Dabar populiaru
Publikuota: 2013 balandžio 15d. 21:06

Laurynas Peluritis: Kodėl reikia (nebe)kalbėti apie toleranciją

Tolerancija
Atvirumas, neseniai reiškęs „atvirumą kritikai ginant savo poziciją“, dabar yra suprantamas kaip visų pozicijų lygiavertiškas, o tai reiškia tiesos ir moralinio reliatyvizmo įtvirtinimą.

Tolerancija šiuolaikinėje politinėje retorikoje, iš dalies ir etikos bei politinės teorijos tekstuose, esti viena dažniausiai vartojamų sąvokų. Tačiau dažnai vartojami žodžiai tampa lyg burtažodžiais ar užkeikimais, kuriuos visi, rodos, supranta, nuolat kartoja, bet bent trumpam susimąsčius, ką jie reiškia, jų prasmės akivaizdumas tuojau pranyksta. Visiems skirtingai apeliuojant ir referuojant į toleranciją, reikalaujant daugiau (ar mažiau) tolerancijos, tampa nebeaišku, apie ką tiksliai kalbama. Taigi galima reikalauti „uždrausti“ tolerancijos sąvoką, – bent jau kol nebus aiškiai apibrėžta jos reikšmė.

Kaip teigia lenkų filosofas Ryszardas Legutko, tolerancijos idėja niekuomet nebuvo ir nėra savipakankama. Ji visuomet priklauso nuo tam tikros žmogaus, religijos, moralės ir pasaulio sampratos, todėl ir jos akivaizdybė dažnai esti iliuzinė.

Tolerancijai dėl jos nesavarankiškumo visuomet reikia papildomo teorinio pagrindimo ir išaiškinimo, atsižvelgiant į ją įgalinančias prielaidas.

Tolerancijai dėl jos nesavarankiškumo visuomet reikia papildomo teorinio pagrindimo ir išaiškinimo, atsižvelgiant į ją įgalinančias prielaidas, nes tai, ką mes toleruosime, o ko ne, anaiptol neslypi tolerancijos apibrėžime. Juk daugelyje, mūsų supratimu, tolerantiškų visuomenių nusikaltimai prieš turtą, gyvybę, nepilnamečių alkoholio vartojimas, prekyba narkotikais ir panašūs dalykai nėra toleruojami.

Be to, paskiri svarūs autoriai pačiai sąvokai priskiria vis kitus atributus: vieni toleranciją supranta kaip pakantumą ir susilaikymą nuo veiksmo (John Locke‘as), kiti – kaip aktyvią veiklą (Herbertas Marcuse).

Dėl šios priežasties viena svarbiausių čia pasitelkiamų skirčių yra tarp pozityvios (veiklios ir aktyvumo reikalaujančios) ir negatyvios (susilaikymą nuo veiksmo reiškiančios) tolerancijos. Ši skirtis ypač paranki dėl to, kad žymi istorinį lūžį tolerancijos sampratoje XIX a. (kad ir nuo Johno Stuarto Millio).

Nors šis straipsnis yra veikiau teorinis, tačiau būtų naivu tarti, jog teoriniai svarstymai apie toleranciją neveikia praktikos. Kita vertus, pats teorinis kalbėjimas apie toleranciją yra problemiškas ir už akademinio diskurso ribų menkai suprantamas, juoba kad šiuo klausimu susipainioja ir tikri intelektualai.

Čia tinkama iliustracija gali būti šviesaus atminimo mokslininko Romano Plečkaičio knyga-nesusipratimas „Tolerancija“, kurioje nei remiamasi kitų teoretikų ar filosofų tyrinėjimais, nei adekvačiai apibrėžiama tolerancijos sąvoka. Blaškomasi tarp teorijos ir praktikos, argumentai renkami iš istorijos, chemijos, medicinos, utilitaristinės filosofijos, psichologijos, apeliuojama į vertybes, remiamasi savita individualistine etika.

Pati tolerancija Plečkaičiui ne tiek teorinė problema, kiek gyvenimo praktikos klausimas, kurio sprendimas turi padėti individui tinkamai veikti tikrovėje3. Tinkamai nesusitvarkant su teorija naiviai suprantama praktika – tai labai dažna klaida.

Negatyviosios tolerancijos samprata ir jos trūkumai

Etimologiškai tolerantia kildinama iš lotyniško žodžio tolero, tam tikruose kontekstuose reiškiančio „iškentėti“, „ištverti“, „atlaikyti“.

Paprastai ji apibrėžiama kaip pakentimas ko nors, kas subjektyvia vieno ar kelių individų nuomone laikoma neteisinga, nemalonu, nedora ir pan. Daugelio tolerancija etine ar politine prasme (nes yra ir techninės, medicininės bei kitos prasmės) yra suprantama kaip principas, leidžiantis taikiai sugyventi skirtingų pažiūrų, tikėjimo, rasės, lyties, klasių ar seksualinių orientacijų žmonėms.

Tolerancija kaip politinis konceptas sutinkama kanonų teisėje bei scholastų veikaluose nuo XII a. ir reiškia save suvaržančią politinę galią atžvilgiu tų piliečių, kurie elgiasi nemoraliai, eretiškai ar stabmeldiškai.

Teisinėje Viduramžių literatūroje ši sąvoka dažniausiai taikoma nekrikščionims – žydams, musulmonams ir pagonims, kurie gyvena taikingai. Iš principo deviantiškos grupės esti diskriminuojamos (t. y. atskiriamos), laikomos klystančiomis arba nemoralaus elgesio, tačiau nėra išstumiamos – joms leidžiama gyventi savo nuožiūra, jei tik jos neardo taikos.

Pagrindinė viduramžiškos tolerancijos idėja yra ta, kad reikia pakęsti blogį, kuris negali būti panaikintas, nesukeliant dar didesnio blogio. Kitatikių negalima prievarta atversti į krikščionybę, nes šitaip būtų pažeidžiama žmogaus laisva valia (šis principas galiojo tik gimusiems kitatikiais, bet nebuvo taikomas eretikams).

Pagrindinė viduramžiškos tolerancijos idėja yra ta, kad reikia pakęsti blogį, kuris negali būti panaikintas, nesukeliant dar didesnio blogio.

Tiesa, aistringiausios diskusijos ir svarstymai apie toleranciją iškilo būtent XVI–XVII a. religinių karų metu. Svarbiausi tolerancijos aspektai tuomet buvo religijos laisvė ir pilietinė taika. Tolerancijos šalininkai tebuvo viena sprendimo siekiančių pusių, tą pačią problemą ir netgi remdamiesi panašiomis prielaidomis sprendė ir tolerancijos priešininkai.

Abi pusės sutarė, kad pagrindinis pilietinės nesantaikos šaltinis esąs religinis fanatizmas, kitaip – zelotizmas. Vieną galimų sprendimo būdų siūlė, pavyzdžiui, Thomas Hobbesas ar jaunasis Locke‘as – tai absoliutus religijos pajungimas politinei arba tiksliau – suvereno valdžiai. Tokios pozicija logika buvo pakankamai aiški: visuomenę skaldančios įvairios sektos ir religiniai atskalūnai, todėl dėl pilietinės taikos, vienybės ir ramybės, su jais turi būti susidorota, o valstybėje visi piliečiai privalantys priklausyti vienai konfesijai.

Hobbeso teigimu, suverenas turi teisę kont­roliuoti religines arba filosofines doktrinas ir dogmas, cenzūruodamas tas, kurios priešingos taikai, ir skatinti taiką bei klusnumą palaikančiąsias7. Šitokia sant­varka – griežčiausias cuius regio, eius religio principo įkūnijimas.

Vis dėlto Reformacija ir po jos sekę religiniai karai parodė, kad religinių bendruomenių skaidymasis ir atskalų konfliktavimas yra nuolatinė galimybė. Juolab kad daugelyje valstybių jau de facto egzistavo daug skirtingų religinių bendruomenių, todėl antitolerantininkų siūlomas sprendimas, nors teoriškai galbūt ir pagrįstas, praktikoje reiškė tolesnius karus ir kraujo liejimą. Ir, kaip parodė po Augsburgo taikos Šventojoje Romos imperijoje kilęs Trisdešimties metų karas, cuius regio, eius religio principas taikos visiškai neužtikrina.

Alternatyva tokiai pozicijai buvo religinės tolerancijos idėja. Idant būtų pasiekta taika tarp religinių konfesijų atstovų, leidžiant jiems pasilikti prie savojo tikėjimo, reikėjo sukurti visiems bendras, privalomas ir nuo jų tikėjimo atsietas taisykles, kurios būtų racionalios bei kontroliuojamos politinės valdžios.

Taigi buvo svarbus aiškus Bažnyčios bei valstybės atskyrimas. Locke‘as savo Laišką apie toleranciją pradeda griežtu valstybės ir Bažnyčios funkcijų apibrėžimu. Bažnyčia jam esanti laisvai susiburianti dvasinė bendruomenė, o valstybė – piliečius jungianti sąjunga, sau pasiliekanti prievartos monopoliją, idant prižiūrėtų viešąją tvarką ir užtikrintų visų individų saugumą.

Dėl to, kaip pabrėžia Locke‘as, žiauriausia Bažnyčios bausmė gali būti ekskomunika, bet kaip jos pasekmė negali sekti atskirto nuo Bažnyčios individo turto ar gyvybės atėmimas. „Kad protas pakeistų savo požiūrį, reikia šviesos, o ji neatsiranda iš kūno bausmės.“

Prievarta neįtikina, nebent verčia veidmainiauti, todėl netolerancija atsiskleidžia kaip paprasčiausiai bergždžia. Piliečio teisės yra ne religijos ar Bažnyčios sritis. Kita vertus, valstybė taip pat nekompetentinga religijos srityje, bet gali kontroliuoti apeigas, idant jos nesikirstų su viešąja tvarka ir niekam nedarytų žalos.

Kartu norint geriau atskirti religiją, kaip potencialią zelotizmo grėsmę, nuo politikos, buvo pabrėžiama skirtis tarp individo vidaus ir išorės. Religijai ir tikėjimui laisvė buvo palikta žmogaus vidujybė, imtas akcentuoti individualus, neiškomunikuojamas dieviškosios patirties pobūdis. Kaip apie spalvas negali papasakoti aklajam, taip savosios subjektyvios Dievo patirties negali perteikti kitam, o kartu ir verifikuoti.

Šiuo klausimu ypač reiškėsi Spinoza, teigęs, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai galvoti ir reikšti savo nuomonę bei savaip interpretuoti religiją, nes protai yra tokie pat skirtingi kaip ir skoniai12. Reikšminga tai, jog subjektyvumas ir klaidos galimybė čia veikia kaip argumentas prieš kieno nors universalistines pretenzijas į absoliučią tiesą, o tai vėlesniais amžiais pasitarnaus tolimesniam tolerancijos ribų plėtimui, ne tik religijos ar įsitikinimų, bet ir moralės sferoje.

Spinoza, Locke‘as ir panašūs į juos individą traktavo dichotomiškai – išorinis žmogus ir vidinis žmogus. Pastarajam priklausanti religijos ir minties laisvė, o išorinis žmogus turįs paklusti racionaliems visų sugyvenimui reikalingiems nuostatams bei politinei valdžiai.

Kaip rašė Locke‘as: pabrėžtoji individo vidinė laisvė savitai primena Epiktetą ir stoišką, kaip begalinio traukimosi į vidinės laisvės plotus, laisvės sampratą. Žinoma, dabar tai atrodo kiek groteskiškai. Kaip svarstydamas apie pažiūrų laisvę yra klausęs lietuvių filosofas Juozas Girnius: kokia laisvės prasmė, jeigu ji negali virsti veiksmu? Ar tai tikrai yra laisvė?

Dichotominis individo skaidymas į vidų ir išorę bei to meto filosofijoje ryškėjęs subjektyvizmas paklojo pagrindus individo autonomijos idėjai. Tačiau antai Locke‘o tolerancijos samprata vis dar laikėsi prielaidos, jog esama tam tikrų, racionaliam protui prieinamų ir universalių sugyvenimo principų – prigimtinių įstatymų arba dėsnių.

Todėl taip pat buvo svarbus įsitikinimas, jog įmanoma griežtai skirti moralę ir religiją. Kaip pabrėžia Legutko, moralės klausimais to meto tolerancijos teoretikų samprotavimuose išsamiai kalbama nebuvo. Visiems bendri moralės priesakai buvo suprantami kaip valstybės kompetencijos sritis, mat tikėta arba galimybe juos racionaliai dedukuoti, arba būtinybe suverenui valingai šią sritį apibrėžti. Šitaip moralė tapo atskirta nuo religijos ir pavesta valstybės globon, idant būtų užtikrinta pilietinė taika.

Tuometės tolerancijos sampratą gerai iliustruoja 1689 m. Anglijoje priimtas „Act of Toleration“. Akto tikslas buvo pacifikuoti anglikonus ir konfesijas, atskilusias nuo anglikonų Bažnyčios – protestantus, baptistus ar kitus, tačiau jis nebuvo taikomas katalikams

Šis pamatinis tikslas įrėmino ir religinę toleranciją: vėlyvasis Locke‘as pabrėžė, kad ir religinėms apeigoms, ne tik vidujybėje besiskleidžiančiam tikėjimui, gali būti suteikta laisvė, tačiau tik kruopščiai prižiūrint ir saugantis pavojaus pilietinei taikai. Tolerancija tebuvo priemonė taikai užtikrinti.

Tuometės tolerancijos sampratą gerai iliustruoja 1689 m. Anglijoje priimtas „Act of Toleration“. Akto tikslas buvo pacifikuoti anglikonus ir konfesijas, atskilusias nuo anglikonų Bažnyčios – protestantus, baptistus ar kitus, tačiau jis nebuvo taikomas katalikams, nes jie buvo susisaistę priesaika ne tik su valstybe, bet ir su Romos popiežiumi. Trumpai tariant, remiantis aktu katalikai galėjo būti neprileidžiami prie oficialiųjų valstybės pareigų, galėjo būti nepriimami į universitetus ir pan. Tačiau net Voltaire‘as to nelaikė tolerancijos pažeidimu, nes, pasak jo, katalikams vis tiek paliekamos piliečio teisės ir prieš juos nėra smurtaujama.

Tai, kas šiandien būtų apibūdinama stipraus neigiamo krūvio žodžiu diskriminacija, tuomet nereiškė blogo elgesio. Individams ir privačioms institucijoms buvo palikta didžiausia laisvė rinktis, su kuo jie ar jos nori bendrauti ir bendradarbiauti, o su kuo ne. Žinoma, tik kol nebuvo pažeidžiamos pilietinės teisės.

Apibendrinant galima tarti, jog tolerancija tuo metu buvo suprantama kaip susilaikymas nuo smurto ar kitokio įstatymų laužymo tarp skirtingą tikėjimą išpažįstančių grupių. Tolerancija nereikalavo pagarbaus kito pažiūrų ar tikėjimo priėmimo, jos kaip principo reikėjo politinei taikai ir minimaliam socialiniam sambūviui užtikrinti.

Taip toleranciją suprato Locke‘as, Spinoza, Voltaire‘as. Būtent tai Legutko vadina negatyviąja tolerancijos samprata, nes ji dažniau apibrėžinėjama per tai, kas ji nėra.

Žinoma, negatyviosios tolerancijos samprata nėra vienareikšmiškai skaidri, ji taip pat priklausoma nuo tam tikrų prielaidų. Pakanka vien kitokios žmogaus, religijos, valstybės ar racionalumo sampratos, ir tektų perinterpretuoti, kokio pobūdžio tolerancija iš jų plaukia. Turbūt vienintelis pastovus negatyvios tolerancijos sampratos atributas yra tai, kad ji visuomet reiškia susilaikymą nuo priešiškų veiksmų toleruojamo objekto atžvilgiu, tačiau toks apibrėžimas yra labai abstraktus ir nepaaiškinantis, kas ir kodėl turi būti toleruojama.

Pagrindinė šiandieniu supratimu svarbi negatyviosios tolerancijos bėda yra ta, kad jos ribose gali išsitekti tai, ką mes traktuojame kaip aiškią diskriminaciją. Žinoma, galima uždrausti iracionalią, tik subjektyviais ar net nepagrįstais įsitikinimais pagrįstą diskriminaciją, tačiau iškyla kita problema: ar žmogus turi laisvę pasirinkti, su kuo jis nori bendrauti, prekiauti, ką įdarbinti, ar ne?

Jei taip, tai atrodytų įmanomi ir tokie atvejai, kaip dar šio amžiaus viduryje JAV pietinėse valstijose, kai baltajam parduotuvės savininkui buvo normalu neaptarnauti juodaodžių. Tokia rasizmo apraiška dabar būtų vertinama kaip nedovanotina netolerancija, tačiau ji nepažeidžia piliečio teisių ir, Locke‘o supratimu, tai nėra netolerancija.

Kitą tinkamą kritikos negatyviajai tolerancijai pavyzdį galima surasti Lietuvoje dirbusio filosofo Vosyliaus Sezemano raštuose. Savo straipsnyje „Tikroji ir netikroji apykanta“ Sezemanas iš pradžių toleranciją apibrėžia grynai negatyviai, t. y. kaip „Prievartos, spaudimo dvasiniam individo gyvenimui nebuvimą iš valstybės, visuomenės ir Bažnyčios pusės“.

Tačiau pats netrukus priduria, kad prie „neigiamosios apykantos prasmės negalima sustoti“18, nes ji, „kaip ir neigiamoji laisvės prasmė“, neturi savo turinio. Jis taip pat priekaištauja, kad po grynai negatyvia tolerancijos samprata gali slėptis indiferentiškumas.

Kaip sprendimą ir išeitį jis siūlo tolerancijos sampratą papildyti artimo meilės ir meilės tiesai idėjomis. Meilės idėjoje slypi tikroji pagarba ir nuoširdus įsiklausymas į kito nuomonę, o tai neabejotinai yra žymiai geresnis dalykas nei po tolerancijos kauke besislepiantis indiferentiškumas.

Suprantama, kad nuo Apšvietos tolerancijos samp­rata ėmė stipriai plėstis ir apimti taip pat politinių pažiūrų bei moralės sritis. Ši slinktis vyko tikrai ne tik dėl radikalių politinių pokyčių (Prancūzijos ir Amerikos revoliucijos, „tautų pavasariai“), tačiau ir dėl pačios filosofijos raidos (ta pačia kryptimi vedė ir reliatyvistinės, ir pozityvistinės tendencijos). Tolerancijos sąvoka pamažu pradėjo prarasti aiškesnius kontūrus, aprėpdama vis daugiau konkrečių „turinių“. Tai ir ženklina posūkį nuo negatyviosios, prie pozityviosios tolerancijos.

Pozityviosios tolerancijos samprata

Pasak Legutko, aiškiausiai pozityvi tolerancijos samprata atsiskleidžia XIX a. anglų mąstytojo Johno Stuarto Millio ir jo šalininkų filosofijoje. Būtent nuo Millio pasyvi ar indiferentiška pozicija tampa galima traktuoti kaip netolerantiška. Pasak Millio, nedarydamas nieko dėl visuomenės pažangos, stoji į stabdančiųjų jėgų pusę. Kaip pažangą stabdantys veiksniai suprantami papročiai, įsigalėjusios pažiūros, stereotipai. Gyvenimas pagal juos reiškia ne tik atsisakymą siekti progreso, bet ir savitą įvairių mažumų, marginalų, ekscentrikų ar atskalūnų engimą.

Šis engimas kyla iš to, kad nieko nedarymas palaiko daugumos dominavimą mažumai, o juk tai, kad tam tikra nuomonė yra palaikoma daugumos, anaiptol nereiškia, jog ji yra teisinga. Daugumos grėsmė mažumai gali pasireikšti ne tik politiniu požiūriu, bet ir papročių bei nuomonės dominavimu. O toks dominavimas daro poveikį gerokai lėčiau, nepastebimiau, tačiau kartu giliau ir stipriau. Pasirodo, kad diskriminacija ir pavergimas gali glūdėti daug giliau ir turėti gajas istorines bei kultūrines šaknis.

Tolerantiška šiuo atveju yra tik ta maža visuomenės dalis, kuri imasi įvairių mažumų emancipacijos – šią funkciją turėtų atlikti intelektualai. Tiesa, būtina pažymėti, kad Milliui emancipacijos, išsilaisvinimo ir, kaip jis ją suprato, tolerancijos reikėjo ne tik dėl jų pačių kilnumo. Labai svarbus dalykas jo koncepcijai buvo tiesa – tai yra pažangos tikslas, link kurio judama, tačiau niekada nėra tikrumo, jog jis pasiektas.

Aišku, čia kalbama ne apie matematines ir logines tiesas, bet apie „tiesas“, apimančias etikos, religijos, politikos, socialinius santykius23. Visuomenės pažanga turėtų būti pasiekta per laisvą racionalią diskusiją. Žodžio laisvė, Millio supratimu, esanti viena svarbiausių vertybių, kurių dėka visuomenė harmoningai vystytųsi ir progresuotų.

Tai reiškia, jog visuomet būtina išklausyti ir kitos pozicijos, net jei su ja ir nesutinkama, mat ir užgniaužtoji nuomonė gali būti teisinga, ir neleidimas jai pasireikšti būtų skriauda visai žmonijai. Be to, klaidingos nuomonės užgniaužimas yra dar ir tuo blogas, nes joje gali būti krislas tiesos, blogiausiu atveju ji yra matas įsitikinti, kad jau žinoma teisinga nuomonė išties yra tokia.

Po Antrojo pasaulinio karo – perbraižytame Vakarų pasaulyje ir tolerancijos supratimas radikalizavosi ir iš esmės transformavosi.

Liberalios visuomenės modelis neliko teorija, žodžio laisvė buvo teisiškai tvirtinama ir politiškai plėtojama ne tik anglosaksiškame pasaulyje, tačiau, nepaisant to, jau XX a. daugelis, o ypač kairieji, buvo nepatenkinti šia naujai susiformavusia visuomenės ir valstybės sankloda kaip nepakankamai laisva bei emancipuota, o iš tikrųjų retrogradiška ar net despotiška.

Tad naujai – po Antrojo pasaulinio karo – perbraižytame Vakarų pasaulyje ir tolerancijos supratimas radikalizavosi ir iš esmės transformavosi, – tai puikiai iliustruoja vieno šiuolaikinės „buržuazinės visuomenės“ sisteminės kritikos didmeistrių Herberto Marcuse‘s tekstas „Apie represyvią toleranciją“. Marcuse aiškiai sieja savąją tolerancijos sampratą su Milliu, kai kurie autoriai netgi laiko jį Millio pozicijos atbaigėju, nes Marcuse esą pagaliau pilnai įsisąmoninęs aktyvų ir veiklų tolerancijos pobūdį.

Rimčiausias Marcuse‘s priekaištas negatyviajai tolerancijos sampratai yra tas, kad ji leidžianti palaikyti visuomenėje status quo, įtvirtinanti jau iš anksčiau egzistuojančią nelygybę. Todėl dėl didesnės tolerancijos turįs būti įvykdytas tam tikras visuomenės perversmas.

Senoji negatyvi tolerancijos samprata pasirodo esanti represyvi: Marcuse‘s teigimu, vien žodžio laisvė, mėginimas išklausyti mažumas esti nepakankami. Prietarai, daugumos dominavimas papročiuose, žiniasklaidoje ir švietime giliai įsišakniję stereotipai neleidžia sukurti iš tiesų tolerantiškos visuomenės. Millio siūlomas projektas esąs pernelyg švelnus, jeigu tikimasi išrauti netolerancijos šaknis, todėl jį reikią peržengti ir radikalizuoti.

Nebepakanka leisti visiems išsakyti savo nuomonę, nes, kaip skundžiasi Marcuse, net pati kvailiausia nuomonė yra išklausoma ir traktuojama rimtai.

Nebepakanka leisti visiems išsakyti savo nuomonę, nes, kaip skundžiasi Marcuse, net pati kvailiausia nuomonė yra išklausoma ir traktuojama rimtai. Anot Marcuse‘s, rinkimasis toleruoti ką nors viena yra kartu pasirinkimas netoleruoti ko nors kito, todėl turį būti vadovaujamasi naujo tipo išlaisvinančia tolerancijos samprata, kuri, kaip jis pats teigia, toleruotų kairiuosius judėjimus ir netoleruotų dešiniųjų, nes pirmieji kovojantys už progresą ir emancipaciją, o dešinieji esantys retrogradiški. Maža to, istorijos progresas, nukreiptas į emancipaciją ir revoliuciją, pateisinantis šią nelygybę ir neteisingumą „retrogradiškųjų“ atžvilgiu.

Legutko pastebi, kad Marcuse‘i tolerancija esanti revoliucijos sinonimas, o tai jau – gryna praktika, kuri veda į apibrėžtą, gal net aiškaus turinio ateities pasaulį, kuris yra „patobulinta“ marksistinė utopija. Tik jos laikantis galima vertinti reiškinius taip, kaip tai daro Marcuse, nes pasak taiklios Michaelio Walzerio pastabos, jis vienašališkai nusprendžia, kad tikrai pažįsta emancipacines jėgas, kurios yra vertos paramos, ir atsisako tolerancijos atžvilgiu tų, kurie yra joms priešiški31. Pastebėtina, kad tokia teisuoliška pozicija visiškai priešinga tam, ką teigė Millis. Ne mažiau svarbus čia aptinkamas tolerancijos sąvokos turinio išplovimas.

Žinoma, Marcuse yra labai radikalus pozityviosios tolerancijos sampratos pavyzdys, bet iš jo samprotavimų gerai matyti perspektyvos, kurias atveria teorinio politinę tvarką paremiančio principo pavertimas praktinės veiklos principu. Štai 1995 m. UNESCO buvo priimta Tolerancijos principų deklaracija (Declaration of Principles on Tolerance). Joje skaitome, kad „Tolerancija yra mūsų pasaulio turtingos kultūrų, saviraiškos formų ir buvimo žmogumi būdų įvairovės pagarba, priėmimas ir vertinimas. [...] Ji yra ne tik moralinė pareiga, bet taip pat politinis ir teisinis reikalavimas“.

Deklaracijoje taip pat pažymima, kad tolerancija esanti veiklus nusiteikimas, kurį skatina universalių žmogaus teisių, pliuralizmo ir fundamentalių laisvių pripažinimas, o tolerancijos principai turėtų būti diegiami švietimo institucijų pagalba33. UNESCO deklaracijoje išsakoma tolerancijos samprata labai greitai prigijo vidurinių mokyklų dorinio ugdymo programose, tai tampa aišku atsivertus bet kurį mokyklai skirtą etikos vadovėlį.

Šitaip suprasta tolerancija dabar skiepijama kaip nauja šiuolaikinės ir atviros visuomenės dorybė. Dėl šio, platoniškai tariant, kilnaus melo arba švelnios indoktrinacijos, tolerancija pradėjo virsti tuo, kuo yra dabar: miglota ir nereflektuota, bet kartu nekvestionuotina bei tarsi savaime suprantama gėrybe.

Pozityviosios tolerancijos kritika

Iš tiesų, kai tolerancija tampa pozityviu siekiu, dar svarbesnės tampa prielaidos, kuriomis ji remiasi. Juolab kad praktikoje pozityvios tolerancijos siekimas virsta kaltinimu netolerancija visiems, besilaikantiems kitos pasaulėžiūros. Tą puikiai galime stebėti šiuolaikinės Europos politikos arenoje. Antai Maltos siūlytas kandidatas į Europos sveikatos komisaro postą Tonio Borgas buvo išvadintas neeuropietišku ekstremistu vien todėl, kad yra katalikas ir gyvena pagal katalikišką pasaulėžiūrą, nors jo postas su LGBT rūpinčiais abortų ar tos pačios lyties asmenų santuokos klausimais neturėjo nieko bendra.

Tačiau iš tiesų už kaltinimų netolerancija ir ekstremizmu tiesiog slypi nesutarimas dėl pamatinių pasaulėžiūrinių prielaidų. Ir tai tik vienas daugelio galimų atvejų. Į pozityviąją toleranciją orientuota pozicija jau savaime numato, kad ji visuomet bus teisesnė už visas kitas. Teisesnė tiek, kad negali jų toleruoti. Bet ar šitoks įsitikinimas savo teisumu nėra apraiška tokio zelotizmo, su kokiu kovojo Locke‘as, Spinoza ar Millis?

Tolerancijos sąvokos vartojimas, kalbant apie tą lygybės ir laisvės visuomenę, už kurią kovoja Marcuse‘s tipo neomarksistai arba kuri yra pristatoma UNESCO dek­laracijoje, švelniai tariant, atrodo keistai.

Galima pagrįstai klausti, ar tai, apie ką ten kalbama, yra tolerancija? Nes kai tolerancijos vardu reikalaujama lygybės, atvirumo, pliuralizmo, ar veikiau nėra reikalaujama šių išvardytų vertybių, o ne tolerancijos?

Žmogus, kuris pasakytų, kad toleruoja moteris, žydus, juodaodžius ir homoseksualus, atrodytų mažų mažiausiai nepatrauk­liai, mat jį būtų galima įtarti seksizmu, antisemitizmu, rasizmu ir homofobija.

Tolerancija jau vien savo etimologine reikšme lyg ir numano, kad esama kažkokio neigiamo požiūrio, bet tolerantiškas žmogus atsisako veikti prieš jam nepatinkantį objektą ar fenomeną.

Tokiu atveju būtu nesunku įrodyti, jog įmanoma būti tolerantiškam, bet kartu karštai neapkęsti žydų. Daug paprasčiau būtų įrodyti antisemitizmo istorinį, loginį ir net filosofinį neteisingumą. Taigi būti antisemitu yra neteisinga, o ne netolerantiška. Lygiai taip, kai yra reikalaujama pagarbos, – reikalaujama būtent pagarbos, o ne tolerancijos. Sąvokos lyg ir numano, kad tai du galimi skirtingi santykiai to paties objekto atžvilgiu.

Dėl pastarojo dalyko yra skundęsis net žymusis marksizmo apologetas Slavojus Žižekas. Kai kovojama su rasizmu, antisemitizmu, nelygybe, neteisingumu, tai ir kovojama su tais dalykais, o tolerancijos sąvoka visa tai tik apvelka savita migla.

Kova su antisemitizmu nėra kova už toleranciją, tačiau net jei šios kovos ir sutaptų, tai būtų galima drąsiai teigti, kad į pozityvią tolerancijos apibrėžtį galima įstatyti bet kokią vertybę, tikslą ar siekį. Tokiu atveju pirštųsi drastiška išvada: kalbėjimas apie toleranciją pozityvia prasme yra arba absurdiškas ir beprasmis, arba tik patogus lozungas siekiant įtvirtinti kokias nors vertybes.

Vis dėlto, jeigu pozityvią tolerancijos sampratą priimtume kaip valdžią, atsivertų visai kitų su ja susijusių problemų laukas. Ir šitoks priėmimas nebūtų tik mintinis eksperimentas, nes pozityvi tolerancijos samprata daugelio Vakarų pasaulio valstybių viešosiose erdvėse yra deklaruojama atvirai.

Žinoma, ji eina kartu su kitomis prielaidomis ir vertybėmis, o praktikoje tai reiškia įpareigojimą konkrečios visuomenės nariams priimti į savo tarpą atstumtuosius, kitaminčius bei įvairias mažumas, taip pat potencialiai užgaulios kalbos draudimą – visa tai apima vadinamasis politinio korektiškumo sąjūdis, kurį savo programinės kritikos kalboje taikliu ir itin ironišku būdu yra diskvalifikavęs Vladimiras Bukovskis.

Lietuvoje šį reiškinį gan išsamiai yra nagrinėjęs filosofas Algirdas Degutis. Pasak jo: „Privalomos tolerancijos režimas, kitaip žinomas politinio korektiškumo vardu, jau keletą dešimtmečių kamuoja Vakarų visuomenes. [...] Emancipacinis šiuolaikinio liberalizmo projektas tampa vis labiau represinis ir destruktyvus, nors vykdomas švelnesnėmis formomis nei tos, kurias naudoja brutalesnės ideologijos. [...]

Čia atsiskleidžia didysis tolerancijos istorijos paradoksas – ilgą laiką buvusi principu, padedančiu siekti žodžio laisvės ir pliuralizmo, tolerancija dėl dar „didesnio“ pliuralizmo tampa cenzūros ir naujo represavimo pateisinimu.

Visos PK (PK – politinis korektiškumas) priemonės sukasi apie diskriminaciją kaip didžiausią blogį ir apie nediskriminaciją (toleranciją, atvertį, įtrauktį) kaip didžiausią gėrį“.

Čia atsiskleidžia didysis tolerancijos istorijos paradoksas – ilgą laiką buvusi principu, padedančiu siekti žodžio laisvės ir pliuralizmo, tolerancija dėl dar „didesnio“ pliuralizmo tampa cenzūros ir naujo represavimo pateisinimu.

PK idėja atsirado bei susiformavo totalitarinėse ir komunistinėse Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje: PK – elgesys pagal idėjinius partijos nuostatus (korektiškumą bendrai galima apibrėžti kaip elgimąsi pagal tam tikrą standartą ar principą). Taip šią sąvoką suprato Leninas, bet Mao ją pradėjo taikyti ir idėjų atrankai.

Į Vakarų visuomenes šis terminas persikėlė XX a. septintą dešimtmetį, kai JAV į anglų kalbą buvo išversta Mao Raudonoji knygelė, ir terminas prigijo naujosios kairės (new liberal left) sąjūdžiuose. Taigi PK dabartiniuose Vakaruose yra naujo pobūdžio ideologinis standartas, kylantis iš naujosios kairės ideologijos. Jeigu formaliai tuščią pozityvią tolerancijos sąvoką užpildytume tomis pačiomis prielaidomis, kuriomis remiasi PK, tai taptų aišku, kaip PK pavirto priemone tolerancijai siekti.

Degutis teigia: „Tolerancija, dar neseniai reiškusi tik pakantumą, susilaikymą nuo agresyvių veiksmų prieš tuos, kurių elgesiui nepritariama, dabar interpretuojama kaip pozityvi pareiga pripažinti, priimti į savo gretas ir remti atskirties aukas“.

Tolerancijos vardu yra draudžiamas bet koks skirtumų darymas (t. y. diskriminacija): darbdaviams apribojama laisvė pasirinkti darbuotojus, net paskiro asmens laisvė bendrauti ir nebendrauti su kuo jis nori yra ribojama.

Atvirumas, neseniai reiškęs „atvirumą kritikai ginant savo poziciją“, dabar yra suprantamas kaip visų pozicijų lygiavertiškas, o tai reiškia tiesos ir moralinio reliatyvizmo įtvirtinimą.

Tolerancijos vardu yra draudžiamas bet koks skirtumų darymas (t. y. diskriminacija): darbdaviams apribojama laisvė pasirinkti darbuotojus, net paskiro asmens laisvė bendrauti ir nebendrauti su kuo jis nori yra ribojama, šį apribojimą grindžiant kaltinimais rasizmu, homofobija ir pan., siekiama totalinio atvirumo.

Nediskriminacija virsta moraliniu imperatyvu, esančiu aukščiau už individo laisvę savarankiškai užimti moralinę poziciją ar pasirinkti, su kuo ir kaip jis nori bendrauti. Kaip pastebi amerikiečių filosofas Allanas Bloomas, nebelieka tų visiems bendrų principų, apie kuriuos kalbėjo politikos filosofai Naujųjų amžių pradžioje, jie yra pakeičiami atvirumu.

Bet šis „atvirumas“ yra selektyvus ir dažniausiai išvirsta į netoleranciją kieno nors atžvilgiu. Tad nederėtų stebėtis, kai organizacijos, kurios skelbiasi kovojančios už toleranciją, emancipaciją, žmogaus teises, dažnai pačios elgiasi itin netolerantiškai kitaminčių atžvilgiu. Tai nėra joks nesusipratimas ar paradoksas.

Už reliatyvistinės retorikos taip pat gali slėptis totalitarinis savo prigimtimi siekis primesti vieną ideologiją. Būtent dėl to į šią gretą galima statyti ir Marcuse, ir iš pažiūros reliatyvistiškus PK šalininkus. Be pirmapradžių simpatijų marksizmui juos vienija ir pozityviai suprasta tolerancijos sąvoka bei artimi idealai.

Vietoj išvadų: ar galima toleruoti netoleranciją?

Ką galima pasakyti trumpai apžvelgus tolerancijos idėjos kismą? Išryškėję du skirtingi tolerancijos supratimo būdai – negatyvusis ir pozityvusis – tarpusavyje skiriasi ne tik prielaidomis, bet ir veikimo pobūdžiu, tikslais ir rezultatais.

Pasklaidžius negatyviąją tolerancijos sampratą tampa aišku, kad ji iš esmės reiškia susilaikymą nuo smurto toleruojamo objekto atžvilgiu, t. y. ji yra principas, užtikrinantis pilietinę taiką bei pažiūrų ir tikėjimo laisvę. Tačiau net ir šitaip minimalistiškai suprasta tolerancija esti reikalinga papildomų prielaidų, kurios apibrėžtų kaip, kodėl, kokiais atvejais ir kieno atžvilgiu reikalinga tolerancija bei kada ją galima peržengti.

Pozityviosios tolerancijos bėdos dar rimtesnės, mat ji savaime reikalinga turinio, kuris nurodytų jai keliamus tikslus ir siekinius. Šie siekiniai savo ruožtu atkeliauja iš pasaulėžiūrinės sistemos, pavyzdžiui, naujosios kairės politinio korektiškumo (marksistinės) ideologijos.

Kartu akivaizdu, kad kai tolerancijos vardu imama siekti kokių nors pozityvių tikslų, pavyzdžiui, kurti egalitaristinę ir pliuralistinę visuomenę, tada už tolerancijos ribų lieka kitaminčiai bei tokių tikslų kritikai. Tai paaiškina, kaip tolerancijos vardu gali būti įvedamos naujos diskriminacijos formos, cenzūra ar net represijos, gyvuojančios įvairiose politinio korektiškumo inkarnacijose.

Pozicijos turėtų būti įrodomos laisvoje ir atviroje diskusijoje, o ne kitaminčių persekiojimais.

Tačiau ką daryti išaiškėjus šitokiam tolerancijos neapibrėžtumui ir iš jo plaukiantiems pavojams? Visų pirma, galima nebesinaudoti pozityviai, veikliai arba aktyviai suprantama tolerancijos sąvoka, o kalbant apie toleranciją negatyviąja prasme, visuomet aiškiai įvardyti jos prielaidas.

Šitaip būtų išvengta piktnaudojimo bei sąvokos vartojimo kalbant kitais, ne tolerancijos, klausimais. Be to, tai nuskaidrintų diskusijas ir debatus tokiomis temomis kaip lygybė, teisingumas, laisvė ir pan., būtų išvengta prielaidų slėpimo bei manipuliavimo netolerancijos kaltinimais.

Pozicijos turėtų būti įrodomos laisvoje ir atviroje diskusijoje, o ne kitaminčių persekiojimais. Tiesa, lietuviškai kalbant apie negatyviai suprastą toleranciją būtų patogiau ir paprasčiau vartoti žodį pakanta.

Taigi diskutuokime apie pakantą, laisvę, lygybę ir artimo meilę. Drąsiai ir atvirai, be sofistiško dangstymosi po įvairiais lozungais ir šūkiais, o tada gal ir ežiukui pagaliau pavyks ištrūkti iš rūko.

www.nzidinys.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min