Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įskundimai sovietų okupuotoje Lietuvoje

Eilė parduotuvėje, kurioje prekių beveik nėra
Eilė parduotuvėje, kurioje prekių beveik nėra
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Birželio pabaigoje Lietuvių katalikų mokslo akademija ir „Naujasis Židinys-Aidai“ išleis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istoriko Tomo Vaisetos monografiją „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)“. Pasiūlydamas savitą nuobodulio interpretaciją tyrinėtojas bando paaiškinti, kaip sovietinė ideologija veikė kasdienį gyvenimą. Neįprastas žiūros kampas jam leido prieiti prie tų temų, kurios iki šiol lietuviškoje sovietinės okupacijos metams skirtoje istoriografijoje mažai ar visai nebuvo gvildentos: viešoji erdvė ir paslapties kultūra, skaitymas ir bibliotekos, sovietinė satyra, skundų pasaulis, darbo etika, veltėdystė ir demonstracijos. Iš netrukus pasirodysiančios knygos siūlome paskaityti ištrauką apie įskundimus.

Įskundimai

Vėlyvuoju sovietmečiu įskundimai liko vienintelis skundų tipas, kuriame dar galima rasti „nesuinteresuotųjų“ laiškų, t. y. kai pranešti skatino ne asmeniniai, o politiniai-ideologiniai motyvai. Bet ir čia jie nedominuoja.

T.Vaisetos knyga apie nuobodulio visuomenę
T.Vaisetos knyga apie nuobodulio visuomenę

Tarp partinei valdžiai paprastų žmonių siųstų laiškų vos vienas kitas praneša apie „liaudies priešus“. Kadangi nėra galimybių patikrinti, ar už laiško nesislepia „asmeninė istorija“, tokio įskundimo tipišku pavyzdžiu galėtume laikyti šį „Ateistu“ pasivadinusio autoriaus pranešimą: „Nežiūrint į tai, kad tarybinė inteligentija, ypatingai pedagogai aiškiai supranta religijos antitarybinę, antimokslinę veiklą ir jos absurdiškumą, tačiau štai atsiranda atskirų individų, kurie visaip maskuodamiesi, pėdas mėtydami, už kelis judošiškus grašius parduoda savo sąžinę ir tarybinio inteligento garbę.

„Nežiūrint į tai, kad tarybinė inteligentija, ypatingai pedagogai aiškiai supranta religijos antitarybinę, antimokslinę veiklą ir jos absurdiškumą, tačiau štai atsiranda atskirų individų, kurie visaip maskuodamiesi, pėdas mėtydami, už kelis judošiškus grašius parduoda savo sąžinę ir tarybinio inteligento garbę.

Konkrečiai, tai tūlas pedagogas K[...] V[...], kuris dirba pedagogu J. Gruodžio Vardo muzikos technikume, prekybos mokykloje ir kitur, tuo pačiu vargoninkauja Karmelitų bažnyčioje. Jis kiekvieną sekmadienį 12 val. arba vakare ten atlieka savo „profesionalų“ darbą. Davatkos ratu apstoję gieda „kyrie, gloria“, o drg. K[...] V[...] galvutę kraipydamas joms vadovauja. Kaip visa tai suderinti su tikro tarybinio darbuotojo veikla?

Vertėtų, kad Drg. sekretorius parodytumėt šiam davatkų pakalikui tikrąjį kelią“. Faktiškai vienintelis kitas įskundimų tipas, kuriame pranešama apie „liaudies priešus“, be religinių motyvų, galėjo būti žmogaus ar jo artimųjų ryšiai su „nacionalistais“ pokario metais, bet ir jų nėra daug.

Kai kurie laiškai apeliuoja į bendrą teisingumo jausmą, tačiau ir vėl sunku nustatyti, ar tai nėra toks „suinteresuoto“ įskundimo tipas, kai asmeninio intereso epizodas įvelkamas į apibendrinimų patosą. Pareiškime LKP CK, kuris nugulė Vilniaus miesto Lenino rajono partijos komiteto archyve, piktinamasi, kad gyventojai iš avarinių namų perkeliami į bet kokios būklės butus, o Lenino rajono vykdomojo komiteto darbuotojai nuolat kaitalioja butus „žmonių sąskaiton“, nelaukdami eilėje.

Autoriai išvardija konkrečias komiteto darbuotojų pavardes ir klausia: „Kuo geresnis Komiteto darbuotojas negu visi kiti įmonių arba įstaigu [sic] darbuotojai“. Apie asmenines skriaudas laiške neužsimenama, tačiau klaustina, ar toks įskundimas galėjo be jų atsirasti? Keblu prie „nesuinteresuotųjų“ skundų priskirti pranešimus apie gamyklose ir kombinatuose vykstančias vagystes, prirašinėjimus, slepiamą gamybinį broką, neteisingą darbų paskirstymą ir atlyginimų mokėjimo tvarką. Neaišku, kokią dalį tokių įskundimų sudaro pranešėjo sąmoningumas ir nesitaikstymas su nusikaltimais, o kiek – asmeniniai ar kolektyviniai interesai, neretai siekiant sukompromituoti vadovus. Bet kuriuo atveju pastarieji beveik visada tampa įskundimų taikiniu – arba kaip piktadarybių dangstytojai, arba kaip jų organizatoriai.

Kai įskundimais siekta ne sustabdyti sistemines ydas, o nuversti vadovą, pranešėjai dažnai neapsiribodavo vien jo profesine kompetencija, bet apeliuodavo ir į moralines savybes, dėl kurių jis neturėtų eiti vadovaujančių pareigų. „Moralinis sugedimas“ netgi iškeliamas į pirmą vietą ir kartais tik po kurio laiko pranešama (galbūt jei moraliniai argumentai nesuveikia) apie darbinius nusižengimus.

Kauno miesto Požėlos rajono komitetas gavo įskundimą be parašo: „Komunistas – pavyzdys visiems darbe ir šeimoje. Tokiu pavyzdžiu negali būti g-los „Jiesios“ direktorius M[...] ir gintaro cecho meistrė D[...]. Slaptas flirtas, dabar jau išaugęs į viešą meilę, nuolatinis girimasis [sic], kad paskui ją bėgioja direktorius, atkreipia visų dirbančiųjų dėmesį. Į pastabas, kodėl ji taip elgiasi, kodėl ardo kitą šeimą?, laisvai atsako, kad aš išsiskyrusi galiu flirtuoti. Jei taip tai kodėl gyvena su [savo vyru] ar kad prisidengtų nuo žmonių akių ar kas prižiūrėtų ir auklėtų mergaitę. [...] Nebeišstengdamas išlaikyti jau taip pairusią šeimą [jos vyras] priėjo prie to, kad netgi kesinosi [sic] prieš savo gyvybę“.

Po savaitės atkeliauja naujas įskundimas, bet akcentai nuo moralės klausimų pasislenka prie darbinių: „Neabejojame, kad tai nėra paslaptis, jog Eksp. d. k. g–kloje „Jiesia“ yra nesveikos nuotaikos, kad sužlugdyti gamyklos rodikliai, kad suardytas gamyklos kolektyvas, kad techniniai darbuotojai ir tarnautojai kenčia materialiai, negaudami premijų dar labiau kenčia moraliai“. Nors valdžios vis dar prašoma pasidomėti „Jiesios“ direktoriaus „moraliniu veidu“, atsiranda papildomų klausimų apie dokumentų falsifikavimą, algų priedų mokėjimą direktoriaus draugams, darbuotojų išėjimą iš darbo ir kt.

Kai kurie tokio tipo įskundimai atrodo kylantys iš įžeisto, pažeminto arba tulžingo individo psichologinio poreikio išsikrauti, o ne iš siekio informuoti apie konkrečius kaltės faktus: „Jis gali išprievartauti... ir kalta bus tik moteris! Jis gali privesti žmogų iki savižudybės... ir kaltas bus savižudis!“ ir „Išgelbėkite gamyklą nuo idioto, o partiją nuo šiukšlės, jis daro gėdą komunisto vardui!“. Bet būtent po tokia retorika prisodrinto laiško, kuriame tik bendromis frazėmis užsimenama apie konkretybes, įskųstą Vilniaus Pluošto dirbinių bandomosios gamyklos direktorių užgriuvo gausybė patikrinimų.

Byloje šalia skundo įsegti dokumentai su premijų išmokėjimo tvarkos, soclenktyniavimo, pirminės partinės organizacijos darbo, kadrų politikos patikrinimo rezultatais. Visi dokumentai pasirodė esantys tvarkingi (bent jau tikrintojų teigimu), tačiau užkliuvo kelialapių į sanatorijas ir poilsio namus skyrimo tvarka: paaiškėjo, kad daugybę kartų kelionės būdavo išrašytos vieno asmens vardu, tačiau vykdavo visai kiti.

Kauno miesto Požėlos rajono partijos komiteto pirmajam sekretoriui 1965 m. sausio pradžioje vienas po kito ėmė plaukti skundai dėl pirties nr. 3 direktoriaus. Iš vieno skundo partijos sekretorius sužino, kad pirties vadovas vagia kilimėlius, iš kito – apie jo elgesį su darbuotojais („yra atžarus, grubus, nesiskaito su darbininkais, be jokio reikalo dažnai aprėkia, kiršina vienus su kitais“), o iš trečio – apie jo intymius nuotykius darbo vietoje

Kitų įskundimų atvejais akivaizdžiau matyti, kad tai organizuota ir tikslinga akcija prieš viršininką. Vieni pasirenka „kokybinę“ taktiką išsiųsti kolektyvinį laišką, kiti pirmenybę teikia „kiekybinei“ atskirų skundų gausai. Kauno miesto Požėlos rajono partijos komiteto pirmajam sekretoriui 1965 m. sausio pradžioje vienas po kito ėmė plaukti skundai dėl pirties nr. 3 direktoriaus. Iš vieno skundo partijos sekretorius sužino, kad pirties vadovas vagia kilimėlius, iš kito – apie jo elgesį su darbuotojais („yra atžarus, grubus, nesiskaito su darbininkais, be jokio reikalo dažnai aprėkia, kiršina vienus su kitais“), o iš trečio – apie jo intymius nuotykius darbo vietoje („Atrakinusi vonios kambarį, jame radau pirties direktorių T[...] ir nuogą merginą“).

„Moralinio nuopuolio“ motyvas ne tik pasitelkiamas argumentacijai sutvirtinti, bet ir tampa pagrindiniu įskundimo tikslu. Čia susiliesdavo du sovietinės dorovinės politikos aspektai. Pirma, piliečiams (svarbiausia – partijos nariams) buvo keliami konservatyvūs moralės reikalavimai („šeimos žmogus“), kurių praktinis įgyvendinimas reiškė „moralinio veido“ saugojimą viešumoje. Atskiro komunisto „tvirta moralė“ iš esmės turėjo simbolinę reikšmę, nes jis visuomet atstovavo visai partijai, todėl viešumoje jo pagrindinė funkcija privalėjo būti reprezentacinė ir imperatyvinė – „pavyzdys kitiems“.

Skundas tapdavo kone pagrindiniu indikatoriumi aukštesnei valdžiai, kad šis simbolinės moralės principas yra pažeistas. Antra, sovietinės kolektyvistinės ideologijos sutrikdyta privatybės samprata lėmė privačių problemų sprendimą kolektyvistinėmis priemonėmis, kurias skatino pati ideologija. Nors tokių klausimų sprendimas buvo priskirtas vietinio lygmens kolektyvinėms institucijoms (draugiškieji teismai, pirminės partinės organizacijos), turėjusioms įgyvendinti savidiscipliną, tačiau efektyvumo ir pasitikėjimo stoka skatino žmonės kreiptis „rimtesniu“ lygmeniu – į rajono, miesto ar respublikinę partinę valdžią. Ši, tiesa, klausimą dažnai deleguodavo atgal į vietinį lygmenį, tačiau „signalas iš viršaus“ veikė tokių institucijų darbą kur kas efektyviau nei „signalas iš apačios“. Tad pranešėjams buvo naudinga, kad jų skundas apsuktų institucinį ratą, nes į vietinį lygmenį grįždavo įgavęs kitą svorį.

Įskundimuose moralės korta pranešėjas galėjo sužaisti tokiu atveju, kai įskųstasis ėjo aukštas pareigas arba priklausė partijai, t. y. jam implicitiškai buvo priskirtas „simbolinės moralės“ vaidmuo. Tokio tipo įskundimas faktiškai savaime reikšdavo tam tikrą bausmę įskųstajam, nes net jeigu faktai nepasitvirtindavo – jis turėdavo pereiti nemalonią privataus, netgi visiškai intymaus gyvenimo išviešinimo procedūrą.

Vilniaus miesto Spalio rajono partijos komiteto sekretorių pasiekė Laurų vaikų namų pirminės partinės organizacijos sekretorės laiškas apie buvusį jų darbuotoją S. M., perėjusį dirbti į „Žiniją“. Įskundimo autorė rašo, kad šis vyras „save vedė amoraliai“, nes apgaudinėjo žmoną su toje pačioje įstaigoje dirbusia gydytoja, detaliai aprašo visą istoriją ir prašo komiteto jam skirti bausmę, nes jis „per apsirikimą liko nenubaustas“. Atsakydamas į kaltinimus S. M. buvo priverstas pateikti smulkų santuokinio gyvenimo aprašymą, kurį pradeda nuo 1954 m. – draugystės pradžios ir vestuvių.

Pasiaiškinimo pagrindinis tikslas – įrodyti, kad jo santuoka žlugo dėl žmonos kaltės, todėl vyras negaili privataus gyvenimo pavyzdžių: „1955 m. mums gyvenant Dotnuvoje buvo momentas, kada žmona buvo išvykusi dviem dienom į Radviliškį pas savo seserį, neva į svečius, tačiau jau sugrįžus, man draugai pranešė, kad ji pas savo seserį surengė pasimatymą su buvusiu savo meilužiu. [...] Tais pačiais metais vasaros vakare, man žaidžiant bilijardą Dotnuvos rajono milicijos skyriaus patalpose, gatvėje patruliavęs milicininkas atėjo ir pranešė man, kad mano žmona skvere glėbesčiuojasi su tuo metu buvusiu Dotnuvos rajono prokuroru K[...] V[...], kuris buvo neblaiviame stovyje“.

Tais pačiais metais vasaros vakare, man žaidžiant bilijardą Dotnuvos rajono milicijos skyriaus patalpose, gatvėje patruliavęs milicininkas atėjo ir pranešė man, kad mano žmona skvere glėbesčiuojasi su tuo metu buvusiu Dotnuvos rajono prokuroru K[...] V[...], kuris buvo neblaiviame stovyje“.

Kartais privataus gyvenimo nesėkmės virsdavo viso kolektyvo reikalu. Respublikinės chemijos produktų bazės darbininkai kreipėsi į Vilniaus Plastmasinių dirbinių gamyklos partinės organizacijos sekretorių, siekdami užstoti savo kolegę prieš šioje gamykloje dirbantį jos vyrą. Pasak jų, Chemijos produktų bazėje dirbanti buhalterė trejus metus ištikimai laukė armijoje tarnaujančio vyro, bet jam grįžus, šeiminė laimė truko tik tris mėnesius. „Bet vieną dieną viskas pasikeitė ir paaiškėjo, kad Dana nėščia, o vyras jai pareiškė, kad jam reikia laisvės.

Jis ėmė kaltinti žmoną, kad negalėjo taip „paprastai“ gauti buto, kad tai dėl jos „blogo“ elgesio ir kad jis negyvens šitame bute, ir išvyko pas motiną“, todėl „Dana ryžosi kūdikio nužudymo operacijai, kurio taip laukė, apie kurį svajojo“. Kolektyvas prašė vyrą nubausti ir pašalinti iš partijos, nes jis kompromituoja komunisto vardą. Tokia kolektyvo iniciatyva priartėdavo prie sovietinės visuomenės idealo, kai žmogus gali turėti asmeninį, bet ne privatų gyvenimą, todėl nukrypimo nuo normos atvejais jis atsiveria kolektyvo įtakai („pagalbai“).

Iš privataus gyvenimo į viešąją sritį galėjo būti perkeliama viskas, kas tik ideologiškai apibrėžiama kaip kolektyvo savidisciplinos sfera: ne tik „meilės nuotykiai“, bet ir smurtas šeimoje, girtavimas namuose, nesutarimai su artimaisiais. Įskundimai čia buvo intensyviai išnaudojami. Dėl to už asmenį „atsakingas“ (paprastai darbo) kolektyvas tam tikrais atvejais įgydavo teisę nepaisyti privačios erdvės ribų.

Kitaip tariant, kolektyvo savidisciplinos sfera neapsiribojo tik darbo aplinka. Kolektyvas tampa savotišku socialiniu kūnu, kuris neišyra už darbo ribų, jo įgaliojimai tęsiasi toliau. Tipiškas pavyzdys: „Spartos“ fabriko partinis komitetas ėmė svarstyti savo darbuotojos „amoralų elgesį“, kai Vilniaus miesto Tarybų rajono partijos komitetą pasiekė vieno namo gyventojų skundas dėl „sistemiško girtuokliavimo, kuriame dalyvauja kompanija jaunų merginų ir vaikinų“. „Spartos“ partinė valdžia sudarė komisiją (kolektyvo „socialinio kūno“ atstovai), kuri lankėsi įskųstos darbininkės namuose, kalbėjosi su kaimynais, užėjo ir į jos butą, kur rado „didelę netvarką“. Pats svarstymas, žinoma, vyko pagal ritualizuotą (savi)kritikos kanoną.

Svarbią įskundimų porciją sudarė „neformalių ryšių“ stokos kompensacija. Šie skundai ne tik atskleidžia paprastai pabrėžiamą „silpnųjų“ padėtį „privilegijuotųjų“ atžvilgiu (kovodami už savo reikmes jie turi kliautis ne patikimais ryšiais, o įsitraukti į socialinę loteriją), bet ir kontekstinę socialinių santykių įtampą sovietinėje visuomenėje. Loterijos dalyvis ne tik, pasitelkęs viktimizacijos retoriką, tikėdavosi ištraukti „laimingą bilietą“, bet ir mėgindavo eliminuoti kitus dalyvius, pranešdamas apie jų būtas ir nebūtas kaltes. Ši loterija peraugdavo tiesiog į kovos ringą, nes įskųstaisiais galėdavo tapti net tradiciškai artimiausiais laikomi žmonės.

Per partinį susirinkimą išaiškėjo, kad skundo autorė – A. G. motina, o konflikto priežastis – trijų kambarių buto dalybos. A. G. su antra žmona ir vaikais gyvena dviejuose kambariuose, o jo motina su vienu iš anūkų, kurio neleidžia auklėti pačiam A. G., gyvena trečiame kambaryje.

„Puntuko“ partinė valdžia sulaukė skambučio iš Lenino rajono partijos komiteto, kad griežtai apvarstytų savo darbuotojo A. G. elgesį, nes dėl jo komitetą pasiekė skundas.

Per partinį susirinkimą išaiškėjo, kad skundo autorė – A. G. motina, o konflikto priežastis – trijų kambarių buto dalybos. A. G. su antra žmona ir vaikais gyvena dviejuose kambariuose, o jo motina su vienu iš anūkų, kurio neleidžia auklėti pačiam A. G., gyvena trečiame kambaryje.

Per susirinkimą viena kalbėtoja pranešė, kad motina esą pasiryžusi „bet kuria kaina“ išsireikalauti iš A. G. jo neauklėjamam sūnui atskirą kambarį. Motinos skundai dėl sūnaus kartojosi ne kartą.

Knygą „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984)“ galima užsisakyti iš anksto su nuolaida čia: http://www.knygynas.nzidinys.lt/tomas-vaiseta-nuobodulio-visuomene-kasdienybe-ir-ideologija-velyvuoju-sovietmeciu-1964-1984

Knygos leidybą rėmė Lietuvos mokslo tarybos sklaidos projektas, vykdomas pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min