Kalbėdami apie kontrabandą dabar, dažniausiai kalbame apie cigaretes iš Baltarusijos, o tarpukario Lietuvoje populiariausia kontrabandinė prekė buvo spiritas, sako istorikas ir rašytojas Gediminas Kulikauskas: „Tarpukario kontrabandos karaliumi gali būtų pavadinti spiritą. Tabako gaminių kontrabanda tuo metu nebuvo populiari, nes tabako dažnas rūkalius savo reikmėms užsiaugindavo pats darže. O fabrikines cigaretes rūkydavo retas.“
Be spirito, populiari buvo ir valgomoji kontrabanda, kas dabar mums kiek neįprasta.
Anot istoriko, tarpukario muitininkai kontrabandą skirstė į tris rūšis. Viena – pripuolamoji kontrabanda, laikyta nepavojingiausia. Ją eiliniai piliečiai nešė prie progos, siekdami ne tiek pasipelnyti, kiek savo reikmėms. Sezoninė, aiškina G.Kulikauskas, priklausė nuo metų laiko ir švenčių. O nuolatinė buvo įnešama nuolat.
„Maisto prekių kontrabanda buvo pati įvairiausia – nuo mielių iki violetinių svogūnų. Ji priklausė nuo sezono, kainų skirtumo ir netgi nuo mados. Kai kurioms prekėms, tarkim, šokoladui, buvo įvedami gana nemaži muitai siekiant, kad pinigai liktų krašto viduje. Tai buvo ypač aktualu per krizę XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje“, – kalba istorikas.
Be spirito, populiari buvo ir valgomoji kontrabanda, kas dabar mums kiek neįprasta.
Jo žodžiais, tuo metu buvo manoma, kad lietuviams, pavyzdžiui, nėra būtini apelsinai ar citrinos – galima gerti spanguolių ekstraktą ar sunką. Taip pat nereikalingi briuseliniai kopūstai, špinatai, šparagai, ryžiai (užtenka ir savo miežinių kruopų). „Toks požiūris valstybės lygmeniu buvo pateisinamas, bet eiliniai piliečiai manė kitaip ir daugelis mėgino paslapčia tų produktų įsinešti“, – priduria G. Kulikauskas.
Šiandien kontrabandines prekes žmonės perka, nes jos pigesnės. O tuomet, kalba istorikas, jos buvo perkamos ir dėl kainų skirtumo, ir dėl kokybės: „Sakykim, vyko mielių kontrabanda, nes vokiškos mielės buvo ne tik pigesnės už lietuviškas, bet ir kokybiškesnės. O violetiniai svogūnai tuo metu buvo madingi – žmonės juos pirko, kad pasipuikuotų prieš kaimynus ar svečius.“
Kaip sako G.Kulikauskas, prekės atkeliaudavo iš Rytprūsių, šiek tiek – iš Latvijos, mažiausiai – iš Lenkijos, nes dėl įtemptų valstybių santykių pasienyje vyko ir labai daug susišaudymų, taigi žmonės vengė dėl tokių dalykų, kaip maistas, rizikuoti. Dar viena problema buvo ta, kad trūko ir pasieniečių, ir techninių galimybių gaudyti kontrabandininkams, o spiritas Lietuvą pasiekdavo ir jūros keliu.
Bausmės kontrabandininkams tuo metu priklausė nuo sulaikyto kiekio, bet baudos buvo nemažos ir stengtasi jų išvengti. Vis dėlto piniginės baudos buvo mažiausia problema. Pasak istoriko, pasienyje buvo neretos grumtynės ir susišaudymai, tad dažnai žmonės žūdavo dėl 100 kg sviesto. Kita bausmė, jo teigimu, buvo ir tremtis nuo pasienio zonos į krašto gilumą.
„Piniginės baudos nelabai gąsdino, nors jos buvo įspūdingos. Bet Klaipėdos krašte, kuris tuo metu priklausė Lietuvai, kontrabanda buvo ypač gerai organizuota. Ir jei reikėdavo sumokėti kad ir 10 tūkst. litų baudą, dažnas kontrabandininkas čia pat teismo salėje šokiruodamas aplinkinius susimokėdavo be problemų“, – pasakoja G.Kulikauskas.
