Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Ar Lietuvoje buvo žydų getų?

Žydų gatvė Vilniuje tarpukariu
Žydų gatvė Vilniuje tarpukariu
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Religiniu, etniniu ar profesiniu požiūriu sudaryti kelių gatvių kvartalai buvo įprasta gyvenimo forma viduramžių Europos miestuose. Todėl žydų kūrimasis susitelkus ar teisinis jiems skirtos miesto dalies išskyrimas neprieštaravo susiklosčiusiai įsigyvenimo miestuose tvarkai. Panašiai gyvenamą erdvę dalijosi ir LDK miestuose besikuriantys stačiatikiai, vokiečiai, žydai, mėsininkai, stikliai bei kiti. Tad į LDK žydai atsinešė jiems įprastas gyvenimo kvartale tradicijas, kurios sutapo ir su LDK miestuose spėjusiomis pasireikšti tendencijomis.

Žydų kvartalas – atskirtis ar privilegija?

1389 metais Gardino bendruomenei suteikta Vytauto privilegija yra ankstyviausias istorinis šaltinis LDK, kuriame minimas žydų kvartalas ir nusakomos jo ribos „pradedant nuo Gardino pilies tilto turgaus link... iki gatvės, kuri eina iš Pilies gatvės Podolės link, tie sklypai remiasi galu į cerkvės namus ir į Ivano namą. O kitoje tos gatvės pusėje – iki kapinių, skersai iki vienuolyno ir bažnytinių sklypų iki pat Gorodnicos upės… Tuose sklypuose prie Gorodnicos jų sinagoga stovi.“

Tai, kad žydai buvo įkurdinti pilies, o ne miesto pavaldumo dalyje, reiškė ir jų teisinį bei socialinį išskirtinumą. Mieste atsiradus didesnei žydų sankaupai, jie stengėsi gauti privilegiją, leidžiančią bendruomenei gyventi mieste, apibrėžiančią jos gyvenamą kvartalą ir suteikiančią teisę turėti sinagogą bei kapines (sinagoga – pagrindinis žydų kvartalo komponentas; kapinės, laikantis judaizmo reikalavimų, kurtos atokiau gyvenamos vietos).

Kvartalo suteikimą visuomenė suvokė kaip privilegiją (kvartalo gatvės vadintos „privilegijuotomis gatvėmis“).

Judėjų ir krikščionių sugyvenimas

Vilniaus Didžiosios sinagogos griuvėsiai
Vilniaus Didžiosios sinagogos griuvėsiai

Dažniau žydų kvartalai miestuose imti skirti nuo XVI a. pradžios, o XVII a. vid. tokia gyvenimo forma tapo visuotine.

Paprastai kvartalui buvo priskiriama jau esanti ir Žydų pavadinimą turinti gatvė – spontaniško bendruomenės susitelkimo vieta, davusi pradžią jos įsigyvenimui. LDK miestuose matome tendencijas, parenkant žydų kvartalą: jis kurtas dažniausiai trijose į turgų vedančiose gatvėse, toliau nuo pagrindinės miesto bažnyčios, stengiantis išnaudoti natūralius kvartalą nuo krikščioniško miesto skiriančius barjerus (pvz., Smilgos upę Kėdainiuose).

Nuo žydų kvartalų kūrimo pradžios yra abejonių, ar iš tiesų kvartalas turėjo užtikrinti žydų ir krikščionių atskirtį, apriboti galimus kontaktus. Abejonių kelia saviti kvartalo formavimo būdai, kai žydams skiriama gyventi viena gatvės pusė, o krikščionims – kita.

Dažniausiai LDK žydų kvartalai tapo jų tankiau gyvenama, religinius poreikius tenkinančia, tačiau ne vienintele žydų gyvenama vieta mieste. Žydai rinkosi verslui patrauklesnes ir gyventi patogesnes miesto gatves ar turgaus aikštes.

Kita vertus, nemažai krikščionių gyveno žydų kvartaluose, turėjo juose nekilnojamojo turto. Kuriozinis situacijos pavyzdys: Maria vitae moterų vienuolijos, atkakliai dirbusios atverčiant į krikščionybę žydes, įkūrėjas Steponas Turcinavičius Vilniaus žydų kvartale turėjo jam priklausiusių pastatų.

Kita vertus, nemažai krikščionių gyveno žydų kvartaluose, turėjo juose nekilnojamojo turto. Kuriozinis situacijos pavyzdys: Maria vitae moterų vienuolijos, atkakliai dirbusios atverčiant į krikščionybę žydes, įkūrėjas Steponas Turcinavičius Vilniaus žydų kvartale turėjo jam priklausiusių pastatų. Miestuose pagausėjus žydų, jų ir krikščionių kaimynystė tapo įprasta.

Bandydami atkurti dėl marų ištuštėjusius miestus ir miestelius, XVIII a. pr. jų savininkai rėmė žydų bendruomenių kūrimąsi. Rytų Europos žydų namų ir kvartalų ypatumus lėmė „miestietiška“ bendruomenės gyvensena ir kitoniška nei vyraujančių tautų gyvenamosios erdvės patogumo samprata.

Miestuose žydų kvartalai buvo ankštai apstatyti įvairios paskirties statinių. Ši tradicija buvo atkuriama ir miesteliuose, nors juose buvo erdvės kurtis plačiau ir plėstis.

Kova dėl miesto erdvės

 Vakarų Europos žydai, viduramžiais gyvenę kvartaluose, naujaisiais laikais pateko į labiau juos ribojantį ir varžantį getą. Jo prototipu tapo ir bendrinį pavadinimą tokiai žydų gyvenimo miestuose formai suteikė 1516 m. Venecijos miestiečių sprendimas vienoje miesto saloje suformuoti žydų atskirtį užtikrinančią dalį, kuri tapo vienintele jiems leistina vieta gyventi mieste.

LDK miestiečiai taip pat bandė riboti žydų sklaidą miestuose, geto idėja, kaip priemonė suvaldyti žydų ekonominę konkurenciją, jiems atrodė tinkama ir siektina.

Miestiečiai skųsdamiesi išsakydavo standartinius argumentus: žydai kuriasi reprezentacinėse ir verslui patraukliausiose gatvėse, smukdo miestiečių ekonominę veiklą ir kenkia krikščionims. 

Bandydami riboti žydų pasklidimą miestiečiai nebuvo išradingi. Pamažu išsiskyrė universalūs žydų gyvenamosios erdvės mieste ribojimo būdai: nustatoma mieste žydams priklausančių sklypų kvota, miesto ir žydų bendruomenės susitarimo metu esanti žydų sklaidos būklė mieste fiksuojama kaip ateityje nekisianti, draudžiama žydams gyventi ir verslauti pagrindinėse gatvėse ir turgaus aikštėje.

Miestų silpnumas, negebėjimas vykdyti nuoseklios politikos žydų atžvilgiu lėmė tai, kad LDK ne tik neatsirado getų, bet ir žydų gyvenamosios erdvės reguliavimas nebuvo veiksmingas.

Miestų silpnumas, negebėjimas vykdyti nuoseklios politikos žydų atžvilgiu lėmė tai, kad LDK ne tik neatsirado getų, bet ir žydų gyvenamosios erdvės reguliavimas nebuvo veiksmingas. Radikaliausi miesto veiksmai prieš žydus buvo bendruomenės išvarymas arba neįsileidimas į miestus.

Tokių atvejų LDK tėra žinoma vos keletas: žydai išvaryti iš Trakų, Kauno, Merkinės; vėlyvas XVII a. pr. žydų kūrimasis sostinėje yra aiškinamas miestiečių išsirūpinta žydų netoleravimo – de non tolerandis iudeis – privilegija, kuri draudė žydams kurtis mieste.

XVII–XVIII a. kauniečiai itin atkakliai siekė „miesto be žydų“ idėjos, kelis kartus skelbė žydų išvarymą, ėmėsi žydų iškeldinimo iš miestui nepavaldžių dvasininkijos ir bajorijos teritorijų, kur žydai gyveno už paskirto kvartalo ribų. Getų nesukūrimas nėra LDK savitumas. Miestiečiams sunkiai sekėsi kontroliuoti žydų sklaidą dažname Rytų Europos mieste.  

***

Žydai ilgai neturėjo galimybės kurtis sostinėje Vilniuje. Miestiečiams 1527 m. pavyko gauti privilegiją draudžiančią žydams apsigyventi mieste. Nors niekas nėra matęs šios privilegijos teksto, tačiau panašių apribojimų veikiausiai būta, nes XVII a. vilniečiai gyvenimą mieste dalijo iki ir po žydų įsikūrimo. XVI a. pabaigoje žydams buvo leista kurtis Vilniuje esančiose bajorijos ir dvasininkijos jurisdikose esančiuose nuomojamuose namuose.

Žydų gyvenimas sostinėje buvo legalizuotas tik 1633 m. Ta pačia privilegija buvo skirtos žydų kvartalo gatvės: Vokiečių gatvė, be teisės žydams turėti langus į gatvės pusę, Žydų ir Šv. Mikalojaus gatvės, bei Mėsinių (Jatkų) gatvės viena pusė, besiribojanti su Žydų gatve.

Žydų gyvenimas sostinėje buvo legalizuotas tik 1633 m. Ta pačia privilegija buvo skirtos žydų kvartalo gatvės: Vokiečių gatvė, be teisės žydams turėti langus į gatvės pusę, Žydų ir Šv. Mikalojaus gatvės, bei Mėsinių (Jatkų) gatvės viena pusė, besiribojanti su Žydų gatve. 1648 m. paskirtojo kvartalo ribos buvo nežymiai pakoreguotos žydams leidus gyventi abejose Mėsinių gatvės pusėje.

Nepaisant kvartalo paskyrimo iš dvasininkų ir bajorų nuomojamuose namuose pasklidę žydai vangiai kūrėsi kvartale, o miestiečių taikomi būdai, siekiant paskatinti žydų susikėlimą į kvartalą ir gyvenimą tik jame, nebuvo veiksmingi.

Buvo ir dar viena problema – miestiečiai krikščionys neskubėjo parduoti kvartalo teritorijoje atsidūrusios nuosavybės, o ir žydai ne itin troško ją įsigyti.

Po daugiau nei šimtmetį trūkusių nesėkmingų bandymų apgyvendinti Vilniaus žydus tik jiems skirtame kvartale, šio sumanymo atsisakyta - 1742 m. ankstyvą pavasarį žydams buvo leista gyventi visame mieste.

Buvusios Vilniaus žydų gimnazijos pastatas
Buvusios Vilniaus žydų gimnazijos pastatas

Augusto III Sakso suteiktoje privilegijoje rašoma: „kadangi  mūsų mieste Vilniuje žydų tiek padaugėjo ir apsigyveno, tose ...ankštose gatvelėse jie išsitekti negali...taikant  tikrąjį teisingumą visiems žydams visame mūsų mieste ir jo priemiesčiuose leidžiame gyventi, išskyrus dvi viešąsias gatves vieną nuo Aušros vartų iki Katedros, kitą nuo Trakų vartų net iki Šv. Jono [bažnyčios] besitęsiančiose“.  

Šis apribojimas buvo pakartotinai patvirtintas 1823 m., o atšauktas tik 1861 m., tad Vilniuje žydų laisvas gyvenimas mieste buvo ribojamas  net ir Rusijos imperijos laikotarpiu.

Jau XVIII a. pabaigoje ankštame Vilniaus žydų kvartale daugiausia telkėsi tik varguoliai, tačiau būtent kvartale  išsaugojusiame bendruomenės dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centro paskirtį, vyko aktyvus religinis gyvenimas. Iš šiandien nors ir pasikeitęs  istorinis Vilniaus žydų kvartalas yra ta vieta, kurioje lankomasi norint įsivaizduoti  jų gyventojus supusi  aplinką ir kasdienybę.

Buvusi Švabės žydų gimnazija Kaune
Buvusi Švabės žydų gimnazija Kaune

ldkistorija.lt

 

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min