Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 12 13, 13:42

Karinė padėtis Lenkijoje: naujausiais laikais nebuvo nutikę, kad valdžia paskelbtų karą savo visuomenei

Naujausių laikų istorijoje nebuvo nutikę, kad kokios nors šalies valdžia paskelbtų karą savo visuomenei. Galima sakyti, kad komunizmas buvo tokia sistema, kurioje valdžia nuolat kariavo su visuomene, panaudodama jėgą prieš gyventojus, tačiau kad dar reikėtų skelbti karinę padėtį, nutiko tik komunistinėje Lenkijoje 1981 m. gruodį. Tuomet toks sprendimas priimtas, nes Lenkija buvo SSRS vasalinė valstybė ir bet kokia kaina norėta – ir Kremliaus, ir valdžios Varšuvoje – išlaikyti komunistinę diktatūrą.
Wojciechas Roszkowskis
Wojciechas Roszkowskis / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Lenkija Solidarumas

1980 m. rugsėjį įvykęs nuo valdžios nepriklausomos profesinės sąjungos „Solidarumas“ sukilimas komunistinei sistemai tapo didžiausiu ideologiniu ir politiniu iššūkiu. Nesusidorodama su rugpjūtį kilusia streikų banga, komunistinė valdžia sutiko legalizuoti šią organizaciją, kuri buvo ne tik profesinė sąjunga, bet ir gausi opozicinė, priešiška valdžiai organizacija.

Tai buvo ir ideologiškai skandalingas dalykas: valstybėje, tariamai valdomoje „darbo klasės“, būtent ši visuomenės grupė susimokė prieš valdžią. 1981 m. pabaigoje, po ilgiau nei metus trukusios partinės valdžios ir „Solidarumo“ kovos, ši profesinė sąjunga nusilpo ir visuomenė pavargo nuo ekonominės krizės, o Kremliaus spaudimas ir Lenkijos komunistų partijos noras išlaikyti valdžią tapo priežastimis, dėl kurių generolo Wojciecho Jaruzelskio vyriausybė nusprendė žengti desperatišką žingsnį.

Karinė padėtis įvesta 1981 m. gruodžio 13 d. pažeidžiant komunistinės Lenkijos konstituciją ir klausant sovietų bauginimo, nors dabar jau žinome, kad tada Kremlius blefavo.

Kol paklusnumas sistemai buvo susijęs su „civiliniu“ gyvenimu, valdymas ilgus metus buvo veiksmingas. Kai priverčiantys paklusti „civiliniai“ metodai nustojo veikę, reikalai pakrypo kita linkme. Po 1944 m. įkurta Lenkijos „liaudies“ kariuomenė buvo hibridinė.

Prieškario karininkija po karo buvo išnaikinta ir ją pakeitė nauji sovietų kadrai arba vėlesniais laikais kruopščiai atrinkti lenkų tautybės kadrai, besąlygiškai lojalūs Maskvai. Kariuomenėje sovietinių karo mokyklų diplomas buvo bilietas, leidžiantis kilti karjeros laiptais iki aukščiausio rango karinės vadovybės.

Zenono Mirotos nuotr./Solidarumo judėjimas Lenkijoje prasidėjo nuo streikų laivų statyklose
Zenono Mirotos nuotr./Solidarumo judėjimas Lenkijoje prasidėjo nuo streikų laivų statyklose

Tuo metu, kai šiai kariuomenei vadovaujantys karininkai buvo rengiami sovietinio „internacionalizmo“ ir istoriškai susiklosčiusios būtinybės Lenkijai paklusti Sovietų Sąjungai dvasia, milijonai jaunų lenkų dvejus metus trunkančią privalomąją karinę tarnybą leido draskomi prieštaringų jausmų. Jų neapykanta komunistams ir sovietams mišo su paklusimu prievartai ir politinei indoktrinacijai, bet ir su ilgainiui augančiais rezignacija ir prisitaikymu.

Septintajame dešimtmetyje grupės „Trubadurzy“ daina „Atvyk, mama, į prisaikdinimą“ jau nebekėlė jokios priešpriešos, o į priesaikos davimo ceremoniją būti ištikimam „socialistinei tėvynei“, kurioje dalyvaudavo sukviesti giminės, žiūrėta pernelyg nesusimąstant. Argumentų, pateisinančių prievartą, buvo randama vis daugiau.

Prieškario karininkija po karo buvo išnaikinta ir ją pakeitė nauji sovietų kadrai arba vėlesniais laikais kruopščiai atrinkti lenkų tautybės kadrai, besąlygiškai lojalūs Maskvai.

Įvedus karinę padėtį, kariuomenės lojalumo klausimas tapo nepaprastai opus. Dėl gėdingo sprendimo panaudoti jėgą prieš savo tautą susidarė tokia padėtis, kad karinė tvarka reikalavo paklusti Kremliui, o protas sufleravo – labai skirtingai – suabejoti ar net priešintis. Šie skirtumai, vertinant labai apibendrintai, karinėje hierarchijoje išsidėstė proporcingai.

Aukščiausio rango vadovybė abejojo mažiau, o eiliniai kareiviai – daugiau. Aukščiausi vadai, išugdyti janyčarų dvasia, buvo paklusnūs Maskvai, o šauktiniai dažniau pritarė „Solidarumo“ veikėjams, prieš kuriuos turėjo panaudoti jėgą kartu su milicija ir slaptosiomis tarnybomis. Taigi dėl gėdingo sprendimo įvesti karinę padėtį susidarė priverstinė situacija, nes šimtams tūkstančių jaunų lenkų teko skausmingai rinktis, ar nusisukti nuo tautos, ar tapti didvyriu.

Lenkijos visuomenė išlaikė ir šį išbandymą, nors ir patyrė nuostolių. Visuomenės pasipriešinimas, atsižvelgiant į situacijos beviltiškumą, buvo gana stiprus, bet ne tiek, kad sukeltų dar didesnę tragediją. Tai, kad komunistinė sistema žlugo taikiai, taip pat sukūrė rimtą argumentą, kad nusikalstami 1981 m. sprendimai nebuvo tinkamai įvertinti ir už juos nesulaukta deramų bausmių.

Ironiška, bet gen. W.Jaruzelskis 1989 m. liepą net buvo išrinktas Lenkijos prezidentu. Nors Nepriklausomybę atgavusioje Lenkijoje karinė padėtis oficialiai ir buvo pasmerkta, tačiau per karinę padėtį vadovavusių karininkų veiksmai nesulaukė nei teisinių, nei moralinių sankcijų.

Wikipedia.org nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis skelbia apie karinės padėties įvedimą šalyje
Wikipedia.org nuotr./Generolas Wojciechas Jaruzelskis skelbia apie karinės padėties įvedimą šalyje

Tačiau nepaisant to, ar dar įmanoma juos patraukti atsakomybėn, būtina apibrėžti tokio elgesio vertinimo kriterijus. Nepriklausomoje Lenkijoje neturi kilti abejonių, kas tarnauja jos saugumui ir gerovei, o kas ne.

Wojciechas Roszkowskis – humanitarinių mokslų daktaras, Politinių studijų instituto PAN profesorius. Publikacijų apie XX a. Lenkiją autorius. Baltojo Erelio ordino kavalierius.

Tekstas tuo pat metu publikuojamas Lenkijos mėnesiniame leidinyje „Wszystko Co Najważniejsze“, vykdant projektą, realizuojamą kartu su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min