Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gyvenimas name ant paklėčių: XVI–XVII a. I pusės bajoro kasdienybė

XIX a. II p. etnografinis rusų valstiečių namas ant negyvenamo paklėčio. Užbaikalės tautų etnografinis muziejus.
Šaltinis: / XIX a. II p. etnografinis rusų valstiečių namas ant negyvenamo paklėčio. Užbaikalės tautų etnografinis muziejus.
Šaltinis: Šis tekstas publikuotas žurnalo Naujasis Židinys-Aidai Nr. 8
0
A A

1015 m. miręs Kijevo kunigaikštis iš jo aukšto medinio namo buvo išneštas pro priemenės duris, virvėmis nuleidus kūną ant žemės. Dar būdamas gyvas, kunigaikštis į namus galėjo patekti pakildamas lentine priemenės pakyla, apačioje palikdamas kelis be pamato sunertus sienojų vainikus – vadinamąjį paklėtį. 1583 m. Vilniaus pavieto Merkinės dvare gyvenamojo namo paklėtyje gulėjo velionio Jurgio Jakubavičiaus Gardyno kūnas. Šis tikriausiai buvo išneštas per apačioje, paklėtyje, įrengtas duris. Naujasis šeimininkas į namų gyvenamąsias patalpas įžengs laiptais užsiropštęs į prieangį. Taigi tai du mirties šešėlio paliesti namai, vienas nuo kito nutolę laike ir erdvėje, ir vis dėlto – kai kuo panašūs.

Gyvenamųjų namų ant paklėčių tradicijos egzistavimas LDK jau anksčiau buvo pastebėtas keleto Lietuvos istorijos tyrėjų. Viena pirmųjų tai atskleidė Algė Jankevičienė, teigusi, kad XVI a. „dvarų rūmai“ dažniausiai buvę statomi ant aukštų paklėčių, o XVII a. – jau be jų.

Tiesa, dabar prieinamas daug platesnis šaltinių ratas leidžia patikslinti, kad bajorai namus ant paklėčių statydinosi dar ir XVII a. pirmoje pusėje.

Daugiau įžvalgų šiuo klausimu yra pateikęs Juozas Jurginis. Būtent jis atkreipė dėmesį, kad namų ant paklėčių statybos tradicija esanti ypatinga – ją netgi sudėtinga suvokti  iš tyrėjo gyvenamojo laiko retrospektyvos. Apie šią problemą Jurginis rašė šitaip: „Tai, kas parašyta inventoriuose, dabar ne taip lengva suprasti. Mes žinome klėtį, prieklėtį ir paklėtį. Bet kaip gyvenamasis namas galėjo stovėti ant paklėčio, mums nebesuprantama“.

Vis dėlto istorikas atskleidė, kad aptariamojo meto namo paklėtis – tai keli apatiniai sienojų vainikai, be pamato sunerti ant žemės, o paklėčio patalpa būdavusi naudojama kaip podėlis.

Kiek vėliau Mečys Urbelis nustatė, kad tokie namai XVI a. buvo būdingi pasiturinčių bajorų sodyboms. Išskirtiniu tokio namo bruožu tyrėjas laikė ne tik paklėtį, bet ir prieangį, tačiau turime pabrėžti, kad šią architektūrinę konstrukciją turėjo ir namai, statyti tiesiog ant žemės. Šiuolaikinėje istoriografijoje namų ant paklėčių statybą Žemaitijoje yra pastebėjęs Eugenijus Saviščevas.

Tyrėjas tai laiko modernumo ženklu to meto bajoro kasdienybėje. Išsamiau bajorų gyvenamuosius namus tyrinėjusi Dalė Puodžiukienė pritarė Urbeliui – tokie namai buvo būdingi turtingiesiems bajorų luomo atstovams. Tyrėja taip pat nustatė, kada ir kodėl dvarų architektūroje paklėčių buvo imta atsisakyti.

Nepaisant minėtų istorinių tyrimų, Lietuvos visuomenės atmintyje nėra išlikęs namo ant paklėčių, kaip bajoro kasdienio gyvenimo tikrovės, vaizdinys. Lietuvių kalbos žodyne paklėtis apibrėžiamas tik kaip vieta po klėtimi, pastogė prie klėties ar klėties pasienis.

Nors paklėtis pirmiausia ir buvo klėties architektūrinis elementas, ką pasako ir aiški etimologinė sąsaja, o pati klėtis LDK buvo ne tik ūkinis, bet ir gyvenamasis pastatas (aptariamuoju laikotarpiu – paprastai jau tik valstiečių sodybose), paklėtį turime sieti ir su XVI–XVII a. pirmos pusės bajorų gyvenamuoju namu, kuris šaltiniuose vadinamas seklyčia (swetlica, светлица) arba namu ant paklėčių (dom na podkletach, домъ на подклетахъ).

Čia ir pamėginsime šį objektą – bajorų namus ant paklėčių – kilstelėti į tyrimo akiratį ir suprasti kaip fenomeną – kaip kultūrinių sankirtų išdavą, kaip atskirą architektūrinės raidos tarpsnį, kaip bajoro šeimos būvį ir jo sąlygas. Tam tikslui pasigilinsime į svarbiausių šaltinių – bajorų dvarų inventorių – duomenis, išryškindamos namų ant paklėčių architektūros, vidaus plano ir gyvensenos juose problemas. Todėl pasitelksime keletą konkrečių pavyzdžių, kaip atskiri asmenys įsikurdavo tokiuose namuose.

Gyvenamieji namai ant paklėčių LDK žinomi nuo XVI a. pradžios. Jonas Čižas tokį namą dar prieš 1547 m. pasistatė Varnių dvare, Vilniaus paviete, o Stanislovo Davainos namas ant paklėčių, stovėjęs Daugirdiškio dvare, Trakų paviete, 1552 m. jau buvo supuvęs.

Per XVI–XVII a. pirmos pusės laikotarpį tokių bajorų namų statybos tradicija apėmė rusėniškas žemes (ir dabartinės Baltarusijos, ir Ukrainos) bei visą Lithuania propria teritoriją. Ši tradicija buvo Kijevo Rusios palikimas. Jau X a. Podolės Kijeve ant paklėčių buvo statyti ūkiniai pastatai, naudojami kaip klėtis javams laikyti. X a. antroje pusėje Naugarde apatinį aukštą – ūkinį paklėtį – turėjo ir gyvenamieji namai. XI a. pradžioje ant paklėčio konstrukcijos buvo suręstas minėto Kijevo kunigaikščio gyvenamasis namas. XIV a. tokie namai buvo žinomi ir Polocke, Smolenske, Vitebske, Maskvoje.

Tokia statybos tradicija buvo būdinga medinei architektūrai. Įrengiant paklėtį, keliais sienojų vainikais pakeliant namą nuo drėgnos žemės, buvo siekiama apsaugoti pastatą, ypač gyvenamąsias patalpas, nuo pernelyg greito supuvimo. Ši namų greitos „senatvės“ problema LDK iš tiesų buvo ryški per visą aptariamąjį laikotarpį. Juk medinių pastatų „išgyvenimo“ laikotarpis siekė tik 30–40 metų. Su tokia problema neteko susidurti Vakarų Europos kilmingiesiems, gyvenusiems mūrinėse pilyse ar rūmuose. Tačiau ją aiškiai juto medinius dvarus turėję lenkų bajorai. Įdomu, kad lenkų medinėje architektūroje paklėčių nebuvo, tad ši statybos tradicija, į Lietuvą atėjusi iš rusėniškų žemių, čia ir sustojo.

Namai ant paklėčių būdavo statomi bajorų kaimo sodybose – vyraujančioje to meto bajorų gyvenamojoje aplinkoje. Čia toks namas buvo išskirtinis, aukščiu pralenkęs visus sodybos pastatus: kitą vienaaukštį bajoro gyvenamąjį namą prie žemės, pastatytą be jokio pamato ir be paklėčio, taip šeimynos (tarnų) namą bei ūkinius pastatus.

Su juo galėjo lygiuotis tik klėtys ir svirnai, taip pat neretai statyti ant paklėčio konstrukcijos. Gyvenamojo namo paklėtis buvo iš tiesų aukštas – vieno namo aukšto, nors paprastai jame nebūdavo gyvenamųjų patalpų. Žvelgiant iš išorės, apačioje matėsi tik aukštas medinių rentinių cokolis, o tik pakėlus akis – gyvenamųjų patalpų stikliniai langai su medinėmis langinėmis. Į gyvenamuosius kambarius būdavo patenkama užlipus laiptais ir įėjus per priemenės duris.

Toks namas į kitus bajorų namus, statytus prie žemės, buvo panašus prieangiu, kuris apskritai buvo itin būdingas ir Lenkijos,  ir LDK bajoriškajai medinei architektūrai. Namo ant paklėčio stogą, kaip ir įprastai bajorų namus šiuo laikotarpiu, dengė skiedros arba malksnos.

Šių namų (kaip ir statytųjų tiesiai ant žemės) vidaus planas nebuvo šabloniškas. Kiek name bus patalpų ir kam jos bus naudojamos, buvo paties bajoro pasirinkimas, nelygu poreikiai ir turtingumas. Tačiau esminius vidaus plano aspektus veikė tradicija ir naujos architektūrinės tendencijos. Tradiciškai per visą aptariamąjį laikotarpį, o ir vėliau, gyvenamosios patalpos bajorų name grupavosi abipus didelės priemenės.

Esminius vidaus plano aspektus veikė tradicija ir naujos architektūrinės tendencijos.

Tačiau jeigu XVI a. pirmoje pusėje net ir pasiturinčio bajoro name būdavo vos dvi patalpos – seklyčia arba kamara su priemene, ar abipus priemenės seklyčia ir kamara, tai antroje amžiaus pusėje patalpų gausėja. Tokia tendencija atsispindi ir namų ant paklėčių architektūroje. Jei buvo pagrindinis gyvenamasis namas, tai vienoje jo priemenės pusėje būdavo valgomasis, kitoje – mažesnė seklyčia, o prie šios – kamara.

Nuo XVI a. antros pusės šalia kamaros arba priemenės imtos įrengti išvietės, vidaus plano schemoje taip pat atsiranda dvi ar daugiau priemenės bei alkierius – papildoma gyvenamoji patalpa šalia seklyčių ir kamarų. Alkierius buvo itin būdingas Lenkijos architektūros elementas. Alkierių, kaip ir kitus Vakarų Europos architektūros elementus, pirmiausia perėmė didikai. Jų namuose ant paklėčių būdavo įrengiama daug patalpų. Įspūdingas turėjo būti toks Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos namas, pastatytas Derevinos dvare, Minsko paviete. 1591 m. jį sudarė 15 patalpų ir 4 paklėčiai.

Šaltinis: Древняя Русь. Город, замок, село, ред. Борис А. Колчин,  Москва, 1985./Kijevo kunigaikščio kūno išnešimas 1015 m.
Šaltinis: Древняя Русь. Город, замок, село, ред. Борис А. Колчин, Москва, 1985./Kijevo kunigaikščio kūno išnešimas 1015 m.

Kaip vyko gyvenimas tokiame name, galima suprasti pažvelgus į konkrečius pavyzdžius. Visi jie buvo laikomi pagrindiniu gyvenamuoju namu sodyboje, visi atspindi XVI a. antros pusės gyvenimo realijas, kadangi tik nuo šio laikotarpio dvarų inventoriuose atsiranda detalesnis jų aprašymas. Pasirinkti pavyzdžiai skiriasi trimis aspektais: 1) inventoriaus sudarymo metais (XVI a. šeštas dešimtas dešimtmetis), 2) teritorija (Lithuania propria, išskiriant ir Žemaitiją, bei rusėniškos teritorijos), 3) savininkais (priklausę skirtingoms bajorijos luomo stratoms).

1556 m. Gardino paviete, Rusotos dvare, dideliame name ant dviejų paklėčių gyveno valdovo maršalkos pareigybininkas Jurgis Jokūbaitis Volčkavičius. Jo namas atspindėjo to meto aukšto statuso bajoro gyvenseną, kurioje šeimos privatumas privalėjo derėti su viešumu, kaip būtinybe reprezentuoti savo statusą. Dėl to viename namo gale buvo įrengtas erdvus valgomasis, kuriame turėjo užtekti vietos būriui svečių.

Privačiam šeimos gyvenimui buvo skirta kita namo pusė – šviesi seklyčia ir tamsesnė kamara, kurioje buvo miegama. Šias dvi dalis skyrė didelė priemenė, į kurią pirmiausia būdavo patenkama atėjus iš lauko. Tad namo gyvenamasis aukštas turėjo keturias erdvias patalpas. Deja, mes nežinome, kaip jos buvo apstatytos. Žvelgiant retrospektyviai, seklyčiose turėjo stovėti krosnys, priemenėje – kaminas dūmams išeiti, o visa apstatyta stalais ir suolais – pagrindiniais to meto baldais.

Po šiuo namu buvo įrengti du paklėčiai. Juos Volčkavičius naudojo kaip sandėliukus. Viename paklėtyje jis tuo metu laikė pašarus žirgams – 20 statinių duoklinių avižų. Kitame – maisto produktus savo šeimos virtuvei: kubilą sūdytų ir 5 kubilus raugintų kopūstų, 40 vainikų svogūnų, 2 vainikus česnakų, po statinę pastarnokų ir burokėlių.

Po šiuo namu buvo įrengti du paklėčiai. Juos Volčkavičius naudojo kaip sandėliukus. Viename paklėtyje jis tuo metu laikė pašarus žirgams – 20 statinių duoklinių avižų. Kitame – maisto produktus savo šeimos virtuvei: kubilą sūdytų ir 5 kubilus raugintų kopūstų, 40 vainikų svogūnų, 2 vainikus česnakų, po statinę pastarnokų ir burokėlių.

Šeimynai (tarnams) pavalgydinti tuomet čia buvo laikomi 3 kubilai balandų ir kopūstų. Tame pačiame paklėtyje buvo padėtas nenaudojamas virtuvinis katilas, nedidelė geležinė grandinė, žibintas, vamzdžiai degtinei varyti ir geležinis pjūklas19. Tokia paklėčiuose laikytų dalykų visuma tik patvirtina, kad šis namas ant paklėčių priklausė asmeniui, kurio dvaro ir namų ūkis buvo išplėtotas.

Spalvinga buvo Upytės paviete, Plonėnų dvarelyje gyvenusio Venslavo Plonenskio kasdienybė. Dar iki 1569 m. jo naujame name ant paklėčių buvo įrengta didelė seklyčia, priemenė ir mažesnė seklyčia su kamara.

Naują namą bajoras statydinosi pagal dar tebestovinčio senojo pavyzdį – jų plano struktūra ta pati, tik senajame po paklėčiais dar buvo išrausti rūsiai. Abiejų – naujo ir seno (galėjusio turėti apie 20 metų) namo įrengimas sutapo su apie XVI a. vidurį pastatyto Volčkavičiaus namo įrengimu.

Tad šiuo požiūriu namai ant paklėčio rusėniškoje teritorijoje ir Žemaitijoje praktiškai nesiskyrė. Nors Plonenskis neturėjo svarbios pareigybės, jis buvo pasiturintis bajoras. Norėdamas tai pademonstruoti, įsigijo du brangius vokiškus stalus ir pasistatė juos naujojo namo didžiojoje seklyčioje, taip pat įsirengė raudonai dažytą krosnį, parūpino 4 suolus.

Priešinėje šio namo seklyčioje taip pat buvo raudonai dažyta krosnis, tačiau stalas – paprastas, su trejais suolais. Po namu įrengtuose paklėčiuose dar nebuvo nieko sudėta, jie buvo tušti. Tik keista, kad pats namas buvo dengtas šiaudais, o ne skiedromis – paprastai šiaudais būdavo dengiami tik paprasti ūkiniai pastatai. Vis dėlto šiuo atveju tai negali būti Plonenskio skurdumo ženklas – senąjį namą dengė storlentės ir tik kamaros dalį – šiaudai, o jo visa sodyba buvo didelė – trijų kiemų, su 21 pastatu.

Į XVI a. pabaigą tokių pasiturinčių bajorų, o ypač didikų, namai ant paklėčių tampa vis prabangesni. Juose įrengiama daugiau įvairios paskirties patalpų, o šios apstatomos brangiais baldais, turinčiais ne tik funkcinę, bet ir dekoracinę reikšmę. 1580 m. Petras Adamkevičius, turtingas Žemaitijos bajoras, po mirties savo sūnums paliko Kolainių dvarą, kuriame tuo metu stovėjo du gyvenamieji namai – abu ant paklėčių.

1580 m. Petras Adamkevičius, turtingas Žemaitijos bajoras, po mirties savo sūnums paliko Kolainių dvarą, kuriame tuo metu stovėjo du gyvenamieji namai – abu ant paklėčių.

Viename jų įrengta didžioji seklyčia tviskėjo to meto prabanga – nauja, žaliai glazūruotų koklių krosnis, staliaus darbo didelė spinta, ąžuolinis staliaus darbo stalas, viduryje seklyčios ant lubų grandine prikabinta žalvarinė žvakidė su devyniomis žvakėmis ir dar trys suolai laukė pritariamo svečių žvilgsnio.

Kitos patalpos buvo kuklesnės – tai priemenė, už jos kamarėlė, kitam namo gale – kamara su suolais, kamarėlė su suolais ir žaliai glazūruota krosnimi, išvietė. Po šiomis patalpomis buvo 3 paklėčiai, kuriuos Adamkevičius, kaip ir daugelis tokiuose namuose gyvenusių bajorų, naudojo sudėti daiktams ir maisto produktams. Viename jo namo paklėtyje buvo padėtas nedidelis ąžuolinis stalas, alaus statinė, trys mažos statinaitės, du blogi kibirai, vyšnių kubilas ir supuvę kubilai.

Greta, tik už virtuvės pastato, stovėjęs kitas namas nenusileido jau aptartajam. Vienoje seklyčioje sienos tarp langų buvo išmuštos žalia gelumbe, įrengta žaliai glazūruota krosnis, stovėjo 2 ąžuoliniai staliaus darbo stalai ir 4 suolai prie sienų. Priešinė seklyčia, už priemenės su išviete, buvo didelis ir prabangus šeimos miegamasis. Čia stovėjo staliaus darbo lova, šaltu metu kūrenosi žalia glazūruota krosnis, buvo ąžuolinis staliaus darbo stalas, o prie jo – suolas su skrynia ir staliaus darbo suoliukas, dar keturi suolai sustatyti palei sienas. Šio namo paklėčiuose buvo įrengti aruodai su miežiais, avižomis, rugiais, grikiais, statinėje laikomas salyklas, o viename paklėčių numestas senas turkiškas balnas.

Šaltinis: Юрий А. Якимович, Зодчество Беларуссии XVI – середины XVII в. Справочное пособие, Минск, 1991./Jurgio Jokūbaičio Volčkavičiaus Rusotos dvaro gyvenamasis namas ant dviejų paklėčių – pagal 1556 m. inventorių.
Šaltinis: Юрий А. Якимович, Зодчество Беларуссии XVI – середины XVII в. Справочное пособие, Минск, 1991./Jurgio Jokūbaičio Volčkavičiaus Rusotos dvaro gyvenamasis namas ant dviejų paklėčių – pagal 1556 m. inventorių.

Dar didesne prabanga, sudėtingesne vidaus plano struktūra ir dydžiu pasižymėjo Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos pagrindinis gyvenamasis namas. 1591 m. Derevinos dvare, Minsko paviete, buvusį didįjį namą ant paklėčių sudarė 15 patalpų. Didelis valgomasis buvo apstatytas ne tik žaliai glazūruota krosnimi su židiniu, dviem stalais ir suolais, bet ir kredenso prototipu – vadinamąja služba, na kturey pic nalewano. Šis baldas, LDK interjere atsiradęs tik XVI a. antroje pusėje, liudijo itin turtingą namų atmosferą.

Name buvo dar 3 didelės menės, kuriose stovėjo po žalią glazūruotą krosnį su židiniu, stalą ir kelis suolus.

Name buvo dar 3 didelės menės, kuriose stovėjo po žalią glazūruotą krosnį su židiniu, stalą ir kelis suolus. Dviejose nedidelėse kamarose ir alkieriuje buvo laikomi daiktai. Kitame alkieriuje, atskirtame viename iš kambarių, stovėjo mažas staliukas ir suolas, o ant sienos kabėjo tapytas popierinis paveiksliukas. Name, be didžiosios priemenės, buvo įrengtos dar trys priemenėlės, vienoje kurių buvo jau blogos būklės ugniakuras. Dar dvi mažos patalpėlės buvo skirtos išvietėms. Po tokiu dideliu namu buvo įrengti net keturi paklėčiai.

Tačiau ne itin pasiturinčių bajorų luomo atstovų kasdienybė per visą aptariamąjį laikotarpį buvo pastebimai kuklesnė. Štai iki mirties 1562 m. nedidelį Paštuvos dvarelį (dabartinis Kauno r.) turėjusi Vilkijos karužienė Jonieška Martynienė Ručkevičienė gyveno seklyčioje, kuri tais metais jau buvo sena. Ją tesudarė viena patalpa su krosnimi, ilgu stalu ir suolais. Po seklyčia, paklėtyje, bajorė laikė sukauptus maisto produktus ir kai kuriuos paprastus daiktus: 5 alaus statines, tačiau jau be alaus, 2 kubilus kopūstų, mėsos paltį, lašinius ir pusę šiupininės žirnių, taip pat 2 tuščias pintinėles, 4 medinius dubenis ir 5 medinius šaukštus.

Taigi palyginti su aukščiau aptartaisiais, šios bajorės turtinis lygmuo iš tiesų buvo daug žemesnis, tad ir kasdienybė, kaip matome, – skurdesnė. Nepaisant to, savo kasdienybei (bet ne reprezentacijai) ji buvo aprūpinta. Jos sodybą sudarė dar 11 pastatų, tarp jų 2 klėtys ant pak­lėčių, pirtis, pastatai javams laikyti ir kt., dvare buvo laikomi trys jaučiai arimui, trys karvės, trys kumelės ir kiti gyvuliai, bajorė turėjo ir kelis alavinius indus.

Jonas ir Čėsna Petravičiai Nekrošiai net ir pačioje amžiaus pabaigoje (1597) gyveno name, kuriame buvo tik trys patalpos. Tuo metu jis stovėjo Motėnų dvare, Veliuonos valsčiuje.

Jonas ir Čėsna Petravičiai Nekrošiai net ir pačioje amžiaus pabaigoje (1597) gyveno name, kuriame buvo tik trys patalpos. Tuo metu jis stovėjo Motėnų dvare, Veliuonos valsčiuje. Vis dėlto namas buvo didelis, eglinis, pastatytas ant dviejų paklėčių. Kaip ir pridera bajorams, name buvo įrengta didelė šviesi seklyčia. Tačiau priešais ją, už priemenės, tebuvo tik kamara, kurioje tada buvo sudėti patalai: dvi didelės viršutinės pūkinės antklodės, dvi apatinės antklodės ir keturios pūkinės pagalvės24.

Minėti pavyzdžiai rodo, kad per visą aptariamąjį laikotarpį egzistavo gyvenamųjų namų ant paklėčių skirtybės, nulemtos šeimininko turimų turtų, bet ne regioniškumo. XVI a. pabaigoje atotrūkis tarp šių skirtybių tapo dar didesnis – mat į didikų ir pasiturinčių bajorų namus, išlaikiusius senas Kijevo Rusios architektūrines tradicijas, skverbėsi vakarietiškasis modernumas.

Jo apraiškos buvo stikliniai langai, importuoti baldai ir audiniai, naujoviški, nuo XVI a. antros pusės bajorų namuose pasirodantys baldai: lova, spinta, kredensas, taip pat paveikslai. Tokių apraiškų būta dar daugiau – tai knygos, muzikos instrumentai, šakutės ir kt. Tačiau vakarietiškumo lygis koreliavo su bajoro turtiniu ir socialiniu statusu – juo šis buvo aukštesnis, juo didesnė tikimybė jo namuose aptikti minėtų apraiškų.

Jo apraiškos buvo stikliniai langai, importuoti baldai ir audiniai, naujoviški, nuo XVI a. antros pusės bajorų namuose pasirodantys baldai: lova, spinta, kredensas

Tačiau šį fenomenalų statinį jau XVI a. antroje pusėje persekiojo „seno namo“ apibrėžtis. Pasenus šiam, naujas namas būdavo statomas ir be paklėčių. Nuo XVII a. vidurio namai ant paklėčių jau pastebimai nyko iš LDK kraštovaizdžio.

Didžiausią įtaką šiam procesui darė Vakarų Europos architektūros pavyzdžiai, kuriuos pirmiausia perėmė didikų ir pasiturinčių bajorų dvarai – juose kilo dideli vienaaukščiai daugiafunkciniai namai.

Taip materialus objektas, tapęs dulkėmis žemėje, laipsniškai išnyko ir iš vaizduotės, iš visuomenės sąmonės. Tačiau iki šiol mintis apie namus ant paklėčių esti tolėliau į rytus – dabartiniame rusų kalbos žodyne išlaikyta paklėčio kaip gyvenamojo namo aukšto reikšmė – tokie buvo ir etnografiniai rusų valstiečių pastatai.

www.nzidinys.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min