TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorikė Marija Drėmaitė: modernistinės architektūros bėda yra ta, kad ji „negražiai sensta“

Marija Dremaite
„Open House Vilnius“ org. nuotr. / Marija Drėmaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Geriau pažinti pastatus įmanoma tik juose lankantis ir „klausantis“ jų istorijų. Taip mano architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Pasak jos, artimiau susipažinus su architektūra, ji mums nebebus tik bevardės stiklo ir betono dėžės, kurias kiekvieną dieną aplenkiame gatvėje. O būtent taip daugeliui praeivių vis dar atrodo 1960–1970 metais sostinėje iškilę pastatai, priklausantys sovietinio modernizmo epochai.

Su M.Drėmaite kalbamės apie šio laikotarpio architektūrą Vilniuje, apie kūrėjų laisvę bei cenzūros gniaužtus ir išskirtinius sostinės pastatus, į kuriuos koją įkelti bus galima jau balandžio 25–26 dienomis. Tomis dienomis sostinėje pirmą kartą vyks atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“.

– Garsus prancūzų fotografas Frédéricas Chaubinas yra sakęs, kad sovietinio modernizmo pastatai šiuo metu yra tarsi skaistykloje. Laukia, ar bus restauruoti, nugriauti ar visgi palikti stovėti. Kaip jūs apibūdintumėte šiandieninę Vilniaus modernistinės architektūros situaciją?

– Modernistinės architektūros bėda yra ta, kad ji „negražiai sensta“. Apsilupę barokiniai ar neoklasicistiniai pastatai sukelia romantišką įspūdį, o apsilupęs modernizmas atrodo apgailėtinai. Kita bėda yra šio palikimo gausa, kuri atbukino akį. Įrodyti, kad modernistinė architektūra yra vertinga ar išskirtinė, nėra lengva, nes daugeliui tai – tik kasdieniai, neverti išsaugojimo pastatai.

– Nemanote, kad 1960–1970 m. statyti pastatai Lietuvoje vis dar vertinami neatsiribojant nuo sovietinės praeities, emocingai? Juos tarsi norima ištrinti iš atminties, pamiršti.

– Manau, tai mitas. Visuomenė ir valdžia gana pragmatiškai vertina ir naudoja netgi ideologinę funkciją turėjusius pastatus. Pavyzdžiui, dabartinei Vyriausybei nekelia problemų tai, kad ji dirba buvusios Komunistų partijos Centrinio komiteto pastate, o Seimas veikia buvusiuose sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo rūmuose.

Modernistinės architektūros bėda yra ta, kad ji „negražiai sensta“. Apsilupę barokiniai ar neoklasicistiniai pastatai sukelia romantišką įspūdį, o apsilupęs modernizmas atrodo apgailėtinai.

Šio laikotarpio architektūros palikimas yra labai gausus. Jis ir matomas, ir tuo pačiu metu tarsi nepastebimas. Minėtu laikotarpiu buvo suprojektuoti ne tik reprezentaciniai pastatai Gedimino prospekte, naujasis miesto centras dešiniajame Neries krante, bet ir gyvenamieji daugiabučių rajonai. Modernizmo architektūroje sovietiniai ženklai beveik nepastebimi, lyginant su stalinistinio laikotarpio palikimu. Tačiau pastebėjau, kad netgi pastarojo laikotarpio architektūra jau nebekelia neigiamų jausmų, o tampa egzotika. 

– Kuo sovietinis modernizmas skiriasi nuo modernistinės architektūros, kuri klestėjo Vakaruose?

– Sovietiniai modernistai mėgo kopijuoti Vakarų modernizmą, tačiau medžiagų, technologijų ir darbo kultūros stygius lėmė apgailėtiną sovietinių pastatų vaizdą. Nesakau, kad sovietiniai modernistai nemokėjo ir negalėjo šiuolaikiškai projektuoti – ypač išsiskiria visuomeniniai, reprezentaciniai pastatai. Tačiau didžiausią sovietinio modernizmo dalį sudarė standartiniai architektūros objektai – mokyklos, poliklinikos, ligoninės, parduotuvės ir gyvenamieji namai. O čia architektūrinei išmonei vietos buvo mažai.

Giedriaus Ilgūno org. nuotr./Santuokų rūmai
Giedriaus Ilgūno org. nuotr./Santuokų rūmai

– Bet juk buvo modernistinės architektūros kūrėjų, kurie priešinosi sovietiniam stiliui ir kūrė įdomesnių formų ir konstrukcijų pastatus?

– Maskvoje, kuri visą laiką išliko sovietinio modernizmo centru, buvo kuriami ir statomi labai novatoriški pastatai. Vilniuje, kaip ir kitose Baltijos šalių sostinėse, klostėsi kita situacija ir kitas kontekstas. Išskirtinumo šiems miestams suteikė istorinis palikimas – jų senamiesčiai, iš kurių įkvėpimo sėmėsi vietiniai modernistai (o tai retas atvejis modernizmo architektūros istorijoje), bei glaudūs ryšiai su skandinaviška architektūra.

Tačiau didžiausią sovietinio modernizmo dalį sudarė standartiniai architektūros objektai – mokyklos, poliklinikos, ligoninės, parduotuvės ir gyvenamieji namai. O čia architektūrinei išmonei vietos buvo mažai.

Mastelis Vilniuje, Rygoje, Taline buvo mažesnis, todėl erdvės buvo jaukiau suprojektuotos. Sovietinio modernizmo metu susiformavo bei suklestėjo ir vadinama „lietuviškoji modernizmo architektūros mokykla“ – ypatinga ir įtakinga karta, kuri lėmė modernistinės sostinės vaizdą.

– Viename susitikime esate pasakojusi, kad, pavyzdžiui, Lazdynų rajono projektas buvo puikiai sutiktas, net gavo Lenino premiją, nors jį projektuodami architektai stengėsi kuo mažiau laikytis sovietinio kanono.

– Siekis apeiti sovietinį standartą buvo automatiškai geresnės architektūros siekis. Lazdynuose reljefo ir pušynų išsaugojimas bei įdomesnis standartinių namų komponavimas, perimtas iš suomių ir švedų, iš karto atkreipė dėmesį. Tačiau Lenino premija buvo ir propagandinė priemonė. Vakaruose tuo laikotarpiu buvo atsisakoma masinių daugiabučių rajonų kaip keliančių depresiją, o Sovietų Sąjungoje, atvirkščiai, reikėjo įrodyti, kad tokie rajonai gali būti statomi dar ilgus dešimtmečius.

– Apie ką sovietinio modernizmo pastatai mums, praeiviams, gali „kalbėti“ ir kokių istorijų „papasakoti“ dabar?

Raimondo Urbakavičiaus nuotr./LR Vyriausybės rūmai
Raimondo Urbakavičiaus nuotr./LR Vyriausybės rūmai

– Papasakoti gali daug. Apie mūsų istoriją ir estetiką. Apie tai, kas tuo metu buvo laikoma žmogaus gerove ir gyvenimo būdu. Apie tai, kas tuo metu buvo madinga ir priešinga sovietiniam kanonui. Apie tai, kodėl sovietinė virtuvė buvo 6 kvadratinių metrų pločio ir kodėl, pavyzdžiui, Santuokų rūmus puošė vitražai ir stalai-altoriai. Arba kaip dulkių siurblių „Saturnas“ apskriti metaliniai korpusai buvo panaudoti kaip modernūs šviestuvai.

Pastatas nėra tik fasadas. Tačiau galimybių apžiūrėti jį iš vidaus, suvokti jo funkciją, išgirsti istoriją apie jo atsiradimą pasitaiko retai. Artėjantis „Open House Vilnius“ festivalis siekia tą pakeisti. Juk emocinis ryšys su objektu užmezgamas tik per pasakojimus apie jį, ekskursijas.

– O kurie Vilniaus modernistinės architektūros pastatai jums pačiai atrodo įdomiausi? Kodėl?

– Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras, pro kurio stiklinį antrą aukštą matosi senamiestis ir Visų Šventųjų bažnyčios bokštas. Taip pat Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai su savo gausybe aptakių formų terasų, kuriose labai norėčiau pabuvoti ir iš jų pažvelgti į Vilnių. Bei Lazdynai, kuriuose užaugau. Dabar man jie įdomūs kaip modernistinės urbanistikos ir socialinės inžinerijos projektas.

Giedriaus Ilgūno nuotr./Lietuvos Kompozitorių sąjunga
Giedriaus Ilgūno nuotr./Lietuvos Kompozitorių sąjunga

– Ką rekomenduotumėte vilniečiams būtinai aplankyti „Open House Vilnius“ metu?

– Verta aplankyti Kompozitorių sąjungos pastatą su gyvenamųjų namų kvartalu. Tai yra unikalus architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suomiškojo modernizmo perkėlimas į Žvėryno sklypą. 

Ne ką mažiau įdomus objektas – naujus sovietinio gyvenimo būdo ritualus įtvirtinęs Santuokų rūmų pastatas. Festivalio metu bus reta galimybė apsilankyti Vyriausybės rūmų viduje ir apžiūrėti 1970 metų prabangą, kuri buvo to meto interjero dizaino viršūnė. Kitas objektas – „Minties“ gimnazija Lazdynuose – įdomus pavyzdys, kaip iš standartinių elementų, sulaužant sovietinės mokyklos koridorinę sistemą, buvo sukurta nestandartinė erdvė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min