Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Kaip švedai gavo į kaulus nuo J.K.Chodkevičiaus Salaspilio (Kirchholmo) mūšyje

Pieterio Snyerso paveikslas "Kircholmo mūšis"
Pieterio Snyerso paveikslas "Kircholmo mūšis"
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

1587–1632 metais Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Zigmantas III (1566–1632) iš švedų Vazų giminės. 1592 metais, kai mirė jo tėvas, Švedijos karalius Jonas III (1537–1592), jis tapo ir Švedijos karaliumi. Sunku buvo Zigmantui III vienu metu išlaikyti ant galvos tris karūnas; be to, į Švedijos sostą ėmė pretenduoti jo dėdė, Sodermanlando kunigaikštis Karolis Vaza (1550–1611).

Karalius su trimis karūnomis

Nors Zigmantas III visą gyvenimą titulavosi Švedijos karaliumi, 1599 m. Švedijos riksdagas (mūsų seimo atitikmuo) atėmė iš jo karalystės valdymą ir perdavė jį Karoliui, kuris nuo 1604 m. ėmė oficialiai tituluotis Švedijos karaliumi Karoliu IX.

Ginčas dėl Švedijos karūnos peraugo į nesutarimus, kam turi priklausyti senoji Livonija (dabartinė Latvija ir pietinė Estijos dalis), nes didžiąją jos dalį valdė Abiejų Tautų Respublika, bet šiaurinė dalis (dabartinė Pietų Estija) priklausė Švedijai.

1600 metais prasidėjo karo veiksmai, su pertraukomis trukę dešimtmetį. Pagrindiniu švedų taikiniu visada buvo stiprus

`vedus parklupdęs didysis LDK etmontas Jonas Karolis Chodkevičius
Švedus parklupdęs didysis LDK etmontas Jonas Karolis Chodkevičius

Rygos miestas, kuris buvo davęs ištikimybės priesaiką ATR. Ryga buvo svarbiausias Livonijos miestas ir uostas: kam priklausė Ryga, tas valdė ir Livoniją.

Klaidinantys švedų manevrai ir pirmoji persvara

1605 m. vasaros pabaigoje Karolis IX surengė dar vieną karo žygį, mėgindamas užimti Rygą ir vienu kirčiu išspręsti, kam priklausys Livonija.

Jo planas buvo paprastas: trys švedų kariuomenės korpusai, atplaukę laivais iš Švedijos, turėjo išsilaipinti trijose skirtingose Livonijos vietose (Taline, Piarnu, prie Dauguvos žiočių) ir žygiuoti Rygos linkme, kad bendromis jėgomis ją užimtų, taip išspręsdami žygio ir karo likimą. Norint sėkmingai įgyvendinti planą, švedams reikėjo įveikti LDK didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių (apie 1561–1621), kuris tuo metu vadovavo Livonijos gynybai.

Iš pradžių švedams viskas sekėsi. Išgirdęs apie pirmojo švedų korpuso išsilaipinimą prie Daugavgryvos (dabar Rygos miesto dalis), J.K.Chodkevičius, neperkrimtęs pastarųjų planų, ragino rygiečius gintis patiems, bet paskui nutarė patraukti jiems į pagalbą ir iš Tartu atžygiavo iki Valmieros.

Čia jį pasiekė nauji žvalgų pranešimai apie kito švedų korpuso išsilaipinimą Taline. Tada jis nutarė užkirsti kelią ir sumušti, kol šis nesusijungė su kitomis švedų pajėgomis. Pirmas LDK etmono mėginimas nepavyko, nes švedų karvedys Andersas Lenartssonas nestojo į mūšį ir tempė laiką.

Tuo metu J. K. Chodkevičių pasiekė žinia, kad 1605 m. rugsėjo pradžioje Piarnu su 5 000 kareivių išsilaipino Švedijos karalius Karolis IX. J.K.Chodkevičius atsitraukė iš pradžių prie Viljandžio, paskui – prie Valmieros, galiausiai – prie Cėsių.

Čia jis, manoma, apie savaitę arba iš tolo stebėjo priešų veiksmus, arba saugojosi galimo jų antpuolio. Tačiau Karolis IX nemanė vaikytis J.K.Chodkevičiaus po Livoniją. Visi trys švedų korpusai rugsėjo 23 d. susijungė prie Rygos. Tada paaiškėjo švedų planai.

Gudrusis lietuvių „išdavikas“

Reikėjo skubėti į pagalbą Livonijos sostinei. J.K.Chodkevičius iš Cėsių skubiai patraukė Rygos link ir per Ruopažius rugsėjo 26 d. pasiekė seniausią Latvijos Ikškilės miestelį, esantį maždaug 28 km nuo Rygos. Iš čia LDK didysis etmonas ketino patraukti toliau, prie Rygos buvusio jėzuitų dvarelio Blumentalio (Jungfrauenhofo, dabar ši vietovė yra Rygos miesto gyvenamajame Ķengaragso rajone) link, bet įvyko nenumatytas, o gal J.K.Chodkevičiaus tyčia suplanuotas įvykis.

Prie lietuvių stovyklos prisiartino švedų žvalgybinis būrys ir paėmė į nelaisvę lietuvių kariuomenės sargybinį Paulių Krajevskį. Jis švedų karo vadams išklojo tariamas žinias apie lietuvių menkas pajėgas, jų nuovargį po intensyvaus maršo ir nesugebėjimą priešintis gausesnei švedų kariuomenei.

Būdamas tikras savo kariuomenės pranašumu, galbūt ir norėdamas asmeniškai atkeršyti J.K.Chodkevičiui už ankstesnius skaudžius švedų pralaimėjimus atviruose mūšiuose, Karolis IX priėmė klaidingą sprendimą: nutraukė Rygos apsuptį (ją tęsdamas būtų nesunkiai privertęs miestą pasiduoti) ir nutarė mesti iššūkį LDK didžiajam etmonui kovos lauke.

LDK kariuomenei iš Ikškilės pajudėjus Rygos link ir pasiekus Salaspilį, esą „etmono žirgas sustojo ir nė pentinų kirčiais raginamas nepanoro žengtelėti iš vietos“.

To J.K.Chodkevičiui ir tereikėjo, nes lemiamas mūšis buvo vienintelė jo viltis, gelbstint Rygą nuo priešo. Tokia yra Salaspilio mūšio priešistorė.

J.K.Chodkevičiaus karinės gudrybės

Mūšis įvyko 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Kirchholmo (dabar – Salaspilis), gyvenvietės prie Dauguvos upės, apie 18 km nuo Rygos. Kodėl J.K.Chodkevičius čia parinko vietą kautynėms?

LDK kariuomenei iš Ikškilės pajudėjus Rygos link ir pasiekus Salaspilį, esą „etmono žirgas sustojo ir nė pentinų kirčiais raginamas nepanoro žengtelėti iš vietos“.

LDK didžiojo etmono pasirinkimą lėmė patogi geografinė padėtis: šalia tekėjo Dauguva, vietovė buvo kalvota (dabar reljefas pasikeitė: po Antrojo pasaulinio karo Dauguva šioje vietoje buvo patvenkta ir užliejo senąją kautynių vietą). Švedai išvakarėse iš rugsėjo 26-osios į 27-ąją paliko įtvirtinimus prie Rygos ir, per naktį žygiavę, ryte (apie 10 valandą) pasiekė Salaspilio laukus.

Žvalgai pranešė J.K.Chodkevičiui apie jų artėjimą dar švintant. Vertingos informacijos suteikė vienas iš švedų stovyklos pabėgęs lenkas (matyt, anksčiau patekęs į nelaisvę).

Iš jo pasakojimo aiškėjo, kad švedai girti visą naktį klaidžiojo miškuose; jis papasakojo apie švedų kariuomenės sudėtį ir rikiuotę. Tai, matyt, nulėmė J.K.Chodkevičiaus sprendimą panaudoti karinę gudrybę. Menkas pajėgas, apie 3 500–4 000 karių (tikslus skaičius nežinomas) J.K.Chodkevičius išdėstė trimis pagrindinėmis linijomis, užnugarį saugojo negausūs savanoriai.

Stovykla buvo įtvirtinta kelių juostų vežimų taboru, ją saugojo 400 lengvai ginkluotų kareivių. Manoma, kad švedų pajėgos siekė apie 11 000–14 000 karių (tikslus skaičius nežinomas). Jos buvo išdėstytos 4 linijomis.

Lietuvių pajėgos išsidėstė žemumoje, švedų – ant kalvų. Tada nutiko įvykis, pakėlęs LDK kariuomenės ūpą. Anapus Dauguvos tuo metu su 300 raitelių būriu pasirodė Kuršo kunigaikštis Frydrichas Ketleris (1569–1642). Jis metėsi į sraunią ir plačią upę, brasta sėkmingai persikėlė šiapus (nors švedai nuo kalvų pliekė į jį iš patrankų) ir įsiliejo į LDK pajėgas.

Šį įvykį lietuvių kareiviai palaikė Dievo palankumo ženklu, nors yra žinių, kad brasta toje Dauguvos vietoje galėjo būti žinoma.

Laikas bėgo, bet niekas nesiėmė ryžtingų veiksmų. Lietuvių pajėgoms pulti priešus, išsidėsčiusius ant kalvų, buvo nepatogu ir rizikinga, o švedams skubėti nebuvo reikalo. LDK pajėgoms, kurias sudarė daugiausia raiteliai, ilgas laukimas buvo pražūtingas, nes arkliai negalėjo ilgai išlaikyti su visa kovine ekipuote ant jų įsitaisiusių karių.

Tada J.K.Chodkevičius nusprendė apgaulingai pavaizduoti, kad lietuviai ima trauktis iš užimtų pozicijų. Dabar sunku pasakyti, kaip tai buvo įgyvendinta, bet manevras turėjo atrodyti tikroviškai, nes Karolio IX nervai neišlaikė ir jis davė ženklą savo kariams leistis nuo kalvų žemyn į lygumą.

Švedai mėgino dešiniajame sparne spausti Jono Sapiegos pulką, bet tai pastebėjęs J.K.Chodkevičius pasiuntė į pagalbą Teodoro Liackio husarus iš trečiosios lietuvių pajėgų linijos. Šie įsiveržė į švedų rikiuotės ertmę ir pakrikdė priešus.

Būdami tikri, kad pergalė ranka pasiekiama, švedai nuo kalvų leidosi be tvarkos, jų rikiuotėje susidarė didžiulės ertmės. Kai švedų pajėgos nusileido, J.K.Chodkevičius davė saviškiams ženklą grįžti į priešakines pozicijas, kur buvo išdėstytos patrankos. Pritrenkti staigaus mūsiškių sugrįžimo, priešai sutrinka: etmonas beregint, sugriaudėjus patrankoms, su smarkiausia jėga metasi į juos.

Lietuvių neįvertinę švedai mūšio lauką paliko bėgdami

Užverda mūšis. Pirmosios mūsų pajėgų eilės centre stovėjęs etmono pulkas, vadovaujamas rotmistro (senasis pulko vado pavadinimas) Vincento Vainos, smogė švedų pėstininkams ir pralaužė jų eilę, nors ir patyrė nemažų nuostolių. Iš antrosios eilės kairiojo sparno, užsukęs lanką, švedams kirto rotmistras Tomas Dombrova.

Švedai mėgino dešiniajame sparne spausti Jono Sapiegos pulką, bet tai pastebėjęs J.K.Chodkevičius pasiuntė į pagalbą Teodoro Liackio husarus iš trečiosios lietuvių pajėgų linijos. Šie įsiveržė į švedų rikiuotės ertmę ir pakrikdė priešus. Netvarkingas jų traukimasis virto panišku bėgimu.

„Po to vėrėsi šiurpus vaizdas, kai galėjai išvysti, kad persekiojama, bėgama, nukaunama, imama nelaisvėn, kad daugelis sužeisti kankinasi, kad kiti rėplioja ir kruvini kniumba į kruviną žemę, kad viskas nuklota ietimis, kardais, lavonais, kad laukai skendi kraujyje“.

Priešai buvo persekiojami apie 7 km. Kritusių švedų skaičius šaltiniuose įvairuoja nuo 5 iki 11 tūkstančių. Viename šaltinyje minimas 8 903 nukautų priešų skaičius. Tiek švedų palaidojo iš Rygos atvykę miestiečių valdiniai.

Tarp žuvusiųjų buvo daug aukšto rango karvedžių, tarp jų – Karolio IX žentas. Karolis IX išsigelbėjo, nes vienas švedų karys atidavė jam savo žirgą. Į nelaisvę pateko apie 1 500 švedų. Kaip grobis kariams atiteko visas švedų turtas, 11 lauko patrankų ir nuo 60 iki 66 karo vėliavų. LDK kariuomenės nuostolius sudarė tik nuo 70 iki 100 žuvusiųjų, keli šimtai sužeistų, tik buvo prarasta daug arklių.

Kitą dieną, rugsėjo 28-ąją, J.K.Chodkevičius kaip nugalėtojas iškilmingai įžengė į Rygą. Miestas buvo apgintas. 1605 metų kova laimėta.

Salaspilio mūaiui skirtas paminklas
Salaspilio mūšiui skirtas paminklas

LDKISTORIJA.LT

VIDEO: LDK istorija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min