Mokėjo ar bent suprato lietuviškai
Jadvyga buvo antras vaikas ir pirmoji dukra Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės šeimoje. Būdama maža mergaitė, Jadvyga galbūt jautėsi šiek tiek vieniša tarp keturių brolių – jos pirmoji sesuo Sofija atėjo į pasaulį, kai Jadvygai buvo septyneri. Todėl galima abejoti, ar karalaitė kada nors su ja sutarė, panašūs santykiai buvo ir su antrąja seserimi Ona, kuri buvo devyneriais metais jaunesnė. Jaunėlių seserų – Barboros ir Elžbietos – Jadvyga niekada nematė, nes jos gimė Jadvygai ištekėjus.
Vaikystėje ir jaunystėje karalaitė gyveno labai judriai, nes karalius su karaliene daug keliavo po Lenkiją ir Lietuvą – nuo Jadvygos gimimo iki santuokos jos tėvas kiekvienais metais (išskyrus 1460, 1462, 1472 m.) keletą savaičių arba mėnesių praleisdavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.Galima sakyti, kad daug kartų besilankydama Lietuvoje, ji truputį suprato lietuviškai ar rusiškai. Galbūt buvo išmokusi lotynų ir vokiečių kalbų pagrindų, nes motina buvo vokietė, ir iš pradžių, atvykusi į Lenkiją, kelios kambarinės buvo vokietės.
Kai karalaitei sukako vienuolika metų, atsirado pirmasis pretendentas į jos ranką – 25 metų Motiejus Korvinas (1443–1490), nuo 1458 metų – Vengrijos karalius, vėliau laikytas viena žymiausių savo epochos asmenybių. 1468 metų balandžio 8 dieną į Krokuvą atvyko Motiejaus pasiuntinys, Olomouco (ček. Olomouc) vyskupas Protazas, ir įkalbinėjo Kazimierą Jogailaitį kartu su Motiejumi kariauti prieš Čekijos karalių.
Kai karalaitei sukako vienuolika metų, atsirado pirmasis pretendentas į jos ranką – 25 metų Motiejus Korvinas (1443–1490), nuo 1458 metų – Vengrijos karalius.
Vyskupas užsiminė Kazimierui, kad dėl Elžbietos Habsburgaitės, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II dukters, santuokos Lenkijos karalius yra paveldėjęs teisę valdyti Čekiją. Jis Jogailaitį bandė įtikinti, kad Motiejus pradeda karą su Jurgiu tik dėl to, kad kuo greičiau karalių [Kazimierą – M. D.] ir jo sūnus atvestų į Čekijos sostą. Kartu Protazas pasiūlė sutvirtinti sąjungą su Motiejumi Korvinu pastarojo vedybomis su Jadvyga. Antrąją karaliaus dukterį Sofiją vyskupas siūlė išleisti už imperatoriaus sūnaus Maksimilijono. Vyskupas tvirtino, kad, išleidęs dukteris už Korvino ir Maksimilijono, Kazimieras Jogailaitis išlaisvins Motiejų ir imperatorių iš didelės baimės.
Ankstyvi piršliai
Nes jiedu baiminasi, kad Lenkijos karalius, gavęs Čekijos karūną, pagal paveldėjimo teisę priklausančią jo sūnums, vieno neišstumtų iš Vengrijos [Motiejaus], o kito [imperatoriaus] – iš Austrijos. Tad Lenkijos karalius tegul geriau tikisi, kad dukterys, o ne sūnūs, galės paveldėti Vengriją ir Austriją, tegul paveldėjimo teisę turinčių sūnų nevertina labiau už dukteris, nes ir iš vienų, ir iš kitų turės anūkų, turinčių teisę į sostą, o dukteris išleis į garsias gimines, kitaip jos išeitų į svetimas gimines ir kas žino, ar taip pat garbingai (J. Dlugošas).
Kazimieras Jogailaitis Korvino pasiūlymą atmetė. Jis nepasidavė apgaulingiems aiškinimams, esą jam priklausanti Čekijos karūna. Be to, nuo 1462 metų jį siejo taikos sutartis su Jurgiu Podebradu.
Lenkijos karalius taip pat nemėgo Pauliaus II, kuris rėmė kryžiuočius vykstant Trylikos metų Lenkijos karui ir nesutiko pripažinti 1466 metų Torunės sutarties. Todėl karalius ir neketino savo užsienio politikoje laikytis kurijos nurodymų. Galiausiai Motiejus Vavelyje turėjo nesutaikomą savo priešą – karalienę Elžbietą. Ji labai didžiavosi savo kilme ir manė, kad Motiejus, kuris nebuvo kilęs iš valdovų giminės (jo tėvas – Jánosas Hunyadis, Vengrijos didikas, garsusis Vladislovo Jogailaičio Varniečio vadas), nors ir turi karūną, bet nėra lygus jos dukteriai.
Antrą kartą Motiejus Jadvygos rankos paprašė 1469 metais. Tada padėtis jau buvo pasikeitusi: gegužės mėnesį Čekijos ponai Motiejų išrinko Čekijos karaliumi ir jis netrukus pradėjo kariauti su Jurgiu Podebradu dėl Silezijos, kurios didžiąją dalį užėmė. Tada Jurgis pradėjo prašyti Lenkijos pagalbos, žadėdamas, kad po jo mirties Jogailaičiui atiteks Čekijos sostas.
Nenorėdamas leisti per daug suartėti Čekijai ir Lenkijai, Korvinas taip pat bandė derėtis su Kazimieru Jogailaičiu dėl valdžios paveldėjimo Čekijoje ir vėl paprašė Jadvygos rankos. Vis dėlto Kazimieras Jogailaitis buvo apsisprendęs neremti Korvino. Tuo pat metu buvo svarstomas Jadvygos ištekinimo už imperatoriaus sūnaus Maksimilijono planas. Dėl Imperatoriaus abejonių šie planai nebuvo įgyvendinti. Lenkijos pusė, neprarasdama vilties susigiminiuoti su imperatoriumi, atmetė Korvino piršlybas – 1471 metais jo vardu Krokuvoje Jadvygai pasipiršo Olomouco vyskupas Motiejus Protazas iš Boskovicių.
Ketvirtą kartą Jadvygos rankos Protazas atkakliai siekė 1473 metais. Tuo metu Lenkijos ir Vengrijos santykiai buvo labai paaštrėję. Mirus Jurgiui Podebradui (1471 m. kovo 22 d.), gegužės 27 ąją karaliumi buvo išrinktas Vladislovas, vyriausiasis Kazimiero Jogailaičio sūnus. Bet popiežius karaliumi pripažino prieš dvejus metus išrinktą Korviną ir jį paskelbė Čekijos karaliumi. Tarp Motiejaus ir Jogailaičių kilo karas. Be to, Kazimieras Jogailaitis į Vengrijos sostą norėjo pasodinti antrąjį savo sūnų – Kazimierą, kuris 1471 metais surengė žygį prieš Vengriją – žygis baigėsi pralaimėjimu.
Popiežiaus legatas Marcusas Barbo, L’Akvilos patriarchas, bandė tarpininkauti Korvinui ir Jogailaičiams ir 1473 metų pavasarį abiejų šalių atstovai suvažiavo į Nysą, o rudenį – į Opatuvą. Ten vėl iškeltas Jadvygos ir Motiejaus santuokos klausimas – ši santuoka turėjo garantuoti taiką. Tačiau nebuvo nei santuokos, nei taikos. Popiežiaus legatas siūlė nerealias santuokos sutarties sąlygas: Jadvyga kraičio vyrui turėjo atnešti Spišą ir Moraviją, o Jogailaičiai nenorėjo su tuo sutikti.
Atrodo, kad dalis Lenkijos ponų palaikė sutarties su Motiejumi idėją. Dlugošas apgailestavo, kad 1473 metais nepasirašyta sutartis su Korvinu. Kronikininkas kaltino karalių, kad pakluso savo žmonai, karalienei Elžbietai, kuri dukters nenorėjo išleisti už žmogaus, negalėjusio pasigirti garbingais protėviais, nekreipdama dėmesio į tai, kad karaliai, kaip ir visi žmonės, yra kilę iš purvo ir mėšlo.
Kai 1474 metais Jadvygos ranką buvo žadama atiduoti Bavarijos kunigaikščiui Jurgiui, Dlugošo liudijimu, Motiejus, didžiai susigraudinęs, verkdamas skundėsi, kad Lenkijos karalius Kazimieras jį paniekino, grasino, kad su nepalyginamai didesniu nei ligi šiol priešiškumu atkeršys už įžeidimą.
Apie 1473 metus horizonte pasirodė naujas pretendentas į Jadvygos ranką, kurio kandidatūrai Elžbieta Habsburgaitė pritarė. Tai buvo Bavarijos kunigaikštis Jurgis Turtingasis, Liudviko IX sūnus. Jogailaitės rankos taip pat siekė dar vienas Vitelsbachų giminės atstovas – Albrechtas IV iš Monako. 1473 metų pradžioje jis išsiuntė į Lenkiją du savo patarėjus, kurie vis dėlto į Bavariją sugrįžo tuščiomis, nes Kazimieras Jogailaitis dukterį tikėjosi išleisti už Jurgio.
Lenkija ir Bavarija artimesnės tapo XV a. ketvirtajame dešimtmetyje. Vokietijoje jau nuo seno didėjo opozicija prieš Habsburgus ir kuriją. Imperatorius Frydrichas III Habsburgas buvo laikomas nevykusiu ir per daug nuolankiu popiežiui valdovu. Be to, kai kurie Vokietijos kunigaikščiai, tarp jų – ir Liudvikas IX Bavarietis Vitelsbachas, norėjo imperijoje įvesti keletą reformų, kurioms imperatorius priešinosi. Opozicionieriai, kurių vienas iš vadų buvo Liudvikas Vitelsbachas, Europoje ieškojo sąjungininkų prieš imperatorių ir popiežių.
Vladislovui Jogailaičiui gavus Čekijos karūną, Motiejaus Korvino pranašumas Jogailaičių kovose su Čekija ir svyruojanti imperatoriaus pozicija dėl besivaržančių šalių privertė karalių Kazimierą ieškoti būdų užmegzti artimesnius ryšius su Imperijos kunigaikščiais, ypač su pačiais galingiausiais – Vitelsbachais ir Hohencolernais. Jadvygos santuoka su Bavarijos kunigaikščiu tapo atkaklaus ir sunkaus Jogailaičių diplomatinio žaidimo elementu, siekiant valdyti politiškai ir ūkiškai svarbią Čekijos karalystę (Marian Biskup). Sąjunga su Bavarija padėjo apsaugoti Jogailaičiams priklausančios Čekijos pietvakarių sienas ir tai turėjo būti pergalė imperatoriui, kuris delsė Vladislovą pripažinti karaliumi.
1473 metų vasarą į Imperijos seimą, vykusį Augsburge, buvo išsiųsti Lenkijos pasiuntiniai – Stanisławas Kurozwęckis ir Pawełas Jasieńskis. Nuo spalio 29 dienos jie viešėjo Albrechto Achilo Hohencolerno dvare Kadolcburge. Čia jie pradėjo preliminarias derybas dėl Jadvygos ir Jurgio, Liudviko IX Bavariečio sūnaus, santuokos. Deryboms tarpininkavo vienas iš Čekijos pasiuntinių, atvykusių į Imperijos seimą, Janas Burianas iš Kunštato. Taigi šios santuokos idėja kilo Lenkijos ar Čekijos pusėje, o sumanymas susigiminiuoti Jogailaičiams ir Vitelsbachams atsirado 1471 metais.
Pirmasis Bavarijos pasiuntinys, 1474 metų kovo 21 dieną iš Landshuto išsiųstas į Krokuvą derėtis dėl vedybų, buvo Altiotingo (vok. Altötting) klebonas Friedrichas Mauerkircheris. Rugsėjo 7 arba 10 dieną Liudvikas išsiuntė iš Landshuto į Lenkiją oficialią delegaciją, kuri turėjo prašyti jo sūnui Jadvygos rankos: Regensburgo vyskupą Henriką fon Absbergą, grafą Frydrichą fon Helfensteiną, Friedrichą Mauerkircherį ir kunigaikščio dvaro maršalką Theserusą fon Frawnhoną. Pasiuntiniai karalienei Elžbietai, Jadvygai ir jos seseriai Sofijai dovanų atvežė gražias seges apsiaustams.
Derybos dėl santuokos sutarties teksto pradėtos po 1474 metų gruodžio 19 dienos Lenčycoje, vėliau buvo tęsiamos Radome, – čia Lenkijos karališkoji šeima praleido Kalėdų šventes. Gruodžio 30 dieną Radome Jadvyga viešai sutiko tekėti už Jurgio, o kitą dieną buvo pasirašyta santuokos sutartis.
Viršutinių apdarų buvo net 50. Iš jų – 16 kailinių – iš atlaso, damasto ir šilko, su sabalų, miegapelių, baltųjų voverių, šermuonėlių ir kiaunių kailiais; 25 kiaunių, miegapelių, šermuonėlių ir sabalų kailinukai, 3 aksominiai apsiaustai su kailiu, 3 į kailinius panašūs apsiaustai su kailiu, prisagstyti perlų, ir 3 kailinės pelerinos.
Jadvygos kraitis
Jadvygos kraitį sudarė 32 000 vengriškų auksinų, išmokamų penkiomis dalimis per penkerius metus. Kunigaikštis Liudvikas garantavo Jadvygai pinigų sumą, lygią jos kraičiui. Kraitis ir kunigaikščio pinigai, skirti žmonai, kurie kartu sudarė 64 000 vengriškų auksinų, buvo garantuoti suteikiant jai Trostbergo, Traunšteino, Kraiburgo ir Miormozeno miestus, pilis ir žemes.
Dokumentą, kuriame surašytas būsimai kunigaikštienei skiriamas turtas, Liudvikas pasirašė 1475 metų vasario 5 dieną. Savo ruožtu karalius Kazimieras 1475 metų sausio 1 d. išdavė dokumentą, kuriame įsipareigojo 1475 metų spalio 15 dieną Vitenberge (vok. Wittenberg) perduoti dukterį sužadėtiniui.
Pasak Dlugošo, karalaitė turėjo gauti kraitį, kurio vertė – 100 000 auksinų. Jos kraičio „liūto“ dalį sudarė drabužiai. Viršutinių apdarų buvo net 50. Iš jų – 16 kailinių (apsiaustų su rankovėmis ir kailinėmis apykaklėmis) – iš atlaso, damasto ir šilko, su sabalų, miegapelių, baltųjų voverių, šermuonėlių ir kiaunių kailiais; 25 kiaunių, miegapelių, šermuonėlių ir sabalų kailinukai, 3 aksominiai apsiaustai su kailiu, 3 į kailinius panašūs apsiaustai su kailiu, prisagstyti perlų, ir 3 kailinės pelerinos.
Baltų ir raudonų aksomo, atlaso ir damasto suknelių, gausiai apvedžiotų kailiu, kartu su vestuvėms skirtomis suknelėmis ir aukso spalvos vestuvių apdaru iš viso buvo vos aštuonios.
Be to, į kraitį įėjo ir patalynė: 2 paklodės, 1 antklodė, 2 pūkinės anklodės ir 16 pagalvių, baldakimas virš lovos ir 12 kilimėlių suolams uždengti. Sidabrinių indų buvo nedaug: 30 šaukštų, 41 paauksuotas puodelis, 12 peilių, 2 lėkštutės, 2 buteliai ir 4 dideli dubenys. Tarp sidabrinių vonios indų minimi 4 dubenys, tarp jų – 2 paauksuoti. Prie viso to priskaičiuojamos dar 27 staltiesės ir 33 „auksu siūti“ rankšluosčiai.
Iš brangenybių įrašyta 15 paprastų ir 14 stambių vėrinių. Kraičiui taip pat priklausė 36 arkliai ir karietos. Yra išlikęs kraičio, kuris tilpo į keturias skrynias, aprašymas: susidaro įspūdis, kad jis ne visas. […] Neišvardyti vadinamieji balti moteriški drabužėliai, kurių lenkės daug turėdavo, taip pat įvairūs priedai prie drabužių: brangūs kykai, švelnios skaros ir nuometai, kailinės kepurės, apykaklaitės ir naktiniai bei dieniniai apatiniai (Krystyna Turska).
Jadvygos ir Jurgio sutuoktuvėms buvo reikalingas popiežiaus leidimas, nes sužadėtinius siejo giminystė: Jurgio senelė iš tėvo pusės, Margarita Habsburgaitė, buvo Albrechto II, karalienės Elžbietos tėvo, sesuo. Be to, Jurgio prosenelė iš motinos pusės buvo kita Margarita Habsburgaitė, Cymbarkos Mazovietės (lenk. Cymbarka Mazowiecka), Jogailos seserėčios, duktė. 1475 metų pradžioje leidimo į Romą išvyko Karalystės kancleris Urielis Górka. Popiežius Sikstas IV gegužės 26 ąją išleido bulę, leidžiančią susituokti Jadvygai ir Jurgiui.
Galima numanyti, kad Lenkijoje nedaug žinota apie Vitelsbachų giminės santykius. Jeigu jie būtų buvę žinomi, karalienė Elžbieta nebūtų taip noriai atidavusi savo dukters Jurgiui. Bavarijos kunigaikštystė buvo didelė, ją valdė dvi Vitelsbachų atšakos – Monako ir Landshuto kunigaikščiai. Būsimasis Jadvygos vyras, gimęs 1455 metais, buvo vienintelis Liudviko IV Turtingojo (1417–1479) ir Saksonijos kunigaikštytės Amalijos sūnus ir Landshuto paveldėtojas.
Liudvikas IX, kaip ir jo tėvas Henrikas IV Turtingasis, kuris buvo vedęs Margaritą Habsburgaitę, toli gražu negyveno pavyzdingo šeimyninio gyvenimo. Ir Margarita, ir jos marti Amalija – praėjus po vestuvių vienuolikai metų – buvo „ištremtos“ į Burghauzeno pilį, kur liūdnai baigė savo dienas. Amalijos dvarui Liudvikas buvo sudaręs labai griežtą reglamentą, primenantį vėlesnių amžių bedvasį ispanų dvaro etiketą.
Jis laikė ją uždarytą ir liepė gyventi kaip našlei (Sigmund Riezler). Pats tuo metu džiaugėsi gyvenimu, nevengdamas malonumų. Turtingųjų pravardė, kurią nešiojo trys šios atšakos kunigaikščiai – Henrikas IV, Liudvikas IX ir Jurgis, Jadvygos vyras – liudijo ne tik tai, kad jie buvo turtingi, bet pirmiausia tai, kad labai mėgo savo turtais pasipuikuoti. Liudvikas savo išlaikomoms meilužėms įsakė sukonstruoti stiklines lektikas, kad pavaldiniai galėtų stebėtis jo geru skoniu ir turtais, apie kuriuos liudijo damų brangakmeniai. Landshuto dvaro papročiai labai skyrėsi nuo dievobaimingumu grįstų Jogailaičio dvaro papročių.
1475 metų rugsėjo viduryje, likus kelioms dienoms iki aštuonioliktojo Jadvygos gimtadienio, Lenkijos karališkoji šeima iš Krokuvos išvyko į Poznanę, lydėdama Jogailaitę, kurios į Didžiosios Lenkijos sostinę pasiimti atvyko Bavarijos pasiuntiniai. Spalio 10 dieną Jadvyga atsisveikino su tėvais ir broliais bei seserimis ir kartu su palyda, kurioje buvo apie 1200 raitelių, per Frankfurtą prie Oderio ir Berlyną spalio 23 ąją pasiekė Vitenbergą. Čia jos laukė jaunikio pasiuntiniai su jo giminaičiu, Mosbacho ir Noiburgo palatinu Otonu III Vitelsbachu priešakyje.
Tada dalis Jadvygos dvaro moterų sugrįžo atgal į Lenkiją, be kitų, karalaitę lydėjo kunigaikštienė Anna Cieszyńska, Boleslovo II našlė, ir Dorota Koniecpolska, didžiojo karalystės kanclerio Jano žmona, ilgametė karalienės Elžbietos dvaro dama, karaliaus vaikų auklė. Vitenberge Jadvygą globoti perėmė Saksonijos kunigaikštienė Margarita Habsburgaitė, jaunikio senelė iš motinos pusės, Jadvygos giminaitė. Kartu buvo atvykusi ir jos anūkė, Saksonijos kunigaikštytė Kristina.
Tolesnis karalaitės kelias ėjo per Lipską, Altenburgą, Cvikau, Bairoitą, Niurnbergą ir Ingolštatą. Pasitikti Jadvygos keliu, vedančiu į Landshutą, išvyko jaunieji kunigaikščiai ir bajorai, su šešiolikmečiu Maksimilijonu Habsburgu, imperatoriaus Frydricho III sūnumi, priešakyje. Karalaitė važiavo paauksuota karieta, kurią traukė aštuonetas šyvų žirgų raudonais pakinktais. Virš karietos ratų buvo išdrožinėti liūtai, laikantys Lietuvos ir Lenkijos Karalystės herbus. Sužadėtinė vilkėjo suknią iš auksagijo.
Jogailaitės vestuvės Bavarijoje prisimenamos ir šiandien
Karalaitės vestuvėms reikia skirti kiek daugiau dėmesio, nes Liudviko IX pastangomis jos tapo politiniu įvykiu, tarsi imperatoriaus ir Imperijos ponų suvažiavimu. Vestuvės buvo prabangios – Liudvikas joms skyrė 60 766 Reino auksinus, taigi tikrai stulbinančią sumą – jos įėjo į Bavarijos istoriją. Nuo 1903 metų, išskyrus Hitlerio valdymo laikotarpį, iki šios dienos kas treji metai organizuojama vestuvių replika kaip didžiulis miesto festivalis, į kurį susirenka minios turistų.
Liudviko IX kvietimu į vestuves atvyko imperatorius Frydrichas III su sūnumi Maksimilijonu, būsimuoju imperatoriumi, ir pusbroliu iš tėvo pusės Zigmantu Habsburgu iš Tirolio, Brandenburgo elektorius Albrechtas Achilas Hohencolernas (jo palydoje buvo 1300 arklių) su žmona Ona Saksoniete ir sūnumi Frydrichu, už kurio vėliau ištekėjo Jadvygos sesuo Sofija, Vitelsbachai iš Palatinato – jaunikio svainis Pilypas ir jo žmona Margarita, jaunikio sesuo.
Vestuvėse – 9000 svečių
O iš Monako atkeliavo pusbroliai Kristupas ir Volfgangas bei du tolimesni giminaičiai: Otas Vitelsbachas iš Mosbacho ir jo brolis Jonas Vitelsbachas, Badeno markgrafas Albrechtas, Viurtembergo grafai Ulrichas ir Eberhardas, Lichtenbergo landgrafas Liudvikas ir Henebergo grafas Otonas. Iš viso laukta apie devynis tūkstančius svečių!
Buvo pakviestas ir Jadvygos brolis Vladislovas II, Čekijos karalius, – be kita ko, siekta suartinti Jogailaičius su Habsburgais. Jiems tarpininkauti norėjo Liudvikas IX, nes tuo metu santykiai su imperatoriumi buvo pagerėję. Bet Jogailaitis neatvyko. Imperatorius dėl to labai pasipiktino ir piktai išrėžė: Čekijos karalius, kuris nuolat sėdi puotose, jau neturėjo noro valgyti, bet juk galėjo, ypač už svetimus pinigus [Kazimieras Jogailaitis nusiuntė sūnui pinigų kelionei į Bavariją], savais reikalais atvažiuoti ir pagerbti sesers vestuvių iškilmes (J. Dlugošas).
Prie Landshuto vartų jaunamartę pasveikino imperatorius Frydrichas, kurio dešinėje stovėjo jaunikis, o kairėje – Brandenburgo elektorius. Jaunasis, dvidešimtmetis Jurgis, vilkėjo rudos, baltos ir pilkos spalvų palaidinę, ant kurios rankovės iš perlų buvo išsiuvinėta dama, už pavadėlio laikanti liūtą. Brangakmeniai, puošiantys kunigaikščio skrybėlę, buvo verti 56 000 guldenų.
Jadvygai išlipus iš karietos, pasak anoniminio Brandenburgo vestuvių kronikininko, imperatorius nulenkė prieš karalienę [taip buvo vadinama Jadvyga – M. D.] galvą, taip pat su imperatoriumi pasisveikino Jadvyga. Kunigaikščiai pasisveikino nulenkdami galvas ir sulenkdami kojas per kelius, o karalienė tik nulenkė galvą.
O pagal Hanso Seybolto, Hechštato (vok. Höchstätt) prie Dunojaus vienuolyno raštininko, pasakojimą, imperatorius apsikabino karalienės kaklą ir padavė jai ranką. Sužadėtinė padavė ranką – tardama tinkamus žodžius – pirmiausia sužadėtiniui […], o paskui visiems kitiems kunigaikščiams.
Sutuoktuvės įvyko Šv. Martyno bažnyčioje. Vienoje iš jos šoninių patalpų Jadvyga persirengė vestuvėms: nusiėmė jos veidą dengusį šydą ir ant galvos – plaukai buvo supinti į kasą – užsidėjo brangų vainiką su didžiuliais perlais ir brangakmeniais (Haus Seybolt).
Brandenburgo kronikininkas liudija: moterys nuvilko nuo jos dalį drabužių, atidengė galvą ir uždėjo karūną iš [auksinių] plokštelių ir nuometą. Taip pat tiesiai ant plaukų jai užmovė labai dailią plačią perlais papuoštą juostelę.
Vėliau savo vestuvinę karūną Jadvyga padovanojo vienai iš Pasau bažnyčių. Kronikininkai pažymėjo, kad per sutuoktuves ir vėliau karalaitė labai verkė. Sunku numanyti, ar iš susijaudinimo, ar baimindamasi dėl savo ateities svetimoje žemėje. Galbūt jai nepatiko vyras, nors, remiantis liudijimais, jis tikriausiai buvo išvaizdus: tvirtas, plačių pečių.
Vestuvėms papjauti 323 jaučiai, 1758 avinai, 1537 ėriukai, 490 veršiukų, 285 kiaulės, 684 paršiukai, 11 500 žąsų ir 40 000 vištų. Suvalgyti 194 345 kiaušiniai, 140 svarų razinų.
Tos dienos vakarą rotušėje vyko šokiai. Juos pradėjo imperatorius su Jadvyga, vilkinčia žalio damasto suknia, siuvinėta perlais, su vestuvių karūna ant galvos. Po puotos jaunieji palydėti miegoti. Pasak Brandenburgo kronikininko, lova buvo itin puošniai ir prabangiai paklota, visa patalynė – iš auksagijo, iš tos pačios medžiagos buvo ir užuolaidos prie lovos, taip pat – patalai ir pagalvės.
Kitą dieną Jadvyga gavo rytinę dovaną iš jaunojo – brangų vėrinį ir 10 000 vengriškų auksinų. Vėliau visi nuvyko į bažnyčią. Šį kartą Jadvyga vilkėjo raudono atlaso suknelę, siuvinėtą perlais. Suknelės apačia – pagal lenkiškus papročius labai plati, dar siuvinėta ir plukėmis, į kurias buvo prisagstyta brangakmenių.
Puota iš 32 patiekalų
Tą dieną po pietų vyko tikra vestuvių puota – patiekti 32 patiekalai. Vestuvėms papjauti 323 jaučiai, 1758 avinai, 1537 ėriukai, 490 veršiukų, 285 kiaulės, 684 paršiukai, 11 500 žąsų ir 40 000 vištų. Suvalgyti 194 345 kiaušiniai, 140 svarų razinų. Maistą gamino 146 virėjai. Visi Landshuto gyventojai, taip pat visi per vestuves atvykusieji į miestą, aštuonias dienas buvo maitinami kunigaikščio sąskaita.
Vėlesnis Jadvygos gyvenimas sudarė labai ryškų kontrastą, lyginant su gražiomis ir ištaigingomis vestuvėmis. Vėliau labai blogai gyveno tas kunigaikštis su ta Jadvyga, nors buvo gana daili, nes jis užsiėmė paleistuvystėmis (Marcin Bielsks).
Jadvyga Jurgio žmona išbuvo dvidešimt septynerius metus, nors iš tikrųjų kartu išgyveno tik dešimt metų. Iš pradžių jų santuokinis gyvenimas klostėsi gerai, pora greitai susilaukė palikuonių. Pabrėžtina, kad dėl vaikų skaičiaus bei jų gimimo ir mirties datų yra daug painiavos.
Duomenys, pateikti Włodzimierzo Dworzaczeko Genealogijoje ir Zygmunto Wdowiszewskio Jogailaičių genealogijoje, yra netikslūs, autoriai rašo, kad Jadvyga ir Jurgis turėjo tik keturis vaikus, o iš tiesų jų buvo penki.
Vaikai
Pirmasis kunigaikščių poros vaikas buvo Liudvikas, gimęs 1476 metais. Jis mirė ne 1500 metais, kaip rašo daugelis istorikų, bet prieš 1496 uosius – šiais metais savo testamente Jurgis aiškiai pažymėjo, kad neturi santuokinių sūnų. 1477 metais Jadvyga pagimdė Ruprechtą, kuris mirė vaikystėje, mirties data nežinoma.
Po metų gimė Elžbieta. 1480 metais į pasaulį atėjo dukra Margarita. Remiantis to meto kronikininko Angelo Rumplerio liudijimu, Jadvyga turėjo dar vieną sūnų, Jurgį, bet Rumpleris nepateikia nei jo gimimo, nei mirties metų. Vis dėlto pagal naujesnius duomenis (Haus ir Margo Rall), paskutinis šios poros vaikas buvo Volfgangas, gimęs 1482 metais, anksti miręs (mirties data nežinoma).
Nelaiminga nuotaka
Ilgainiui poros santykiai atšalo. Bavarijos kronikininkas mano, kad nesantaiką tarp sutuoktinių sukėlė kunigaikštienės priekaištai vyrui dėl jo karingumo – nuolatiniai kunigaikščio kariuomenės žygiai ir puolimai naikino aplinkinių gyventojų gerovę. Kita nesutarimų priežastis – kunigaikštis buvo nepatenkintas tuo, kad Kazimieras Jogailaitis nemokėjo kraičio (pusę kraičio 1537 m. sausio 13 d. Žygimantas Senasis išmokėjo Jadvygos ir Jurgio anūkui Otonui Henrikui, kuriam skubiai reikėjo pinigų perstatant Haidelbergo pilį). Kai kurie istorikai teigia, kad kunigaikštis Jurgis reiškė žmonai pretenzijas, jog ji nepagimdė jam sosto įpėdinio.
Vis dėlto tiesa apie suirusią Jadvygos santuoką labai proziška. Kunigaikštis gyveno kaip lėbautojas – gerdavo iki nukritimo (mirė būdamas keturiasdešimt aštuonerių nuo kepenų cirozės, tai patvirtino skrodimas), buvo pagarsėjęs pasileidėlis. Jo ištvirkavimai, svetimų žmonų grobimai etc. 1499 metais sukėlė audringą Bavarijos bajorų nepasitenkinimą.
Jadvyga kaip valdanti Bavarijos kunigaikštienė tikrąja šio žodžio prasme išbuvo vos keletą metų – nuo šešuro mirties 1479 metais iki 1485 metų. Būtent šiais metais kunigaikštis Jurgis, norėdamas be jokių kliūčių mėgautis savo išlaikomų gausių meilužių teikiamais malonumais, pašalino Jadvygą iš Landshuto ir, sekdamas tėvo ir senelio pavyzdžiu, dvidešimt aštuonerių žmonai liepė apsigyventi Burghauzeno pilyje. Paskyręs tinkamą pagal jos rangą dvarą, Jadvygai uždraudė išvykti iš pilies.
Uždaryta Burghauzeno pilyje
Burghauzeno pilyje Jadvyga praleido septyniolika metų, mirė anksti. Pilis, kaip teigia kai kurie istorikai, nebuvo niūrus kalėjimas, nuo 1255 metų ji buvo kunigaikščio rezidencija, gražioje vietoje, ilgo kalnagūbrio viršūnėje, prie Zalcacho (vok. Salzach) upės ir Burghauzeno miestelio, įsikūrusio prie upės krantų. Burghauzeno pilis amžių amžiais buvo perstatinėjama, daugiausia nusipelnęs čia buvo Jadvygos vyras Jurgis. Pilis buvo perstatinėjama dešimt metų ir tai kainavo 100 000 guldenų, vadinasi, milžinišką sumą. Ji buvo vienas didžiausių ir tikrai ilgiausių (daugiau kaip kilometro ilgio!) tokių pastatų Vokietijoje. Dėl pilies padėties ir įtvirtinimų joje Bavarijos kunigaikščiai laikė savo lobyną – be kita ko, iš aukso išlietą Kristaus figūrą ir iš sidabro – dvylikos apaštalų figūras. Kai po Jadvygos vyro mirties jo žentas pervežė turtus iš Burghauzeno į Noiburgą, jam prireikė net septyniasdešimties vežimų.
Šiais laikais Jadvygą primena pilies teritorijoje esanti maža vėlyvosios gotikos bažnytėlė, vadinama Hedwigskapelle – Jadvygos koplyčia, kurioje yra maždaug 1480 metais pagamintas medinis reljefas, vaizduojantis klūpančią Jogailaitę (prie jos kojų – herbas su ereliu) ir jos vyrą. Virš vartų, vadinamų Jurgio vartais, esančių tarp trečio ir antro kiemo, puikuojasi kunigaikštienės herbai – Baltasis erelis ir Vytis. Iki šių dienų pilyje rodomos menės, kuriose gyveno Jadvyga.
Jadvygos laikais Burghauzene gyveno nemažai žmonių – jos dvariškiai, pilį saugantys kareiviai ir gausus būrys tarnų. Bet kronikininkai pabrėžia, kad karalienė gyveno vieniša: netekusi gyvenimo džiaugsmų, kunigaikštienė turėjo vienintelę savo guodėją – vienatvę. Atrodo, kad kurį laiką Jadvyga Burghauzene gyveno su savo anyta Amalija Saksoniete (1435 arba 1436–1501 arba 1502 m.).
Nėra tikrai žinoma, ar kartu su Jadvyga buvo jos vaikai – bent jau, kol buvo maži. Veikiausiai taip. Pavyzdžiui, jos vyras kartu su motina Burghauzene praleido pirmuosius trylika savo gyvenimo metų, kai jo tėvas išvežė savo žmoną iš Landshuto. Jeigu vaikai ir gyveno kartu su Jadvyga Burghauzene, tai neilgai: jaunėlė duktė Margarita motiną paliko 1494 metais – ji išėjo į vienuolyną.
Neaišku, kodėl keturiolikmetė kunigaikštytė tapo vienuole. Į vienuolyną būdavo atiduodamos jau pagyvenusios dukterys, kurioms buvo maža vilčių ištekėti, arba invalidės. Dar jos būdavo atiduodamos Bažnyčiai tada, kai nebūdavo pinigų kraičiui. Kalbant apie Jurgį Turtingąjį, pastaroji priežastis nebuvo svarbi – kunigaikštis testamentu dukrai paliko 16 000 Reino guldenų. Vyresnioji duktė Elžbieta ištekėjo 1499 metų vasario 10 dieną už Ruprechto Vitelsbacho iš Reino Palatinato, neaišku, kaip ilgai ir apskritai, ar ji buvo kartu su motina Burghauzene. Dažnai pabrėžiama, kad Elžbieta buvo tėvo numylėtinė. 1496 metų testamente ji įrašyta kaip pagrindinė jo paveldėtoja.
Atsargiai reikia vertinti F.Papée žinią, kad Jadvyga Burghauzene rašė Vitelsbachų giminės istoriją. Panašu, kad Papée rėmėsi Johanno Turmairo, vadinamo Aventinu (1477–1534), kunigaikščio Vilhelmo IV istoriografo, labai gerai vertinamo Annales Boiorum autoriaus, liudijimu. Sunku nuspręsti, ar Turmairas pažinojo kunigaikštienę asmeniškai – jis Burghauzene praleido daug metų, bet jau po Jadvygos mirties. Aišku, negalima atmesti minties, kad Jadvyga, norėdama užpildyti savo tuščiai leidžiamas dienas, atsidavusi domėjosi istorija ir literatūra ir galbūt Turmairas aptiko jos darbo pėdsakus.
Burghauzene buvo bibliotekos archyvai, kuriais Jadvyga galėjo naudotis. Pavyzdžiui, 1509 metais pirma minėtas Aventinas Burghauzene užtiko senąjį tekstą apie imperatorių Liudviką Vitelsbachą ir išvertė jį į lotynų kalbą. Pabrėžtina, kad Vitelsbachai labai domėjosi savo giminės ir valstybės istorija – pats kunigaikštis Jurgis, be kitų, vienuoliams liepdavo rašyti istorinius darbus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kunigaikštienės pasirinkimas dirbti intelektinį darbą būtų mažų mažiausiai tikėtinas, nes neatitiko epochos dvasios. Apie kunigaikštienės darbus istorinėje literatūroje neužsimenama, tad jos kaip rašytojos klausimą reikėtų palikti atvirą.
Buvo graži moteris
Jadvyga mirė palyginti jauna, būdama keturiasdešimt penkerių metų, kronikininko liudijimu, iš gyvenimo išėjo netikėtai. Ji palaidota 1146 metais įkurtame cistersų vienuolyne Raitenhaslache, netoli Burghauzeno, kur iš viso ilsisi septyni Vitelsbachų giminės atstovai, tarp jų – trys Jadvygos sūnūs. Ten buvęs Jadvygos kapas, apie kurį rašo Z. Wdowiszewskis, sunaikintas sekuliarizuojant vienuolyną (1803 m.).
Bet Jadvygą primena raudono marmuro 2,75 m ilgio ir 1,26 m pločio plokštė vienuolyno bažnyčios viduryje su įrašu vokiečių kalba: Bavarijos kunigaikščių, mirusių Burghauzene, atilsio vieta. Jadvygos, Bavarijos kunigaikštienės (gimusios Lenkijos karalienės), Landshuto vestuvių sužadėtinės (1457–1502), atminimui. Be Bavarijos herbo, plokštėje yra pavaizduotas erelis.
Nekyla abejonių, kad Jogailaitė buvo labai graži moteris. Tai patvirtina žinomas Mairo fon Landshuto „Portretas su papūga“. Šiame portrete kunigaikštienė pavaizduota su dailia, prabangia, perlais siuvinėta suknia, su perlų vėriniais papuoštu galvos apdangalu, ant rankos laikanti papūgą. Jos veidas apvalus, aukšta kakta ir didelės akys. Susidaro ramios ir simpatiškos moters įspūdis. Vienas iš Bavarijos pasiuntinių, kurie aptarinėjo Lenkijoje santuokos sąlygas, vyskupas Henrikas fon Absbergas, 1475 metų sausio 11 dieną rašė Regensburgo (vok. Regensburg) kanauninkams: mūsų šviesiausioji sužadėtinė yra graži, dailios figūros ir elegantiška panelė.
Pravartu pacituoti ir Landshuto vestuvių kronikininko, kuris kalba apie karalaitės grožį, žodžius: Ji – labai graži moteris, malonaus veido. Atviro žvilgsnio. Jos labai gražios rankos ilgais plonais pirštais. Pečiai labai dailūs ir trapūs. Jos figūra labai daili ir, vos tik užsivilks vokiškus drabužius, bus graži ir elegantiška kunigaikštienė.
Kaip Bavarijos kunigaikštienė ji niekuo nepasižymėjo. Turint omenyje jos vyro charakterį ir nenusisekusį šeimyninį gyvenimą, Jadvyga negalėjo turėti įtakos kunigaikštystės įvykiams. Kronikose perteiktos tik dvi konkrečios žinios apie Jadvygos „veiklą“: čia kalbama apie jos priekaištus vyrui dėl užpuolimų ir kariuomenės žygių, taip pat užsimenama, kad ji leido susituokti dviem jauniems dvariškiams, kuriems buvo neleidžiama tuoktis ir kurie buvo užtikti slaptai susitikinėjantys. Iš šių įvykių daryti išvadas apie gerą Jadvygos širdį (Karol Szajnocha) arba netgi lyginti jos geraširdiškumą su Jadvygos Anžu bruožais (F. Papée) trūksta pagrindo.
„Nieko jai nepadėjo nei dorybės, nei žavesys – tarsi antroji Danaja, ilgus metus gyveno nelaiminga, pasislėpusi savo pilyje, kol Dievas jos nepasikvietė iš šio pasaulio.“
Kunigaikštienės reakcija galėjo rodyti tiesiog įprastą jos požiūrį į realybę. Ypač tuo atveju, jeigu tie dvariškiai buvo slapta susitikinėjantys įsimylėjėliai, santuoka pagal to meto papročius atrodė akivaizdus „nuodėmės“ išpirkimas. Juolab kad kronikininkas pabrėžia, jog vestuvės pačiai poniai suteikė teisingumo ir ramybės jausmą [Jadvygai – M. D.].
Šaltiniuose apie kunigaikštienę kalbama teigiamai, vadinasi, galima manyti, kad neigiamais brožais ji nepasižymėjo. Pabrėžiamas jos dievobaimingumas, pavyzdingas moralumas, drovumas, vadinasi, jos kaip moters laikysena atitiko įprastus to meto reikalavimus. Burghauzene Jadvyga buvo priversta laikytis labai griežto gyvenimo būdo.
Nekyla abejonių, kad Jogailaitė buvo nelaiminga moteris. Palaidojo tris sūnus. Volfgangas mirė tragiškai, būdamas kūdikis: auklė išmetė jį iš rankų ir vaikas neišgyveno.
Sunku spręsti, ar tai, kad Jadvygą pametė vyras, buvo jai tragedija jausmų požiūriu. Iš tiesų ji buvo labai pažeminta. Priversta atsisakyti kunigaikštienės, žmonos ir motinos gyvenimo pilnatvės ir tapti asketiška Burhauzeno atsiskyrėle, Jadvyga tikriausiai jautė kartėlį, didžiulį pralaimėjimą. Paskutinius keletą gyvenimo metų ji praleido neturėdama šalia nė vieno artimo žmogaus.
Jeigu Jadvyga iš tiesų rašė Bavarijos kunigaikščių istoriją, turėjo būti inteligentiška ir apsiskaičiusi moteris – jos domėjimosi sritys ir jų įgyvendinimas leidžia jai užimti išskirtinę vietą tarp savo epochos moterų.
Visą gyvenimą ji labai didžiavosi savo giminės kilme, pasirašinėdavo geborene Königin von Polen (gimusi Lenkijos karalienė (sic!). Su Lenkijoje likusia šeima ji, panašiai kaip ir jos vyras, santykių nepalaikė – 1503 metų sausio 31 dieną Aleksandras Jogailaitis, atsakydamas į savo svainio, kunigaikščio Jurgio, laišką dėl Jadvygos kraičio, nežinojo, kad jau metai, kai jo sesuo mirusi.
Bavarijos kronikininkas taip apibūdino nelaimingosios Jogailaitės gyvenimą: „Nieko jai nepadėjo nei dorybės, nei žavesys – tarsi antroji Danaja, ilgus metus gyveno nelaiminga, pasislėpusi savo pilyje, kol Dievas jos nepasikvietė iš šio pasaulio.“
Knygą iš lenkų kalbos išvertė Birutė Mikalonienė ir Vyturys Jarutis
