1940 metų birželio 8 d. vakare Lydos mieste įvyko pagal aliarmo signalą pakeltų Baltarusijos apygardos vadų slaptas pasitarimas, kuriame vyriausiojo vado pavaduotojas generolas leitenantas F. Kuznecovas informavo susirinkusiuosius apie „galimus veiksmus prieš Lietuvą“. Ten pat birželio 11 d. įvyko dar vienas pasitarimas dalyvaujant Baltarusijos ypatingosios karinės apygardos vadą M. Kovaliovą pakeitusiam generolui pulkininkui D. Pavlovui, kuris išdėstė kovos veiksmų planą ir užduotis kariuomenei, turinčiai greitai sumušti Lietuvos kariuomenę, neleisti jai pasitraukti į Rytų Prūsiją ir per tris keturias dienas užimti Lietuvą. Jis taip pat padiktavo vadams savo nurodymus, kaip antai: „Valdžia miestuose ir šalia jų esančiuose rajonuose pereina įgulų viršininkams, pirmieji žodžiai jų įsakymuose: „Atiduoti ginklus“. Už smūgį į nugarą šaudyti vietoje; pasižymėjusiuosius nedelsiant apdovanoti“ ir kita.
 |
| Leidyklos „Briedis“ nuotr./Žemėlapis |
Pagal birželio 12 d. kovinį įsakymą generolo F. Kuznecovo vadovaujama 11-osios armijos kariuomenė drauge su 16-ojo ypatingojo korpuso daliniais turi apsupti ir sunaikinti priešą Kauno rajone. Lietuvoje įkurdintam 16-ajam ypatingajam korpusui buvo keliama užduotis išlaikyti savo dislokavimo rajonus, užimti svarbiausius tiltus per Nemuno bei Neries upes ir užtikrinti 214-osios oro desanto brigados išsilaipinimą per 5 km piečiau Gaižiūnų geležinkelio stoties, kur buvo numatyta desantuoti 935 žmones. Drauge su 16-ojo korpuso daliniais desantininkai turėjo užimti svarbiausius Kauno objektus, į Kauno aerodromą buvo permesti 475 desantininkai. Desanto išmetimo vietai žvalgyti birželio 13 d. nuleista parašiutininkų grupė.
Operaciją baigti parengti numatyta iki birželio 15-osios ryto. Nuo praėjusios paros 21.30 Pabaltijyje dislokuotos sovietų kariuomenės radijo stotys turėjo vien tik klausytis ir laukti sutarto operacijos pradžios signalo, sakysim, panašaus į: „Visoje Lietuvoje dangus be debesų“. Apskritai buvo rengiamasi pademonstruoti raudonąjį „žaibo karą“ visu grožiu.
Palei Lietuvos ir Latvijos pietrytines sienas buvo sutelkta V. Kuznecovo 3-ioji armija, kuriai priklausė 4-asis, 24-asis ir 3-iasis kavalerijos korpusai (5 šaulių, 2 kavalerijos divizijos, 2 tankų brigados). Jos valdyba birželio 10 d. perkelta iš Maladečinos į Pastovius. Kuznecovo 11-ajai armijai, kurios štabas buvo Lydoje, priklausė 10-asis, 11-asis ir 6-asis kavalerijos korpusai (6 šaulių, 2 kavalerijos divizijos, 4 tankų brigados) ir susitelkė pradinėse pozicijose palei Lietuvos pietinę sieną. Operacijai skirta Leningrado ir Kalinino karinių apygardų kariuomenė buvo išskleista prie Estijos ir Latvijos rytinių sienų. Tarp Suomijos įlankos ir Čiudo ežero susitelkė 11-osios šaulių divizijos daliniai. Piečiau Pskovo ežero išskleista 8-osios armijos, kuriai priklausė 1-ojo, 19-ojo šaulių korpuso ir ypatingojo šaulių korpuso, priklausančio Kalinino apygardai (6 šaulių divizijos, 1 tankų brigada), kariuomenė. Sustiprinti šių apygardų kariuomenei nuo birželio 8 d. pradėta permesti Maskvos apygardos 1-osios motorizuotųjų šaulių, 17-osios, 84-osios šaulių divizijų ir 39-osios, 55-osios lengvųjų tankų brigadų, Archangelsko karinės apygardos 128-osios motorizuotųjų šaulių divizijos ir Oriolo karinės apygardos 55-osios šaulių divizijos dalinius.
 |
| Leidyklos „Briedis“ nuotr./Karikatūra |
Prie Lietuvos sienų kariuomenė baigė telktis ir išsiskleisti pradiniuose rajonuose iki birželio 15 d., prie Latvijos ir Estijos sienų – iki birželio 16 d. Iš viso Pabaltijo kampanijai vykdyti skirta 3 armijos, 7 šaulių ir 2 kavalerijos korpusai, 20 šaulių, 2 motorizuotųjų šaulių, 4 kavalerijos divizijos, 9 tankų ir 1 oro desanto brigada. Be to, NKVD kariuomenė skyrė vieną operatyvinį pulką ir 105-ąjį, 106-ąjį, 107-ąjį pasienio būrį, kurie buvo sutelkti Gardine.
Taigi sovietų karinė grupuotė palei Pabaltijo sienas, atsižvelgdama į jos teritorijoje išskleistus ypatinguosius korpusus, turėjo 435 tūkstančius žmonių, iki 8000 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3000 tankų, per 500 šarvuočių. Dalyvauti operacijoje buvo skirta 18 vidutinių bombonešių pulkų, 3 tolimųjų bombonešių, 5 sunkiųjų bombonešių, 3 lengvųjų bombonešių, 2 atakos lėktuvų ir 16 naikintuvų aviacijos pulkų, turinčių 2601 lėktuvą. Kaip Baltarusijos YKA karo tarybai pranešė 3-iosios armijos vadas, vykstant žygiams, buvo sprendžiami jų organizavimo, žvalgybos, valdymo ir apsaugos klausimai, esant galimybių, rengiamasi kovai. „3-iosios armijos dalinių politinė moralinė būklė gera. Visas karinis personalas visiškai pasiryžęs vykdyti bet kurias partijos ir vyriausybės užduotis“.
 |
| Leidyklos „Briedis“ nuotr./Įsakymas užimti Kauną |
Pasienio apygardose buvo išskleistas ligoninių tinklas. 1940 metų birželio 14 d. generalinio štabo viršininkas įsakė mobilizuoti visą karinį personalą ir automobilius evakuacinėms ligoninėms ir kariniams sanitariniams traukiniams sukomplektuoti. Visiems mobilizuojamiesiems reikėjo aiškinti, jog tai įprastiniai mokymai. Karinėse apygardose buvo išskleidžiami užnugario daliniai ir įstaigos, būtinos užtikrinti kariuomenės visavertę kovinę veiklą.
Susitelkusi kariuomenė laikėsi maskavimosi reikalavimų ir stebėjo gretimą Lietuvos teritoriją. 1940 metų birželio 14 d. pradėta Pabaltijo jūrų ir oro blokada. Tą pačią dieną generolas Pavlovas išleido įsakymą dėl elgesio su karo belaisviais, pagal kurį pasienyje jie turi būti perduodami Bigosovo ir Švenčionių stotyse 3-iajai armijai, Salų ir Marcinkonių stotyse – 11-ajai armijai. Buvo numatytos maisto karo belaisviams normos, uždrausta atimti asmeninius daiktus, o už rekvizuotas brangenybes reikėjo išduoti kvitus. Čekistai rengė stovyklas, galinčias sutalpinti 50–70 tūkstančių belaisvių, o pasieniečiams įsakyta užtikrinti Raudonosios armijos dalinių peržengimą per sieną. Tam tikslui numatoma sukurti smogiamąsias ir naikintojų grupes. Jų užduotys buvo atlikti žvalgybą ir vietos rekognoskuotę, nustatyti sienos peržengimo vietas, parengti perkėlas ir plaukimo priemones, prasidėjus kovos veiksmams, naikinti priešo pasienio tarnybos štabus bei padalinius, ryšių priemones, užtvaras, minų laukus.
Karo tarybos ir politinių valdybų viršininkai gavo direktyvą dėl politinio darbo vykstant žygiui į Pabaltijį, kurioje išvardytos pabaltų „kaltės“ taikingajai sovietų šaliai ir grindžiama būtinybė „užtikrinti SSRS saugumą“:
„Nevykėliai Pabaltijo valstybių valdovai, nenorėdami sąžiningai vykdyti sutarties su Sovietų Sąjunga, griebėsi provokacijų prieš mūsų Tėvynę ir Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje išdėstytus Raudonosios armijos dalinius.
Sovietų vyriausybė, atsižvelgdama į lietuvių liaudies lūkesčius, perdavė Lietuvos valstybei Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą. Nepaisant to, dėl Lietuvos vyriausybės antisovietinės orientacijos paskutiniu metu Lietuvoje buvo nemaža raudonarmiečių pagrobimo ir kankinimo atvejų, turint tikslą gauti žinių apie mūsų dalinius. Po sovietų vyriausybės protesto Lietuvos valdžia, prisidengdama tyrimu ir priemonių taikymu kaltininkams, susidoroja su SSRS draugais.
Karo su baltasuomiais metu Anglijos ir Prancūzijos kurstomos Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės rengė tarpusavio derybas dėl Pabaltijyje dislokuotų sovietų korpusų užpuolimo. Jie svajojo nublokšti Raudonosios armijos dalinius į jūrą (?). Sovietų kariuomenės išsidėstymo rajonuose rezgami šnipų lizdai. Su spaudos laisvės vėliava laikraščiuose ir per radiją vykdoma nežabota antisovietinė propaganda, tuo pačiu metu persekiojami laikraštį „Izvestija“ skaitantys piliečiai.
Visa provokacinė Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybių veikla turi tikslą nutraukti su Sovietų Sąjunga sudarytas tarpusavio pagalbos sutartis. Kartu jos pabrėžia savo pasirengimą paversti Pabaltijį karo prieš mūsų Tėvynę placdarmu.
Mūsų užduotis aiški. Mes norime užtikrinti SSRS saugumą, atitverti iš jūros Leningrado prieigas – mūsų šiaurės vakarų sienas. Nepaisydami Estijos, Latvijos ir Lietuvos antiliaudinės klikos, įvykdysime istorines užduotis ir kartu padėsime šių šalių darbo liaudžiai išsivaduoti iš kapitalistų ir dvarininkų išnaudotojiškos šutvės“.
