Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Mitai apie Šv. Onos bažnyčią

Šv. Onos bažnyčia paipinta legendomis
Šv. Onos bažnyčia apipinta legendomis
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia – ypatingas senojo Vilniaus paminklas. Šis gotikos architektūros šedevras pastatytas XV–XVI a. sandūroje, kultūrinio pakilimo Vilniaus mieste metu. Bažnyčia, veikusi kaip bernardinų vienuolyno koplyčia, skirta Šv. Onos brolijai, buvo funduota didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, tačiau jos architektas iki šiol nežinomas.

Šventovės architektūros sudėtingumas rodo, kad jis buvo aukštos kvalifikacijos plytų meistras. Galbūt XVI a. pr. Vilniuje būta ir daugiau panašių statinių (tokią prielaidą patvirtintų Kaune stovintis vadinamas Perkūno namas), tačiau jie neišliko, taigi dabar Šv. Onos bažnytėlė atrodo unikali ir nepakartojama. Nuo seno ji traukė žmonių žvilgsnius, o ilgainiui buvo apipinta legendiniais pasakojimais.

Skambus Napoleono pažadas

Bene labiausiai paplitęs ir dažniausiai prisimenamas mitas apie Vilniaus Šv. Onos bažnyčią yra siejamas su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu – neva jis, būdamas Vilniuje, taip susižavėjo šiuo gotikos architektūros paminklu, kad sušuko: „Šią bažnyčią aš ant delno nusineščiau į Paryžių!“ (Tokius židžius cituoja Adomas Honoris Kirkoras 1859 m. išleistame „Vadove po Vilnių“).

Legendai pagrindą suteikė faktas, kad 1812 m. karo prieš Rusiją metu Napoleonas lankėsi Vilniuje, jis iš visų savo užkariautų kraštų vertingus meno kūrinius gabeno į Prancūziją. Prie pasakojimo paplitimo, matyt, bus prisidėjęs Napoleono kultas, gyvavęs XIX a. Lietuvoje.

Bet Napoleonas nesižavėjo vienuolynais (daug kur jo valdymo metais jie buvo uždaryti), o ir jo armijos kariai šio gotikos architektūros paminklo netausojo: grįždami iš Rusijos Napoleono armijos kariai čia įrengė sandėlį, bažnyčios suolus, klausyklas ir kitus medžio dirbinius sukūreno.

Bet Napoleonas nesižavėjo vienuolynais (daug kur jo valdymo metais jie buvo uždaryti), o ir jo armijos kariai šio gotikos architektūros paminklo netausojo: grįždami iš Rusijos Napoleono armijos kariai čia įrengė sandėlį, bažnyčios suolus, klausyklas ir kitus medžio dirbinius sukūreno, mūrinius altorius apdaužė.

Šimtmečiu paankstinta istorija

Kitas mitas susijęs su bažnyčios istorijos pradžia ir Vytauto Didžiojo vardu. Turbūt labiausiai prie šio mito paplitimo prisidėjo XIX a. lietuvių istorikas Teodoras Narbutas, manęs, kad Šv. Onos bažnyčią pastatė Marienburgo konvento mūro meistras Jonas Puhrbachas, kurį pakvietė Vytauto žmona, didžioji kunigaikštienė Ona.

Jis, esą, vokiečio Retkės padedamas, statybą pradėjo 1392 m. ir baigė per ketverius metus. T.Narbutas neva matęs kažkokio architekto nukopijuotą Retkės pavardę nuo įrašo ant vienos bažnyčios plytos.

T.Narbutas manė, kad šioje bažnyčioje yra palaidota trečioji Vytauto žmona, Alšėnų kunigaikštienė Julijona, mirusi 1448 metais. Vėliau šiuos menamus faktus išplatino A. H. Kirkoras ir kiti XIX a. rašytojai.

Įsitikinimas, kad bažnyčią fundavo didžioji kunigaikštienė Ona, prisidėjo prie paminklo išsaugojimo – jis lėmė bažnyčios restauravimą XIX–XX a. sandūroje.

Tačiau moksliniai bažnyčios istorijos tyrimai šią hipotezę paneigė ir parodė, kad ji kilo atsitiktinai. Duomenys (ar bent dalis jų), kuriais rėmėsi T.Narbutas ir kiti autoriai, iš tiesų gali būti priskirti kitai Šv. Onos bažnyčiai, iki XVI a. vidurio stovėjusiai Vilniaus pilių teritorijoje ir žinomai dvigubu Šv. Onos – Šv. Barboros titulu.

Legenda apie meistrą ir pameistrį

Trečia, poetiškiausia, legenda apie šią bažnyčią susijusi su jos architektūrinės kompozicijos ypatybėmis. Joje integruoti kai kurie mito apie Vytauto žmonos fundaciją elementai. Pirmą kartą legenda užrašyta XVIII a. pr. Vilniaus jėzuito istoriko Adomo Ignaco Naramovskio knygoje „Sarmatų istorijos vaizdas“ (Facies rerum Sarmaticarum, 1724–1726).

Joje pasakojama, kad bažnyčią statė du meistrai, kunigaikštienės Onos Vytautienės pakviesti iš Minsko – vyresnysis Vaitiekus, patyręs mūrininkas, ir jaunas jo pagalbininkas Jonas, Vaitiekaus žentas. Pradėjo šventovę statyti Vaitiekus, o jaunasis jo mokinys tuo metu tobulinosi svečiose šalyse. Kai senasis meistras paklojo pamatus ir pradėjo mūryti sienas, Jonas grįžo.

Pamatęs nuostabią šventovę, Vaitiekus užsidegė pavydu ir pykčiu. Užlipus pastoliais į aukščiausią bažnyčios vietą, senasis meistras nustūmė jaunąjį pagalbininką žemėn. Jaunuolis nukrito prie savo mylimos Marijos kojų ir žuvo.

Apžiūrėjęs pradėtą statyti bažnyčią, kurią Vaitiekus jam didžiuodamasis parodė, Jonas pastebėjo ją esant nedailią, sunkių formų, be papuošimų. Ir pasakė pastabas mokytojui. Įsižeidęs dėl jaunojo kolegos kritikos, Vaitiekus paliko įpusėtą statybą ir išvyko iš miesto. Jonas tęsė darbą – ant lygios apatinės dalies sumūrijo lengvą, ažūrinę viršutinę dalį, figūrinius stulpelius ir tris grakščius fasado bokštus.

Prabėgus metams į namus grįžo pavargęs ir pasenęs Vaitiekus. Nekantraudamas pamatyti baigtą kūrinį, jis pakvietė žentą apžiūrėti statinį dar tą pačią naktį, šviečiant mėnuliui.

Pamatęs nuostabią šventovę, Vaitiekus užsidegė pavydu ir pykčiu. Užlipus pastoliais į aukščiausią bažnyčios vietą, senasis meistras nustūmė jaunąjį pagalbininką žemėn. Jaunuolis nukrito prie savo mylimos Marijos kojų ir žuvo.

Šią legendą perpasakojo rašytojas Antanas Ramonas knygoje „Vilniaus legendos. Pasakos“ (2001 m.). Sunku pasakyti, ar šioje legendoje slypi tiesos grūdas, ar ji tėra įsižiūrėjimo į architektūros formas sužadintos vaizduotės kūrinys.

Vienoje Šv. Onos bažnyčios sienos vietoje yra įmūrytos dvi plytos su meistrų ženklais (yra linkusių manyti, kad šie ženklai – meistro ir pameistrio). Šių ženklų kol kas niekam nepavyko iššifruoti ir identifikuoti.

LDKistorija.lt

 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min