Kai Bosnijos miestą Srebrenicą, kurį JT buvo paskelbusios saugiu prieglobsčiu, prieš 20 metų užpuolė serbų pajėgos, jos atskyrė vyrus ir jaunuolius nuo moterų ir mažų vaikų. Moterys ir vaikai buvo susodinti į autobusus, išvežusius juos į Tuzlą, į JAV kontroliuojamą oro pajėgų bazę. Bosnijos serbai pažadėjo Tarptautiniam Raudonojo kryžiaus komitetui (TRKK) suteikti prieigą prie vyrų ir jaunuolių, tačiau to taip niekad ir nepadarė.
1995 m. liepą jau buvo daugiau nei treji metai, kai atidžiai sekiau Bosnijos karo įvykius – iš pradžių kaip Senato užsienio ryšių komiteto darbuotojas, vėliau – kaip JAV ambasadorius Kroatijoje. Abiejuose darbuose teko daug kalbėtis su išgyvenusiais serbų etninio valymą ir su pradingusių žmonių šeimos nariais.
Žinojau, kad žmonės, pradingę šiame kare, neatsidurdavo slaptuose kalėjimuose. Jeigu TRKK, vietos valdžia ir žvalgyba nežinojo, kur yra dingę Srebrenicos vyrai, jie jau buvo negyvi.
Tuo tarpu Bosnijos generolas Ratko Mladičius nuo Srebrenicos perėjo prie šalimais esančio bosnių anklavo Zepoje puolimo. Aš raginau Billo Clintono administraciją imtis veiksmų, kad būtų apginta Zepa, tačiau be įrodymų, kad įvyko Srebrenicoje, tai nebuvo paprasta.
Tuomet liepos 24 d. Tone Bringa, Norvegijos antropologė, dirbanti JT misijoje Bosnijoje ir Kroatijoje, papasakojo man neįtikėtiną istoriją. Ji buvo Tuzlos oro pajėgų bazėje, kai JT žmogaus teisių pareigūnai kalbėjosi su pabėgėliais iš Srebrenicos.
Netikėtai pasirodė 35-erių metų vyras ir pareikalavo pasikalbėti su JT pareigūnais. Jam pavyko pabėgti iš Srebrenicos, kai ją užėmė serbai, pasakojo vyras, tačiau jis buvo sučiuptas kitą dieną miške – kartu su keliais tūkstančiais vyrų. Serbai jį ir šimtus kitų laikė per naktį perpildytame sandėlyje, o kitą dieną sunkvežimiais išvežė į Bratunaco stadioną. Pakeliui kariai ėmė šaudyti į sunkvežimius, daug vyrų žuvo.
R.Mladičius pasirodė stadione. Jis ėmė erzinti kalinius dėl Bosnijos valdžios impotencijos ir sakė, kad jiems reikėjo likti Jugoslavijoje. Tačiau jis pažadėjo juos paleisti, jeigu jie bendradarbiaus. Stadione serbų kariai vyrų rankas surišo šiems už nugarų.
Košmarą išgyvenęs vyras pasakojo, kad serbų kariai jį ir kitus kalinius nugabeno į fermą netoliese esančiame kaimelyje. Jie ten buvo suguldyti, o tuomet egzekucijos būrys paleido kulkų krušą. Išgyvenusiam vyrui viena kulka nubrozdino smilkinį, pasipylė kraujas, tačiau mirtinos kulkos jis išvengė. Kai kariai pasišalino, jis ir dar vienas išgyvenusysis pasislėpė griovyje. Ten ir ištūnojo, kol serbai buldozeriais valė kūnus.
Du vyrai tuomet dešimt dienų keliavo į Tuzlą. T.Bringa savo akimis matė kulkos paliktą nubrozdinimą ant smilkinio ir ant riešų paliktas žymes nuo surišimo.
JT žmogaus teisių pareigūnams tai pasirodė tik eilinis pasakojimas apie galbūt pramanytus siaubus. Tačiau bosniškai kalbanti T.Bringa atkreipė dėmesį į labai tikslų vyro pasakojimą su daug detalių. Ji ėmė spausti savo kolegas išskirti šį pasakojimą savo ataskaitoje.
Kai kariai pasišalino, jis ir dar vienas išgyvenusysis pasislėpė griovyje. Ten ir ištūnojo, kol serbai buldozeriais valė kūnus.
Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta – ataskaita buvo parašyta kaip eilinis raportas, kuriame gausu tokių atsargių frazių kaip „nepatvirtintais duomenimis“ ir „gandai dėl masinių mirties bausmių“. T.Bringa žinojo, kad tokia ataskaita neturės jokios įtakos. Yasushi Akashi, japonų diplomatas, kuris vadovavo JT misijai, neduotų leidimo dokumentui be tokių atsargių terminų.
1995 liepos 24 d. aš vakarieniavau su T.Bringa. Susierzinusi dėl to, ką ji laikė JT pastangomis sumenkinti tragediją, ji paklausė, ar aš galiu ką nors padaryti. Kaip ambasadorius, aš turėjau savo paties kanalus. Išsiunčiau išgyvenusiojo istoriją į Valstybės departamentą su prašymu gelbėti Zepą. „Įsitraukimas į nusikaltimą yra akivaizdus, – parašiau. – Neabejotinai Zepos gynėjai supranta, koks likimas jų laukia. Jie negali būti apleisti.“
Mano pranešime buvo paminėta konkreti vieta – Konjevič Polje. Vyro teigimu, ten ir vyko žudynės. Savo pačių iniciatyva keli CŽV analitikai peržiūrėjo palydovo darytas nuotraukas, kuriose liepos 13 – žudynių – dieną buvo nufotografuotas kaimas. Jie nuotraukose pamatė kūnus.
Mano pranešimas ėmė cirkuliuoti tarp aukšto rango Valstybės departamento pareigūnų ir Billo Clintono Baltųjų rūmų. Nors mano rekomendacijos gelbėti Zepą buvo greitai atmestos, valstybės sekretorius Warrenas Christopheris išsiuntė savo patarėją žmogaus teisių klausimais Johną Shattucką į regioną. JT ambasadorė Madeline Albright pasinaudojo CŽV analitikų rastomis palydovinėmis nuotraukomis per pristatymą Saugumo Taryboje.
Ir JAV politika iškart pasikeitė. Iki Srebrenicos žudynių JAV ir Europa įspėdavo kroatus (ir kartais bosnius), kad nesiimtų jokių žingsnių, kurie išplėstų karą. Praėjus savaitei po Srebrenicos užpuolimo Bosnijos serbai pradėjo Bihačo – anklavo vakarų Bosnijoje, kuriame gyveno keturis kartus daugiau žmonių Srebrenicos – puolimą.
Generolas R.Mladičius Srebrenicą laikė lūžio tašku kare. Ji tokiu ir tapo. Tik ne taip, kaip jis įsivaizdavo.
Jeigu R.Mladičius Bihače būtų taip elgęsis kaip Srebrenicoje, žuvusiųjų skaičius peržengtų 40 tūkst. Kai kroatai mums pasakė, kad nori imtis karinių veiksmų Bihačo apsaugojimui (ir serbų užimtos Kroatijos teritorijos atsiėmimui), mes neprieštaravome.
Rugpjūtį ir rugsėjį Kroatijos kariuomenė įžengė į Bosniją ir kartu su Bosnijos kariuomene pradėjo atakas prieš serbus. Rugpjūčio pabaigoje NATO į serbų ataką Sarajeve atsakė antskrydžiais. Nors tai ir nebuvo tikslas, tačiau jie padėjo kroatų ir bosnių pajėgoms kovoje su serbais.
Pasirodė, kad Bosnijos serbų kariuomenė, kuri specializavosi neginkluotų civilių žudyme, nesugebėjo kautis tikrame mūšio lauke. Per kelias savaites Bosnijos serbai prarado trečdalį savo teritorijos ir išreiškė pasirengimą deryboms dėl taikos.
Generolas R.Mladičius Srebrenicą laikė lūžio tašku kare. Ji tokiu ir tapo. Tik ne taip, kaip jis įsivaizdavo.
P.W.Galbraithas 1996 m. susituokė su T.Bringa.
