Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 24d. 20:26

Kauno upių istorija: sovietmečio „Raketa“, tarpukario upeiviai ir senoji prieplauka

Gediminas Kasparavičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Gediminas Kasparavičius

Jei būtų galima atsidurti tarpukario Kaune, čia upėmis plaukiotų laivai. Senojoje prieplaukoje nerimtų gyvenimas. Nemuno gatve vaikštinėtų upeiviai, kuriems dėmesį rodytų ten besidarbuojančios plaštakės, o prie krantinių plaukiojančiose parduotuvėse galėtume nusipirkti papirosų ir žuvies.

Tačiau dabartinis kaunietis, važiuodamas Karaliaus Mindaugo prospektu, upės nebemato. Jam upė – tarsi barjeras, skiriantis vieną mikrorajoną nuo kito.

„Bet upės ne tik skiria, jos ir jungia. Ieškote romantikos Paryžiuje? Bet jos yra ir Kaune, kuris mažai kuo nusileidžia Paryžiui. Tik tą reikia pamatyti“, – sako Kauno istorijos draugijos pirmininkas, doktorantas Gediminas Kasparavičius.

G.Kasparavičius šią savaitę kauniečius pakvietė į diskusiją apie dingusio uostamiesčio paieškas. G.Kasparavičius teigia, jog dainose apdainuotas Nemunas kauniečių yra pamirštas, o atskirtis su upe šiuolaikiniame laikmetyje – didelė.

Istorikas ragina tiek Kauno miesto savivaldybę, verslininkus, tiek menininkus atsigręžti į upes ir sugrąžinti senojo Kauno uostamiesčio dvasią.

– Paskaita apie upes: skamba ir netikėtai, ir įdomiai. Kiek laiko jau domitės Kauno upių istorija? – 15min paklausė G.Kasparavičiaus.

– Išsamiai – penkerius metus. Esu šiomis temomis parašęs ne vieną mokslinį darbą, publikacijų.

Kaip kauniečiai sugyveno su upe, kokie buvo jų santykiai? Koks tai buvo uostamiestis, koks gyvenimas jame virė?

Kai 2009 metais atvykau gyventi į Kauną, buvo įdomu, kodėl kauniečiai ribotai žiūri į upes ir nepastebi jų grožio.

Žinojau, kad Kaunas buvo uostamiestis, bet kai pradėjau gilintis, pamačiau, kad niekas nebuvo atlikęs išsamesių tyrimų: kaip kauniečiai sugyveno su upe, kokie buvo jų santykiai? Koks tai buvo uostamiestis, koks gyvenimas jame virė? Buvo įdomu, kodėl šiandien Kaunas užmiršo upes?

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. /Senosios laivybos tradicijos. Medelių sodinimo akcija (Kaunas - Panemunė, 1924 m.)
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr. /Senosios laivybos tradicijos. Medelių sodinimo akcija (Kaunas - Panemunė, 1924 m.)

Pagrindinė paskaitos mintis – ne tik nuvalyti dulkes nuo kauniečių atminties, bet kad šiandien, keliaudami mieste, žmonės pastebėtų išlikusius uostamiesčio simbolius.

Tačiau daug kas, deja, jau išnykę – simboliai, prieplaukos, paplūdimiai, reiškiniai.

Kalbate apie tarpukarį?

– Ne tik apie tarpukarį, bet ir apie sovietinės okupacijos metus. Kaip vienas iš įdomesnių ir, galbūt, sunkiai įsivaizduojamų tarpukario pavyzdžių – Nemuno saloje veikęs jachtklubas ir sezono atidarymo šventės, į kurias susirinkdavo apie 20-30 tūkst. žmonių. Tada Nemune vykdavo teatralizuoti pasirodymai, lėktuvai garlaivius atakuodavo smėlio maišais improvizuotame oro ir vandens mūšyje.

Mieste netrūko ir plaukiojančių parduotuvių, veikė bent kelios prieplaukos, kurios tarsi buvo „integruotos“ į to meto viešojo transporto sistemą. Dažnas kaunietis turėjo laivelį, kurį naudojo kiekvieną dieną.

Tačiau sovietmečiu buvo priimti keli sprendimai, kurie visiškai pakeitė kauniečių santykį su upėmis. Pirmiausia – įrengtos aukštos betoninės krantinės, kurios fiziškai atskyrė miestiečius nuo vandens. Antra, 1980 metais buvo pastatyta didžiulė prieplauka Vilijampolėje, o senoji, buvusi prie Vytauto Didžiojo bažnyčios, panaikinta.

Kalbant apie upes ir Kauną kaip uostamiestį, prieplaukos iškėlimas buvo blogiausiais sprendimas. Ten nuo seno veikė uostas. LDK laikais atplaukdavo įvairių valstybių pirkliai. Tai buvo kasdien vykstantis spektaklis, kurio miestiečiai neteko. Šiandien keli šiltuoju metų laiku atplaukiantys laivai negali to kompensuoti.

– Klausantis jūsų prieš akis kažkodėl iškyla Nida, kurios širdis yra prieplauka. Jei ją perkeltų, Nida, matyt, nebūtų tokia, kokia buvusi?

– Būtent. Taip nutiko Kaune. Vilijampolėje pastatyta nauja prieplauka buvo didesnė net už autobusų stotį. Su laukiamąja sale, restoranu, viešbučiu. Tačiau tai buvo tipinis sovietinis ir akivaizdžiai per didelis statinys.

– Sakote, kad upes Kaune galima išnaudoti įvairioms veikloms, projektams? Kokiems ir kokią viziją matote?

– Bandau pateikti kitų šalių pavyzdžius, kurios bando sugrąžinti savo miestams upes ir stengiasi sugrąžinti miestiečius prie vandens. Geriausiai žinomas pavyzdys – Varšuva. Čia per paskutinius dešimt metų buvo investuota keliasdešimt milijonų zlotų kuriant kultūrines erdves, sporto aikštynus, paplūdimius, miesto keltą. O 2017 metai Lenkijoje buvo paskelbti Vyslos metais.

Upes Kaunas galėtų išnaudoti įvairiau – tiek intensyvesnei laivybai, tiek turizmui, pramogoms. Prie upių galėtų kurtis loftai, laisvalaikio klubai, restoranai, įvairios kultūrinės veiklos, kaip šiandien yra Varšuvoje. Tačiau Varšuvoje krantinių architektūriniams pakeitimams – perstatymui – buvo investuoti nemaži pinigai.

Evaldo Šemioto nuotr./Kaunas žvelgiant iš laivo
Evaldo Šemioto nuotr./Kaunas žvelgiant iš laivo

Grįžtant prie Kauno reikėtų išskirti Hanzos dienas. Tai Kauno istorinė praeitis. Hanzos – buvusios šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinės ir politinės sąjungos – atstovybės veikė mieste, o prekybiniai keliai mezgėsi vandeniu. Mes švenčiam Hanzos dienas, tačiau prie vandens arba pačiame vandenyje beveik niekas nevyksta, nors Kaunas ir deklaruoja esąs miestas prie vandens.

Manau, pradžioje reiktų kalbėti apie simbolių sugrąžinimą. Kad ir tie patys laivai, kurie buvo statomi Kaune, Nemuno saloje.

Kaunas garsėjo ne tik kaip uostas į kurį atplaukia laivai – čia veikė ir didelė laivų statykla.

Kaunas garsėjo ne tik kaip uostas į kurį atplaukia laivai – čia veikė ir didelė laivų statykla. Laivai buvo statomi tiek tarpukariu, tiek ir sovietmečiu. Retas kaunietis šiandien žino, kad Kauno laivų statykloje buvo pagaminta virš 100 laivų, o Kaunas ilgą laiką buvo antrasis pagal dydį uostas Lietuvoje.

Mano viena iš vizijų, kad išlikusius laivus, kurie dar nesupjaustyti į metalo laužą, būtų galima atgabenti į prieinamą ir puikiai matomą vietą, pavyzdžiui, Nemuno salą. Tamsiu paros metu juos galima apšviesti.

Yra išlikusi didžiulė žemsiurbė. Nenaudojamas laivas Nemuno saloje jau būtų tam tikra jungtis, jei čia įsikurtų menininkai, dirbtuvės, galerija ar jauki kino salė.

– Kur tie laivai šiuo metu yra?

– Vidaus vandens kelių direkcijos uoste. Jų ateitis gana miglota, greičiausiai jie bus supjaustyti metalo laužui. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių. Mano nuomone, prie šių iniciatyvų galėtų prisidėti ir upeivių „Santakos“ draugija, galbūt visą tai pavyktų įgyvendinti ir kartu su „Kaunas 2022“ iniciatyvine grupe.

– Nemunas yra ne tik apdainuotas dainose. Pati Kauno santaka yra viena iš gražiausių vietų, tačiau jūs sakote, kad tarp upės ir kauniečio jaučiama atskirtis. Iš kur ji ir kokie atskirties ženklai?

– Visų pirma, fizinė atskirtis: sovietmečiu buvo pastatytos labai aukštos krantinės, kurių architektūra žmogui atgrasi. Prie upės tiesiog sudėtinga prieiti, ir tai atskiria miestiečius nuo vandens. Kitos pakrantės vietos taip pat yra nesutvarkytos, kiek primena laukinę aplinką ir eiti prie vandens atrodo dažnai pavojinga.

Evaldo Šemioto nuotr./Nemuno sala
Evaldo Šemioto nuotr./Nemuno sala

Fiziniai barjerai ilgainiui pavirsta psichologiniais barjerais.

Dar viena nuostata: kauniečiai galvoja, kad Nemuno vanduo yra nešvarus. Iki santakos Nemuno vanduo yra švarus ir upėje net galima maudytis.

Fiziniai barjerai ilgainiui pavirsta psichologiniais barjerais.

Tik vėliau, kai Neris susijungia su Nemunu, galima kalbėti apie taršos problemą. Neišvengiamai kylant kuro ir paslaugų kainoms vieną dieną Lietuvos pajūris gali tapti daugeliui iš mūsų sunkiai prieinamas, todėl atsiras poreikis ir Kauno mieste. Prie Nemune galėtų būti atkurti paplūdimiai.

– Jūsų nuomone, simbolių sugrąžinimas būtų paveiki priemonė ir kauniečiai kitomis akimis pamatytų savo miestą?

– Manau, kad tikrai taip. Mano ir bendraminčių galvose yra ir „švyturio“ sukūrimas Kauno Aleksoto krovininiam uoste. Krantinė ten labai aukšta ir primena jūrinį uostą, o ten stovintis bokštas galėtų tapti švyturiu.

Tai būtų simbolis, matomas iš įvairių miesto vietų. Ryškios šviesos prožektorius, kuris lyg laivams rodytų kelią. Galbūt jis galėtų skleisti net ir paslėptą žinutę miestiečiams. Kalbėti šiandien jau nebeužtenka – jei žmogus nemato, jis to neįsivaizduoja. Kaip ir minėjau, būtina į salą arba salos kanalą atgabenti ir seną laivą.

O po šių sprendimų būtų galima jau kalbėti apie įvairias veiklas, kurios kurtusi prie vandens.

– Arba – vandenyje?

– Galbūt viena tokių nerealiausių idėjų tai autobusas-amfibija, kokie yra Londone ar Budapešte. Tai būtų tikrai unikalu ir patrauklu ne tik mums, bet ir užsienio turistams.

Artimiausiu metu svetimšalių, atplaukiančių su savo laivais, vargu ar sulauksim. Neužtektų upės gylio, Nemuną gilinti draudžia įstatymai, tačiau dambų, kurios būtų gana efektyvus sprendimo būdas, taip pat statyti negalima. Tačiau šiandien Olandijoje, Belgijoje dambos statomos naujausiomis technologijomis, jos mažai žaloja gamtą, yra mobilios ir lengvai išardomos.

– Jei kalbėtume apie sovietmečio periodą, matyt, ne vienas kaunietis atsimintų ir „Raketas“, plukdžiusias iš Kauno į Nidą.

– „Raketos“ buvo tapusios Kauno miesto vizitine kortele. Neatsiejamu Kauno simboliu. Laivas savo išvaizda, net prabėgus daugiau nei 60 metų nuo sukūrimo, atrodo išskirtinai. Sovietų konstruktoriai pasauliui laivą pristatė 1954 metais, Briuselyje vykusioje pasaulinėje parodoje. Už futuristines to meto idėjas laivas buvo apdovanotas aukso medaliu. Per ateinančius keliasdešimt metų ,,Raketos“ išplito ne tik tuometinėje sovietų sąjungoje, bet ir Kinijoje, Suomijoje, Kanadoje, Vokietijoje ir net Londone, kur Temzės upe plukdė keleivius.

Bendrovės nuotr./„Raketas“ mėgo ne tik lietuviai. Jos plaukiojo įvairių šalių upėse.
Bendrovės nuotr./„Raketas“ mėgo ne tik lietuviai. Jos plaukiojo įvairių šalių upėse.

Prieš daugiau nei penkerius metus buvo bandymų šį maršrutą atgaivinti, tačiau nesėkmingai. Šiandien privačiai iniciatyvai be Susisiekimo ministerijos, savivaldybių paramos tai padaryti neįmanoma. Bilietas kainuotų labai daug, kadangi „Raketa“, plaukdama iš Kauno į Nidą ir atgal, sunaudoja apie vieną toną dyzelinio kuro. Pramoga galėtų būti orientuota į užsienio turistus.

„Raketa“, plaukdama iš Kauno į Nidą ir atgal, sunaudoja apie vieną toną dyzelinio kuro.

– Sovietmečiu šis kelionės būdas buvo patogus ir dėl to, kad žmonės paprasčiausiai neturėjo automobilių?

– Taip, modernizacija atėjo į mūsų gyvenimą ir daugelis šiandieninių šeimų turi po vieną ar net du automobilius – dabar kauniečiai yra bemaž labiausiai motorizuoti Lietuvoje. Sovietmečiu „Raketomis“ per sezoną plaukdavo apie 100 tūkst. žmonių, jomis naudojosi ir Maskvos nomenklatūrininkai, kurie ypatingai mėgo keliones į Lietuvos pajūrį.

Bet, nepaisant tokio populiarumo, šis laivas ir anuomet laivus valdžiusiai „Nemuno laivininkystei“ atnešdavo apie 60 tūkst. rublių nuostolių.

– Yra ne tik upės, tačiau ir Kauno marios.

– Taip, yra Kauno marios. Tačiau senieji upeiviai idealistai sako, kad ten nėra dvasios. Kauno marios yra tarsi scena, kur dažnas kaunietis bando parodyti geresnį, naujesnį, prabangesnį katerį ar jachtą. Žinoma, tikrai ne visi.

Bet šis reiškinys man panašus į Rotušės aikštę, kai savaitgalio vakarą ratus aplink Rotušę suka prabangių automobilių savininkai.

Kita vertus, Kauno marios šiandien gana sėkmingai išnaudojamos, tačiau telkinys uždaras, sudėtinga ir nuplaukti kažkur toliau, nes kaip ir žemiau Nemune, trūksta prieplaukų. Ties Kauno miestu ypatingai trūksta prieplaukų, trūksta privažiavimo, kur būtų galima nuleisti laivą. Yra tik viena prieplauka, kur galima nuleisti savo laivą. Tai vadinamoji „Combo“ prieplauka.

Evaldo Šemioto nuotr./„Combo“ prieplauka
Evaldo Šemioto nuotr./„Combo“ prieplauka

Galbūt dažnam, kuris plaukioja Kuršių ar Kauno mariose, upės atrodo neįdomios. Gaila, nes yra vaizdai, yra gamta, o nuplaukus žemiau Nemunu ir pasiekus Nevėžį atsiveria vos ne Pietų Amerikos džiunglės, ir tai yra neįtikėtina. Bet mes tų vaizdų nematom, nesuvokiam, jų neišnaudojam.

Per Hanzos dienas galėtų vykti nemokami pasiplaukiojimai – kad žmonės pamatytų vaizdą, kuris atsiveria plaukiant upe.

– Apie upes kalbate ne tik kaip mokslininkas ir istorikas. Jūsų kalboje – nemažai romantizmo.

– Nesu tik teoretikas, turiu laivavedžio teises, turiu ne tik žinių, bet ir patirties. Bandant kažką sukurti ar padaryti neužtenka tik tikėti, reikia ir sveiko idealizmo.

Kalbant apie upes neišvengiamai atsiranda romantika, kadangi upės tėkmė svarbi žmogui emocine prasme, vanduo veikia raminamai.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min