Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 1d. 16:00

Iš Taurogeno – gelbėti Amerikos moterų

John McCarthy.
Tinklalapio en.wikipedia.org nuotr. / Johnas McCarthy (Džonas Makartis)

2011 metų spalio pabaigoje didžiausios pasaulio informacijos agentūros pranešė žinią, sujaudinusią ne vien mokslo žmones. JAV Kalifornijos valstijos Stanfordo mieste mirė aštuoniasdešimt ketverių metų profesorius, garsus matematikas ir informatikas, „dirbtinio intelekto“ tėvu vadintas Johnas McCarthy (Džonas Makartis).

Kaip solidžiame nekrologe pabrėžė JAV nacionalinė mokslų akademija, mokslininko tyrimų tikslas buvo sukurti mąstantį kompiuterį, jis sugalvojo dalijimosi kompiuteriu koncepciją, padėjusią pagrindus vadinamajai debesų kompiuterijai. Išplitus internetui, šis atradimas tapo aukso vertės. Dabar dešimtys tūkstančių mokslininkų bei mėgėjų sujungtų kompiuterių naudojasi vienas kito procesoriais ir atlieka sudėtingus skaičiavimus. Teoriškai, visi sujungti kompiuteriai turi didesnius pajėgumus nei galingiausi pasaulio superkompiuteriai.

Čia galėtume dėti tašką, nes tikrai nedaugelis skaitytojų domisi tokiomis temomis, o jeigu ir domisi, nesunkiai išsiaiškins, kas tai yra ir su kuo valgoma.

Tačiau ši informacija įgyja visai kitą, ne vien mokslinę, prasmę, kai sužinai, jog legendinis profesorius J.Makartis – artimas Tauragės kraštui žmogus. Jo mama, viena garsiausiųjų Amerikos moterų teisių gynėjų, buvo kilusi iš Lietuvos, negana to, 1893 metų lapkričio aštuonioliktą dieną gimusi Taurogene.

Tinklalapio goucherspecialcollections.tumblr.com nuotr./Jackas McCarthy ir Ida Glatt
Tinklalapio goucherspecialcollections.tumblr.com nuotr./Jackas McCarthy ir Ida Glatt

Ida Glat iš tiesų į pasaulį atėjo Taurogene ir su motina Jeta (mergautine pavarde Levin) bei trimis metais jaunesne seserimi Eleonora gyveno čia keletą metų. Motina buvo gimusi 1852 metais. Deja, nepavyko rasti jokių žinių apie Idos tėvą. Žinomas tik jo vardas – Izaokas. Nemanau, kad vyras būtų palikęs šeimą ir išvykęs į tolius toliausius – žydų šeimose tai buvo beveik neįsivaizduojamas dalykas. Greičiausiai, čia pat, Taurogene, mirė ar kokiomis kitomis aplinkybėmis dingo.

1900 – aisiais, kai Idai sukako septyneri metai, moteriška Glat šeimos trijulė išvyko į Ameriką ir įsikūrė Baltimorės miesto pietvakarinėje dalyje, darbininkų rajone. Ida pradėjo lankyti mokyklą o po kurio laiko įsidarbino vaikų sporto aikštelės prižiūrėtoja. 1913 metais ji įstojo į Gušero koledžą, kuriame net iki 1986 metų mokėsi išimtinai merginos. Tikėtina, jog mokymąsi finansavo viena turtinga Vokietijos žydų bendruomenė. Nuo pat pirmųjų mokslo dienų mergina atsiskleidė kaip ypatingai aktyvus, neramus žmogus.

Jos bendrakursiai vėliau rašė: „Ji lankė kiekvieną socialinę akciją dviejų šimtų mylių spinduliu, be to dalyvavo visose rinkimų agitacijos kampanijose savo mieste ir net Vašingtone.„ Koledže Idą bendrakursiai išrinko žydų studentų organizacijos Menoros draugijos prezidente, ji pradėjo aktyviai bendradarbiauti literatūros žurnaluose, vaidinti teatre. Kartu tapo aktyvia socializmo idėjų propaguotoja Amerikoje, netgi reikalavo koledže įvesti socialistinės ekonomikos kursą.

Ida aktyviai reiškėsi ir įvairių Baltimorės organizacijų – Merilendo rinkimų partijos, Teisingos vyriausybės lygos, aukštųjų mokyklų socialistų draugijos – veikloje. 1915 metų vasarą ji, kartu su pirmuoju, taip vadinamu „rinkimų furgonu“, nukeliavo 350 mylių (daugiau kaip penkis šimtus kilometrų), taip pat buvo viena iš vienuolikos baltimoriečių, dalyvavusių pirmajame metiniame susirinkime, kuris sprendė rinkimų teisės moterims suteikimo klausimą.

Jungtinėse Valstijose XIX amžiuje labai išplito moterų politinis judėjimas. Iki tol jų balsas nebuvo išgirstas netgi diskutuojant už vergijos panaikinimą. Į Kongreso posėdį, kuriame buvo priimama konvencija, draudžianti vergiją, neįleista nė viena moteris. Dar 1776 metais rengiant JAV Nepriklausomybės deklaraciją ir bandant pirmąjį kartą apibrėžti visus žmones kaip prigimtinai lygius, joje iš esmės pripažintos tik vyrų teisės. Palaipsniui toks ignoravimas sukėlė didžiulį moterų pasipiktinimą. Deja, pergalė neatėjo greitai, kova buvo ilga ir tik po Pirmojo pasaulinio karo – 1920 metais – JAV moterys galutinai išsikovojo teisę balsuoti.

1917 metų sausio mėnesį Ida parašė laišką garsiai Amerikos sufražisčių, feminisčių judėjimo aktyvistei Alisai Paul. Pastaroji buvo viena pagrindinių kampanijos už JAV konstitucijos 19 pataisą lyderių. Ši pataisa draudė diskriminaciją balsuojant lyties pagrindu. Laiške Ida pasižadėjo suorganizuoti Gušerio moksleives į piketus. Kai koledžo prezidentas Viljamas Vestlis Kutas viešai pasmerkė pikete dalyvaujančias merginas, Ida pareiškė dalyvausianti viena kaip privatus asmuo. 1917 metų vasario trečiąją ji ir dar apie trisdešimt jos bendramokslių nuvyko į Kolumbijos apygardą ir įvykdė pažadą. Po mėnesio sugrįžo piketuoti su kita grupe.

Tinklalapio goucherspecialcollections.tumblr.com nuotr./Ida Glatt.
Tinklalapio goucherspecialcollections.tumblr.com nuotr./Ida Glatt.

Baigusi koledžą, Ida Čikagos universitete ėmėsi studijuoti politinę ekonomiją. Ir jau pirmąjį mokslo mėnesį įsikūrė Hall-houso miestelyje, garsėjusiame savo demokratiškomis pažiūromis bei aktyviomis socialinėmis reformomis. Užmezgė glaudžius ryšius su Čikagos Fabiano socialistų klubu ir tapo klubo vykdomojo komiteto nare.

1917 metais Ida įstojo į Nacionalinę moterų profsąjungų lygą (WNTUL). Po metų persikėlė į Viskonsiną ir įsidarbino Viskonsino darbo federacijoje veiklos organizatore bei iš karto surengė stambius streikus Resino bei Vokišo miestuose. Grįžusi Čikagon, 1919 metais tapo WNTUL sekretore – korespondente. Vienas ryškiausių jos pasiekimų buvo suorganizuotas Čikagos restoranų padavėjų streikas.

1921 metais Idą pakvietė dirbti ką tik įsikūrusios kairuoliškos krypties informacijos asociacijos „The Federated Press“ Europos padalinio direktoriaus pavaduotoja Berlyne, atsakinga už ekonomikos žinių tarnybos veiklą. Būtent čia prasidėjo jos žurnalistės – reporterės veikla. Vieno straipsnio apie Amerikos profsąjungų, prancūzų socialistų ir pacifistų judėjimus įžangoje Ida buvo pavadinta „viena nuosekliausių federacinės spaudos korespondentų“. 1924 metais ji daug rašė JAV Komunistų partijos laikraščiui „The Daily Worker“ ir aktyviai reiškėsi pačios komunistų partijos veikloje.

1922 metais Ida Glat ištekėjo už airių emigranto kataliko Johno Patriko („Džeko“) McCarty, kuris, prieš atvykdamas į Valstijas, užsiiminėjo darbo organizavimo klausimais, o vėliau, jau Amerikoje, dirbo JAV komunistų partijos laikraščio „The Daily Worker“ vadybininku Čikagoje. Kaip vėliau prisiminė vienas šeimos draugų, Johnas „dirbo staliumi, žveju ir profsąjungų veikėju“, pervežė šeimą iš Bostono, kur gimė vyresnysis sūnus Johnas, į Niujorką, po to į Klivlendą. Didžiosios depresijos metais, pablogėjus sūnaus Johno sveikatai, nes dėl nesiliaujančio sinusito jam buvo būtinas grynas, švarus oras, šeima atsidūrė Los Andžele, kur tėvas, pagaliau, sulaukė pasiūlymo tapti Siuvimo pramonės susivienijimo tarnautoju. Ida ėmėsi socialinės rūpybos reikalų, o Johnas dar, be to, tapo ir vieno JAV profsąjungų lyderio Hario Bridžeso padėjėju Vakarų pakrantei.

Johno dukterėčia Merė Miler pasakojo, jog jos dėdė gimė ir užaugo Kerry grafystės Cromane mieste. Būdamas šešiolikos, pardavęs karvę, nusipirko traukinio bilietą į Londoną ir išvyko iš namų. Vėliau grįžo su žydaite iš Lietuvos Ida Glat, su kuria netrukus susituokė. Johnas Patrikas mokėjo keletą užsienio kalbų ir daug rašė kairuoliškos pakraipos laikraščiams. Vengdamas būti deportuotas už savo politinę veiklą, prisistatinėjo prigimtiniu kaliforniečiu, kurio gimimo liudijimas, esą, pasimetęs San Franciske. Susipažino jiedu labai buitiškomis aplinkybėmis – Ida pasamdė žinomą stalių Johną Makartį pagaminti knygoms lentynas.

Taip atsirado ne vien lentynos, bet ir nauja šeima. Dar iki susitikdama, pora turėjo nemenką streikų organizavimo patirtį. Ida, kaip mename, agitavo Gušero koledžo studentus protestuoti už lygias moterų teises, o Johnas ragino Bostono dokerius sustabdyti Anglijos laivo krovos darbus, solidarizuojantis su Airijos respublikonų politiko Tertence MacSwiney bado streiku.

Ida ėmėsi socialinės rūpybos reikalų, o Johnas dar, be to, tapo ir vieno JAV profsąjungų lyderio Hario Bridžeso padėjėju Vakarų pakrantei.

Tiesa, internete šiandien galima rasti nemažai keistos, klaidinančios informacijos. Teigiama, kad Johnas Makartis buvęs lietuvis, kas apskritai net teoriškai negali būti įsivaizduojama jau vien dėl jo pavardės. Kitas tinklalapis teigia, esą, abu šie žmonės buvę emigrantai iš Airijos.

Idos sesuo Eleonora ištekėjo už emigranto Ukrainos žydo Samuelio Kitto. Jų šeimoje gimė trys vaikai.

Tuo tarpu Ida ir Johnas susilaukė dviejų sūnų – Johno bei Patriko. Jeigu apie antrąjį, Patriką, informacijos praktiškai nėra, tai Johno Makarčio vardas, kaip minėta rašinio pradžioje, nuskambėjo per pasaulį ir visam laikui įsitvirtino informacininių technologijų mokslo istorijoje.

Jis dažnai mėgo kartoti „Aš negaliu pasakyti, kad žmogaus protas yra tai, ko žmonės niekada nesugebės suvokti“. Kaip dauguma vunderkindų, Johnas Makartis – jaunesnysis buvo nemaža dalimi savamokslis. Dėl vaikystėje persekiojusios ligos jis mokyklą lankyti pradėjo metais vėliau, bet, nežiūrint to, sugebėjo „peršokti“ keletą klasių ir baigė mokyklą dviem metais anksčiau už bendraamžius. Viename po daugelio metų duotame interviu jau legendinis matematikas Johnas prisiminė, jog dar prieš pradėdamas mokytis vidurinėje mokykloje, jis susidomėjo matematika ir netgi perskaitė į anglų kalbą išverstą rusų populiarią mokslo knygą „100 000 Whys“ („100 000 paslapčių“). Savo prašyme priimti į Kalifornijos technologijos institutą parašė tiesiai: „Tikiuosi būti matematikos profesoriumi“…

Ir iš tiesų, po keliolikos metų apie Johną Makartį – jaunesnįjį, kaip vieną pagrindinių dirbtinio intelekto kūrimo figūrų, prabilo visas mokslo pasaulis, Būdamas trisdešimt vienerių, jis tapo Masačusetso technologijos instituto docentu, kartu su kolega Marvinu Miskiu sukūrė pirmąją dirbtinio intelekto laboratoriją. 1962 metais persikėlė į Kalifornijos valstijos Stanfordo universitetą, gavo profesoriaus vardą ir įkūrė naują dirbtinio intelekto laboratoriją. 2001 metais tapo garbės profesoriumi.

1966 metais Johnas Makartis su mokiniais sukūrė originalią šachmatų žaidimo programą ir susirungė su panašią programą sukūrusia Rusijos komanda. Varžybos tęsėsi keletą mėnesių, abi komandos pasidalijo po dvi pergales.

1975 metais Niujorko Fordhamo universiteto garbės profesorius, filosofijos daktaras ir Airijos tyrimų instituto direktorius Johnas Makartis pirmąjį kartą apsilankė savo tėvo gimtinėje Airijoje, perskaitė Dublino koledže paskaitą, susitiko su Kerry grafystėje gyvenusiais pusbroliais. Per trumpą laikotarpį pasirodė keletas jo parašytų knygų: informacijos apie Airiją rinkinys, Airijos biografinis žinynas, „Airija – palydovas nuo Renesanso iki dvidešimt pirmojo amžiaus“, „Airija – žvilgsnis iš Amerikos“. Gaila, kad tokio dėmesio nesulaukė legendinio mokslininko mamos tėviškė.

Tėvų įtakoje neišvengiamai tapęs komunistu, po 1968 metų Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją profesorius dvi dienas lankėsi šioje šalyje ir grįžęs nedvejodamas įstojo į respublikonų partiją.

Ida Glat ir Johnas Makartis ketvirtajame dešimtmetyje buvo aktyvūs JAV komunistų partijos nariai.

J.Makartis buvo vedęs tris kartus, su paskutiniąja žmona kompiuterių specialiste Karolina Talkot susilaukė dviejų dukrų – Saros ir Siuzanos – ir sūnaus Timačio. Gal nors jie kada susidomės šeimos istorija ir panorės išvysti močiutės Idos gimtąjį miestą Tauragę?

Ida Glat ir Johnas Makartis ketvirtajame dešimtmetyje buvo aktyvūs JAV komunistų partijos nariai. Sūnūs augo, tiesiogine prasme, politiškai prisodrinto oro sąlygomis, nors tokia aplinka neabejotinai skatino ir jų kritišką mąstyseną bei ankstyvą politinę brandą.

Šeima persikėlė į Pietų Kaliforniją, kur Ida talkino vyrui jo Komunistų partijos bei Pramonininkų kongreso veikloje, užsiėmė vaikų auginimu ir dirbo socialine darbuotoja, ypatingai daug dėmesio skirdama žydų ir Lotynų Amerikos emigrantų bendruomenių problemoms. Plati erudicija ir puikus išsimokslinimas leido nuveikti įspūdingų darbų Moterų profsąjungų lygoje. Organizacija ilgai buvo tapatinama su pažangiomis turtingomis moterimis, kurios ją finansiškai rėmė ir kėlė pagrindinius reikalavimus valdžiai: „Aštuonių valandų darbo diena, garantuotas atlyginimas ir teisė rūpintis namų reikalais.“

William M.Tuttle, Jr. knygoje „Race Riot. Chicago in the Red Summer of 1919“ („Rasiniai neramumai. Čikaga raudonąją 1919 metų vasarą“) pateikė keletą ištraukų iš Idos Glat straipsnių:

„Manau, iš oficialių šaltinių jūs jau girdėjote, kad skerdyklų darbuotojai netrukus bus visiškai sujungti į profsąjungą“, – kalba Moterų profsąjungos lygos darbuotoja Ida Glat. – „Baltųjų ir spalvotųjų anglakalbių moterų vardu galiu pasakyti, kad moterys tiesiog masiškai jungiasi į organizaciją. Profesinių sąjungų sekretoriai nieko daugiau nedaro, tik nuo ryto iki vidurnakčio priiminėja paraiškas.“

Ne visi Idos kolegos buvo tokie optimistiški. Juodaodė aktyvistė Iren Goins pareiškė plačiai nuskambėjusias savo abejones: „Mano žmonės tiek mažai žino apie organizuotą darbą, kad netgi jaučia didelę baimę dėl to ir todėl organizacijos kūrimo darbas vyksta labai lėtai“.

Deja, gerus šios moters norus ir darbus nuo 1950-ųjų negailestingai ribojo „tylioji žudikė“ aneurizma. Iki pat savo mirties Ida buvo prikaustyta prie lovos, negalėjo vaikščioti ir apskritai judėti. 1957 metais, sulaukusi šešiasdešimt ketverių, garsioji išeivė iš Tauragės atsisveikino su šiuo pasauliu. Deja, nepavyko rasti informacijos apie jos sutuoktinio bei antrojo sūnaus Patriko tolesnius likimus.

„Tauragės kurjeris“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:14
01:11
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min