Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Lietuviškas mirties vaizdavimas XVII–XVIII a.

Mirties šokis
Mirties šokis
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

LDK ankstyvuoju laikotarpiu nesutinkame Vakarų Europoje dar Viduramžiais plitusių įvairių mirtį simbolizuojančių ir vaizduojančių scenų. Mirties simboliai LDK imami vaizduoti nuo XVII a., išpopuliarėjus antkapiams, epitafijoms, laidotuvių pamokslų leidinių iliustracijoms. Mirtį bendrose kompozicijose simbolizuoja nudžiūvę medžiai, užgesę fakelai ir kiti simboliai.

„Gyvybės pjovėja“ abejinga luomui ir amžiui

Pagrindiniu mirties simboliu nuo Viduramžių pabaigos tapo giltinė. Ją išpopuliarino XV-XVI a. dailėje paplitusios Dance macabre (Mirties šokių) kompozicijos.

Gardino Brigičių bažnyčiai XVII a. tapytas „Mirties šokio“ paveikslas perteikia pagrindinę mintį – prieš mirtį visi lygūs, todėl čia giltinė už rankos išsiveda visus – vyrus ir moteris, vaikus ir senelius, kunigaikščius, dvasininkus, bajorus, paprastus miestiečius ir valstiečius.

Tokią mintį perteikia Vilniaus Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje išlipdyta giltinės skulptūra, prie kurios kojų mėtosi įvairių pareigybių insignijos, aukštų Bažnyčios hierarchų kepurės – mirtis visus sulygina.

Tačiau vaizduojama giltinė nėra gąsdinimo mirtimi priemonė. Dažniausiai taip primenama neišvengiamybė – atėjusi giltinė tiesiog pasiima žmogaus gyvybę. Mirtis vadinama gyvybės pjovėja, todėl dažniausias atributas, su kuriuo ji vaizduojama, tampa dalgis. Kartais net vienas dalgis simbolizuoja giltinę, mirties nešėją, kas matyti, pavyzdžiui, Chreptavičių epitafijoje (1759), įrengtoje Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sienoje.

Mirtį simboliškai primena vaizduojamos suirusių palaikų dalys (dažniausiai kaukolė ir kaulai). Tačiau skirtingai nuo skeleto, kuris įprasmina giltinę, atskirai vaizduojama kaukolė tik primena, kad žmogaus kūnas laikinas ir yrantis. Dažniausiai tokios kaukolės naudojamos kaip dekoratyvinės detalės antkapiniams paminklams ar leidiniams puošti.

Tokią funkciją kaukolė su dviem kaulais atlieka minėtoje Chreptavičių epitafijoje ar Samuelio Paco (m. 1629) antkapyje Vilniaus katedroje.

Mirtį simboliškai primena vaizduojamos suirusių palaikų dalys (dažniausiai kaukolė ir kaulai). Tačiau skirtingai nuo skeleto, kuris įprasmina giltinę, atskirai vaizduojama kaukolė tik primena, kad žmogaus kūnas laikinas ir yrantis.

Žemiškojo laiko smiltys ir vartai į amžinybę

Dar vienas mirtį ženklinantis simbolis – vartai. Šis simbolis dažniausiai naudojamas literatūriniuose aprašymuose („išėjo pro mirties vartus“), bet sutinkamas ir dailėje.

Laidotuvių pamokslus puošiančiuose raižiniuose ne kartą vaizduoti vartai, kaip žemiškojo kelio pabaiga ir Amžinojo pradžia, pro kuriuos neišvengiamai turėjo praeiti mirusysis.

LDK maršalo Jono Stanislovo Sapiegos (mirė 1635 m.) antkapis įrengtas kaip portalas – jis puošia praėjimą iš bažnyčios į zakristiją. Tokia reto tipo antkapio prasmė irgi siejasi su perėjimo į Amžinąjį gyvenimą simbolika.

Kitas su mirtimi siejamas simbolis – smėlio laikrodis. Juo norima pabrėžti, kad žemiškasis laikas nėra begalinis – smėlio smiltelės subėga, gyvenimo laikas baigiasi.

Štai vyskupo Marcijono Tryznos (mirusio 1643 m.) laidotuvių pamokslo iliustracijoje vaizduojamas mirusiojo, pasirėmusio į stalą, portretas. Ant stalo guli knyga, vyskupo kepurė, stovi kryžius. Atrodytų, tipingas portretas, reprezentuojantis aukštas pareigas einantį vyskupą. Tik kairėje išraižyta giltinė su smėlio laikrodžiu liudija, kad žemiškasis vyskupo gyvenimas jau baigėsi.

Angelai ir feniksai – sielos pagalbininkai

Angelų vaizdavimas barokinėje dailėje dažnai sutinkamas. Tačiau su mirtimi susijusiuose dailės kūriniuose jis specifinis. Angelai čia kartais vaizduojami su trimitu rankose, tarsi pasiruošę skelbti Paskutiniojo Teismo akimirką.

Tokį matome, pvz., Mykolo Boleslovo Bispinko (mirė 1787 m.) antkapyje Ružanų bažnyčioje. Skaistyklos ir pragaro vaizdai LDK dailėje irgi sutinkami, bet jie dažniausiai turėjo atlikti gąsdinantį, sakytume, didaktinį poveikį.

Angelai čia vaizduojami kaip tarpininkai, pagalbininkai, padedantys išsivaduoti sieloms iš skaistyklos liepsnų. Kaip tik taip „dirbančius“ angelus regime Giedraičių bažnyčioje esančiame paveiksle „Švč. M. Marija skaistyklos sielų užtarėja“.

Tačiau dar dažniau angeliukai pasitelkiami nuotaikai perteikti – vaizduojami liūdintys ar net verkiantys angeliukai, simbolizuojantys mirusiojo netektį lydinčias emocijas.

Tačiau dar dažniau angeliukai pasitelkiami nuotaikai perteikti – vaizduojami liūdintys ar net verkiantys angeliukai, simbolizuojantys mirusiojo netektį lydinčias emocijas. Du prie karsto parimę angeliukai liko Jono Stanislovo Sapiegos antkapyje. Liūdintys angeliukai matyti ir LDK kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui (mirė 1684 m.) ketinto sukurti sarkofago eskize.

Pasitaiko retesnių su mirtimi siejamų simbolių. Štai prisikėlimą, sėkmingą skrydį į Dangų vaizdavo iš pelenų kylantis feniksas, krikščioniškoje ikonografijoje simbolizuojantis Švč. M. Marijos Ėmimą į Dangų. Kazimiero Leono Sapiegos (mirė 1665 m.) laidotuvių pamokslo iliustracijoje vaizduojamas iš liepsnų kylantis feniksas su didiko portretu.

Feniksui į koją įsmeigta Sapiegų herbinė strėlė liudija, kad legendinis paukštis yra pats mirusysis, pasirengęs laimingai pasiekti Dangų.

LDKistorija.lt

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min