Šalis šią gedulo dieną prisimena tiek visus nekaltus, prieš 69 metus komunistų išvežtus į šaltą svetimą kraštą, tiek ir visus kitus žmones, tapusius nusikaltimų žmoniškumui aukomis, nukentėjusius arba netekusius gyvybės totalitarinio režimo sąlygomis.
„Nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties termino. Mes nuveikėme didelį darbą, siekdami nustatyti istorinę tiesą, ir tai yra būtina taip pat kaip būtina saugoti atminimą“, – pažymima šalies prezidento parlamento pirmininkės ir ministro pirmininko kreipimesi.
Kaip pažymima kreipimesi, mažai valstybei gyvybiškai svarbu padaryti išvadas iš istorijos – tai reiškia suvokti, kokią reikšmę turi pastangos kurti valstybę, stiprinti jos nepriklausomybę ir formuoti patikimą ateitį.
„Ir visa tai neįmanoma be tarptautinės partnerystės, valstybės atvirumo ir jos geopolitinio integruotumo“, – sakoma kreipimesi.
1941 metų birželio 14–osios naktį visoje Estijoje įvyko pirmieji masiniai areštai, po kurių daugiau kaip dešimt tūkstančių šalies gyventojų be teismo ir tyrimo buvo išvežti į Rusiją.
Tik nedaugelis jų sugrįžo namo – maždaug šeši tūkstančiai tremtinių žuvo nuo šalčio, sunkaus darbo, bado arba buvo sušaudyti, tarp jų visi 3 500 tiesiai uždarytų į kalėjimus vyrų.
Iš ištremtų į Novosibirsko ir Kirovo sritis moterų ir vaikų žuvo daugiau nei pusė.
