Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 6d. 13:05

Edvardas Gudavičius: Trys Mindaugo paslaptys ir Vytauto Didžiojo karūnavimas

Edvardas Gudavičius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Edvardas Gudavičius

Penktadienį 90 metų jubiliejų švenčia vienas garsiausių Lietuvos istorikų Edvardas Gudavičius. Ta proga 15min siūlo du istoriko medievisto tekstus, kurie bus netrukus pasirodysiančioje jo tekstų, straipsnių ir interviu knygoje „Istorijos inžinierius“ (sudarytojas Aurimas Švedas, išleis leidykla „Aukso žuvys“).

Trys Mindaugo paslaptys

XIII a. Lietuvos istorijoje yra dar daug neišaiškintų mįslių. Tarp jų – bene keletas, susijusių su Mindaugu.

Kaip žinoma, Mindaugas apsikrikštijo 1251 m., o 1253 m., popiežiui tai patvirtinus, buvo vainikuotas karaliumi. Lietuvos valstybė, pripažinta tarptautiniu mastu, bet labai didele kaina: Livonijos ordinas gavo už tai Mindaugo sutikimą užsikariauti žemaičius. Šis karas atvedė į žemaičių pergalę prie Durbės 1260 m., pakeitusią visą politinę padėtį. Atvykę pas Mindaugą žemaičių pasiuntiniai pareikalavo, kad ir jis imtų kariauti prieš vokiečių feodalus, savo ruožtu sutikdami pripažinti Mindaugo valdžią. Žemaičių iškelta vieningos lietuvių kovos prieš pavergėjus politinė programa buvo taip populiari, kad Mindaugas turėjo ją priimti ir 1261 m. pradėjo karo veiksmus. Tačiau jis tam ryžosi po ilgų dvejonių. Popiežius negalėjo pritarti karui prieš Vokiečių ordiną, o popiežiaus pozicija lėmė tarptautinį Lietuvos pripažinimą.

Ne vieno motyvo nulemtas Mindaugo žingsnis susilaukė skirtingų vertinimų ir literatūroje. Buržuazinė vokiečių ir lenkų istoriografija laikė tai Mindaugo atsimetimu nuo krikščionybės. Klerikaliniai lietuvių istorikai įrodinėjo, kad, pradėdamas kariauti su Vokiečių ordinu, Mindaugas vis tiek liko krikščionis. Šaltinių duomenys apie šį Mindaugo žingsnį prieštaringi. Livonijos eiliuotoji kronika vadina jį grįžimu į pagonybę. 1268 m. popiežiaus bulėje velionis Mindaugas apibūdinamas karaliumi krikščioniu. Kiekvienas šaltinis reiškia tam tikrą požiūrį. Peržvelkime juos.

Livonijos eiliuotoje kronikoje išdėstomas Vokiečių ordino požiūris. Karo veiksmus prieš juos kryžiuočiai visuomet traktuodavo kaip kovą prieš krikščionybę. 1387 m. apsikrikštijusius lietuvius kryžiuočių raštija dar ne vieną dešimtmetį pravardžiavo pagonimis, kadangi lietuviai priėmė katalikybę ne iš ordino, o iš lenkų.

Minėtoji popiežiaus bulė rašyta tuo metu, kai Lietuvą valdė stačiatikis Svarnas, taigi joje popiežiui rūpėjo esamai padėčiai priešpastatyti kataliko Mindaugo valdymą apskritai, mažiausiai atsižvelgiant į atskiras šio valdymo detales. Vadinasi, iš šių šaltinių mes sužinome XIII a. politinių jėgų požiūrį į Mindaugo veiksmus, bet jie mums neatskleidžia paties Mindaugo požiūrio.

Livonijos eiliuotojoje kronikoje atsispindi dar vienas požiūris – žemaičių. Kariauti Mindaugą prikalbino atsiųsta žemaičių pasiuntinybė. Žemaičiai, žadėdami pripažinti Mindaugo valdžią, reikalavo, kad jis ne tik kariautų su krikščionimis, bet ir susidorotų su jais pačioje Lietuvos karalystėje. Mindaugas žemaičių norus įvykdė. Tai rodytų, kad karalius priėmė žemaičių požiūrį, bet nepamirškime: apie visa tai pasakoja ta pati ordino kronika, tapatinanti krikščionis su vokiečiais. Taigi ir žemaičių požiūris, juo labiau, kad jį perteikia vokiečių šaltinis, dar ne viską pasako apie Mindaugo poziciją. Bet jau iš jų visų (vokiečių, žemaičių ir paties Mindaugo) galime pasakyti, kad ji buvo skirtingai suvokiama Mindaugo amžininkų. Sykiu aiškėja, kad šios pozicijos būta lanksčios ir įvairialypės. Ką gi manė Mindaugas ir kuo jis stengėsi būti lietuvių, vokiečių feodalų ir popiežiaus akyse?

Šia proga nuodugniau pažvelkime į Mindaugo krikščionybę. Jis apsikrikštijo, įsteigė Lietuvoje vyskupiją, pastatė katalikų katedrą, pripažino popiežiaus viršenybę, gavo iš jo karaliaus vainiką. Bet gerai informuotas rusų Hipatijaus metraštis nurodo, kad Mindaugas ir toliau atlikinėjo pagoniškas apeigas. Nekelia abejonių, kad krikščionybės įtvirtinimo priemonės buvo politinis Mindaugo žingsnis. Tačiau toks pat politinis žingsnis buvo ir aukojimai ir lemtingi įvykiai lietuvių dievams. Juk apsikrikštijo tik negausi Mindaugo aplinka, o šalies gyventojų niekas nekrikštijo. Jų akyse buvo ne taip paprasta nusisukti nuo tėvų tikėjimo.

Su tokiais sunkumais, kaip Mindaugas, susidūrė kiekvienas ankstyvosios feodalinės monarchijos valdovas. Pradžioje šitie valdovai taip ir elgėsi, toliau palaipsniui plėsdami krikščioniškųjų parapijų tinklą ir ryžtingiau iš viešumos šalindami pagoniškuosius kultus. Bet nė vienam jų neteko susidurti su beatodairiška karinių ordinų ekspansija, nė vienoje šalyje ši ekspansija žmonių sąmonėje nesusiliejo su naujo tikėjimo priėmimu, netapo šio priėmimo vaizdiniu. Mindaugas buvo priverstas atsižvelgti į feodalinės Europos politinių viršūnių reikalavimus ir visiškai šitiems reikalavimams priešingas savo pavaldinių nuotaikas. Todėl tiek prieš 1261 m., tiek ir po jų Mindaugas pirmiausia buvo politikas, valdovas ir tik po to krikščionis ar pagonis. Jei to reikėjo, jis buvo ir vienas, ir kitas.

Autorius savo menkybėje nesiima spręsti to, ką jautė ir sakė Mindaugas savo gyvenimo pabaigoje (jis žuvo 1263 m.). Kai kuriuos vokiečių dvasininkus, kaip rašoma eiliuotojoje kronikoje, jis išvijo. Jei jis atlikinėjo pagoniškas apeigas prieš 1261 m., juo labiau jis jas atlikinėjo po to. Bet vargu ar buvo oficialiai apgarsinta, kad atsisakoma krikščionybės, kaip rodytų 1268 m. bulė. Juk oficialus krikščionybės priėmimas buvo tuo metu tolygus tarptautiniam valstybės pripažinimui. Labai tikėtina, kad Mindaugas ir mirė prisidengęs savo daugiaveide kauke, neatskleidęs savo paslapties nei lietuviams, nei vokiečiams, nei popiežiui.

Visa tai sakytina, žinoma, apie asmeninę Mindaugo poziciją. Ji buvo derinama prie įvykių raidos. O ši raida tuo metu nušlavė pirmąjį mėginimą įvesti Lietuvoje krikščionybę. Taigi Mindaugas pirmiausia buvo ne pagonis ar krikščionis, o politikas.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Rugsėjo aštuntoji

Viduramžių Europos valstybių politinėje sistemoje buvo susiklosčiusi tam tikra hierarchija. Pirmoji vieta priklausė Šventajai Romos imperijai (jos pagrindas buvo Vokietijos karalystė, į ją taip pat įėjo Čekijos karalystė ir karalystėmis oficialiai vadinamos Italijos bei Burgundijos žemės). Antroji buvo Prancūzijos karalystė, kurios karaliai save titulavo „krikščioniškiausiais“ valdovais. Viduramžių pabaigoje greta Prancūzijos ypatingą vietą užėmė Ispanija, atsiradusi susijungus Kastilijai ir Aragonijai. Jos karaliaus titulą lydėjo epitetas „katalikiškasis“.

Lietuvos valstybei karalystės rango įtvirtinti nepavyko, ji buvo didžioji kunigaikštystė. Mūsų istorijoje karalystę sukurti bandyta aštuonis kartus, bet tik vienas šių bandymų kurį laiką buvo sėkmingas. Tai įvyko po Mindaugo vainikavimo 1253 m. Šį pirmą ir vienintelį kartą Lietuvos karalystė gyvavo 10 metų (iki Mindaugo mirties 1263 m.).

Antrą kartą karaliaus karūną Kęstučiui pasiūlė išrūpinti Vengrijos karalius Liudvikas Didysis 1351 m. su sąlyga, kad šis apsikrikštys. Kęstutis iš pradžių šį pasiūlymą priėmė, bet Vengrijos kariuomenei atsitraukus nuo Lietuvos sienų, jo atsisakė.

Trečią kartą karaliaus karūną gauti Vytautui Didžiajam 1398 m. rūpinosi Lenkijos karalius Jogaila. Tačiau, Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį su totoriais 1399 m., šie ketinimai sužlugo.

Ketvirtą kartą padėti Vytautui vainikuotis karaliumi pasisiūlė Šventosios Romos imperijos regentas Zigmantas Liuksemburgas 1410 m. pradžioje, norėdamas išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą prieš Vokiečių ordiną (tais pačiais metais įvyko Žalgirio mūšis). Vytautui ši sąjunga buvo labai reikalinga ir jis šio pasiūlymo nepriėmė.

Penktą kartą Lietuvos valdovo karūnacijos klausimas buvo iškeltas garsiajame Lucko suvažiavime 1429 m. Karaliaus karūną Vytautui Didžiajam turėjo atsiųsti tas pats Zigmantas Liuksemburgas, tuo metu jau buvęs imperatoriumi. Šį planą įvykdyti sutrukdė Lenkija, ir Vytautas mirė 1430 m., nespėjęs vainikuotis. Vytauto Didžiojo įpėdinis Švitrigaila pranešė imperatoriui, kad ir jis yra pasirengęs karūnuotis. Tačiau Lenkija užpuolė Lietuvą, ir nesėkmingas karas sutrukdė įvykdyti ir šį šeštąjį bandymą.

Septintą kartą didžiojo Lietuvos kunigaikščio apvainikavimo karaliumi projektą sukūrė valstybės kancleris Albertas Goštautas 1526 m. Aplinkybės buvo nepalankios, ir projektas nebuvo įvykdytas.

Aštuntas ir paskutinis bandymas skyrėsi nuo ankstesnių. 1918 m., jau paskelbus vasario 16 d. nepriklausomą Lietuvos Respubliką, vokiečių okupacinė administracija trukdė Lietuvos Tarybai perimti krašto valdymą. Reikėjo ieškoti išeities ir daryti kompromisus. Manyta Lietuvą paskelbti karalyste, o karaliumi padaryti nežymų vokiečių kunigaikštį (kad mažesnę grėsmę keltų jo ryšiai su Vokietija) Vilhelmą Urachą. Kandidatas jau mokėsi lietuvių kalbos ir turėjo gauti Mindaugo II vardą. Tačiau 1918 m. rudenį Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ir šis kompromisas nebebuvo būtinas.

Greta Mindaugo karaliavimo istoriškai reikšmingiausias buvo penktasis bandymas paskelbti karalystę. 1430 m. Vytautas jau ruošėsi karūnavimo iškilmėms. Karūnacija turėjo sutapti su didesne bažnytine švente ar bent sekmadieniu. Buvo numatyta Žolinė (rugpjūčio 15 d.). Kadangi Zigmantas Liuksemburgas nespėjo atsiųsti karūnos, terminas buvo nukeltas į Švč. Mergelės Marijos gimtadienį (rugsėjo 8 d.). Į numatytą šventę atvyko įvairių šalių valdovai ar jų pasiuntiniai. Deja, lenkai nepraleido vežančios karūną imperatoriaus delegacijos. Vytautas vedė derybas, aptarinėjo su Zigmantu Liuksemburgu, kaip atvežti karūną kitais keliais.

Taip sužlugo dar vienas terminas – Šv. Mykolo diena (rugsėjo 29 d.). O spalio 27 d. Vytautas Didysis mirė.

Rugsėjo 8 d. įėjo į istoriją kaip pagrindinė Vytauto Didžiojo karūnavimo data. Tarpukario Lietuvos Respublikoje ši diena buvo paskelbta Tautos švente (tuomet dar nežinota Mindaugo vainikavimo dienos). Mūsų laikais ši diena įgavo papildomą prasmę.

Ji pradėjo pirmųjų ir svarbiausiųjų Lietuvos Respublikos pripažinimų de jure srautą. Po rugpjūčio pučo (rugsėjo 6 d.) Lietuvą pripažino, atsisakydama savo pretenzijų, Tarybų Sąjunga. Dabar rugsėjo 8 d. minima kaip Marijos žemės padėkos šventė savo Globėjai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min