Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Lietuviškos ieties istorija – Algirdo žygis į Maskvą

Stasys Ušinskas. Didysis kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų
Stasys Ušinskas. Didysis kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Žygis aprašytas XVI a. Lietuvos metraščiuose – Plačiajame sąvade ir Viduriniojo sąvado Jevreinovo nuoraše. Juose skaitome, kad Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus, „be jokios priežasties nutraukęs taiką ir draugystę, atsiuntė pas didįjį kunigaikštį Algirdą savo pasiuntinį su karo paskelbimu, ir atsiuntė jam ugnies bei kardą, duodamas suprasti, kad „būsiu tavo žemėje po skaistaus pavasario, po tykios vasaros“.

Ir didysis kunigaikštis Algirdas ištraukė iš maišiuko kempinę bei titnagą ir, uždegęs kempinę, padavė pasiuntiniui, šitaip bylodamas: „Perduok tai valdovui ir pasakyk jam, kad mes, lietuviai, ugnies turime; o kadangi jis grasina įžengsiąs į mano žemę po skaistaus pavasario ir po tykios vasaros, tai aš, jei Dievas duos, būsiu pas jį per Velykas ir pabučiuosiu jį raudonu kiaušiniu, per skydą ietimi, o Dievo padedamas, atremsiu savo ietį į jo Maskvos Kremliaus sieną, nes ne tas karys, kuris kariauja patogiu metu, o tas, kuris nepatogiu metu atskleidžia priešininkui savo karingą nusiteikimą.“

Ir, atleidęs pasiuntinį, sušaukė visą savo lietuvių bei rusų kariuomenę, ir iš Vitebsko patraukė stačiai į Maskvą. Patį Velykų rytą, po prisikėlimo pamaldų, didysis Maskvos kunigaikštis su bajorais ir su kunigaikščiais išeina iš cerkvės, o didysis kunigaikštis Algirdas su visomis savo pajėgomis, išskleidęs savo vėliavas, pasirodė ant Pasveikinimo kalvos.“

ši istorija baigiasi Maskvos kunigaikščio nusižeminimu ir taikos sudarymu. Algirdas, pelnęs didelį karo grobį, o sieną nukėlęs ligi Možaisko ir Kolomnos, pergalingai sugrįžta į Lietuvą. Prieš tai jis tęsi pažadą ir prie Maskvos Kremliaus sienos kaip pergalės ženklą priglaudžia savo ietį.

Toliau ši istorija baigiasi Maskvos kunigaikščio nusižeminimu ir taikos sudarymu. Algirdas, pelnęs didelį karo grobį, o sieną nukėlęs ligi Možaisko ir Kolomnos, pergalingai sugrįžta į Lietuvą.

Prieš tai jis tęsi pažadą ir prie Maskvos Kremliaus sienos kaip pergalės ženklą priglaudžia savo ietį. Tai atlikęs, Algirdas sušunka: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuviška ietis stovėjo prie Maskvos!“

Paskutinė citata tinka prisiminti populiarią teoriją apie „atminties vietas“, t. y. kolektyvinei tapatybei svarbius įvykius ir objektus.

Senojoje Lietuvoje tai buvo vienas labiausiai pamėgtų pasakojimų. Garsusis Algirdo gestas vėlesnių autorių kūryboje patyrė įdomių metamorfozių: jis buvo transformuojamas pagal savo epochos kultūros kanonus ir istoriografinius įsivaizdavimus.

Taigi Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną (M. Stryjkovskis), smeigia ją į Kremliaus vartus (A.Vijūkas-Kojelavičius), galiausiai išsitraukia kalaviją...

Legenda drąsina kovai

Pasakojimas užrašytas XVI a. metraščiuose. Tuo metu situacija, lyginant su pavaizduota metraščiuose Algirdo laikų, skyrėsi iš esmės: po taikaus XV a. laikotarpio sustiprėjusi Maskvos didvalstybė XV ir XVI a. sandūroje prisijungė daugiau kaip 1/4 LDK teritorijos, 1514 m. užėmė strategiškai svarbų Smolenską. 1522 metais tarp lietuvių ir maskvėnų sudarytos eilinės paliaubos, tačiau abi šalys žinojo, kad neilgai.

Mokslininkai yra nustatę, kad panašūs pasakojimai dažniausiai kuriami siekiant padrąsinti saviškius ir juos sutelkti revanšui. Tai, kad revanšo iliuzijos LDK vyriausybėje buvo puoselėjamos, rodo nepavykęs 1534–1535 m. lietuvių surengtas Maskvos puolimas. Kaip laiške 1534 m. sausį Prūsijos didžiajam kunigaikščiui Albrechtui rašė LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas, mirus Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III, lietuviams susidarė palanki proga atsiimti prarastas žemes. O būtent A.Goštauto aplinkoje buvo kuriami Lietuvos metraščiai.

Grįžkime prie teksto. Kokie jo šaltiniai? Yra žinomi trys 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdo žygiai į Maskvą.

Grįžkime prie teksto. Kokie jo šaltiniai? Yra žinomi trys 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdo žygiai į Maskvą. Algirdas juos surengė, siekdamas nuo Maskvos apginti savo svainį Tverės kunigaikštį Michailą ir sustabdyti Maskvos galybės augimą.

Pirmojo ir antrojo žygių, įvykusių vėlyvą rudenį ir žiemą, metu buvo pasiekta Maskva, tačiau Kremlius atsilaikė. Trečiasis žygis, vykęs vasarą, nepasisekė, tiesa, pavasarį po Velykų (1372) buvo surengtas atskiras didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir kunigaikščio Andriaus Algirdaičio „reidas“ į šiauriau Maskvos esančias teritorijas. Galiausiai 1372 m. sudarytos paliaubos išsaugojo status quo.

Metraštininkai skaitė senesnių metraščių pasakojimus apie išvardintus žygius, tačiau laisvai juos suliejo į vieną. Šiandien toks elgesys su istorine medžiaga atrodo drastiškas, tačiau XVI a. jis buvo paplitęs. Tokiais „apibendrinimais“ būdavo siekiama didesnio pasakojimo įtaigumo. Tiesa, turbūt teisūs ir tie tyrinėtojai, kurie šį pasakojimą laiko tarp karių gimusia legenda. Juk ir Goštautas buvo karo vadas, dalyvavo žygiuose, jo aplinkoje neturėjo stigti rupaus kariškių humoro, kuriam, pvz., skirtinas posakis „pabučiuoti [...] per skydą ietimi“ (šie ginklai plačiai vartoti ne tik XIV a., bet ir XVI a.).

Algirdo žygiai nuolat buvo prisimenami – dar XIX a. dabartinės Baltarusijos rytuose buvo žinomas „Algirdo kelias“. Žodinėje tradicijoje istoriniai įvykiai išsaugomi ne tiesmukai („dokumentiškai“), o transformuotu pavidalu, todėl žodinės ir rašytinės tradicijos santykį tyrinėti yra sunku.

Lenkiška siužeto versija

Metraštininkai sekė tam tikrais istoriografiniais pavyzdžiais. Pasakojamas apie Algirdo žygį primena lenkų kronikas, vaizdavusias dviejų valdovų – Boleslovo Narsiojo ir jo provaikaičio Boleslovo II žygius į Kijevą (atitinkamai 1018 ir 1069 m.).

Pasakojamas apie Algirdo žygį primena lenkų kronikas, vaizdavusias dviejų valdovų – Boleslovo Narsiojo ir jo provaikaičio Boleslovo II žygius į Kijevą (atitinkamai 1018 ir 1069 m.).

Nors „ieties priglaudimo“ gestas, reiškęs miesto užėmimą, perimtas iš senrusių tradicijos (į ją jis pateko iš Bizantijos), tačiau derėtų prisiminti lenkų kronikose aprašytus Boleslovo Narsiojo kirčius kalaviju į Kijevo Aukso vartus. Su lenkų kronikomis metraštį sieja ir „sienų nukėlimo“ tema. Juk Boleslovas Narsusis Lenkijos rytinę sieną esą išvedęs ties Kijevo Aukso vartais ar (pasak Jono Dlugošo) pro šį miestą tekančia Dnepro upe...

Beje, „švarplėtasis“ kalavijas (Szczerbiec), kuriuo tariamai kapoti Aukso vartai, buvo naudojamas Lenkijos valdovų karūnacijos ceremonijose.

Šio kalavijo mitologija Lietuvoje turėjo būti žinoma dėl bendrų su Lenkija valdovų ir dėl ja grindžiamų lenkų bajorų pretenzijų į ukrainiečių žemes, kurios iki Liublino unijos priklausė LDK. 1569 metais šios lenkų pretenzijos buvo realizuotos. Taigi galima konstatuoti lenkiško Boleslovo mito triumfą, tačiau pasakojimas apie Algirdo žygį į Maskvą liko kertiniu lietuvių kultūros žymeniu.

LDKistorija.lt

VIDEO: Užkariaujanti vaizduotę
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min