Dabar populiaru
Publikuota: 2018 balandžio 1d. 10:20

Ir po Vasario 16-osios akto Vokietija laikė Lietuvą savo vidaus problema

Lietuvos Taryba – Nepriklausomybės akto signatarai
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. / Lietuvos Taryba – Nepriklausomybės akto signatarai

Net ir paskelbus Nepriklausomybės Aktą, vokiečiai nesirengė suteikti lietuviams jokio savarankiškumo ir pabrėžė, kad Lietuva ir toliau bus valdoma kaip okupuota teritorija, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. Per vasario 20 d. pasitarimą buvo svarstoma, kaip Lietuvą ir Kuršą sujungti personaline unija su Prūsija. O pasitarimo dalyviai Lietuvos Tarybą vadino įvairiais įžeidžiais žodžiais ir siūlė net represiniais būdais susidoroti su jos nariais, kad netrukdytų garantuoto Lietuvos įjungimo į Vokietiją.

Laikraštis, kurio nebuvo

Kaip pamename, po Vasario 16 dienos Nepriklausomybės Akto pasirašymo Lietuvos Taryba kreipėsi į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovą Lietuvoje Georgą Boniną su prašymu paskelbti šį dokumentą „Lietuvos aide“. Artimiausias laikraščio numeris turėjo pasirodyti antradienį vasario 19 dieną. Akto tekstą faktinis laikraščio redaktorius Petras Klimas dar vasario 16 dieną perdavė į Martyno Kuktos spaustuvę, kur buvo spausdinamas „Lietuvos aidas“. Pirmame vasario 19 dienos laikraščio puslapyje didelėmis raidėmis buvo atspausdintas Nepriklausomybės Akto tekstas.

Pagal dar 1915 metais gruodžio 5 dieną okupacinės valdžios spaudos tvarkymo įstatymą kiekvienas laikraščio numeris prieš spausdinant turėjo būti aprobuotas Rytų kariuomenės fronto vado štabo spaudos skyriaus. Visą okupacijos laikotarpį skyriui vadovavo Frydrichas Bertkau. Kiekvienas surinktas ir išspausdintas laikraščio numeris privalėjo būti pristatytas į spaudos skyrių cenzūrai. Tik po cenzoriaus leidimo buvo leidžiama platinti leidinį.

Už spaudos taisyklių pažeidimus laukė labai griežtos bausmės. Už pažeidimus buvo galima sulaukti 20 tūkst. markių baudos ir 3 mėnesių kalėjimo bausmės. O štai už nelegalius spaudinius – iki 3 metų kalėjimo ir 50 tūkst. markių bauda. Taip pat buvo leidžiama konfiskuoti spaustuvę, kurioje buvo išspausdintas nelegalus leidinys.

Petras Klimas, nujausdamas, kad okupantai neleis viešai platinti laikraščio, kelis be cenzūros leidimo atspausdintus laikraščio egzempliorius paslėpė. Cenzorius ne tik kad neleido spausdinti laikraščio, bet ir pasiuntė kareivius į spaustuvę. Spaustuvėje buvo atlikta kruopšti krata. Konfiskuoti signaliniai laikraščio egzemplioriai, surinktas laikraščio tekstas išbarstytas, o pati spaustuvė uždaryta. Petras Klimas pirmąjį laikraščio puslapį su Nepriklausomybės Aktu slapta atspausdino Kazimiero Strazdo spaustuvėje. Šis laikraščio puslapis su Nepriklausomybės Aktu per patikimus žmones skubiai išplatintas visoje Lietuvoje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Petras Klimas
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Petras Klimas

„Lietuvos aido“ redakcija protestuodama prieš cenzūros įstaigos draudimus ir drastiškus veiksmus vasario 19 dieną iš viso neišleido laikraščio. Štai kodėl sakome, kad Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas laikraštyje, kurio oficialiai nėra. Šiame laikraščio numeryje cenzoriaus nepasitenkinimą sukėlė ne tik pats Nepriklausomybės Aktas, bet ir dar keli straipsniai. Tai visų pirma Tarybos vicepirmininko Jurgio Šaulio straipsnis „Dėl nepriklausomybės paskelbimo“:

„Laukiamoji valanda išmušė. Šeštadienį, vasario 16 d., Lietuvos Taryba vienu balsu nutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes tam tikru aukščiau spausdinamu pareiškimu, prašydama jų pripažinti Lietuvos valstybę...

Įvyko, ko visa Lietuva senai troško bei laukė, ir Lietuvos Taryba, pasiryžusi prie šio žingsnio, išpildė tik aiškią tautos valią, kartkartėmis ir įvairiais būdais išreikštą...

Ar tai paimsime Amerikos lietuvius, ar tai gyvenančius neutralinėse valstybėse lietuvius emigrantus, ar pagalios Rusijos lietuvius – visų jų norai ir pageidavimai, viešai pareikšti ir liečią Lietuvos ateitį, atitinka nutarimą, kurį yra priėmusi Lietuvos konferencija, posėdžiavusi Vilniuje rugsėjo 18–23 d. 1917 metais, o kuriuo remdamos ir skelbia dabar Lietuvos Taryba Lietuvos nepriklausomybę.

Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Taryba pildo tokiu būdu ne tik lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimą, bet ir aiškiai apsireiškusį lietuvių tautos liepimą.

Sunkią valandą, kada karas nenustoja vis dar siautęs, atgimsta mūsų valstybė. Todėl iš anksto galima jau spėti, jog jos kėlimosi darbas nebus greitas ir lengvas.

Ir sunkių valandų turės be abejojimo pergyventi dar Lietuvos Taryba, bedirbdama priruošiamąjį darbą kol nebus sušauktas steigiamasis seimas...

Tame darbe reikalauja todėl ir laukia Lietuvos Taryba užuojautos, supratimo ir pagalbos iš plačiosios Lietuvos visuomenės, kurios reikalams juk ji ir tarnauja.“

Kitas, dar didesnį cenzorių nepasitenkinimą turėjęs sukelti straipsnis, tai Petro Klimo „1918 m. vasario 16 d...“ Jame pirmą kartą apžvelgtas visas Lietuvos Tarybos nueitas kelias nuo Vilniaus konferencijos iki Nepriklausomybės Akto paskelbimo. Čia ryškiai atskleistos abejonės ir klystkeliai, kuriais buvo einama į nepriklausomybę ir parodomi aneksiniai vokiečių siekiai:

„Taryba savo uždavinį sargiai dabodama, ilgai blaškėsi karo valdžios replėse. Nematydami jokios permainos, žmonės dargi nustojo tikėję kokia nors Tarybos galia...

Tokiu širdies skausmu Taryba ėjo į pirmąsias derybas su Vokietijos vyriausybe gruodžio 11 d. kai Vokietija ir Rusija viešai pripažino tautų apsisprendimo teisę, Taryba matėsi galinti iš to padaryti savo išvadas... sunkiai ir toli gražu ne reikiamai aiškiomis sąlygomis teko Tarybai tos išvados daryti. Vokietijos vyriausybė čia žiūrėjo ne tiek pripažintos liuoso apsisprendimo teisės, kiek, žinoma, ganė savo interesus...

Nuo gruodžio 11 d. praėjo mėnuo, o mūsų kraštas senoviškai arba dar sunkiau buvo karo naštos slegiamas, ir pati Taryba buvo palikta čia bejėge žiūrėtoja... Maža to, vokiečių vyriausybės atstovai, saviškai aiškindami gruodžio 11 d. sutartį, davė suprast, tarytum Lietuva jau esanti susirišusi su Vokietija tam tikromis konvencijomis ir jog iš to ji jau turinti teisės daryti praktikos išvadų...

... Todėl po tokių „paslėptų aneksionistinių“ aiškinimų Taryba jau, suprantama, nebegalėjo to neaiškaus dokumento, dar kartą notifikuoti ir, tarytum, sąmoningai tą aneksionistišką aiškinimą prisiimti. Dėl tos priežasties nepriklausomybės skelbimas buvo keliais atvejais atidėtas ir net laikinai suskilo pati Taryba.

Tuo būdu priėjo vasario 16 d. Tai buvo diena, kurią Taryba, bendrais Lietuvos reikalais vedina, vėl suėjo į tvirtą vienybę ir visi jos nariai vienu balsu nutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybę taip, kaip tai leidžia pripažintoji liuoso tautų apsisprendimo teisė. Tai yra galutinis L. Tarybos žodis, kuris nebegali jau būti atšauktas. Mūsų istorijoje jis yra naujos gadynės pradžia.“

Laikraštyje taip atspausdinta kunigo Juozo Tumo–Vaižganto esė „Tautos Laisvės ištroškus“, kuri buvo skirta 1918 metų „sausio 8 d., gavus autoriui žinią, kad tą dieną Lietuvos Taryba skelbianti Lietuvos nepriklausomybę“.

Rašytojas parašė šį kūrinį Stokholme. Šalies nepriklausomybę jis lygina su Saulės šviesa:

„Lietuva, vėl nepriklausoma, tai mano Saulė, duosianti man gyvybės ir ūpo. Lietuvos širdis ir galva, Vilnius, toli nuo manęs. Vis dėl to jo ir mano minčių ir jausmų vilnys nepalieka manęs nutolus, riša mano sielos esybę su jų.

Jau aš jaučiu ateinančią mano Saulės, Tėvynės Laisvės šviesą. Ji dar man nepašvietė, nes ir jos spinduliai reikia laiko erdvės tolybei perdurti. Bet eina jau, eina... Sveika gi, Šviesybe, kuri ir Vilčių srityje tebūdama, jau laimini sielą!

Kam gi man reikia tos Laisvės? Ar aš žinau? Aš tesijaučiu be jos baigiąs vysti. Ar teiraujas Augmuo, gerdamas Saulės šviesos? Yra Saulės – jis stamantrus, žalias ir tarpus... Nėra Saulės – liūsta, nyksta, lėpsta ir – miršta.“

Karinės valdžios atstovai buvo ypač pasipiktinę

Karinė valdžia ne tik uždraudė spausdinti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, bet ir norėjo imtis represijų prieš Lietuvos Tarybą. Vokiečių armijos štabo viršininkas pulkininkas Hankė net buvo pasiryžęs suimti Tarybos narius. Tačiau Lietuvos karinės valdžios viršininkas Teodoras fon Hepė atkalbėjo jį nuo žingsnio, galėjusio sukelti skandalą.

Kaip jau minėta, apie Lietuvos nepriklausomybę Vokietijos spaudoje paskelbta anksčiau nei Lietuvoje. Vasario 18 dieną Akto tekstas buvo išspausdintas keliuose Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Die Vossische Zeirung“ ir „Die Taegliche Rundschau“. Tiesa, Vokietijos cenzūra susigriebė ir uždraudė dar kur nors spausdinti šį dokumentą. Akto tekstas taip buvo žinomas ir reichstago deputatams. Vasario 20 dieną Katalikų centro partijos atstovas Adolfas Grioberis perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą Vokietijos parlamente. Jis taip pat išreiškė įsitikimą, kad vyriausybė nedelsiant pripažins Lietuvą nepriklausoma valstybe, o reichstagas pritars vyriausybės sprendimui.

Tokios nuotaikos vyravo Vokietijos parlamente, bet karinė ir civilinė vykdomoji valdžia turėjo visai kitą nuomonę apie Lietuvos nepriklausomybės reikalą. Vasario 20 dieną pas vicekanclerį Frydrichą fon Payerį įvyko karinės ir civilinės valdžios atstovų pasitarimas. Rytų okupacinės karinės valdžios atstovai buvo ypač pasipiktinę, kad Nepriklausomybės Aktas buvo paskelbtas be jų žinios, o tekstas nebuvo su jais suderintas.

Užsienio reikalų žinybos darbuotojas Rudolfas Nadolny siūlė pareikalauti iš Lietuvos Tarybos atšaukti vasario 16 dienos Aktą. O pačią Tarybą kaip nebereikalingą paleisti. Vietoje jos R. Nadolny siūlė su vokiečių apskričių viršininkais suformuoti naują lengvai valdomą „tarybą“.

Posėdyje taip pat dalyvavo generolas Paulis Bartenverferis, aukštas užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Vilhelmas fon Radovicas, Lietuvos karinės valdžios viršininkas Teodoras fon Hepė, Kuršo karinės valdžios viršininkas Alfredas fon Gosleris ir kiti. Svarbiausias jų svarstytas klausimas – kaip Lietuvą ir Kuršą sujungti personaline unija su Prūsija. Vicekancleris buvo šio plano priešininkas, todėl buvo aptariami ir kiti galimi okupuotų kraštų „pririšimo“ būdai. Pasitarimo dalyviai Lietuvos Tarybą vadino įvairiais įžeidžiais žodžiais ir siūlė net nesvarstyti Lietuvos nepriklausomybės klausimo.

Aukščiausi Vokietijos karinės valdžios pareigūnai, pavyzdžiui, generolas Erichas fon Ludendorfas, buvo taip pasipiktinęs Lietuvos Tarybos elgesiu, kad siūlė net represiniais būdais susidoroti su jos nariais, kad netrukdytų garantuoto Lietuvos įjungimo į Vokietiją.

Vis dėlto oficialus Vokietijos vyriausybės atsakymas Lietuvos Tarybai buvo nuosaikesnis. 1918 metų vasario 21 dieną Vokietijos kancleris Georgas Hertlingas atsiuntė Vyriausiosios Rytų fronto kariuomenės vadovybės administracijos šefui baronui Frydrichui fon Falkenhauzenui nurodymą, ką reikia pranešti Lietuvos Tarybos pirmininkui:

„Vokiečių valdžia buvo pasiryžusi, remdamasi Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu, pripažinti Lietuvą savarankiška valstybe ir šią naują valstybę atkuriant suteikti Vokietijos valstybės pagalbą ir apsaugą. Savo 1918 metų vasario 16 d. nutarimu Taryba yra suardžiusi pamatą šitam vokiečių valdžios žingsniui. Todėl vokiečių valdžia šiuo metu neranda galimybės pareikšti šiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis Lietuvos pripažinimą.

Ji turi tai labiau nuo to daryti priklausoma, kad Lietuvos Taryba grįžtų prie pamatų, kurie garantuotų gerus būsimus kaimyninius santykius su vokiečių valstybe ir kurie suteiktų vokiečių valdžiai galimybę, atsižvelgiant į svarbiausius vokiečių interesus, skaitytis su lietuvių apsisprendimo teise ir leisti prie savo rytų sienos įkurti savarankišką valstybę.“

„Lietuva ir toliau bus valdoma kaip okupuota teritorija“

Vokiečiai iš tiesų nesirengė suteikti lietuviams jokio savarankiškumo. Sužinojęs apie Vasario 16 dienos Lietuvos Tarybos pasirašytą Nepriklausomybės Aktą, generolas Erichas fon Ludendorfas laikėsi nuomonės, kad dabar ne laikas Lietuvos nepriklausomybei, bei siūlė Vokietijos kompetentingoms įstaigoms gilintis į Lietuvos valdymo būdus. Jis taip pat pabrėžė, kad jokių valdymo pakitimų Lietuvoje nebus. Ji ir toliau bus valdoma kaip okupuota teritorija.

Vokietijos valdžia laikė Lietuvą savo vidaus problema. Šį teiginį patvirtina ir Vokietijos vyriausybės veiksmai. Iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Vokietijos vyriausybė į Lietuvą atsiuntė profesorių Maksą Zeringą. Jis buvo žinomas kaip mažai apgyvendintų ir silpnai išvystytų Vokietijos rytinių žemių ekonominių ir socialinių problemų tyrinėtojas ir „Vokietijos vidinės kolonizacijos rėmimo draugijos“ įkūrėjas. Jam buvo patikėta pamėginti suderinti Lietuvos Tarybos ir Vokietijos valdžios nesutarimus dėl nepriklausomybės paskelbimo.

Vokietijos valdžia 1918 metų vasario viduryje jautėsi užtikrintai ir Lietuvos pasipriešinimas net neatrodė labai rimta problema. Nutrūkusios Lietuvos Brastos taikos derybos ir galimybė visas problemas spręsti ginklu prieš beveik negalinčią priešintis Rusijos kariuomenę, atvėrė dideles galimybes. „Lietuvos aidas“:

„Mūšių pertraukai pasibaigus

... jau žinomame pareiškime Trockis Rusijos vardu pažadėjęs užbaigti karą ir įvykdinti demobilizaciją, bet tuo pačiu atsisakęs pasirašyti po taikos sutartimi. Be to, Trockis, atsisakydamas dalyvauti parengtame posėdyje, kuriame sąjungininkai būtų išdėstę savo nuomonę, pertraukęs derybas... atsisakydamas po taikos sutartimi pasirašyti, sudaręs aplinkybes jau nebegalimas taikai padaryti.“

Remdamasi 1917 metų gruodžio 15 dienos susitarimu, centrinių valstybių sąjunga pareiškė, kad atsisakydami sudaryti taikos sutartį, bolševikai nutraukia ir paliaubas:

„Dėl to, Rusijos bolševikai, atsisakydami nuo taikos, kartu atsisakę nuo tolimesnio mūšių pertraukimo. Atsisakymas pasirašyti esąs lygus ryšių sutraukimams. Tuo remiantis vokiečių valdžia pareiškusi pertraukianti mūšių sustabdymą. Tatai atsitiko vasario 10 d. todėl praėjus nuo to laiko 7 dienoms vokiečių valdžia, sulyg sutarties imasi liuoso veikimo visose srityse.“

Iš esmės tai diplomatinėmis vingrybėmis užmaskuotas karo bolševikinei Rusijai paskelbimas. Galima tik pridurti, kad Vokietijos generalitetas buvo pasirengęs tokiems derybų eigos posūkiams. Dar vasario pradžioje, vadinamajai karo partijai reikalaujant, buvo nutarta derybas su bolševikais vesti iš jėgos pozicijų. Vokiečiai net parengė naujo karinio puolimo planą. Po vasario 10 dieną nutrauktų derybų, naujų karo veiksmų prieš Rusiją planas buvo patvirtintas vasario 13 dieną Hamburge.

Rusijos kariuomenė siautėjo

Štai kaip toliau vystėsi įvykiai. 1918 metų vasario 19 dienos „Dabartis“:

„Rytuose

Vasario 18 dieną 12 valandą pietumis baigiasi ginklų sustabdymas.“

1918 metų vasario 21 dienos „Dabarties“ pranešimas apie įvykius Rytų fronte:

„Vokiečių kariuomenė vakar vakare įžengė į Diunaburgą. Priešai nesigynė, jie buvo pabėgę. Susprogdinti Daugavos tilto jiems nepavyko.

Abipusiai Lucko mūsų divizijos eina priekin. Lucką užėmėme be kovų.“

O štai vasario 21 dienos mūšių suvestinė:

„Eichhorno kariuomenės grupė

Nuo Moono salos mūsų pulkai per užšalusį jūros sąsiaurį pasiekė Igauniją ir paėmė Lealo miestelį.

Pas Lensalį buvo susirėmimas, kame paėmėme nelaisvėn 500 rusų kareivių su 20 armotų.

Tarp Diunaburgo ir Pinsko mūsų kariuomenė žengia priekin.“

Rusijos kariuomenės daliniai, dažniausiai vadovaujami bolševikų komisarų, siautėjo savo dislokacijos vietose. Ypač jų siautėjimas ir mėginimas paimti valdžią į savo rankas pasireiškė Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje. „Dabartis“:

„Laikraščiai pilni ilgų telegramų apie Raudonosios gvardijos siaubimą Suomijoje, kuri pasiskelbė žudysianti visus gyventojus per 12 metų amžiaus. Daugelyje vietų jie tatai taisyklingai ir vykina. Helsinkiuose Raudonoji gvardija pradėjo žudyti moteris ir vaikus, kurie jau ir šiaip pasmerkti numirti badu.

Bolševikai Revelyje buvo paskelbę kurstomąjį atsišaukimą, kuriame baisiausiomis bausmėmis gąsdino tuos, kurie stengsis įgyti apsisprendimo teises.

... igaunių bėgliai praneša, jog Latvijoje ir Igaunijoje bolševikai esą suėmę daugybę vokiečių ir vokiečiams prielankių igaunių.

Visuose Igaunijos miestuose paskelbtas karo stovis. Rinkimus steigiamajan Kuršo seiman, kuriuose bolševikai pralošė, jie paskelbė netaisyklingais. Žymesnieji Igaunijos asmens bei piliečių partijų vadai yra suimti. Jų leidžiami laikraščiai uždrausti.“

Estijos valstybės kūrimo procesas komplikavosi

Štai tokiomis aplinkybėmis Estijos Seniūnų Taryba 1918 metų vasario 24 dieną Taline paskelbė Estijos valstybės nepriklausomybę. Tačiau pačios Estijos valstybės kūrimo procesas susikomplikavo, nes jau kitą dieną – vasario 25 – Revelį, taip tais laikais buvo vadinama Estijos sostinė Talinas, užėmė vokiečių kariuomenės. „Dabartis“:

„Vakar prieš pietus... po kovos, kurioje dalyvavo automobilistų, joties ir šaudomųjų mašinų skyrių, vokiečių kariuomenė paėmė Revelio tvirtovę.“

Iš visa ko tampa aišku, kad bolševikinės Rusijos padėtis, vokiečiams pradėjus puolimą, tapo kritinė. Jai teko atsispirti ne tik vokiečių puolimui, bet ir tęsti vidaus kovas Ukrainoje su Rados kariuomene, Baltarusijos teritorijoje su lenkų daliniais ir daugelyje kitų vietų su nepatenkintais jų valdymo būdais.

Jau vasario 20 dieną Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas reichstago posėdyje perskaitė „bolševikų valdžios telegramą iš Petrapilės į vokiečių vyriausybę, kuri skamba šitaipo:

Tautos komisarų taryba, iš priežasties įvykusio stovio, laiko reikalingu paskelbti, jog ji tinka pasirašyti santaiką tokiomis sąlygomis, kokias yra siūliusios keturių valdijų atstovybės Lietuvos Brastoje.“

Vokiečiai nereagavo į Rusijos valdžios telegramą ir toliau tęsė puolimą. Iš laikraščių suvestinių žinome, kad vasario 25 dieną vokiečiai užėmė Revelį, kuris yra vos už 300 km nuo Peterburgo. Vokiečių kariuomenės žengė į priekį ir užėmė Pskovą bei Lugą. Rusijos valdžios padėtis tapo kritiška. Vasario 24 dienos rytą Berlyną pasiekė bolševikinės valdžios telegrama. „Dabartis“:

„Petrapilė, vasario 24 diena

... rytą 7 valandą vokiečių valdžiai Berlyne, austrų-madjarų Vienoje, bulgarų Sofijoje ir turkų Konstantinopolyje atėjo rusų muštas šitoksai kibirkštinis telegramas: Sulyg vykinamojo darbininkų, sodiečių ir kareivių komiteto nusprendimo, kuris įvyko vasario mėnesio 24 dieną rytą 4 val. 30 minučių, tautos komisarų taryba sutarė priimti vokiečių valdžios pastatytąsias sąlygas ir pasiųsti delegatus Lietuvos Braston pasirašytų po taikos sutartimi.“

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Popiežiaus vizitas Aktualu

Pagrindiniai popiežiaus Pranciškaus mokymo akcentai: ar jis išties reformuoja Bažnyčią?

Aktualu

V.Putinas staiga griebėsi nuolaidų dėl karo Sirijoje: kas lemia tokį nuolankumą?

Pasaulis kišenėje

Rudens kelionės į saulėtus kurortus: kiek galima sutaupyti ir ko reikia pasisaugoti

Verslas

Lituanistinių institutų jungimas iškėlė klausimą: ar viskas daroma tik dėl pastatų?

Popiežiaus vizitas Sportas

Popiežius ir kamuolys: kodėl buvo vadinamas „pata dura“ ir nėra matęs žaidžiančio L.Messi?

24sek

Domanto Sabonio universitetas suviliojo Kauno „Žalgirio“ talentą

Vardai

Po ilgos pertraukos Avril Lavigne pristato naują dainą: „Parašiau ją galvodama, kad mirštu“

Aktualu

Be globėjų ir namų likęs našlaitis nerūpi ir valdininkams – vietos Vilniuje jam dar ieško

Jolita Vaitkutė – apie kūrybą, skaitymą ir įsimintiniausias knygas

Deuce

Teniso pasaulį sužavėjo R.Berankio varžovo reakcija į teisėjo nuobaudą

Pasaulis kišenėje

Lietuvis Kretoje rado 1800 metų senumo vazą: iš pradžių man grasino kalėjimu

Gyvenimas

Netapkite kliūtimi savo laimei: 3 mitai apie byrančią santuoką

Popiežiaus vizitas Aktualu

Prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą į Vilnių – sveikinimas Baltijos šalims

Kultūra

Apie ką juoktis gyvenant priespaudoje, arba Humoras Palestinos kine

Vardai

Mia pradeda gyvenimą iš naujo: „Pastarieji 4 metai su šiuo žmogumi man buvo tikra kančia“

24sek

Tarp LKL naujovių – du klubai po padidinamuoju stiklu ir R.Alijevui užtrenktos durys

Gazas

1000WOW: lietuvis pasiryžo įveikti 250 000 kilometrų ir pamatyti 1000 pasaulio stebuklų per 4 metus

Aktualu

Prancūzijos teismas ultradešiniųjų lyderei M.Le Pen skyrė psichiatrinę ekspertizę

Aktualu

Dandolko lietuvių bendruomenė renka aukas nužudytos lietuvės laidotuvėms

Aktualu

Apstulbino Madridą: D.Trumpas ispanams pasiūlė pastatyti tvorą Sacharos dykumoje

Naujienos

Aktualu

Analitikai: Šiaurės Korėja neturi realių ketinimų atsisakyti branduolinių ginklų

Aktualu

V.Putinas staiga griebėsi nuolaidų dėl karo Sirijoje: kas lemia tokį nuolankumą?

Popiežiaus vizitas Aktualu

Pagrindiniai popiežiaus Pranciškaus mokymo akcentai: ar jis išties reformuoja Bažnyčią?

Verslas

Lituanistinių institutų jungimas iškėlė klausimą: ar viskas daroma tik dėl pastatų?

Pasaulis kišenėje

Rudens kelionės į saulėtus kurortus: kiek galima sutaupyti ir ko reikia pasisaugoti

Popiežiaus vizitas Sportas

Popiežius ir kamuolys: kodėl buvo vadinamas „pata dura“ ir nėra matęs žaidžiančio L.Messi?

Vardai

Po ilgos pertraukos Avril Lavigne pristato naują dainą: „Parašiau ją galvodama, kad mirštu“

24sek

Domanto Sabonio universitetas suviliojo Kauno „Žalgirio“ talentą

Jolita Vaitkutė – apie kūrybą, skaitymą ir įsimintiniausias knygas

Aktualu

Be globėjų ir namų likęs našlaitis nerūpi ir valdininkams – vietos Vilniuje jam dar ieško

Deuce

Teniso pasaulį sužavėjo R.Berankio varžovo reakcija į teisėjo nuobaudą

Gyvenimas

Netapkite kliūtimi savo laimei: 3 mitai apie byrančią santuoką

Pasaulis kišenėje

Lietuvis Kretoje rado 1800 metų senumo vazą: iš pradžių man grasino kalėjimu

Vardai

Mia pradeda gyvenimą iš naujo: „Pastarieji 4 metai su šiuo žmogumi man buvo tikra kančia“

Kultūra

Apie ką juoktis gyvenant priespaudoje, arba Humoras Palestinos kine

24sek

Tarp LKL naujovių – du klubai po padidinamuoju stiklu ir R.Alijevui užtrenktos durys

Gazas

1000WOW: lietuvis pasiryžo įveikti 250 000 kilometrų ir pamatyti 1000 pasaulio stebuklų per 4 metus

Popiežiaus vizitas Aktualu

Prieš popiežiaus Pranciškaus vizitą į Vilnių – sveikinimas Baltijos šalims

Aktualu

Prancūzijos teismas ultradešiniųjų lyderei M.Le Pen skyrė psichiatrinę ekspertizę

Aktualu

Dandolko lietuvių bendruomenė renka aukas nužudytos lietuvės laidotuvėms

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min