Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Irakiečiai vis dažniau su nostalgija prisimena Saddamo Husseino valdymo metus

Saddamas Husseinas sveikinasi su džiūgaujančia minia. (1988 m.)
„Scanpix“/AP nuotr. / Saddamas Husseinas sveikinasi su džiūgaujančia minia. (1988 m.)
Šaltinis: 15min
8
A A

Prieš 14 metų, 2003-iųjų balandžio 12-ąją, Irako sostinėje Bagdade prasidėjo nauja era – JAV sausumos kariuomenės ir jūrų pėstininkų daliniai, po kovų su Irako kariuomenės likučiais, galutinai užėmė miestą. Visame Bagdade minios žmonių ėmė versti Saddamo Husseino statulas ir plėšyti jo portretus.

Valstybė, kurioje Husseinas buvo valdovas ir dievas, žlugo per porą karo savaičių. O tie, kas neseniai diktatoriui prisiekinėjo amžiną ištikimybę, buvo pirmosiose gretose tarp tų, kurie skubėjo griauti viską, ką jis buvo sukūręs. Lenta.ru prisiminė ryškiausius buvusio Irako lyderio gyvenimo momentus.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Bagdade verčiama Saddamo Husseino statula (2003 m. balandžio 9 d.)
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Bagdade verčiama Saddamo Husseino statula (2003 m. balandžio 9 d.)

„Tiesą sakant, Saddamo laikais buvo geriau nei dabar, – tokią monologo nuotrupą dar pernai vienoje Bagdado gatvėje užfiksavo „Financial Times“ korespondentas. – Kas vyksta dabar? Ekonominė krizė ir „Islamo valstybė“, o vietoje vieno korumpuoto lyderio – daugybė dešimčių tokių.“

Husseino laikų dabar Irake ilgisi daugelis. Dar prieš 14 metų jis buvo laikomas žiauriu tironu, o dabar su įkarščiu kalbama, kad jei jis būtų likęs valdžioje, šalis būtų išvengusi pilietinio karo siaubų. Eilinių irakiečių akyse Saddamas pamažėl tampa tvirtos rankos, galinčios sustabdyti chaosą, ilgesio įsikūnijimu.

Šeima ir partija

Saddamas Husseinas Abd al Majidas al Tikriti 1937 metais gimė piemens šeimoje. Vaikystėje jį globojo dėdė – pamaldus sunitas ir karo su anglais veteranas. Dėdė suformavo jo charakterį ir paaiškino jaunajam Saddamui, kaip svarbu laikytis giminės. Nuo to laiko Saddamas visą laiką supo save giminaičiais, kurie užtikrindavo jo apsaugą ir suteikdavo paramą.

Wikipedia.org nuotr./Saddamo Husseino šeima (praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurys)
Wikipedia.org nuotr./Saddamo Husseino šeima (praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurys)

Tačiau į valdžios viršūnę Saddamą atvedė ne giminė, o partija. Dar jaunystėje Husseinas įstojo į „Baath“ – revoliucinę Arabų socialistinio atgimimo partiją. Partijos ideologijos pagrindas buvo socializmo, panarabizmo ir kovos su imperialistais mišrainė. Dėl savo karinio talento ir asmeninės narsos Saddamas greitai ėmė kopti partinės karjeros laiptais.

Buvo sukurta legenda apie antžmogį Husseiną: jis iššaudė būrius policininkų, mėgino išgelbėti draugą, sužeistas perplaukė upę, peiliu išsikrapštė kulką ir paspruko nuo persekiojimo į Siriją.

Išgarsėjo jis po pasikėsinimo į premjerą Abd al Karimą Qasimą 1959-aisiais, kuris, tiesą sakant, ir nepavyko dėl Saddamo kaltės. Būsimasis diktatorius per anksti pradėjo šaudyti į šalies lyderio automobilį ir taip sužlugdė operaciją. Tačiau partijos „Baath“ propaganda jaunąjį aktyvistą pavertė didvyriu. Net buvo sukurta legenda apie antžmogį Husseiną: jis iššaudė būrius policininkų, mėgino išgelbėti draugą, sužeistas perplaukė upę, peiliu išsikrapštė kulką ir paspruko nuo persekiojimo į Siriją.

Po ketverių metų, kai A.al Karimo Qasimo režimas griuvo, Saddamas grįžo į tėvynę ir pateko į patį politinės kovos sūkurį. Po vienos skambios kalbos jaunąjį politiką pastebėjo partijos lyderis Michelis Aflaqas. Taip Saddamas įgijo aukštas pareigas einantį globėją, padėjusį jam užkopti į pačią partinės sistemos viršūnę ir tapti jos saugumo tarnybos vadovu. Be to, Saddamo autoritetas partijoje nuolat stiprėjo dėl jo paties narsos ir šaltakraujiškumo, taip pat dėl neeilinio politiko talento.

1968-aisiais, po eilinio perversmo šalyje, atvedusio „Baath“ partiją į valdžią, Saddamas tapo antruoju žmogumi šalyje – jam atiteko viceprezidento postas.

Kankinimai ir UNESCO apdovanojimas

Per kelerius metus Saddamas susikūrė efektyvaus ir pažangaus politiko reputaciją, sugebėjęs suvienyti Iraką, susiskaldžiusį pagal etninius, socialinius ir religinius požymius. Husseinas naudojo meduolio ir bizūno taktiką, gerino žmonių gyvenimo sąlygas ir tuo pačiu metu negailestingai baudė nepatenkintuosius.

Dėl naftos kainų augimo po 1973-iųjų energetikos krizės Irakas, nacionalizavęs naftos pramonės įmones, tiesiog maudėsi piniguose. Tai leido „Baath“ kontroliuojamai vyriausybei sukurti visuotines nemokamas sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, subsidijuoti ūkininkus ir užsitikrinti kariuomenės lojalumą.

Visoje šalyje buvo tiesiami keliai, vyko elektrifikacija, didžiuliais šuoliais augo pramonė ir ekonomika. Irakas klestėjo. Gyvenimo lygis išaugo tiek, kad Saddamui 1982-aisiais net buvo įteikta speciali UNESCO premija.

Tačiau tiems, kam nepatiko gyventi valdomiems tvirtos Saddamo rankos, grėsė kalėjimas ir net kartuvės. Saugumo tarnyba „Mukhabarat“, kuriai vadovavo netikras jaunesnis Saddamo brolis, praktikavo opozicionierių ir tiesiog šiaip nepatenkintųjų režimu kankinimus. Husseinas puikiai jautė minios nuotaikas ir mokėjo kurstyti jos instinktus, kurdamas savo, kaip arabų interesų gynėjo, įvaizdį ir dėl įvairių problemų kaltindamas klastingus užsienio priešus – persus ar sionistus, kuriuos minios patenkinimui kardavo gatvėse.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viena iš masinių kapaviečių, kurioje buvo užkasti šimtai Saddamo Husseino režimo priešininkų palaikų
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viena iš masinių kapaviečių, kurioje buvo užkasti šimtai Saddamo Husseino režimo priešininkų palaikų

Skaičiuojama, kad per jo valdymo laikotarpį nuo vidaus teroro žuvo ne mažiau kaip 250 tūkst. žmonių. Kai užsienio žurnalistai klausdavo Saddamo apie kankinimus ir mirties bausmes, jis atrodydavo suglumęs: „Žinoma, aš taikydavau tai. O kaip kitaip elgtis su tais, kurie priešinasi vyriausybei?“

Palaipsniui Saddamas savo rankose telkė vis daugiau valdžios. Faktiškai nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio jis jau buvo vienvaldis Irako valdovas. Tad 1979-aisiais įvykęs bekraujis perversmas, kai jis nušalino prezidentą Ahmedą Hassaną al Bakrą, sumaniusį susivienyti su Sirija, tik formaliai įtvirtino realią situaciją. Iš karto po to Saddamas sušaudė šimtus savo oponentų iš „Baath“ partijos.

Visų draugas

Viskas puikiai sekėsi ir užsienio politikos fronte. Saddamas, susitaręs su Iranu, sugebėjo sutriuškinti kurdų nacionalinio išsivadavimo judėjimą: Teheranas nustojo remti kurdų sukilėlius, o Irakas mainais atidavė kelias ginčytinas pasienio teritorijas ir išsiuntė iš šalies ajatolą Khomeini ir jo šalininkus.

Gerų santykių su Husseinu siekė ir Maskva (1972 metais buvo pasirašyta SSRS–Irako draugystės ir bendradarbiavimo sutartis), ir Vašingtonas – į amerikiečius Saddamas ėmė orientuotis po to, kai sugedo santykiai su komunistais.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Saddamo Husseino vizitas Kuboje 1979 m. sausio 30-ąją. Kairėje – Kubos prezidentas Fidelis Castro, dešinėje – gynybos ministras generolas Raulis Castro.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Saddamo Husseino vizitas Kuboje 1979 m. sausio 30-ąją. Kairėje – Kubos prezidentas Fidelis Castro, dešinėje – gynybos ministras generolas Raulis Castro.

Vakaruose Saddamas buvo vertinamas kaip ekscentriškas, tačiau į derybas einantis sekuliarus lyderis. Ir šią reputaciją jis aktyviai puoselėjo – pavyzdžiui, 1979–1980 metais skyrė JAV Detroito miesto chaldėjų bažnyčiai beveik pusę milijono dolerių, o už tai jam buvo iškilmingai įteiktas simbolinis miesto raktas.

Ypatingi diktatoriaus santykiai susiklostė su Prancūzija. 1975 metų rugsėjį Saddamas pirmą ir paskutinį kartą aplankė Vakarų šalį – atvyko į Paryžių ir susitiko su premjeru Jacques'u Chiracu. Kai kuriais duomenimis, Husseinas finansavo golistus ir tuo pačiu metu turtino J.Chiraco aplinkos žmones, o mainais gavo prancūziškos ginkluotės ir pagalbą vystant branduolinę programą.

VIDEO: Per vizitą Prancūzijoje Saddamui Husseinui pristatyti karinės aviacijos pavyzdžiai (1975 m. rugpjūčio 9 d.)

Irako lyderis švaistėsi pinigais į kairę ir į dešinę, dovanodavo padėjėjams ir užsienio šalių vadovams briliantais inkrustuotus laikrodžius „Rolex“ ir auksinius plunksnakočius. Zambijos prezidentui Kennethui Kaundai vieną kartą išsiuntė dovanų prikimštą avialainerį „Boeing“, o šis brangiam draugui atsidėkodamas atsiuntė asmeninį burtininką. Nuo to laiko Saddamas ėmė domėtis magija ir kaupti sidabrinių žiedų-amuletų kolekciją.

Chemija ir mirtis

Wikipedia.org nuotr./Irano karys su dujokauke per Irano ir Irako karą
Wikipedia.org nuotr./Irano karys su dujokauke per Irano ir Irako karą

Lemtingi Saddamui tapo 1979-ieji, kai kaimyniniame Irane valdžią paėmė ajatolos Khomeini šalininkai. Išsigandęs revoliucijos eksporto į Iraką Saddamas nutraukė sutartį su Teheranu ir įsiveržė į Chuzestano provinciją, paskelbdamas, kad tai yra neatskiriama Irako dalis.

Husseinas buvo tikras, kad ajatolos režimas greitai žlugs, tačiau suklydo. Užtat Saddamą palaikė kitos arabiškos Persijos įlankos šalys: jos ne mažiau nei Saddamas baiminosi islamo revoliucijos plitimo. Sovietų Sąjunga atsisakė palaikyti Bagdadą ir savo ginkluotę ėmė pardavinėti abiem konfliktuojančioms pusėms.

1984-aisiais Iraką ėmė remti JAV: Vašingtonas nuogąstavo, kad Irano pergalė destabilizuos visą regioną. Prezidentas Ronaldas Reaganas panaikino prekybos su Iraku apribojimus. Pentagonas irakiečiams perdavinėjo palydovines žvalgybos nuotraukas, o Vakarų Vokietijos ir JAV kompanijos tiekė dvigubos paskirties technologijas, kurias Saddamas panaudojo cheminio ginklo kūrimui ir gamybai, o vėliau tomis cheminėmis medžiagomis troškino iraniečius bei kurdus. Bene žinomiausiu tokio cheminio ginklo panaudojimo atveju yra kurdiško Halabdžos miesto ataka. Per ją žuvo 5 tūkst. žmonių ir dar per 10 tūkst. visam gyvenimui liko neįgalūs.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Cheminės atakos Halabdžoje aukos
AFP/„Scanpix“ nuotr./Cheminės atakos Halabdžoje aukos

Tačiau irakiečiams taip ir nepavyko pasiekti pergalės. Teherano režimas pasirodė esąs tvirtesnis, nei buvo manyta, Irano ekonomika taip pat atlaikė karą. 1988 metais pasirašyta taikos sutartis atstatė status quo. Per ilgą ir sekinantį karą žuvo keli šimtai tūkstančių Irako karių ir civilių, susikaupė milijardinės skolos ir buvo praktiškai sunaikinta greta fronto linijos esančių naftos turtingų teritorijų infrastruktūra. Dabar reikėjo skubiai ieškoti pinigų jos rekonstrukcijai.

VIDEO: Paradas Saddamo Husseino gimtadienio proga 1988 m.

Lengvi pinigai

Ir staiga Husseinui pasirodė, kad pinigų jis rado kaimyniniame Kuveite. Mažytė valstybė Bagdadui per ankstesnius metus jau buvo paskolinusi 30 mlrd. dolerių. Bet kai Saddamas paprašė anuliuoti skolą, kuveitiečiai atsisakė. Atsisakė jie ir mažinti naftos gavybą, kad imtų kilti naftos kainos, o Irakui taptų lengviau lopyti biudžeto skyles.

Po to Bagdade buvo greitai priimtas sprendimas, kad Kuveitas – tai tik atskilusi Irako provincija, dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių nepaprastai turtinga naftos. 1990 m. rugpjūčio 2 d. Saddamas įsiveržė į Kuveitą neva suteikti paramą „Kuveito revoliucionieriams“. Jau po poros dienų buvo įsteigta proirakietiška „laikinoji laisvojo Kuveito vyriausybė“, o dar po keturių dienų buvo paskelbta apie Kuveito prisijungimą prie Irako – „kad būtų užkirstas žalingų islamo revoliucijos idėjų plitimas“.

Wikipedia.org nuotr./Degantys Kuveito naftos gręžiniai po Irako kariuomenės pasitraukimo
Wikipedia.org nuotr./Degantys Kuveito naftos gręžiniai po Irako kariuomenės pasitraukimo

Saddamas veltui tikėjosi JAV paramos. Amerikiečiai buvo pasirengę paremti jį konflikte su Iranu, bet ne kare su kita arabų valstybe. Tuo labiau kad Saudo Arabija užėmė labai griežtą prokuveitišką poziciją. Prieš Iraką stojo ir SSRS, palaikiusi su Kuveitu gerus santykius.

Nesėkme baigėsi ir Saddamo mėginimas paskutiniu momentu užsitikrinti arabų pasaulio simpatijas – jis pasiūlė išvesti kariuomenę iš Kuveito mainais į Izraelio pasitraukimą iš palestiniečių teritorijų ir Golano aukštumų. Irako kariuomenė buvo žaibiškai sutriuškinta, šalis neteko visų cheminio ir bakteriologinio ginklo atsargų, tačiau Husseinas išlaikė valdžią: tada tai atrodė mažesnis blogis nei chaosas, galėjęs įsivyrauti po jo nuvertimo.

Saddamas nugalėtojas

Iš karto po karo Saddamas negailestingai nuslopino kurdų bei šiitų sukilimą ir pasiskelbė Persijos įlankos karo nugalėtoju. Šiaip ar taip, atrodė, kad jis atsilaikė beveik prieš visą pasaulį ir sugebėjo išsaugoti valdžią. Tuo metu jo asmens kultas pasiekė apogėjų. Saddamo statulos ir portretai užtvindė šalį, jo vardas buvo suteikiamas ligoninėms, mokykloms ir universitetams. Buvo surengti du referendumai jo įgaliojimams patvirtinti. Pirmame Saddamą neva palaikė 99,96 proc. gyventojų, o antrame – visas šimtas.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./61-asis Saddamo Husseino gimtadienis (1998 m.  balandžio 28 d.)
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./61-asis Saddamo Husseino gimtadienis (1998 m. balandžio 28 d.)

Tačiau šalies padėtis buvo apverktina: dėl sankcijų ekonomika beveik mirė, žmonės badavo, o iš dangaus vis krisdavo amerikietiškos bombos – tikėtasi, kad irakiečiams pagaliau tai įgris ir jie patys nuvers diktatorių.

Tuo metu Saddamas Husseinas netikėtai ėmė populiarėti arabų populistų-nacionalistų gretose kaip kovotojas už islamo pasaulio idėją, sugebėjęs apsiginti nuo kryžiuočių koalicijos. Kasmet jis vis mažiau priminė buvusį sekuliarų lyderį: jo kalbose vis dažniau buvo minimas islamas, jis nuolat lankėsi mečetėje, o ant nacionalinės Irako vėliavos atsirado užrašas „Allahu Akbar“. Būtent tuo metu buvo parašytas garsusis „Kraujo Koranas“, kurį Irako lyderis ėmė visur nešiotis su savimi. Knygai prireikė 27 litrų jo paties kraujo.

VIDEO: Saddamas Husseinas atidaro naują viešbutį Bagdade (2000 m. rugpjūčio 8 d.)

Viskas baigėsi 2003 metais. Svarbus signalas nuskambėjo dar prieš metus, kai prezidentas George'as Bushas jaunesnysis įvardijo Iraką kaip vieną iš „blogio ašies“ valstybių ir apkaltino jį masinio naikinimo ginklų gamyba bei ryšiais su teroristais. 2003 metų kovą amerikiečiai su sąjungininkais įsiveržė į Irako teritoriją ir per kelias savaites sutriuškino jo ginkluotąsias pajėgas.

Tų pačių metų gruodį Husseinas buvo aptiktas slėptuvėje prie Tikrito, o dar po trejų metų, po teismo proceso, pakartas, nors maldavo būti sušaudytas.

„Scanpix“/„Stella Pictures“ nuotr./Saddamo Husseino egzekucija (2006 m. gruodžio 30 d.)
„Scanpix“/„Stella Pictures“ nuotr./Saddamo Husseino egzekucija (2006 m. gruodžio 30 d.)

Saddamo rūmai buvo išplėšti, tačiau „Kraujo Korano“ niekas nepalietė. Ilgai buvo galvojama, ką su juo daryti: naudoti jo negalima, nes jis parašytas krauju, sunaikinti taip pat, nes tai Koranas. Dabar jis saugomas užrakintas vienoje Bagdado mečetėje. Kai kas mano, kad jeigu su Saddamu būtų buvę pasielgta taip pat, šiuo metu Artimuosiuose Rytuose nekunkuliuotų žiaurus karas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min