Dvikova su būsimuoju karalium
Įtampą kėlė nemokami atlyginimai, kurie 1662 m. kainavo gyvybę LDK lauko etmonui Vincentui Korvinui Gosevskiui. Šioje situacijoje M.K.Pacas pasirodė kaip sumanus vadas ir talentingas diplomatas. Jis visuomet palaikė kariuomenę, todėl turėjo didžiulį autoritetą ne tik tarp savo kareivių, bet ir tarp politinių priešų.
1652 m. jis stojo į dvikovą su jaunu lenkų didiku Jonu Sobieskiu ir gerokai jį pamokė. Jonas Sobieskis po 22 metų tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Už atsidavimą kariuomenei, karinius pasiekimus M.K.Pacas buvo pramintas sarmatų Herakliu. LDK etmonas M.K.Pacas vykdė kariuomenės reformas, leido universalus, įvedė kariuomenės vidaus gyvenimo taisykles, karo teismų nuostatus, ketino Vilniuje įsteigti karo mokyklą.
Daugiau laiko kariuomenės stovyklose nei rezidencijose ar politinėse diskusijose praleisdavęs M.K.Pacas liko nevedęs. Susitvarkyti asmeninį gyvenimą, atrodo, jam pristigo laiko.
Garsėjo drąsa, sumanumu ir atviru būdu. Buvo tiesmukas, bet teisingas. Kartais neišvengdavo karštų konfliktų. Pasakojama, kad 1652 m. jis stojo į dvikovą su jaunu lenkų didiku Jonu Sobieskiu ir gerokai jį pamokė. Jonas Sobieskis po 22 metų tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, todėl jo santykius su M.K.Pacu temdė nesutarimų šešėliai.
LDK baroko perlas
Etmonas išsiskyrė pamaldumu. Krokuvos vyskupas Andriejus Trzebickis 1678 m. rugsėjo 29 d. laiške M.K.Pacui prašė
 |
| Būgnas Šv. Petro ir Povilo bažnycioje, M.K. Paco paimtas kare su turkais 1673 m. |
pagalbos Katalikų bažnyčiai: „Šviesus didgali Jo Malonybe Vilniaus vaivada, mano pone ir broli. Itin gerbiu J[usų] M[alonybės] drąsius ir didelius darbus, dėl kurių labai džiaugiuos ir Dievui dėkoju, kad mūsų laikams Abiejų Tautų Respublikai suteikė tokį herojų JM, kuris gąsdina mūsų priešus ir gina mūsų abiejų tautų šventą tikėjimą. Todėl linkiu, kad tie laurai, kuriuos JM daugybę kartų gavai ir visus žaliuojančius atidavei Tėvynei, nuolat visus krikščionių dorybės spindulius aplinkui skleistų. Žinau, kad JM Dievo palaiminimo sieki teikdamas išmaldas, laikydamasis pasninko, užrašydamas pamaldžias fundacijas, nuolat dalyvaudamas pamaldose, ir tokiu būdu sau nuopelnus telki Danguje, o man JM esi didžiausias pavyzdys.“
Tai nebuvo baroko laikui būdingas mandagumas ar perdėtas pagarbos rodymas. Daug kitų istorinių faktų rodo M.K.Paco pamaldumą. Pacas priklausė įvairioms bažnytinėms brolijoms, gausiai dalijo išmaldą, itin palankus buvo vienuolijoms.
Merkinėje perstatė parapinę bažnyčią, Ratnyčioje jėzuitams pastatė naują, rėmė Vilniaus bernardinus, jėzuitus, prisidėjo prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios remonto. Dosniai apdovanojo Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyną, kuriems pastatė ir savo lėšomis dekoravo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Dosniai apdovanojo Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyną, kuriems pastatė ir savo lėšomis dekoravo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
Nors plataus išsilavinimo didikas neturėjo, bet reiškėsi kaip puikus meno mecenatas. Bažnyčia dekoruota tuometei LDK ypač moderniai - taip gausiai stiuko lipdyba nebuvo panaudota nė vienos to meto bažnyčios dekore. Pacas pats parinko dailininkus, tikrino jų tinkamumą, tardavosi dėl vaizduojamų scenų.
Bažnyčioje panaudota daug ikonografinių temų, nepamiršti ir didikui artimi kariuomenės motyvai. Viena koplyčia skirta šventiesiems riteriams kankiniams – kariuomenės ir karių šventiesiems globėjams.
Po Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu ilsisi šventasis?
M.K.Pacas mirė staiga, tikriausiai, jį ištiko širdies smūgis. Išvykęs iš Vilniaus, vakare skundėsi skrandžio negalavimais, apsistojo Vokėje. Išgėrė degtinės, kuri turėjo padėti virškinimui, ir, gausiai prakaituodamas, užmigo. Naktį, gydytojams nesitikėjus, prasidėjo agonija. 1682 metų balandžio 4 d. 1 val. 15 min. sarmatų Heraklis mirė.
Dar 1675 m. surašytame testamente M.K.Pacas dosniai apdovanojo įvairius vienuolynus, bažnyčias, giminaičius,
 |
| Mykolo Kazimiero Paco atminimo lenta Š. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje |
tarnus, smulkiai aprašė, kaip turi vykti jo laidotuvės, kur ir kaip jis turi būti palaidotas.
„Mano kūną turi paguldyti į paprastą juodą karstą, jokia medžiaga, juolab šilkine, neapmuštą, su nudažytu kryžiumi. Tada privačiai, be jokių procesijų ir palydų ar iškilmių bei pasaulietinės pompastikos į Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nuveža ir pastato ten ant grindų be jokios pakylos, tik tegu šešias žvakes uždega, kol vyks šv. Mišios už mano sielą“, – rašė didikas.
Žinia apie etmono mirtį greitai pasklido po šalį. Vieną pagrindinių M.K.Paco prašymų testamento vykdytojai išpildė – jį palaidojo po Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangiu.
Jis uždraudė savo laidotuvėse įvairius nekrikščioniškus papročius, nenorėjo, kad būtų sakomas pamokslas (paprastai pamokslai perdėtai girdavo mirusįjį). Palaidoti prašė slapta, niekam nepranešus, vienam ar dviem testamento vykdytojams težinant, vėliausiai trys dienos po mirties.
Žinia apie etmono mirtį greitai pasklido po šalį. Vieną pagrindinių M.K.Paco prašymų testamento vykdytojai išpildė – jį palaidojo paprastoje kriptoje, po jo paties statytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangiu.
M.K.Pacas palaidotas po prieangiu mediniame karste, nepažymėjus vietos, kurią kasdien mindo bažnyčią lankantys parapijiečiai. Galbūt toks didiko realus, o ne baroko epochoje populiarus demonstratyvus nusižeminimas saugo Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ji niekada nebuvo uždaryta. Reta Lietuvos bažnyčia tuo gali džiaugtis.
1802 m. remontuojant bažnyčią netyčia aptiktas ir M.K.Paco karstas. Didiko kūnas, praėjus 120 metų po mirties, rastas beveik nepasikeitęs. Net liežuvis buvo išlaikęs raudonį. Katalikų bažnyčioje negendantis kūnas laikomas šventumo požymiu. Tiesa, šalutiniu.
