Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 11d. 23:14

Komunizmas Azijoje: milijonus mirčių kainavusi ir gėdingai žlugusi kruvina utopija (I)

Chunveibinų eisena Kinijoje „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpiu (1966 m.)
„Scanpix“/AP nuotr. / Chunveibinų eisena Kinijoje „kultūrinės revoliucijos“ laikotarpiu (1966 m.)

Azijos tautos patikėjo svajone apie komunizmą. Ji jiems atnešė diktatūrą, karus ir kančias. Ant komunistinės utopijos aukuro buvo sudeginta dešimtys ar net šimtai milijonų aukų. Prabėgo dešimtmečiai ir komunistai buvo arba priversti pasitraukti, arba transformuoti savo šalis taip, kad komunistinės idėjos liko tik oficialiose iškabose ir lozunguose.

Praėjusių metų birželį Vakarų Vokietijos mieste Gelzenkirchene marginalinės ultrakairiosios Vokietijos marksistinės leninistinės partijos pastangomis buvo atidengtas paminklas Vladimirui Leninui – žmogui, kurio idėjos pakeitė ne tik Rusijos istoriją, bet ir pradėjo kruvinų įvykių įvairiausiuose pasaulio kampeliuose grandininę reakciją.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Lenino paminklas Gelzenkirchene
„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Lenino paminklas Gelzenkirchene

Šiandien planetoje tik kelios valstybės vis dar gyvena pagal V.Lenino priesakus ir iš esmės tik viena šiuo keliu žengia sėkmingai. Kinijos komunistų partija šiemet švęs šimtąsias įkūrimo metines, ir per tą laiką Kinijos komunistai tik sustiprino savo pozicijas, vargingą agrarinę šalį pavertę pasaulio ekonomikos lydere.

O štai jos kaimynėms, taip pat pasirinkusioms komunistinį vystymosi kelią, pasisekė gerokai mažiau. Lenta.ru savo publikacijoje priminė sudėtingą ir neretai tragišką kelią, kuriuo įvairios Azijos šalys, ne be sovietų pagalbos, mėgino žygiuoti į „šviesų komunizmo rytojų“.

Pirmoji Azijoje

Po sėkmingo bolševikų perversmo Rusijoje 1917 metų spalį, naujoji sovietų valstybė degė idėja išplatinti komunistinę ideologiją kitose šalyse, pirmiausia – kaimyninėse. Tokia buvo pasaulinės revoliucijos koncepcija. Pirmoji valstybė, kurioje šis eksperimentas pasisekė, buvo Mongolija.

Wikipedia.org nuotr./Mongolija (1913 m.)
Wikipedia.org nuotr./Mongolija (1913 m.)

Mongolijos teritorija nuo XVII amžiaus įėjo į Kinijos sudėtį. Pačioje Kinijoje 1911 metais prasidėjusi Sinhai revoliucija nuvertė beveik 270 metų Kiniją valdžiusią Čingų dinastiją, panaikino monarchiją ir paskelbė respubliką. Nors Mongolijos regionas formaliai dar dešimtmetį liko Kinijos valdžioje (nuo 1915 metų autonomijos teisėmis), bet po kelerių metų savo taisykles jame pradėjo diktuoti sovietai.

Mėgindami išlaikyti iš rankų slystančią teritoriją, kinai 1919 metais likvidavo autonomiją. Tai tik paaštrino situaciją: pogrindinės antikiniškos grupės susivienijo į Mongolijos liaudies partiją (MLP). Būtent jos nariai, siekdami iškovoti visišką nepriklausomybę, užmezgė ryšį su Kominternu ir Sovietų Rusija. 1920 metais V.Leninas asmeniškai Maskvoje susitiko su MLP delegacija bei vienu iš partijos įkūrėjų Damdinu Suchė Batoru ir leido suprasti, kad palaiko šią idėją.

Wikipedia.org nuotr./Damdinas Suchė Batoras (apie 1920–1922 m.)
Wikipedia.org nuotr./Damdinas Suchė Batoras (apie 1920–1922 m.)

Bet kinus iš Mongolijos galutinai išvijo V.Lenino priešininkai – 1921 metais tai padarė Azijos raitoji divizija, vadovaujama Rusijos baltojo barono Romano von Ungerno-Sternbergo. Tai buvo jo didelio masto kovos su bolševikais plano dalis. Pagal šį planą, Kinija su atgaivinta monarchija (beje ne kiniška, o Didžiosios Mongolijos įpėdine) galėtų vėliau padėti nugalėti raudonuosius Rusijoje.

Wikipedia.org nuotr./Romanas von Ungernas-Sternbergas
Wikipedia.org nuotr./Romanas von Ungernas-Sternbergas

Šių įvykių fone suaktyvėjo MLP: buvo skubiai surengtas steigiamasis partijos suvažiavimas ir suformuota Laikinoji liaudies revoliucinė vyriausybė. Ši vyriausybė iš karto sudarė sąjungą su sovietų Rusija.

Virto Rusijos satelite

1921 metų kovą šalyje prasidėjo Mongolijos liaudies revoliucija. Vietiniai raudonieji nevertė iš sosto faktinio šalies valdovo, Mongolijos budistų bendruomenės vadovo Bogd Chano (Tibeto Dalai Lamos analogas). Jam buvo paaiškinta apie permainas ir jis paliktas kaip simbolinė figūra. Be to, toli gražu ne visi revoliucijos lyderiai skubėjo atsižadėti budizmo, tad šalyje susiklostė savotiška valdymo forma: vadovaujančius postus užėmė vienuoliai, kuriuos faktiškai valdė bolševikai.

Wikipedia.org nuotr./Bogd Chanas
Wikipedia.org nuotr./Bogd Chanas

Po Bogd Chano mirties 1924 metais monarchija buvo likviduota galutinai. Baltieji savo pozicijas atidavė praktiškai be mūšio, o lapkritį buvo įkurta Mongolijos Liaudies Respublika (MLR).

Mongolijos liaudies revoliucijos vadu ir ideologu, palikusiu giliausią įspaudą tautos atmintyje, tapo kariuomenės vyriausiasis vadas Damdinas Suchė Batoras. Bet jam neteko dalyvauti atgimusios šalies kūrime – jis mirė 1923 metais. Oficialiai buvo paskelbta, kad jį nunuodijo religiniai kontrrevoliucionieriai, bet įtikinamų to įrodymų nėra. Tačiau žinoma, kad paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Suchė Batoras kritikavo SSRS politiką Mongolijos atžvilgiu, vadindamas ją kolonijine – tai sukūrė pretekstą įvairioms konspiracijos teorijoms apie realią jo mirties priežastį.

Wikipedia.org nuotr./Damdinas Suchė Batoras (kairėje) ir Chorlogijnas Čoibalsanas (dešinėje) (1921 m.)
Wikipedia.org nuotr./Damdinas Suchė Batoras (kairėje) ir Chorlogijnas Čoibalsanas (dešinėje) (1921 m.)

Mongolija nusekė Sovietų Rusijos keliu ir faktiškai virto jos satelite. Ypač daug panašumų buvo ekonomikoje: naujoji valdžia kapitalizmą paskelbė neteisingu vystymosi keliu. Prasidėjo industrializacija ir nacionalizacija, iš feodalų atimtose žemėse buvo steigiami kolūkiai, diegiama planinė ekonomika.

Be to, tarp darbininkų buvo aktyviai skleidžiama propaganda apie bolševikų revoliuciją Rusijoje ir jos vadą. Naujoji politika sudarė sąlygas ir realiems pasiekimams: buvo pastatyti pirmieji pramonės objektai, pradėtos kurti sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos. Vėliau kirilicos pagrindu atsirado mongolų kalbos raštas.

Naujojo posūkio politika

Politinėje plotmėje MLR taip pat nuėjo sovietiniu keliu. Svarbiausiu valdymo organu formaliai tapo Didysis Liaudies Susirinkimas, o tarp jo sesijų – Mažasis Liaudies Susirinkimas, vykdančiuoju organu – Ministrų taryba, vietiniais valstybinės valdžios organais – susirinkimai (churalai).

Mongolija pakartojo ir didžiojo kaimyno klaidas. Pirmieji MLR lyderiai, nepanorę atsisakyti budizmo 1920–1930 metais, buvo areštuoti ir sušaudyti pagal „kontrrevoliucinius“ straipsnius. Be to, tais metais buvo aktyviai „atskleidžiami sąmokslai“ ir vykdomos tikslinės religinių lyderių represijos.

Wikipedia.org nuotr./Politinių represijų muziejaus ekspozicija Ulan Batore
Wikipedia.org nuotr./Politinių represijų muziejaus ekspozicija Ulan Batore

Tačiau socialinės ir politinės permainos netrukus baigėsi nesėkme. Kolektyvizavus privačias gyvulių bandas, uždraudus privačią prekybą bei transportą, suaktyvėjus kilmingųjų ir vienuolių represijoms, prasidėjo ekonomikos žlugimas ir kilo neramumai. 1932 metais prireikė net sovietinės raudonosios armijos pagalbos, kad būtų nugalėti antikomunistiniai sukilėliai.

1932 metais SSRS Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Politbiuras sukritikavo Mongolijos vadovus dėl „aklo sovietų valdžios politikos Sovietų Sąjungoje kopijavimo“. Jiems buvo pasiūlyta „įsisavinti politiką, atitinkančią buržuazinės demokratinės respublikos politiką“, ir atsisakyti visuotinės kolektyvizacijos bei privačios prekybos likvidavimo.

Wikipedia.org nuotr./Represijų laikotarpiu sunaikinto budistų vienuolyno griuvėsiai
Wikipedia.org nuotr./Represijų laikotarpiu sunaikinto budistų vienuolyno griuvėsiai

Mongolijos komunistams teko pradėti liberalesnę vadinamąją Naujojo posūkio politiką, kurios metu panaikinta kolektyvizacija, o radikalūs kairieji apkaltinti partijos taisyklių nesilaikymu ir išstumti iš postų. Tačiau tai buvo tik laikinas atsitraukimas.

Mongolijos Stalinas

Tuo pat metu Josifas Stalinas buvo nepatenkintas naujojo Mongolijos vyriausybės vadovo Pelžidijno Gendeno minkštumu – šis sustabdė budistų dvasininkijos represijas.

1939 metais ministru pirmininku tapo Chorlogijnas Čoibalsanas – atėjo mongolų Stalino laikotarpis. Čoibalsanas žiauriai susidorojo su bet kokia opozicija: uždarė visus vienuolynus, išžudė beveik visą likusią aristokratiją ir kitaminčius. Tada, įvairiais paskaičiavimais, žuvo nuo 35 iki 40 tūkstančių žmonių. Beje, jo asmenybės kultas nenuvainikuotas iki pat šių dienų: nors Mongolija dabar tvarkoma demokratiniais principais, o komunistinis režimas žlugo prieš tris dešimtmečius, ketvirtas pagal dydį šalies miestas iki šiol vadinamas jo pavarde.

Wikipedia.org nuotr./Chorlogijnas Čoibalsanas (1925 m.)
Wikipedia.org nuotr./Chorlogijnas Čoibalsanas (1925 m.)

Sovietų Sąjunga labai vertino lojalų lyderį. Šalių bendradarbiavimas darėsi vis intensyvesnis. Dar labiau suartino ir bendra problema – augantis japonų militarizmas. Mūšiuose prie Chalchin Golo 1939 metais bendros SSRS ir MLR pajėgos įveikė priešą.

Antrojo pasaulinio karo metu Čoibalsanas į SSRS siuntė pinigus, ištvermingus arklius, produktus ir drabužius. „Vien per 1941 metus iš Mongolijos Liaudies Respublikos buvo gauta 140 vagonų įvairių dovanų sovietų kariams už bendrą 65 milijonų tugrikų sumą“, – savo memuaruose rašė maršalas Georgijus Žukovas. Pasak jo, Vneštorgbankui iš viso buvo perduota 2 milijonai 500 tūkstančių tugrikų ir 100 tūkstančių JAV dolerių, 300 kilogramų aukso. Už šias lėšas buvo pastatyti 53 tankai, dalis kurių dalyvavo Berlyno šturme.

Wikipedia.org nuotr./Chorlogijnas Čoibalsanas ir Georgijus Žukovas prie Chalchin Golo (1939 m.)
Wikipedia.org nuotr./Chorlogijnas Čoibalsanas ir Georgijus Žukovas prie Chalchin Golo (1939 m.)

Santvarka sugriuvo taikiai

Kai kuriais duomenimis, Mongolija netgi norėjo įeiti į SSRS sudėtį, bet jai buvo atsakyta dėl strateginių sumetimų: turėti buferinę valstybę Maskvai atrodė naudingiau. Užtat po komunistinės revoliucijos Kinijoje Pekinas pripažino MLR nepriklausomybę: turint galvoje komplikuotą praeitį, toks įvykių susiklostymas buvo geriausia išeitis visoms trims šalims.

Po Čoibalsano mirties, nuo 1952 iki 1984 metų, šaliai vadovavo buvęs jo bendražygis Jumžagijnas Cedenbalas. Jo valdymo laikotarpiu Mongolijoje, priešingai nei SSRS, buvęs lyderis nepradėtas kritikuoti dėl praeities ir represijų, o jo paminklai liko savo vietose. Cedenbalas Mongolijoje gerbiamas iki šiol: jo nuopelnu laikomas pramoninis šalies išvystymas.

Wikipedia.org nuotr./Jumžagijnas Cedenbalas (1970 m.)
Wikipedia.org nuotr./Jumžagijnas Cedenbalas (1970 m.)

Žlugus sovietiniam režimui, atėjo galas ir komunistiniams siekiams Mongolijoje. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, pavymui Sovietų Sąjungai, Mongolija ėmė vykdyti savo „perestroiką“. Mongolijos gyventojai, ypač jaunimas, pareikalavo atitinkamų permainų – viešumo ir demokratijos. Prie jų prisijungė darbininkų profsąjungos ir mokytojai. Prasidėjo ne vieną mėnesį trukę protestai ir bado akcijos. 1990 metais komunistinė santvarka taikiai sugriuvo, o po to mongolai gana sėkmingai perėjo prie demokratijos ir rinkos ekonomikos.

Wikipedia.org nuotr./Badaujantys protestuotojai Ulan Batore (1990 m.)
Wikipedia.org nuotr./Badaujantys protestuotojai Ulan Batore (1990 m.)

Maskva Kinijoje rėmė ir priešininkus

Nuo opijaus karų XIX amžiaus viduryje iki komunistų pergalės 1949 metais Kinija buvo tarsi kelių imperijų pusiau kolonija. Jos teritoriją ir resursus dalijosi Japonija, JAV, Italija, Britanija, Vokietija, Rusija, Prancūzija, Austrija-Vengrija. Pasaulyje į kinus buvo žvelgiama kaip į antrarūšius žmones.

Po Čingų dinastijos žlugimo 1911 metais Kinija pateko į nuosmukio laikotarpį – vieną iš sunkiausių per visą savo istoriją. Šalis susiskaldė, ją iš pradžių draskė karinių klikų priešprieša, o po to į pirmą planą iškilo nacionalistinės Gomindano partijos ir komunistų kova.

Pilietinis karas truko apie 30 metų ir nuslopdavo tik priešinantis japonams. Tiesa, kai kurie mokslininkai pabrėžia, kad per karą su bendru išorės priešu kinų tarpusavio susidūrimai buvo net kruvinesni. Ši chaoso epocha baigėsi komunistų partijos pergale. Spalio 1 dieną Tiananmenio aikštėje Pekine buvo paskelbta apie Naujosios Kinijos įkūrimą.

Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas Tiananmenio aikštėje Pekine skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą (1949 m. spalio 1 d.)
Wikipedia.org nuotr./Mao Zedongas Tiananmenio aikštėje Pekine skelbia Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą (1949 m. spalio 1 d.)

Kinijos komunistų partija (KKP) 1921 metais atsirado tik dėl Kominterno paramos. Tačiau Maskva toli gražu ne iš karto vienareikšmiškai ėmė remti akivaizdžius ideologinius sąjungininkus. Trečiajame dešimtmetyje Stalinui atrodė, kad iš pragmatinių sumetimų, nepaisant ideologinių skirtumų, derėtų remti ir Gomindaną: būtent ši partija lyg ir turėjo daugiau galimybių tapti dvikovos nugalėtoja.

Bet trečiajame dešimtmetyje pasirinkimas pagaliau buvo padarytas: iš vienos pusės nacionalistų generalisimas Chiang Kai-shekas pats atrodė lyg stengtųsi nutraukti santykius su sovietų komunistais, iš kitos – raudonų lyderis Mao Zedongas sugebėjo į savo pusę patraukti skurdžią, bet gausią valstietiją. Šis vidinis faktorius ir lėmė komunistų pergalę. Tiesa, kaip ir derėjo laukti, komunizmo praktika tokios senos kultūros šalyje išėjo gana specifiška.

Wikipedia.org nuotr./Chiang Kai-shekas ir Mao Zedongas (1945 m.)
Wikipedia.org nuotr./Chiang Kai-shekas ir Mao Zedongas (1945 m.)

Nuo bičiulystės iki karinio konflikto

Mao Zedongas ideologiją laikė iš esmės utilitariniu dalyku. Pavyzdžiui, kalbėdamasis su Viačeslavu Molotovu, jau po revoliucijos pergalės Kinijoje, Didysis vairininkas prisipažino, kad nėra skaitęs pagrindinio Karlo Marxo veikalo.

Palaikoma SSRS, Kinija nustojo būti „pusiau kolonija“ ir ėmėsi įgyvendinti naujos visuomenės sukūrimo siekį. Jai teko padidintu tempu praeiti „jaunos socialistinės valstybės“ kelią. Ir su „vyresniojo brolio“ pagalba tai neblogai sekėsi. Tuo metu šaltasis karas pasaulį padalijo į dvi dalis, tad Sovietų Sąjungai buvo būtina turėti sąjungininką su tokia milžiniška populiacija – todėl pagalbai kinams šeštajame dešimtmetyje buvo skiriamas prioritetas.

Wikipedia.org nuotr./Kiniškas pašto ženklas, skirtas sovietų ir kinų draugystei (1950 m.)
Wikipedia.org nuotr./Kiniškas pašto ženklas, skirtas sovietų ir kinų draugystei (1950 m.)

SSRS padėjo Kinijai vykdyti industrializaciją: suteikė jai lengvatinių kreditų, mokė jos studentus, siuntė inžinierius – taip susikūrė ištisos Kinijos pramonės šakos.

Tuo pat metu Kinija aktyviai stiprino savo pozicijas ginčytinose buvusios imperijos teritorijose. Pavyzdžiui, 1949 metais lyg pagal užsakymą žuvo paskutiniai nepriklausomos uigūrų valstybės lyderiai: jie pateko į aviakatastrofą, kai skrido į derybas su Mao.

Tuo metu Kinijos Liaudies Respublika (KLR) buvo ištikima SSRS sąjungininkė užsienio politikoje. Abi šalys grindė savo poziciją priešprieša imperializmui ir stodavo į vieną pusę regioniniuose konfliktuose (pavyzdžiui, Korėjos karo metu). SSRS ryžtingai gynė Pekino interesus – taikos sutartis su Japonija po Antrojo pasaulinio karo 1951 metais nebuvo pasirašyta ir dėl to, kad į konferenciją San Fransiske nebuvo pakviesta Kinija.

Būtent sovietų ir kinų draugystės piko metu buvo parašyta ši daina:

„Rusas ir kinas broliai amžiams.

Stiprėja tautų ir rasių vienybė.

Pečius ištiesino paprastas žmogus,

Su daina žygiuoja paprastas žmogus,

Stalinas ir Mao klauso jūsų.“

VIDEO: „Maskva–Pekinas“, propagandinė 1949 m. sovietinė daina

Šalių santykiai smarkiai pablogėjo po Stalino mirties ir į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui – ypač po jo kalbos XX partijos suvažiavime, pasmerkusios asmenybės kultą. Kinija apkaltino sovietų valdžią revizionizmu ir atsitraukimu nuo tikrojo komunizmo mokslo. Tai baigėsi visišku santykių nutraukimu. 1969 metais tarp Kinijos ir SSRS kilo ginkluotas konfliktas dėl Damansko salos, kurio dabar Rusijoje nemėgstama prisiminti. Net buvo kilusi branduolinio karo tarp abiejų valstybių grėsmė.

Wikipedia.org nuotr./Damansko sala Usūrio upėje
Wikipedia.org nuotr./Damansko sala Usūrio upėje

„Kultūrinė revoliucija“ ir „trečiasis pasaulis“

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Kinija ėmė vykdyti „didžiojo šuolio“ politiką. Jos tikslas buvo pagreitinta kolektyvizacija ir industrializacija – bet tikslo pasiekimo priemonės dar labiau abejotinos nei sovietinės. Kampanijos šūkiu tapo frazė „Treji metai atkaklaus darbo, dešimt tūkstančių metų laimės“. Bet laimė taip ir neatėjo: sėjos plotų tankinimas, masinis žvirblių išnaikinimas ir kiti komunistiniu mokslu paremti žingsniai atvedė prie didžiausio istorijoje bado.

Oficialiais duomenimis, per trejus metus mirė 15 milijonų žmonių. Neoficialiais paskaičiavimais, aukų buvo bent du kartus daugiau.

„Kultūrinė revoliucija“ (1966–1976 metai) tapo dar vienu akivaizdžiu pavyzdžiu to, kaip ant popieriaus graži idėja praktikoje gali virsti pragaru dešimtims milijonų žmonių. Kampanijos tikslas buvo naujos visuomenės sukūrimas sulaužant senas tradicijas. Vienu iš būdų tapo visos „trukdančios“ klasės, buvusios tarp Didžiojo vairininko Mao ir paprastos liaudies, pašalinimas. Naujų represijų aukomis tapo tiek žmonės partijos viršūnėlėse, tiek ir paprasti biurokratai bei inteligentai. Pavyzdžiui, iš muzikos mokytojo, išėjusio už leidžiamo repertuaro ribų, galėjo atimti jo „instrumentą“ – pirštus. Iš viso per šį procesą nukentėjo apie 100 milijonų žmonių.

Wikipedia.org nuotr./Fanatiškieji chunveibinai – „Kultūrinės revoliucijos“ varomoji jėga (1966 m.)
Wikipedia.org nuotr./Fanatiškieji chunveibinai – „Kultūrinės revoliucijos“ varomoji jėga (1966 m.)

Nepaisant nematyto žiaurumo, daugelio kinų sąmonėje Mao įsitvirtino kaip kultinė figūra. Vėliau partija tik 30 procentų jo veiksmų įvertino kaip klaidingus.

Nutraukęs santykius su SSRS, užsienio politikoje Mao paskelbė „trečiojo pasaulio“ koncepciją. Kinija turėjo tapti vienu iš lyderių tarp tų, kurie šaltajame kare nepalaiko nei SSRS, nei Vakarų. Tiesa, aštuntajame dešimtmetyje JAV valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui grakščia kombinacija pavyko KLR pritraukti į antisovietinį bloką. Kinija ten ir pasiliko iki pat santykių su SSRS atnaujinimo, kurie prasidėjo tik į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui.

Laisvė praturtėti ir jokios demokratijos

Antra pagal svarbumą figūra komunistinės Kinijos istorijoje tapo Deng Xiaopingas – faktinis šalies vadovas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki 1992 metų. Jis daugeliui metų į ateitį užtikrino ekonominį šalies klestėjimą. Tiesa, dėl to teko išrasti „kiniškos specifikos socializmą“ – po šiuo terminu iš esmės slepiasi rinkos ekonomika su valstybine svarbiausių sričių kontrole. Nuo tada ne tik leista atsirasti privačiam ekonomikos sektoriui, bet jis ir imtas skatinti valstybės mastu.

Wikipedia.org nuotr./Deng Xiaopingas ir JAV prezidentas Jimmy Carteris (1979 m.)
Wikipedia.org nuotr./Deng Xiaopingas ir JAV prezidentas Jimmy Carteris (1979 m.)

Tai prieštaravo visai komunizmo teorijai, bet ideologai rado paaiškinimą: Kinija buvo tik pradinėje socializmo kūrimo stadijoje, tad negalėjo kliautis tik planine ekonomika. „Reformų ir atvirumo“ politika tuo pačiu atvėrė šalį ir užsienio investuotojams – taip Kinijos ekonomikos stebuklas tapo įmanomas. Gyventojai ėmė sparčiai darytis turtingesni, o ekonomika – aktyviai augti.

Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje reformos ne tik leido pakelti kinų pragyvenimo lygį, bet ir paskatino infliaciją bei staigų nelygybės augimą. Be to, naujomis galimybėmis pasinaudojo korupcionieriai, o konservatyvių pažiūrų gyventojų daliai nepatiko Vakarų vertybės, ėmusios plisti šalyje dėl atvirumo politikos.

Progresyvūs kinai, priešingai, norėjo daugiau pilietinių laisvių, tačiau Deng Xiaopingas griežtai laikėsi savo: nauja ekonominė realybė nereiškia atsitraukimo nuo socializmo ir vakarietiško tipo demokratijos įgyvendinimo.

Kinai norėjo daugiau. Protestuodami su lozungais „Šalin diktatūrą!“, „Laisvė arba mirtis!“, prestižinių universitetų studentai pradėjo reikalauti pokyčių. Visa tai 1989 metų liepą baigėsi tragiška atomazga Tiananmenio aikštėje.

„Scanpix“/AP nuotr./Tankai Tiananmenio aikštėje 1989 m. birželio 5 d.
„Scanpix“/AP nuotr./Tankai Tiananmenio aikštėje 1989 m. birželio 5 d.

Komunizmas – tik iškabose

Po Deng Xiaopingo pasitraukimo Kinijos komunistų partijoje buvo sukurtas kartų kaita paremtas valdžios pasikeitimo modelis: valdžią imta atnaujinti kas dešimt metų. Ypatingą vaidmenį ėmė vaidinti partijos generaliniai sekretoriai, kiekvienas iš jų kuo nors papildydavo ideologiją. Pavyzdžiui, Jiang Zeminio „trigubo atstovavimo koncepcija“ atvėrė stojimo į komunistų partiją kelią viduriniajai ir stambiajai buržuazijai – dabar daugelis Kinijos verslininkų milijardierių yra KKP nariai.

„Scanpix“ nuotr./Jiang Zeminis
„Scanpix“ nuotr./Jiang Zeminis

Kokybiškai situacija ėmė keistis valdant dabartiniam lyderiui Xi Jinpingui. Atėjęs į valdžią jis parodė, kad nori būti lygus Mao Zedongui ir Deng Xiaopingui: politikos sferoje „užveržė veržles“, atšaukė savo buvimo valdžioje apribojimus, socializmas tapo ne tik su kiniška specifika, bet dar ir „įžengė į naują erą“. Ir tuo pat metu Kinija toliau pasisako už globalizaciją ir prieš protekcionizmą.

Ekonomikos forume Davose 2017 metais susiklostė paradoksali situacija: pagrindinio kapitalizmo gynėjo vaidmens ėmėsi didžiausios šalies, kurios valdžioje yra komunistų partija, lyderis.

KKP faktiškai veda šalį dešiniuoju kursu, o kairiąją retoriką naudoja tik tam, kad nukreiptų dėmesį tų, kurie trokšta socialinio teisingumo. Retorika, žinoma, negelbsti situacijos: šalyje susiklostė siaubinga gyventojų nelygybė, o neturtingųjų visuomenės sluoksnių gyvenimo sąlygos yra nežmoniškos.

Wikipedia.org nuotr./Šiuolaikinis Šanchajus
Wikipedia.org nuotr./Šiuolaikinis Šanchajus

Tačiau tai netrukdo Kinijai rungtis dėl pasaulinės lyderystės ir praktiškai lygiomis jėgomis kovoti prekybos kare su JAV. Kinijos valdžia de facto atmetė visuotinės lygybės idėją ir paliko tik legitimumo palaikymui būtinus ritualus bei retoriką. Ir greičiausiai dėl to KLR pavyko tapti valstybe su pačia ilgiausia komunistine istorija.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min