Kapinės – džiaugsmo ženklas
Archeologai konstatuoja, jog senovėje mirusieji buvo laidojami užkasant juos į žemę arba deginant. Sudegintus ir nedegintus lavonus laidojo ir kapinynuose, ir pilkapiuose.
Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą atėjo iš Rytų Vokietijos apie 1100-1000 m. pr. Kr. ir išsilaikė daugiau kaip 1000 metų. Vėliau vienos gentys mirusiuosius degino, kitos laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai būdavo supilami į molinius puodus ir užkasami.
Pirmaisiais metais po Kr. laidojimo papročiai buvo įvairūs. Pajūrio ruože ir Vidurio Lietuvoje mirusieji buvo laidojami skobtiniuose karstuose plokštiniuose kapinynuose nedeginti. Iki VII amžiaus kapai buvo apdedami akmenų vainiku. Šalia kario kartais buvo laidojamas ir jo žirgas. Pajūrio ruože VIII amžiuje pradėta mirusiuosius deginti. Vidurio Lietuvoje mirusiųjų deginimas išsilaikė iki XV amžiaus, t. y. iki krikščionybės priėmimo.
Laidodavo paprastai rytą, rečiau vakare. Seniausios krašte — parapinės kapinės atsirado pastačius pirmąsias bažnyčias ir įkūrus parapijas.Kaip buvo deginami mirusieji, sužinome iš Motiejaus Strijkovskio pateikto kunigaikščio Kęstučio laidotuvių aprašymo. Mirusysis buvo apvilktas kunigaikščio drabužiais, apdėtas šarvais, su kardu, ietimi ir lanku su strėlėmis. Taip išpuoštas buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir meškos nagais. Atlikus apeigas, paaukojus aukas dievams, kūnas buvo sudegintas, o pelenai su kaulų likučiais palaidoti karste.
Nesudeginti mirusieji, be abejo, buvo laidojami karstuose. Lietuvoje ąžuoliniai ar pušiniai skobtiniai karstai kol kas žinomi nuo pirmųjų amžių po Kr. Tradicija dirbti skobtinius karstus laikėsi iki XVIII amžiaus. Lentiniai karstai nuo seno buvo dėžės pavidalo, uždengiami lenta arba antvožu. Lentos būdavo skeltos iš ąžuolo, pušies ar eglės. Neretai karstai būdavo dažomi margai, geltonai, raudonai, žaliai, juodai, baltai. Ant jų buvo išpiešiami simboliniai raštai: paukščiai, gėlės, gyvybės medžiai. Karsto vidų išklodavo balta drobe, į apačią padėdavo drožlių, beržo šakelių, šieno. Senovėje, be drobės, klodavo kailius, milinius audinius, skaras su kutais.
Laidodavo paprastai rytą, rečiau vakare. Seniausios krašte — parapinės kapinės atsirado pastačius pirmąsias bažnyčias ir įkūrus parapijas. Pirmosios iš jų buvo greta bažnyčių, šventoriuje, vėliau buvo steigiamos atokiau nuo bažnyčių ir gyvenviečių, dažniausiai aukštesnėse vietose. Šventoriuose buvo laidojami tik žymesni dvasininkai. Ant mirusiojo kapo buvo statomi koplytstulpiai, koplytėlės, stogastulpiai, vėliau — ir mediniai kryžiai. Kapinėse buvo statomos koplyčios, dažniausiai medinės, kuriuose vykdavo Sekminių ir Vėlinių pamaldos.
Manoma, kad pirmosios kapinės Europos miestuose atsirado VI a., kai susiformavo kankinių kultas. Krikščionys norėjo būti palaidojami šalia šventųjų tam, kad pelnytų amžiną jų malonę ir užtarimą. Ypač buvo garbinga pasilaidoti kuo arčiau šventojo palaikų, altoriaus, kur laikomas Švč. Sakramentas. Vilniaus mieste aptikta apie dešimt tokių bažnyčių. Tačiau nežinoma, kada čia įkurtos pirmosios krikščioniškos kapinės. Spėjama, kad Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ir jos šventoriuje vienuoliai laidoti jau XIV a. pabaigoje.
Viduramžių papročiu bažnyčios viduje buvo laidojami privilegijuotą padėtį visuomenėje turintys asmenys. Turtingi ir kilmingi žmonės galėjo sau leisti įsirengti kriptas, šeimos arba giminės kapus.
Mirusieji bažnyčių viduje laidoti gana negiliai, todėl pro prastai sudėtas plytų ir medinių lentų grindis sklindantis lavonų kvapas buvo įprastas viduramžių bažnyčių atributas.
Paprasti miestiečiai turėjo būti laidojami šventoriuje, kiek atokiau nuo bažnyčios. Jų kaulai tikriausiai ilgai neužsigulėdavo pirminėje palaidojimo vietoje, nes reikėdavo vietos naujiems kapams. Savižudžiams, eretikams, mirties bausme nubaustiems nusikaltėliams nebuvo vietos šventoje žemėje. Jie būdavo pakasami už miesto ribų.
Sapnų specialistai sako, jog sapnuoti kapines yra geras ženklas: reiškia klestėjimą ir ilgą gyvenimą. Taip pat tai yra sveikatos ir džiaugsmo ženklas.
Rasos – Lietuvos panteonas
Kai Vilniaus mieste mirusiesiems laidoti prie Aušros Vartų buvusiose kapinėse ėmė stigti vietos, amžino poilsio vieta buvo nukelta į užmiestį — vaizdingą Rasų kalvyną, nutįsusį nuo Markučių į vakarus.
Jau pats Rasų pavadinimas byloja apie šios vietovės senovę ir jos pradinę paskirtį. Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo Rasų dienos iškilmes. Birželio 23-osios vakare susirinkdavo minios miestiečių, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui, ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei Ladai baltus gaidžius.
Vienos iš seniausių ir svarbiausių Lietuvoje Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1769 metais, jų viduryje iškilusi neogotikinė koplyčia (1841-1850 m.) su varpine (1888 m.), ir Naujosios Rasos — už Sukilėlių gatvės, — įkurtos po Pirmojo pasaulinio karo.
Nuo XX amžiaus pradžios antkapius kurdavo meistrai. Populiariausi buvo medžių formos kryžiai.Iš pradžių kapines juosė medinė tvora, tačiau per prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparto žygį ji buvo sudeginta. Naują, mūrinę tvorą Rasų kapinėse 1820 metais pastatė misionieriai.
Rasų kapinės yra Lietuvos panteonas. Šios kapinės kadaise buvo turtingiausios ir gražiausios visoje šalyje. Iš pradžių mirusiesiems čia būdavo statomi paprasti paminklai, dažniausiai — apvalūs akmenys su ant jų išraižytais užrašais. Vėliau paminklus miestiečiai statydavo iš plytų.
Nuo XX amžiaus pradžios antkapius kurdavo meistrai. Populiariausi buvo medžių formos kryžiai. Kapinėse yra iš betono nulietų, šakočius primenančių paminklų — meistrai liedavo betoną ir laukdavo, kol šis sustings į įvairias įdomias formas.
Kapinėse yra koplyčių, kolumbariumų. Juose buvo laidojami turtingi miestiečiai. Mirusieji dažniausiai buvo laidojami rūsiuose, o virš jų būdavo įrengiami altoriai. Juose už mirusiuosius melsdavosi artimieji. Į rūsius buvo galima patekti pro šoninius įėjimus. Jie būdavo užridenti dideliais akmenimis. Rūsiai paprastai būdavo iki kelių aukštų. Pačiame kapinių centre išsiskiria puošni Vileišių šeimos koplyčia.
Rasų kapines sudaro kelios kalvelės. Viena iš jų vadinama „Angelų kalneliu“. Joje stūkso maži paminklai. Čia anuomet būdavo laidojami vaikai. Literatų kalnelyje, kapinių viduryje, palaidoti žymūs, lietuvių, lenkų, baltarusių rašytojai, kultūros veikėjai. Čia palaidotas Vilniaus universiteto profesorius istorikas Joachimas Lelevelis, garsus dailininkas Pranas Smuglevičius, lenkų kalba rašęs Lietuvos poetas Vladislovas Sirokomlė, Varšuvoje miręs dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, daktaras Jonas Basanavičius, advokatas Tadeušas Vrublevskis, rašytojai Kazys Boruta, Petras Cvirka, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, ir daugelis kitų lietuvių mokslo ir kultūros veikėjų.
2007-ųjų spalį pastatytas skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus sukurtas simbolinis kapas — kenotafas 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui.
Daugelis Rasų kapinių kapų yra sunykę, paminklai susidėvėję, su neišskaitomais užrašais. Tačiau kai kurios koplyčios yra atnaujintos ir restauruojamos. Šiuo metu atnaujinama ir kapinėse stovinti bažnyčia. Ant kai kurių paminklų esantys užrašai skelbia, jog paminklas atnaujintas už lenkų suaukotas lėšas.
Šiandien prie Rasų kapų dažnai galima pamatyti sustojančius autobusus su lenkų turistais. Kaimynai čia atvažiuoja aplankyti ir pagerbti savo nacionalinio simbolio maršalo Juzefo Pilsudskio širdies ir jo motinos kapo. Ši lenkams brangi vieta yra prie Rasos kapinių prigludusiose dar vienose kapinaitėse. Čia palaidoti ir lenkų kariai, žuvę kovose su bolševikais už Lenkijos laisvę ir su lietuviais už Vilnių 1918-1920 metais.
Kapinės atgimsta
Antrosios pagal senumą Vilniuje yra Bernardinų kapinės, esančios ant Vilnios upės skardžio Užupyje. Jos įsteigtos Bernardinų vienuolyno Šv.Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu 1810 metais Vilniaus dūmai paskyrus 2,6 ha sklypą. Mat senąsias, veikusias XV-XVIII a. tarp bernardinų bažnyčių: Šv. Pranciškaus bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, reikėjo uždaryti.
Sapnų specialistai sako, jog sapnuoti kapines yra geras ženklas: reiškia klestėjimą ir ilgą gyvenimą. Taip pat tai yra sveikatos ir džiaugsmo ženklas.Iš pradžių kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones, o nuo XX a. septintojo dešimtmečio laidojama tik šeimų kapuose.
Bernardinų kapinės pašventintos 1810 m. spalio 14 d. Šiai progai atminti pastatytas laikrodis, centre — mūrinė klasicistinė įsteigimo koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra.
1810-1812 m. pastatyti kolumbariumai; apie 1825 m. pradėta statyti klasicistinio stiliaus koplyčia, kuri pašventinta 1827 m., jos požeminėse kriptose pradėta laidoti 1829 m. 1812 m. kapinės aptvertos mūrine tvora, 1820 m. pastatyti sumūryti klasicistiniai kapinių vartai. Prie vartų šliejasi varpinė su trimis varpais..
1850 m. bernardinai panoro praplėsti kapines. 1860 m. miesto valdžia išskyrė kapinėms papildomą sklypą. Jis buvo pašventintas 1861 m. spalio 21 d., to atminimui pastatytas medinis kryžius.
Kapinėse daugiausia palaidoti mokslo, meno, kultūros žmonės, revoliucijų ir demokratinio judėjimo dalyviai.
Antroje XX a. pusėje kapinės apleistos. Po 1945 m. nugriauti kolumbariumai, palaikai 1948 m. užkasti duobėse koplyčios kairiojoje pusėje. Nuo 1967 m. kapinėse beveik nebelaidojama.
Dalyvaujant dviem Lietuvos ir Lenkijos fondams vykdoma kapinių atstatymo programa. 2005 m. kovo 10 d. per Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnevskio vizitą į Lietuvą Lenkijos prezidentas ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Bernardinų kapinėse prie įėjimo vartų atidengė lentą su įrašu, kad jie įsipareigoja globoti kapinių restauraciją.
Gaivinamose kapinėse restauratoriai atkuria sunykusias paminklų detales, tvarkomas šlaitas. Kapines ketinama atnaujinti iki 2010 m.
Vienos visoms tautoms
Pagerbti Anapilin išėjusių iškiliausių šių laikų asmenybių atminties reikėtų važiuoti į Antakalnio kapines. Anksčiau jos vadintos Karių kapinėmis.
Šios kapinės buvo įkurtos dar 1809 metais. Iš pradžių būta keturių atskirų kapinių. Tai buvo skirtingi plotai, kuriuose ilsėjosi pasauliečiai, kariai, našlaičiai ir Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Vėliau susiformavo vientisos kapinės. Čia palaidoti įvairių tautybių Antrojo pasaulinio karo kariai, Sausio 13-osios bei Medininkų tragedijos aukos, menininkai, politikai ir kiti nusipelnę visuomenei žmonės. Tarybiniais laikais sukurtas paminklas kariams su amžinąja ugnimi, palaidota daug to meto politikos veikėjų.
Antakalnio kapinėse ilsisi aktoriai Audris Chadaravičius, Vytautas Grigolis, Arnas Rosenas, dailininkai Romas Dalinkevičius, Stasys Krasauskas, Albina Makūnaitė, Domicėlė Tarabildienė, kunigas Kazimieras Vasiliauskas, dainininkai Vytautas Kernagis, Janina Miščiukaitė, politikai Justas Paleckis, Rolandas Pavilionis, Antanas Sniečkus, rašytojai ir poetai Jonas Avyžius, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Ieva Simonaitytė, Paulius Širvys, Antanas Venclova.
2003 metais čia perlaidoti 1812 metais žuvę Napoleono armijos karių palaikai, rasti Šiaurės miestelyje.
