžiui, kai jų klausdavo oficialūs pareigūnai ar pasitikėjimo nekeliantys asmenys. Biografiniai impulsai liudijo apie gyventojų norą susigrąžinti (sulydyti į?) „vieną atmintį“. Tačiau, sociologės teigimu, biografinis bumas baigėsi maždaug ties amžių sandūra, kai, viena vertus, žmonės sugebėjo pasidaryti tam tikras savo nugyvento gyvenimo išvadas, kita vertus, biografijų rinka tapo galutinai komercializuota, o į politinį gyvenimą grįžo įvairios spaudimo formos.

Lietuvoje biografiniai impulsai banguoja kitu diapozonu, bet akivaizdu, kad turi stiprių panašumų (ypač pirmuoju pakilimo laikotarpiu), todėl į juos negalima neatsižvelgti, kai pasitelkiamas sakytinės istorijos metodas, ieškomi potencialūs pateikėjai ir sprendžiama, ką iš jų iš tikrųjų galima sužinoti. Jei vyrauja atvirumo, nusiteikimo kalbėti atmosfera, pasiryžimas tiesai, mes išvysime vienokį pašnekovų piešiamą praeities vaizdą, o nuslopimo, susigulėjimo, kitokios kilmės nepasitenkinimo radimosi periodu vaizdas gali pakeisti kone visas spalvas.

Tad ir diskusija apie nostalgiją „aniems laikams“ neturėtų įstrigti svarstymuose apie visuomet tokį patį ir dėl tų pačių priežasčių išsilaikantį reiškinį (tokį įspūdį paliko Ene Kхresaar iš Tartu universiteto pranešimas apie postsocialistinę nostalgiją), o verčiau turėtų išryškinti tą procesų įvairovę, kuri pakišama po skėtine „nostalgijos“ sąvoka.

Bet po trečio ar ketvirto klausimo teirautis apie „anuos laikus“ tapo neįmanoma, nes pašnekovas jau pirmu sakiniu prabildavo apie „šiuos laikus“ ir šiandienes problemas („Bėdų pasitaikydavo, bet dabar...“).

Beveik prieš metus šių eilučių autorius nuėjo pas vienos sunkiai besiverčiančios gamyklos direktorių, kad šis pasidalytų savo patirtimi apie sovietmečio gamyklos gyvenimą. Pokalbiu daugiausia siekta išsiaiškinti tų laikų problemas (socialistinio turto grobstymą, girtavimą, prirašinėjimus etc.).

Bet po trečio ar ketvirto klausimo teirautis apie „anuos laikus“ tapo neįmanoma, nes pašnekovas jau pirmu sakiniu prabildavo apie „šiuos laikus“ ir šiandienes problemas („Bėdų pasitaikydavo, bet dabar...“). Atsilošęs odiniame krėsle ir įsispitrijęs pasitikėjimo kupinu žvilgsniu direktorius troško ne padėti pažinti praeities tikrovę, o įrodyti jos pranašybę prieš šiuos laikus.

„Gana naiviai tikėjausi, kad jeigu neteiksiu moralinio vertinimo, mes galėsime profesionaliai pakalbėti. Tačiau neįvertinau emocijų“, – konferencijoje savo patirtį kalbinti buvusios Čekoslovakijos mokslininkus prisiminė Libora Oates-Indruchová.

Po taip nenusisekusio interviu sunku įvertinti ne tik pateikėjo, bet ir savo paties emocijas – pašnekesys su direktoriumi vyko sausio mėnesį, per didžiausius metų šalčius, tačiau iš gamyklos Naujininkuose į Užupį parkulniavau pėsčiomis ir jokio speigo nepajutau. Galbūt todėl atrodo, kad radikalieji klausimai, skirti sakytinės istorijos metodo taikymui sovietmečio studijoms, nėra tokie jau radikalūs.

http://www.nzidinys.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min