Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kolegos apie 85-metį minintį Edvardą Gudavičių: jis pakeitė visą istorikų cechą

Profesorius Edvardas Gudavičius
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Profesorius Edvardas Gudavičius
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vienas garsiausių šalies istorikų Edvardas Gudavičius šiemet mini 85 metų jubiliejų. Inžinieriumi dirbęs ir vėlai į istorijos mokslą profesionaliai pasukęs E.Gudavičius gal ir nesitikėjo, kad vėliau dėl savo drąsių ir nusistovėjusias sampratas laužančių įžvalgų savo kolegų bus pripažintas didžiulių permainų Lietuvos istorijos suvokime pradininku ir ištisos istorikų mokyklos kūrėju.

Ilgamečio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo E.Gudavičiaus 85-mečio proga pateikiame skirtingų istorikų kartų vertinimus, ką jiems asmeniškai ir bendrai Lietuvos istoriografijai reiškė šio istoriko darbai.

Retai viešumoje girdimo ir matomo profesoriaus galima bus pasiklausyti trečiadienį, 17 val., Vilniaus universiteto Istorijos fakultete (211 aud.), kur vyks diskusija apie šiemet lietuvių kalba išleistą vieną svarbiausių XX a. istoriografijos knygų – Oskaro Haleckio „Europos istorijos ribos ir skirstymai“.

Diskusijoje dalyvaus prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius, doc. dr. Eligijus Raila, doc. dr. Aurimas Švedas, dr. Aurelijus Gieda, dr. Nerijus Babinskas, o ją moderuos prof. dr. Alfredas Bumblauskas.

* * *

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas Alfredas Bumblauskas:

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Alfredas Bumblauskas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Alfredas Bumblauskas

Įvertinant Edvardo Gudavičiaus vaidmenį mūsų istoriografijoje, atrodo, nedaug kas pridurtina prie to, kas pasakyta dar praėjusiame tūkstantmetyje – 1999 m. E.Gudavičiui skirtame „Festschrifte“: „Edvardas Gudavičius pirmas Lietuvos istoriografijoje esmingai pasitraukė iš sovietinio marksizmo, pozityvizmo ir istorizmo tradicijos, sukūrė „civilizacinę“ istorijos tyrimo teoriją bei metodus ir jais remdamasis suformulavo naują Lietuvos istorijos koncepciją, kurios esmė – Lietuvos europeizacijos, arba Lietuvos įsijungimo į Europos civilizaciją problema.

Lietuvos ir Europos santykių sampratą prof. Gudavičius pavadino „pastumtos kortų kaladės dėsniu“. Jo esmė – Vakarų idėjinių ir politinių fenomenų recepcija Lietuvoje vyko vėluojant socialinių ir ekonominių struktūrų permainoms. Visa tai leidžia teigti, kad kaip tik prof. Edvardas Gudavičius pirmas Lietuvos istoriografijoje nuosekliai perėjo nuo pasyvaus naratyvo prie probleminio istorizmo, nuo įvykių istorijos prie struktūrų ir procesų, arba visuomenės istorijos, nuo baltofilijos ir lietuviškojo izoliacionizmo prie Lietuvos istorijos tipologijos Europos kontekste. Tai jau akivaizdi paradigminė permaina“.

Niekas mūsų istoriografijos istorijoje nesusidūrė su tokia atmetimo reakcija ir net bjauriu piktu liežuvavimu, privertusiu profesorių pasitraukti iš viešojo gyvenimo.

Vis dėlto šie žodžiai buvo pasakyti tada, kai dar nebuvo išryškėjęs vienas reiškinys – niekas mūsų istoriografijos istorijoje nesusidūrė su tokia atmetimo reakcija ir net bjauriu piktu liežuvavimu, privertusiu profesorių pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Su kuo palyginti šią situaciją? Su Simono Daukanto idėjiniu vienišumu – „bruknele ant sniego“? Su Adolfo Šapokos atmetimu sovietmečiu?

Čia ir verta prisiminti ne tik „didžiuosius naratyvus“ įžvelgiančias teorijas, bet ir tais pačiais 1999 metais žymaus lenkų ir lietuvių mąstytojo Jerzy Giedroyco žodžius, skirtus pasenusiems idėjiniams Lenkijos stabams.

Anot jo, Lenkijoje toliau tebeviešpatauja Romano Dmowskio ir Józefo Pilsudskio urnos („trumny“). Mes kažkada Lenkijoje, perfrazuodami šiuos žodžius, pasakėme, kad lenkai turtingesni už mus urnomis – Lenino urną mes jau sudaužėme, o beturime tik vieną... Smetonos. Štai tuo ir norėčiau aiškinti, kad E.Gudavičiaus kitoniškumas ir yra nebeišsitekimas šioje urnoje, arba tautininkiškame Didžiajame pasakojime.

Tai reiškia, kad E.Gudavičiaus novatorystę galima pavadinti ir ideologinio, ir „metodologinio“ nacionalizmo įveika. Ar tai nepaaiškina dažnai racionaliai nepaaiškinamo E.Gudavičiaus atmetimo? Kuris iš mūsų garbiųjų istorikų yra su tuo susidūręs? Taigi, reikia kalbėti apie naują, E.Gudavičiaus paradigmą.

VU Istorijos fakulteto dekanas, LDK politinės ir socialinės istorijos tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Petrauskas:

Luko Balandžio nuotr./Rimvydas Petrauskas.
Luko Balandžio nuotr./Rimvydas Petrauskas.

Tarpukario Lietuvos Kaune gimusio ir epochų lūžius patyrusio istoriko E.Gudavičiaus gyvenimas kupinas įvairių paradoksų. Jau įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, laisvalaikiu nuo gamybinio inžinieriaus darbo pabaigęs neakivaizdines istoriko studijas, rašė vertingus, tačiau net ir profesionalams sunkiai paskaitomus tekstus iš LDK visuomenės ir teisės istorijos, idant po kelių dešimtmečių sukurtų bene skaidriausią Lietuvos istorijos koncepciją.

Neužimdamas jokių vadovaujančių pareigų universitete ar institute, palikdamas aiškiai per daug laisvės savo doktorantams, išugdė, ko gero, pirmąją medievistų mokyklą Lietuvoje.

Dėl savo biografijos, o vėliau ir dėl ilgalaikės ligos beveik neišvykdamas į užsienį, Lietuvos istoriją mąstė tik europinės istorijos ir istoriografijos kategorijomis. Neužimdamas jokių vadovaujančių pareigų universitete ar institute, palikdamas aiškiai per daug laisvės savo doktorantams, išugdė, ko gero, pirmąją medievistų mokyklą Lietuvoje.

Visiškai nesidomėdamas akademine hierarchine tvarka ir ignoruodamas renginius bei komitetus, gavo turbūt visus įmanomus „mokslo Lietuvoje“ laipsnius, titulus ir premijas (hab. daktaras, VU profesorius, MA akademikas, Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultūros premijų laureatas).

Lietuvos istorijos instituto istorikas, buvęs jo direktorius Alvydas Nikžentaitis:

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Valdybos pirmininku išrinktas profesorius Alvydas Nikžentaitis.
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Profesorius Alvydas Nikžentaitis.

Aš labai didžiuojuosi, kad esu profesoriaus E.Gudavičiaus mokinys tiesiogine prasme. Su profesoriumi mus likimas susiejo, kai mokiausi dar pirmame kurse Vilniaus universitete, ir nuo to laiko mes labai intensyviai bendravome.

Tai buvo žmogus, kuris pakeitė mano pasaulėžiūrą. Galima sakyti, kad E.Gudavičius atvedė mane į doros kelią. Niekada neužmiršiu mūsų pokalbių, nes jis labai daug dėmesio skyrė asmeniškam bendravimui su manimi. Diskutuodavome valandų valandas ir tos diskusijos pakeitė mano pasaulėžiūrą.

Tai buvo žmogus, kuris pakeitė mano pasaulėžiūrą. Galima sakyti, kad E.Gudavičius atvedė mane į doros kelią.

Jeigu kalbėtume bendrai apie Lietuvos istoriografiją, sakyčiau, kad profesorius E.Gudavičius pakeitė viso istorikų cecho mąstymą.

Pavyzdžiui, paminėčiau istoriką Egidijų Aleksandravičių. Jis galbūt dabar ir neprisipažintų esąs E.Gudavičiaus mokinys, bet kokiais 1989 ar 1990 metais asmeniškai dalyvavau pokalbyje, kuriame E.Aleksandravičius sakė, kaip E.Gudavičius pakeitė jo mąstymą.

Panašią įtaką profesorius padarė visam istorikų cechui. Prisimenu, kad praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Lietuvos istoriografijoje buvo susiklosčiusi keista situacija. Kiek juokaudamas klausdavau, kodėl istorikai yra tokie nenormalūs, kodėl laikosi tokios nacionalistinės pasaulėžiūros. Būtent tai keitė E.Gudavičiaus darbai. Svarbu pabrėžti, kad jo įtaka buvo ne pavieniams asmenims, o visai Lietuvos istoriografijai.

Profesorius yra fenomenas. Panašaus istoriko neturėjome ir greičiausiai dar negreitai turėsime. Jo negalima lyginti net su tokiomis figūromis, kaip Juozas Jurginis, nes pastarasis nepadarė tokios įtakos visai istoriografijai, nepaliko savo mokyklos, kokią suformavo E.Gudavičius.

VU Istorijos fakulteto profesorė, LDK istorijos, Lietuvos statutų ir Metrikos specialistė Irena Valikonytė:

Valdovų rūmų nuotr./ Irena Valikonytė
Valdovų rūmų nuotr./ Irena Valikonytė

Sunku būtų pervertinti profesoriaus Edvardo Gudavičiaus vaidmenį Lietuvos istoriografijoje. Galima išvardinti net keletą labai svarbių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos problemų, kurias tirdamas, profesorius naudojo originalią metodiką, pateikė originalias išvadas ir įžvalgas perspektyviam diskursui.

Visi profesoriaus darbai laikytini tiesiog juvelyrinio šaltinių tyrimo etalonu. Bet – svarbiausia – dar paskutiniajame sovietmečio dešimtmetyje profesorius ėmėsi kurti Lietuvos civilizacinį (europėjimo) modelį.

Daugelis, žinantys solidžias Pirmojo Lietuvos Statuto publikacijas, įvertintas nacionaline Mokslo premija, jau neprisimena, kad pirmoji profesoriaus disertacija buvo skirta LDK valstiečių istorijai, kurioje jis pratęsė ir pagilino Zenono Ivinskio, Konstantino Jablonskio, Juozo Jurginio pradėtą feodalizmo genezės ir raidos bei baudžiavos įsigalėjimo Lietuvoje procesų tyrimo mūsų istoriografijoje tradiciją.

Socialinės istorijos tyrimams buvo skirtos privatinės nuosavybės klostymosi baltų žemėse, miestų genezės ir kitos studijos. Dar sovietmečiu, kai „feodalinių valdovų“ vaidmens istorijoje atskleidimas buvo beveik netoleruojamas, profesorius ėmėsi mindaugianos ir tapo pirmuoju Lietuvos istoriku, glaudžiai surišusiu Lietuvos valstybingumo, Mindaugo-valstybininko ir Kryžiaus karų reiškinius.

Beje, visi profesoriaus darbai laikytini tiesiog juvelyrinio šaltinių tyrimo etalonu. Bet – svarbiausia – dar paskutiniajame sovietmečio dešimtmetyje profesorius ėmėsi kurti Lietuvos civilizacinį (europėjimo) modelį, ieškodamas atsakymo į tuometėje istoriografijoje dar neįprastus klausimus, kaip antai: ką Europa davė Lietuvai ir ką Lietuva – Europai.

Šis konceptas sulaukė gausių pasekėjų. Taigi, galima sakyti, kad profesoriaus darbai subrandino naują perspektyvią paradigmą Lietuvos istorijos moksle.

VU Istorijos fakulteto jaunosios kartos istorikas, neseniai apsigynęs disertaciją „Pilis ir jos sociopolitinės transformacijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjė XIV–XVI a. pirmoje pusėje“ Vytautas Volungevičius:

Tenoriu padaryti išlygą, kad kalbant apie tokio masto žmogų, kaip profesorius Edvardas Gudavičius, esi pasmerktas daug ką palikti paraštėse. Tad iš karto atsiprašau.

Mokiausi ir tebesimokau iš profesoriaus tekstų, kuriuose kaip reta kur kitur derinamas gylis su pločiu.

E.Gudavičius yra netiesioginis mano mokytojas ir autoritetas, nes, deja, asmeniškai bendrauti niekada neteko. Taigi mokiausi ir tebesimokau iš profesoriaus tekstų, kuriuose kaip reta kur kitur derinamas gylis su pločiu.

Žvelgiant iš žmogiškosios pusės, E.Gudavičius yra retas savigarbos ir sąžiningumo pavyzdys ne tik mokslinėje, bet tuo pačiu ir bendražmogiškoje plotmėje. Kartu profesorius labai savikritiškas ir kuklus žmogus, iš kurio verta pasimokyti ne tik istorikui, bet ir žmogui, pretenduojančiam į bet kokį nors kiek pagrįstą žinojimą.

Lietuvos istoriografijoje E.Gudavičius yra ašinė figūra dėl kelių dalykų. Manyčiau, kad profesoriaus asmuo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgalino formuotis kelioms naujoms istorikų kartoms, kurias daugeliu atvejų jungia ne teorinė-metodologinė bendrystė (istoriografinė mokykla), bet rimtas santykis su darbu (istoriko profesija) ir atsakomybė prieš visuomenę. Antra, E.Gudavičius suformulavo Lietuvos europėjimo koncepciją, kuri Lietuvos istorijai suteikia vietą istoriniame laike.

Galiausiai E.Gudavičius istorijos aiškinimą ir istorijos mokslą Lietuvoje apskritai pastato nuo galvos ant kojų, t. y. konkrečias problemas aiškina atsižvelgdamas į jų istoriškumą. Tai visuomenei gal ir ne visada priimtina, bet skatina kritiškai permąstyti įsišaknijusį patinka-nepatinka kaprizą.

VU Istorijos fakulteto istorikas, istoriografijos specialistas, pokalbių knygos su E.Gudavičiumi „Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų“ autorius Aurimas Švedas:

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ Aurimas Švedas
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ Aurimas Švedas

Profesorius Edvardas Gudavičius yra vienas iš tų istorikų, kurie esmingai darė įtaką mano, kaip praeities tyrinėtojo, keliui. Nesu LDK istorijos specialistas, tačiau lankiau profesoriaus skaitomus kursus magistrinių studijų studentams, kuriuose analizavome fundamentalias istorikų Henryko Lowmianskio ir Marco Blocho studijas apie Lietuvos visuomenės bei valstybės genezę XIII a. ir Europos civilizaciją viduramžiais.

Dar viena, man itin daug reiškusi patirtis – dvylika mano pokalbių su profesoriumi, kurie tapo knygos „Visa istorija yra gyvenimas“ pagrindu. Minėtų paskaitų ir pokalbių metu gavau keletą man itin svarbių pamokų profesine ir gyvenimiška prasme.

Tuo tarpu svarstant apie šio istoriko vietą ir vaidmenį Lietuvos istoriografijai, visų pirma derėtų minėti keletą dalykų: pirma, nuoseklus ir vaisingas darbas Statutų tyrimo grupėje; antra, prielaidų lauko savitos istoriografinės mokyklos atsiradimui Vilniaus universiteto Istorijos fakultete kūrimas; trečia, labai svarbus vaidmuo savitu akademiniu ir visuomeniniu reiškiniu virtusioje televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“; ketvirta, Nepriklausomybės epochoje atlikti fundamentalūs tyrimai, analizuojant 1009-ųjų siužetą ir Lietuvos valstybės susidarymo procesą; ir, aišku, penkta, Lietuvos europeizacijos koncepcijos sukonstravimas.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min