Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Filosofė: dabar tradicijų laikomasi griežčiau nei bet kada

Klaidinga manyti, kad tradicijos kada nors buvo išnykusios ar galėtų išnykti, tvirtina filosofė Jurga Janutytė. Anot jos, tokį požiūrį suformavo klaidingas tradicijos suvokimas. Iš tiesų, J.Janutytės teigimu, šiais laikais kuriamos griežtesnės tradicijos, kurių ir laikytis reikalaujama griežčiau.
Šventės akimirka
Šventės akimirka / Vidmanto Balkūno nuotr.

„Šiam laikmečiui labai būdinga atrasti, išrasti, konstruoti net ir labai griežtas, imperatyvias, didesnėse ir mažesnėse grupėse praktikuojamas tradicijas. Jų laikomasi nepalyginamai griežčiau. Jos be galo lėtai kinta, nes yra tematizuotos. Ta grupė, kuri laikosi kažkokios tradicijos, tai suvokia kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą ir tokiu būdu atsiskiria nuo visuomenės, kurios nekenčia arba laiko tikruoju blogiu“, – LRT Klasikos laidoje „Manasis aš“ tikina filosofė.

Ji ragina į terminą „tradicija“ žiūrėti plačiai: „Ne vien tik galvoti, kad, jeigu kalbame apie tradiciją, kalbame apie šieną po staltiese, kuris ten dedamas, nes „taip tiesiog reikia“, – sako J.Janutytė.

– Visuomenės gyvenime svarbi tradicija. Kodėl apskritai tradicijos egzistuoja?

– Blogiausia būtų galvoti, kad tradicija – kažkoks pasenęs gyvenimo ar praeities supratimo būdas ir kad jis kažkada buvo išnykęs arba galėtų išnykti. Tai taikoma, kalbant ne tik apie kultūrinę, etninę arba religinę tradiciją, bet ir apie atskiras profesines, šeimos, daugybės įvairių socialinių grupių tradicijas. Netiesa, kad mes apie praeitį sužinome tik iš kažkokių istorinių tekstų. Yra daugybė praeities suvokimo būdų.

Tradicija – kai, ką nors darydami, turime santykį su tais, kurie tai darė prieš tai, norėdami padaryti ką nors taip pat gerai, kaip jie, arba, turėdami kažkokį įsivaizduojamą pavyzdį, bandome kartoti, kad veiksmas pagaliau pavyktų.

Tradicija – kai, ką nors darydami, turime santykį su tais, kurie tai darė prieš tai, norėdami padaryti ką nors taip pat gerai, kaip jie, arba, turėdami kažkokį įsivaizduojamą pavyzdį, bandome kartoti, kad veiksmas pagaliau pavyktų. Galbūt jis niekada nepavyks, niekada tiksliai nepakartosime. Kartojimas atliekamas ne vien to, ką galime pasakyti, išreikšti verbaliai, aprašyti, tiksliai įvardyti, bet kažko daug visumiškesnio. Į tai įeina ir dalykai, kurių niekada neįvardytume, neišskirtume.

Tradicija – veiksme reikalingas praeities žinojimas, santykis su nebūtinai ankstesnėmis kartomis ar tais žmonėmis, kuriuos pažinojau. Jeigu, pavyzdžiui, užsiimu kokiu nors menu, kurį bandė daryti prieš daug šimtmečių, tai gali būti tradicija. Kitaip sakant, tradicijų gali būti labai daug. Mes kiekvienas praktikuojame labai daug tradicijų. Ne tik tas, kurias galime aiškiai išskirti: čia yra mano etninė, o čia – religinė, profesinė tradicija. Jos susipynusios į tokią tamprią giją, kasą ir labai sunkiai išpainiojamos.

Tradicijai niekada nebuvo tokio laikmečio, kai ji visiškai išnyko. Tai pakeitė tik mokslinis žinojimas. Tik mokslinis žinojimas sudaro labai mažą dalį to žinojimo, kuriuo mes grindžiame savo kasdienybę. Tai – tradicija, kurią ne tiek išmokstame nusakyti, kas yra vienas ar kitas veiksmas, kiek išmokstame daryti. To išmokstame, mokydamiesi iš vyresnių žmonių, kol esame vaikai. Paskui, jeigu tai yra profesinė tradicija, – iš tų kolegų, kurie geriau moka ir t. t.

– Kam reikalingos tradicijos? Ar galėtume gyventi, jei jų tiesiog neturėtume žmogaus kasdienybėje?

– Tai – atmintis, atminties forma. Jeigu neturėtume tos žmogiškos atminties, turėtume tik mūsų instinktuose esančią atmintį arba momentinę atmintį, kai staigiai susigaudytume, kaip reaguoti į situaciją. Manoma, kad gyvūnai turi tas dvi atminties formas, o žmonės dar turi vidurinę – kultūrinę – atmintį, kurią jie perima kartu su kažkokiomis formomis.

Sunkiai įsivaizduotume bet kurio laikmečio ir vietovės žmonių grupę, kuri gyventų be tradicijų. Vis tiek yra perdavimo, puoselėjimo, dalinimosi tradicijos ir visa kita.

Tos formos gali būti ritualinės. Kartais – ir labai griežtos, bet jos kartojamos ne dėl pačių formų. Jos kartojamos dėl atminties, kaip toje situacijoje būna ir kaip joje elgiamasi. Manau, kad sunkiai įsivaizduotume bet kurio laikmečio ir vietovės žmonių grupę, kuri gyventų be tradicijų. Vis tiek yra perdavimo, puoselėjimo, dalinimosi tradicijos ir visa kita.

Kitaip sakant, patarčiau plačiai žiūrėti į šį terminą, o ne vien tik galvoti, kad, jeigu kalbame apie tradiciją, kalbame apie šieną po staltiese, kuris ten dedamas, nes „taip tiesiog reikia“, arba dar kokius nors tiksliose, konkrečiose formose pakartojamus tautosakos kūrinius, labai griežtus ritualus, nuo kurių negalima nukrypti.

– Ar Jums neatrodo, kad vis dėlto šiandien gana dažnai taikome tradicijas, bet jų esmės ir prasmės nebežinome?

– Taip atsitikę būtent dėl to požiūrio į tradiciją, kuris susiformavo per šimtmetį ar porą. Tradicija laikomas archajiškas, pasenęs, etnografų ieškomas žinojimas. Tada tai tampa egzotika, estetiniais dalykais. Pavyzdžiui, folklorinis ansamblis atlieka kokią nors giesmę arba dainą ir ją išima iš konteksto. Tai mūsų šventėse pradėta kartoti ir fiksuoti be jokios prasmės, visai nesuprantant, kad tai iš tikrųjų yra ta pati gyvo veiksmo ir bendravimo dalis. [...] Iš tradicijos padaro paveiksliuką: iškerpa, įrėmina, pakabina ant sienos. Tada ta forma jau įsivaizduojama kaip nebekintanti, užfiksuota.

Šis tradicijos supratimas ir tokia jos samprata po truputį turėtų kisti. Ji ir kinta. Visada, net ir labai norint, neįmanoma kažko pakartoti. Tikėti, kad tradiciją sudaro fiksuotos formos – kas iš to blogo? Žinoma, gal žmogui ramu ir atrodo labai gražu. Jis nesupranta.

Jeigu žmogus prisikabinėja daugybę tautinės atributikos, visokių šiaudinių ir molinių dalykėlių, jis sako – aš priklausau šiai grupei, esu tokių pažiūrų. Tai – žaidimas simboliais.

Kai buities pagražinimo prasme naudojami tradiciniai daiktai ir formos, žmogus juos jau paverčia simboliais, deklaracijomis, kuriomis jis sako, kad yra toks ir pats save priskirtų prie tokių pažiūrų. Jeigu jis prisikabinėja daugybę tautinės atributikos, visokių šiaudinių ir molinių dalykėlių, jis sako – aš priklausau šiai grupei, esu tokių pažiūrų. Tai – žaidimas simboliais.

Iš tikrųjų tradicijos, kurioms žmogus priklauso, yra visiškai kituose dalykuose. Tai pasimatytų įsižiūrėjus. Manau, tradicijos labai dažnai paverčiamos neveiksniais, negyvais dalykais. Tada įsivaizduojama, kad dabar jau gyvename, vadovaudamiesi vien tik moksliniu žinojimu, o visu tuo, kas ateina iš tradicijos, galime tik papuošti savo buitį – kaip egzotiškais dalykėliais. Tai reiškia, kad tuose egzotiškuose dalykėliuose jokių tradicijų nebėra. Jos mūsų veiksmui nebereikalingos.

– Klausant Jūsų, kyla mintis, kad, regis, tradicijos ir pokyčiai, kaita daug labiau susiję negu kartais įsivaizduojame?

– Be abejo. Pati tradicijos dinamika vyksta per nuolatinius pokyčius, nes pakartojimas, kaip jau sakiau, yra ne to paties pakartojimas. Tai – pakartojimas, stengiantis pakartoti net nelabai aišku ką. Tiesiog nelabai galima tiksliai įvardyti, ką stengiuosi padaryti. Stengiuosi pakartoti įsivaizduojamą gėrį įsivaizduojamoje situacijoje, kaip man geriau, patogiau arba kaip aš įsivaizduoju, kad tas veiksmas turėtų būti atliekamas. Kartais tos formos netgi labai keičiasi.

Žinoma, formos nuo turinio neįmanoma atskirti. Didžiausios revoliucijos vyksta tada, kai tradicija tematizuojama ir deklaruojama, kad jos privalu laikytis visiems [...]. Tradicija toli gražu nėra taikus, ramus dalykas, kuris perimamas, perduodamas ir vėl perimamas. Ši dinamika – nepalyginimai sudėtingesnė. Visi tie pokyčiai priklauso tradicijai.

– Ko gero, dažnai jaučiama įtampa tarp tradicijos ir pokyčių, inovacijų. Kyla daug diskusijų. Kaip manote, kodėl ta įtampa tokia didelė? Kodėl kartais taip bijoma pokyčių arba reformos? Kodėl suvokiama, kad tai kelia grėsmę tradicijai?

– Apie tai reikėtų kalbėti, turint omenyje religines praktikas. Taip yra būtent dėl formos ir turinio atskiriamumo. Žmonės labai pripranta. Mes priprantame prie kažkokios veiksmo išraiškos. Jeigu išraiška, kūno judesys mums reiškia svarbius dalykus, jis – tiesiog nebepajudinamas, labai sunku jį pakeisti, atsisakyti. Jokiu būdu nereikėtų juoktis iš prisirišimo prie vienokio ar kitokio ritualo. Tiesiog gali būti, kad būtent tokio judesio, veiksmo žmogui reikia tam, kad jis susikauptų būtent tokiai nuotaikai, tokiam religiniam išgyvenimui. Viskas yra normalu.

Nereikėtų į tai žiūrėti vien tik racionaliai ir sakyti – koks jam skirtumas, kiek kartų eiti aplink bažnyčią, arba – koks jam skirtumas, kiek kokių žvakių, koks paveiksliukas. Yra įprotis. Jis vis dėlto – sudėtingas dalykas, kaip ir santykis su daiktais, aplinka, judesiais. Mes aplink save užsiauginame pasaulį, ir jis visas kiaurai prasmingas, susijęs su mumis.

Mūsų kūnas prasitęsia su viskuo, ką darome, su tuo, kas mums įdomu, visur, kur mes nusikreipiame, orientuojamės.

Kartais keičiant, žiūrint iš šono į visai nežymią to pasaulio dalį, jis visas pradeda eižėti, byrėti. Reikėtų (ypač – religinėse bendruomenėse) į tokius dalykus žiūrėti švelniai. Svarbiausia – nesijuokti vieniems iš kitų, nes tai – labai žema. Manau, reikia suprasti, kad tradicija – toks būtinas ir rimtas dalykas, kad kiekvienoje net ir labiausiai racionaliu mąstymu besivadovaujančioje praktikoje, ji vis tiek yra. Prisirišimas prie erdvių, veiksmų, judesių, tembro, tono yra toks didelis, kad kartais net kunigo neįmanoma pakeisti, nes kitas yra „ne toks“. Reikėtų plačiau žiūrėti į tuos dalykus.

– Iš tikrųjų sakoma: „Pripratimas – antras prigimimas.“

– Kad būtų aišku, kas tas pirmas prigimimas, kalbant apie mūsų kasdienę gyvenseną, arba tiesiog kultūrą, reikia atsakyti, ar ji viską apima, ar lieka kažkas, ką mes atsinešame iš prigimties? Tai – amžini klausimai, svarstomi filosofijoje. Žinoma, niekas nesiginčija, kad pasaulis, mūsų įpročiai, tai, ką mes aplink save užsiauginame kaip save pačius, nesibaigia su lig ta vieta, kur yra mus aptraukianti oda. Mūsų kūnas prasitęsia su viskuo, ką darome, su tuo, kas mums įdomu, visur, kur mes nusikreipiame, orientuojamės.

– Kokiose srityse tos tradicijos lengviausiai kinta, pasiduoda šių dienų gyvenimui? Kokių tradicijų pokyčius žmonės priima lengviausiai, o kokiose srityse vis dėlto tai vyksta sudėtingiausiai, susiduriama su daugiausia kliūčių?

– Labai sunku pasakyti, taip imti ir įvardyti...

– Galima tiesiog pasvarstyti.

– Sakyčiau, kad menas kaip tik tam ir skirtas. Jeigu tai – rimtas menas, jis žaidžia su mūsų pripratimais ir kartais tai daro labai produktyviai. Kartais jis kažkokį mūsų pripratimą pasuka taip, kad mes jį apskritai pamatome, nors iki tol ilgą laiką nematėme. Kartais jis parodo jį kažkaip ironiškai. Kartais parodo kokio nors absurdo temą.

Sustabarėjimas viename mąstyme, vienoje veiklos srityje, viename supratime – labai blogai.

Manau, kad [menininkai – LRT.lt] yra tie, kurie pagal pačią savo idėją, paskirtį linkę mus trupučiuką laužyti, sukioti pačia pozityviausia prasme. To laužymo ir sukiojimo irgi reikia. Sustabarėjimas viename mąstyme, vienoje veiklos srityje, viename supratime – labai blogai.

Kitame skalės gale – religinės praktikos, nors čia irgi būtinai visą laiką reikia to judesio, permąstymo. Visą laiką yra pavojus, kad religinė praktika taps tokio uždaro jaukumo šaltiniu, kur nieko kito nebereikia – žinau viską, ką man daryti nuo ryto iki vakaro, ten man labai jauku, labai gera, saugu, jokių pavojų aš nebematau, jokios kančios – taip pat.

Galima įsivaizduoti kančią tiek, kiek priklauso pagal ritualą. Tai, ko gero, – didžiausi pavojai. Tai – tendencijos, kur greičiausiai galima užsidaryti tam tikruose ritualuose: smulkesniuose ar didesniuose, individualiuose ar atliekamuose grupėse. Galima iki mirties ramiai sau nugyventi gyvenimą be jokio streso. Paskui, žinoma, bus pareikalauta.

– „Ramiai, saugiai nugyventi gyvenimą iki pat mirties“ iš Jūsų lūpų neskamba kaip kažkas gero ar puikaus.

– Taip, neskamba. Ko gero, tradicijos yra orientuotos į žmogaus užmigdymą. Žinoma, negalima to sakyti vienareikšmiškai. Įsižiūrėkime, kas tai yra. Tai – vaistas nuo visų ligų: socialinių, visuomenės ir pan.? Ne. Toli gražu. Tradicijų būna įvairių.

Atsimenu vieną miestelį, kuris labai ilgą laiką visą kanalizaciją nuleisdavo į upelį. Kadangi tai – to miestelio kultūrinė tradicija, jie niekaip nesuprato, kodėl reikėtų daryti kitaip. Tai irgi yra pripratimas: saugu, ramu, pigu – yra sąlygos nuleidimus į upelį paslėpti, kad niekas nerastų. Gausu labai įvairių tradicijų. Viskas nepergalvota, nepermąstyta. Turbūt dabar nė vienas žmogus nepasakytų, kad tai – tobula.

Noras visą laiką būti saugiam – silpno žmogaus noras.

Lygiai taip pat – su daugybe tų tradicijų, netgi socialinių. Jose yra tai, kas į bendravimą atėjo iš senovės žmonių. Įsižiūrėję matytume daugybę be galo „neskanių“ dalykų. Pavyzdžiui, pažįstu vieną šeimą, kuri, gyvendama kaime, įsidukrino mažutę mergaitę, kūdikį. Kitą dieną pas juos atėjo kaimynė, senutė, kuri visą gyvenimą gyveno tame kaime ir niekada nebuvo išvažiavusi. Ji sakė – kaip jūs galėjote visam kaimui užtraukti gėdą, į mūsų kaimą įsileisdami šį benkartą. Manau, kad, tai girdint, dabar daug kam per nugarą eina šiurpas.

Deja, toks santykis kyla iš tradicijos. Yra daugybė sričių, kuriose tradicija (ypač – ta senoji, kultūrinė tradicija, kuri nulemia bendravimą) – labai griežta, konkrečiai viską surikiavusi, ir nuo jos neva nebegalima nukrypti. Iš tikrųjų tradicijos yra tie dalykai, kurie visada permąstomi.

– Tradicijos sukurtos tam, kad jas laužytų? Kažkur teko girdėti tokią mintį.

– Iš tikrųjų – taip. Sutikčiau su ta mintimi. Nebūtina tai daryti sąmoningai ir nebūtina laužyti, bet jos – iššūkis. Situacijoje, kai to labai reikia, turi sugebėti pasielgti ne pagal savo įpročius. Reikia suvokti, kad tie įpročiai, t. y. tai, kas tau suteikia, saugumą, jaukumą, uždarumą, yra nelabai gerai. Noras visą laiką būti saugiam – silpno žmogaus noras.

Tradicija niekada negali būti pati sau argumentu – kas nors vertinga vien dėl to, kad tai – mūsų tradicija (ir mes turime tai saugoti). Iš tikrųjų, įsižiūrėjus į mūsų tradicijas, jose yra įvairovė. Yra ir to, ką norėtųsi saugoti ir ko visai nesinorėtų saugoti. Santykis su kitatikiais, kitokiais žmonėmis – irgi tradicijos. To nereikėtų saugoti.

– Užsiminėte apie meną, kaip vieną iš skalės viršuje esančių dalykų, kurie tradicijas gali truputį pajudinti. Kas dar, Jūsų nuomone, gali supurtyti tradicijas, požiūrį į jas?

– Tikriausiai daug kas. Manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai orientuoti į „peržiūrėjimą“. Ne į piktą racionalizavimą ir tos tradicijos naikinimą. Ko gero, [kūrėjai – LRT.lt] tikėjo, kad būtent taip reikia elgtis, tikėjo Apšvietos epocha. Paskui, bent jau XX a. ir, žinoma, mūsų dienomis, nelabai tos nuostatos laikomasi. [...] Tradicijų judėjimas vyksta visą laiką. Jos niekur niekada nedingo. Jos visą laiką peržiūrimos. Įsižiūrėjus į laikmečius, skiriasi tik tai, kiek tradicijų laikomasi ir kaip greitai jos kinta.

– Kaip Jums atrodo, kaip tradicijos šiame laikmetyje kinta, palyginus su ankstesnėmis epochomis? Ko gero, pasakytume, kad dabar viskas greitai kinta?

– Pasakytume, kad greičiau. Kitas dalykas – šiam laikmečiui labai būdinga atrasti, išrasti, konstruoti net ir labai griežtas, imperatyvias, didesnėse ir mažesnėse grupėse praktikuojamas tradicijas. Jų laikomasi nepalyginamai griežčiau. Jos be galo lėtai kinta, nes yra tematizuotos. Ta grupė, kuri laikosi kažkokios tradicijos, tai suvokia kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą ir tokiu būdu atsiskiria nuo visuomenės, kurios nekenčia arba laiko tikruoju blogiu.

Ta grupė, kuri laikosi kažkokios tradicijos, tai suvokia kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą ir tokiu būdu atsiskiria nuo visuomenės, kurios nekenčia arba laiko tikruoju blogiu.

Tai būdinga ir radikalioms religinėms bendruomenėms, ir politiniams radikalams. Tai, sakyčiau, – šio laiko uždarų bendruomenių bruožas. Jos tarsi inkrustuotos, padarytos iš kitos medžiagos, negu aplinka, kurioje jos gyvena.

Įsižiūrėjus į tų bendruomenių tradicijos laikymąsi, ko gero, netgi negalėtume pasakyti, kad prieš 200 metų buvo taip griežtai laikomasi net ir religinių tradicijų. Labai dvilypė padėtis: tradicijos kinta ir greitai, ir lėtai. Labai greitame ir vis greitėjančiame fone atsiranda savaime suprantama alternatyva. Mūsų laikmetis – labai įvairus ir pavojingas, kaip apie jį dažnai kalbama.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius